Justinas Lapatinskas - dainininkas, išgarsėjęs TV realybės šou „Dangus 2“, kur tapo nugalėtoju, tačiau jo gyvenimas - tai ne tik blizgučiai ir scena. Tai istorija apie žmogų, kuris patyrė pakilimų ir nuosmukių, meilę ir praradimus, kovą su priklausomybėmis ir atrado tikrąją laimę šeimoje. Ši biografija atskleidžia Justino gyvenimo vingius, pradedant vaikystės išdaigomis ir baigiant dabartiniu laikotarpiu, kai jis save realizuoja kaip tėvas ir kūrėjas.
Vaikystė Druskininkuose: Močiutės įtaka ir pirmieji iššūkiai
Justinas Lapatinskas gimė 1987 m. spalio 24 d. Druskininkuose. Jo mama dirbo sanatorijos laboratorijoje, o tėtis - įmonės direktoriumi. Justinas turi vyresnį brolį. Kai vaikystėje išsiskyrė atlikėjo tėvai, jį auginti ėmėsi Druskininkuose gyvenanti močiutė. Pati močiutė buvo Sibiro tremtinė, tai jame įskiepijo ir labai stiprų patriotizmą. Taip pat kasdien stebino savo pasakojimais ir intelektualiomis įžvalgomis. Kaip juokiasi Justinas, jei jos būtų kasdien klausęs, dabar tikrai būtų prezidentas. Močiutė buvo žmogus, kuriam Justinas dėkoja už labai įvairias pamokas. Pavyzdžiui, įdiegtą tikėjimą Dievu, tiesa, kalbėti drąsiai apie tai, kas jam svarbu, jis išmoko tik šiemet. Tada, kai jam teko išgyventi vieną sunkiausių gyvenime patirčių - jos netektį.
Vis dėlto rūpintis anūku teko ir dėl jo skorpioniško charakterio, mat darželyje atsisakęs valgyti burokų sriubą, kuri jam priminė kraują, ir tiesiog kumšteliu trenkęs per stalą, jis buvo mandagiai išprašytas nebesugrįžti.
Muzikos kelias: Nuo akordeono iki scenos meno studijų
Visą gyvenimą mėgau muziką. Nuo vaikystės lankiau muzikos mokyklą (akordeono klasę), vėliau pamėgau dainuoti, groti gitara. Tad pasirinkti, kur stoti mokytis, buvo paprasta. Ankstyvą rytą palikęs gimtuosius Druskininkus patraukiau į Vilnių. Pristačiau visus dokumentus, reikalingus stojimui į Vilniaus kolegijos Menų fakultetą, ir, kiek pamenu, net ant kelių prašiau, kad leistų bent pamėginti studijuoti pramoginį scenos meną. Pirmieji aktoriniai etiudai, vokalo atsiskaitymo „šventės“ Mažojoje salėje, šokių pamokos… Taip pat jaunatvišku maksimalizmu ir noru pakeisti pasaulį dvelkiantis miuziklo „Nuoma“ pastatymas „Kablyje“… To neįmanoma pamiršti. Trumpai tariant, visas studijų Menų fakultete laikotarpis buvo tarsi graži šventė mano gyvenime. 2009 m. baigęs Vilniaus kolegiją ilgai galvojau, ar noriu toliau draugauti su muzika - ar čia man vieta… Bet geriausias atsakymas ateina per tam tikrą laiką. Kaip tik tas laikas vėliau ir tampa patarėju. Prabėgus dvejiems metams po studijų baigimo supratau, jog Menų fakultete buvau mokomas labai naudingų ir reikalingų atlikėjui dalykų. Tad toliau tęsiu studijas Lietuvos edukologijos universitete - gilinu muzikos žinias, taip pat rimtai galvoju grįžti prie šokio pagrindų. Na, o artimiausių planų mano galvoje - gyvas kalnas. Tik viskam ateina savas laikas. Vilniaus kolegijos Menų fakultetas - tai lyg maži muzikos ir meno namai, kur kiekvienas randa savo vietą. Į kiekvieną studentą čia žiūrima kaip į bręstančią asmenybę, o ne kaip į statistinį vienetą lentelėje. Pramoginio scenos meno studijos davė labai daug - dar ir dabar skinu jų vaisius. O ko kito galima tikėtis, kai pamokas dėstė profesionalūs dėstytojai: Sigitas Giedraitis, Artūras Novikas, Vytautas Juozapaitis, Eglė Špokaitė, Vladimiras Čekasinas, Ramunė Kudzmanaitė, Audronė Damarackienė, A. Adomaitytė ir daugelis kitų specialistų, turinčių didelės sceninės patirties… Menų fakulteto dėstytojus gerbiu už jų profesionalumą, supratingumą, norą ne tik mokyti, bet ir padėti.
Justas Lapatinskas (21), dainininkas, išgarsėjo TV realybės šou „Dangus 2“, kur tapo nugalėtoju. Gimė 1987 10 24, Druskininkuose. Mama dirba sanatorijos laboratorijoje, tėtis - įmonės direktorius; turi vyresnįjį brolį.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo pokyčiai: J. Jaručio šeimos patirtis
Kelias į "Dangų" ir po jo
Justinas Lapatinskas - vienas iš tų nedaugelio realybės šou nugalėtojų, kuris turtų nesusikrovė. Ar sėkmė išslydo jam iš rankų?
Viename interviu Justas užsiminė: „Pirmaisiais metais turėjau keliauti į Šiaulių universitetą studijuoti nuostabios specialybės, kurios nenoriu minėti.“ Žurnalui „Privatu!“ vaikinas sutiko papasakoti visą šią, jo žodžiais, juokingai graudžią istoriją.
„Visada norėjau tapti muzikantu, tačiau tėtis man pasakė griežtą „ne“. Jo nuomone, turėjau įgyti rimtą specialybę, kad per mėnesį gaučiau nors 3 000 litų atlyginimą. Taigi ėmiau ir į priėmimo lapą surašiau visas rimtas specialybes atsitiktine tvarka. Gaunu trumpąją žinutę: „Sveikiname, jūs įstojote į Šiaulių universitetą, įgysite etikos mokytojo specialybę.“ Mano šeima be galo džiaugėsi. Atėjo ta diena, kai turėjome važiuoti į Šiaulius, tėvai jau laukia manęs automobilyje, o aš apsisukau, nulėkiau į savo kambarį, užsirakinau duris ir garsiai pasileidau muziką. Na, galų gale tėvai man pasakė: „Jei nenori, daryk, kaip tu nori.“ O aš nusprendžiau - jau geriau į armiją! Tada sužinojau, kad dar galiu stoti į Vilniaus kolegiją. Atlėkiau į Vilnių, tačiau su manimi niekas nesiteikė bendrauti, mat namie pamiršau dokumentus. Galvoju, aš tokį kelią iš kaimo atvažiavau, paskutinius 30 litų kelionei išleidau, gitara ant nugaros, ir jūs man dėl kažkokių dviejų lapų neleisite egzamino laikyti?! Tada atsiklaupiau ant kelių ir sakau: „Bent paklausykite, kaip aš dainuoju.“ Mane išklausė ir pasakė: „Esi priimtas. Dokumentus atveši, kai galėsi.“ Net neabejoju, tai man Dievo siųstas stebuklas“, - savo emocijų neslepia Justas.
Šiuo metu Justas gyvena studentų bendrabutyje, tačiau tuo nesiskundžia. „Ten gyvena be galo daug įdomių žmonių. Turiu automobilį, maistui ir pramogoms pinigų užtenka. Koncertų neturiu daug, tačiau reikalai juda į priekį. Jei nebūtų pinigų, svarbiausia - nepanikuoti. Užaugau tokioje šeimoje, kurioje man buvo įskiepyta, jog nėra gėdingų darbų. Dirbti galiu bet ką. Jei reiks, ir šluotą į rankas paimsiu“, - juokiasi Justas.
Atlikėjas neslepia - muzikinio projekto laimėti jis nenorėjo. „Puikiai žinojau, kad į nugalėtoją bus dedama daugiausia vilčių, iš jo bus bandoma labiausiai pasipelnyti. Didžiausias to laimėjimo privalumas - labai greitai supratau, kas yra mano tikrieji draugai, o kas tiesiog bando manimi pasinaudoti. Šiandien tą laimėjimą išnaudočiau kur kas geriau. Bet tada buvau devyniolikmetis kaimietis, vėjo pamušalas. Nesupratau, ką ir kaip reikėjo daryti. Privalėjau daugiau laiko ir jėgų skirti muzikai“, - sako Justas.
Taip pat skaitykite: Šeimos ryšiai
Kontroversijos ir pamokos: Nuoga fotosesija ir atgaila
„Justas iš „Dangus 2“ nusifotografavo nuogas!“ - tokios antraštės prieš pusantrų metų apskriejo žiniasklaidą. Pikantiška fotosesija buvo skirta debiutiniam vaikino albumui. „Juk muzikiniame pasaulyje jaučiuosi tarsi naujagimis. O kūdikiai, aišku, yra nuogi“, - tuomet šypsodamasis sakė Justas. Šiandien vaikinas prisipažįsta, jog ta fotosesija buvo didžiulė klaida. „Aš turiu daugiau nei kūną. Kad tai suprasčiau, teko daug paaukoti, bet vertingą pamoką išmokau… Savęs pardavinėti daugiau nesiruošiu! Niekada nepamiršiu, kai man paskambino pirma žurnalistė ir klausinėjo apie tą fotosesiją. Pasijutau kaip „blizgutis“, kuris populiarumo siekia nusirengdamas. Aš noriu dainuoti. Turiu Dievo duotą balsą, jį valdyti išmoksiu, o savo „miegamojo“ smalsuoliams daugiau nebeatversiu.“
Meilės paieškos ir šeimos kūrimas
Justas nevedęs, turi draugę.
Justas sako, kad nors muzikinis projektas baigėsi seniai, gerbėjai jo vis dar nepamiršta: „Štai šiandien daviau autografą. Taip maloniai pasijutau, - šypsosi vaikinas. - O neseniai viena mergina paprašė manęs jai ant krūties pasirašyti. Merginai pasakiau: „Ne!“
Tačiau iš tiesų Justas nėra kuklus jaunuolis ir nebijo prisipažinti, kad vienos nakties nuotykių neišvengia. „Manau, kad kiekvieno vyro gyvenime pasitaiko tokių dalykų. Tačiau aš jų tikrai nevertinu. Dažniausiai atsikeli ryte ir nežinai, ką sakyti tam žmogui. Kam reikia to kelių valandų malonumo, kad paskui imtumei vengti tam žmogui į akis žiūrėti?! Tačiau man nėra taip buvę, kad į lovą gulčiau su visiškai nepažįstama mergina: dažniausiai po vakarėlio lovoje pratesimą darome su geromis bičiulėmis. Bet kai turiu rimtą merginą, ji yra šventas reikalas. Tai vienintelei esu ištikimas - taip mane išauklėjo mama, ir šiai taisyklei niekada nenusižengsiu“, - sako Justas.
Dalį savo gyvenimo Justinas paskyrė Skirmantei Šukytei, kuriai parašė dainą. Dar dalyvaudami muzikiniame projekte Skirmantė ir Justas vienas kitam neslėpė šiltų jausmų. „Kaip gali nepamilti žmogaus, su kuriuos tris mėnesius kartu eini miegoti ir kartu keliesi?“ - neslepia Justas. Vaikinas sako, kad palikęs projektą jis tikėjosi būti su Skirmante.
Taip pat skaitykite: Justinas Jankauskas: gyvenimas ir darbai
„Bet kažkodėl jos jausmai atšalo, o aš puoliau į baisią depresiją. Esu ne tas žmogus, kuris bėgtų paskui. Greitai supratau, kad vėjo laukuose nepagausiu. Neslėpsiu - Skirmantei parašiau dainą… Dabar savo gyvenime turiu kitą žmogų, todėl jokių nuoskaudų nebeliko“, - sako Justas.
Santuoka su Migle ir tėvystės džiaugsmai
Asmeninio albumo nuotr./Justinas Lapatinskas su dukra ir žmona Migle
- Primink man, kaip judu susipažinote? - Savo žmoną sutikau po koncerto. Tai buvo išvis pirmas kartas, kai ji apie mane sužinojo, bendras mūsų draugas grojo kartu su manimi. - Ar iš karto žinojai, kad čia tavo meilė? - Įsimylėjau ją laikui bėgant, bet visada žinojau, kad įsimylima ne dėl kažko, o nepaisant nieko, nes ji yra visiškai iš kitos sferos, visiškai kitoks žmogus, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, materialų gyvenimą. Kai pamačiau, kad viskas darosi rimta, pasakiau, kad viskas, nebenoriu tavęs matyti. Viską baigiau, nes pajutau, kad skęstu. Taip jau buvo nutikę ne kartą, tad buvau pažadėjęs sau, kad to daugiau nebus. Kaip ir „Eurovizijoje“ buvau pažadėjęs nedalyvauti, taip ir čia - sakiau, kad tikrai viskas (juokiasi).
Praėjo pusė metų, vėl grįžau prie rutinos, kai visas gyvenimas yra neįpareigojantis. Bet Kalėdų rytą, kai aš dar tuo metu gyvenau Užupyje (keturiese gyvenome vieno kambario bute, šildėmės kambarį židiniu), atsimenu, ryte atsikeliu, žvėriškai šalta, vartau žinutes ir tikrai galėjau liūdesio apimtas parašyti bet kam, bet labai norėjau tik jai. Supratau, kad taip nebegalima, kad trumpalaikiai santykiai neduoda jokios naudos. Bijojau santykių, bijojau likti įskaudintas. Ne vieną kartą buvau paliktas. - O tai ko tu bijojai? - Bijojau santykių, bijojau likti įskaudintas. Ne vieną kartą buvau paliktas. Aš labai vertinau savo jausmus, nes, jeigu jau mylėdavau, tai mylėdavau pilna širdimi. Prieš santuoką buvo viena moteris, kuri dėl manęs nutraukė savo sužadėtuves. Po pusmečio pradėjome gyventi, bet, kaip ir daugelis šiuolaikinių moterų, ji suprato, kad su menininku lengva nebus, nes jis daug neuždirbs. Viską greitai trenkė, viską nutraukė, o mano širdis liko baisiai sudaužyta. Taip atsirado pyktis ant moterų, baimė įsimylėti. Kai vėl pradėjome puoselėti santykius su Migle, viskas išsirutuliojo labai greitai. Netrukus pradėjome gyventi kartu, o kadangi esu iš šeimos, kur įdiegta, kad gyvenant po vienu stogu reikėtų oficialiau įtvirtinti santykius, tad kelionės Gruzijoje metu 8 km aukštyje jai pasipiršau. Prasidėjo gyvenimas, ėmiausi rimtų darbų, atsirado ir vaikai. Labai bijojau pirmojo vaiko ir neslėpsiu, kad jo labiau norėjo žmona. Ir įsitikinau, kad vaikai rėkia ne dėl to, kad yra blogi, o todėl, kad tėvai stresuoja. Labai jaudinausi, labai. - Ar bijojai ir paties fakto, kad viskas - tu tėtis? - Kai pradėjau gyventi kartu su žmona, atsirado vaikai, gal ir šiokia tokia monotonija, dėl kurios manyje atsirado „trūkčiojimas“, o keistis vidinės motyvacijos nebuvo. Niekada nebuvo etapų, kad visiškai nutrūkčiau nuo pavadžio, kad mano gyvenimas taptų nuolatiniu vakarėliu, bet ir niekada nestabdžiau. Praėję metai buvo vieni pirmųjų, kai aš stipriai suvokiau, kad viskas - mes esame šeima. Anksčiau abudu su žmona labai stipriai priklausėme nuo savo šeimų, praėjusiais metais pirmą kartą tik su savo šeima minėjome šventes. Išgyvenome labai sunkius metus, todėl norėjosi būti tik su šeima.
Justino ir Miglės šeimoje gimė dvi dukrelės. Antroji Justino ir Miglės dukrelė pasaulį išvydo sausio 20-ąją. „Mergaitė sveika, sveria 3 kilogramus ir 300 gramų, ūgis - 54 centimetrai, - nesuvaldydamas džiaugsmo su DELFI kalbėjo Justinas. - Žmona jaučiasi gerai.“ Žinią apie antrąjį nėštumą porai pavyko išlaikyti paslaptyje iki pat gimdymo. Su DELFI paskutinėmis laukimo dienomis kalbėjęs Justinas džiaugėsi, kad jo ir Miglės šeimą papildys dar viena dukrytė. - Justinai, ar prieš susituokdami vis pasvajodavote apie didžiulę šeimą ir planavote, kiek vaikų norite turėti? - Jauni žmonės nedažnai pagalvoja apie tokius dalykus. Mes nebuvo išimtis. Negalėjome pagalvoti net apie dar vieną šeimos narį, bet metai bėga ir pradedi galvoti kitaip. Taip atsitiko ir mums su pirmąja dukra. Nusprendėme - gyvenimas turi turėti prasmę ir tikslą, o vaikai tuos dalykus duoda. Visos poros, stebėdamos pirmą atžalą, pamažu supranta, jog reikia ne tik mamos, tėčio ar augintinio, bet ir brolio ar sesės, kad vaikas nesijaustų vienišas. O svajonė yra - norime turėti tris atžalas. Juk kol vaikai maži, tol ir tėvai juda kaip užsukti (šypsosi). - Kai į pasaulį atėjo pirmoji dukrytė, dalyvavai jos gimdyme. Ar išdrįsi ir dar kartą? - Pirmą kartą gimdyme dalyvauti neplanavau, taip gavosi. Daktaras pasirinkimo nelabai paliko, nors rinktis realiai ir nebuvo ko. Buvimas šalia žmonos padovanojo brangius prisiminimus, kurių tikrai neturėčiau, jei būčiau sėdėjęs už durų ir laukęs. Manau, šis gimdymas nebus kitoks, tikrai jame dalyvausiu. - Ar antrojo laukimo metu kamavo tie patys džiaugsmai ir tie patys rūpesčiai? O gal viskas daug ramiau? - Nerimas lieka ir nieko čia nepadarysi. Čia negalioja ta taisyklė, kad kuo daugiau kartų, tuo ramiau. Turbūt atvirkščiai - neramiau, nes žinau, kas bus ir kaip bus svarbu viską atlikti teisingai. - Ar iš anksto žinojote vaikelio lytį? - Ne tas amžius, kad lauktume, kol gims, ir tik tada pradėtume ieškoti drabužėlių. Kaip ir su pirmagime, taip ir dabar, sužinojome lytį, atlikome visus kitus tyrimus, kurie yra reikalingi. Prisipažinsiu - būsiu palaimintas tarp moterų. Antroji - taip pat dukrelė. Esu be galo laimingas, kad taip yra! Nors vardo rinkti neskubame. Žmona jau turi visą sąrašą, o aš kažkaip manau, kad dar anksti. Noriu ją pamatyti. - Kaip sekasi Jūsų augintiniui Aziui sutarti su dukryte? - Daugelis sakė, kad augintinio teks atsisakyti, nes tai nesuderinama, bet… Pati pradžia buvo sunki visiems, be tik šuo nežinojo, kaip elgtis, mes su žmona taip pat buvome pasimetę. O dabar jau praėjo beveik dveji metai. Dukra bendrauja su šuniu, nors tikrai buvo jo pavydo scenų, tyčinių pastūmimų ar paprasčiausio žaislų nepasidalinimo. Bet dabar jiedu - geriausi draugai. Negali vienas su kitu, bet atskirai nelabai smagu. Beje, dukros pirmasis vardas buvo šuns vardas (nusijuokia). - Ar galite įvardyti džiaugsmingiausius tapimo tėvais atradimus? - Džiaugsmingiausias dalykas yra tai, jog dabar jau žinome, kas iš tikrųjų yra laimė. Tai ne kelionės, klubai, barai ir dūzgės iki paryčių. Tai tas „velnio žadintuvas“, kuris kiekvieną ankstyvą rytą, vos tik pramerkęs akis, atima telefoną, paėmęs už rankos vedasi žasti ar prašo pagauti šunį. Tai man yra džiaugsmingiausias atradimas. - Ir dainos… Ar dukra ir žmona turi po joms dedikuotą dainą? - Ką daugiau muzikantas gali padovanoti vertingesnio už muzkinį kūrinį? Abi mano princesės turi po tokį. Tenka pripažinti, kad ir kitos mano kurtos dainos yra parašytos jų dėka. Jos yra mano muzika.
Vaikų gimimas pakeičia daugelio sutuoktinių gyvenimą, tačiau J.Lapatinskas dėl atžalų auklėjimo atsisakė muzikos mokytojo darbo mokykloje - dabar jis didelę laiko dalį skiria dukroms ir dainininko karjerai.
„Galiu drąsiai sakyti, kad tapus tėvu gyvenimas įgavo prasmę. Vaiko auginimas suteikia supratimą, kad nuo šiol esi atsakingas daugiau už jį nei už save, ir tai priverčia pasikeisti“, - tvirtino televizijos projektų dalyvis ir nugalėtojas J.Lapatinskas.
Draugai Justinui dažnai pasako, kad jis suaugo, tapo rimtas, tačiau pats dainininkas mano, kad vaikai į jo gyvenimą įpūtė ramybės.
Tėvui gera matyti, kaip dukros greitai auga, kaip mokosi kalbėti, krinta žengusios neatsargų žingsnį.
„Manau, vaikų reikia visiems - į gyvenimą jie atneša tiek daug naujų spalvų, siekiamybių“, - tėvystės potyriais žavisi J.Lapatinskas.
Dainininkas net neatskleidė dukterų vardų, nes yra prietaringas. Justinas norėtų savo atžalas kuo ilgiau apsaugoti nuo svetimų žmonių dėmesio - apkalbų, nužiūrėjimo.
Tad savo dukreles tėvas vadina princesėmis nesakydamas jų vardų kitiems.
„Vyresniajai karalaitei truputėlį daugiau nei treji metai, o mažajai - metai ir keletas mėnesių. Tarp jų nėra didelio amžiaus skirtumo. Su žmona manome, kad jos galės būti geriausios draugės ir užaugs kartu greičiau“, - pasakojo tėvas.
J.Lapatinskas neabejojo, kad kai mažylės ūgtelės, pačios galės kam nori pasakyti savo vardus, o dabar juos žino tik seneliai, kiti giminaičiai, ir to pakanka.
„Bet kol ta diena neatėjo, tėtis vardus nutylės. Mums jie gražūs ir labai prasmingi“, - juokdamasis slapukavo žinomas dainininkas, likęs vienas namie su dviem mažylėmis.
Tėvystės atostogų Justinas jokiu būdu negalėtų pavadinti atostogomis.
Jis puikiai supranta, kad ne viena mama ar tėvas po pirmų kūdikio auginimo mėnesių mielai grįžtų į darbą ir dar laimingi dirbtų viršvalandžius.
Kas nežino, kad vaiko auginimas - darbas visą parą, kai net neturi kada papietauti! Bet daug kas priklauso nuo požiūrio. Jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį.
„Mano istorija tokia - dar esu jaunas ir gal net nesuprasdamas, kas laukia, išėjau iš darbo. Mat nusprendžiau visą laiką atiduoti savo vaikams. Nei tuomet, nei dabar nemanau, kad gali būti tokie terminai kaip „tėvystės atostogos“, „auklė“ ar „tėvadieniai“.
Mūsų vaikai - mūsų atsakomybė. Tad kokie jie išaugs, tik mums spręsti“, - tikino pašnekovas.
Žinomas vyras dėkojo likimui už menininko širdį ir profesiją, kuri tikrai leidžia lanksčiai prisitaikyti gyvenime. Juk kiek tėvų išeina į darbą 21 valandą? Tik muzikantai.
Todėl tokiu režimu ir gyvena Justino šeima: žmona grįžta iš darbo, vyras lekia dirbti. Taip Justinas ir Miglė sukasi daugiau negu trejus metus.
Ar pora laikosi kokių nors vaikų auklėjimo taisyklių? Justinas pastebėjo, kad Miglė dukroms atlaidesnė.
„Aš gal ir atrodau akmeninis, bet kas nors turi būti blogas policininkas. Vien būdami geri ir mylintys galime neišauginti tokių pat vaikų. Tad turiu pasakyti ir griežtą žodį. Bet tik aš vienas žinau, kaip dukrytes prajuokinti iki ašarų“, - pasakojo J.Lapatinskas.
Dainininko kasdienybė įprasta, kaip ir daugelio mažus vaikus auginančių šeimų. Vasarą dukros keliasi apie pusę aštuonių ir tuomet namai pabunda su trenksmu.
Tėvui tuo metu sunku net telefonu būtų susikalbėti, nes atžalos garsiai šurmuliuoja.
Į telefono skambučius Justinas gali atsiliepti vidurdienį, kai dukrelės eina popiečio miego. Tada atlikėjas turi laiko atsakyti į elektroninius laiškus ar telefono žinutes.
Atžaloms pabudus vėl yra ką veikti: dainininkas su dukrytėmis valgo, žaidžia, dainuoja, piešia, barasi.
„Kai saulė pradeda leistis, laukiu, kol princesės nurimsta ir užmiega. Atsakinėju į laiškus ar važiuoju repetuoti“, - apie kasdienybę pasakojo pašnekovas.
Ar dainininkas norėtų didesnės šeimos? J.Lapatinskas neturi atsakymo: „Nežinau.“ Po to linksmai patikslino, kad daugiau vaikų nekliudytų. Bet kol kas jis jaučiasi laimingas kas rytą pabudęs tarp trijų gražiausių merginų (žmonos ir dukrų).
Klausinėti tėvų, draugų ar kolegų patarimų dėl vaikų auginimo - ne Justino būdui. Juk dukros - jo ir žmonos, todėl juodu vienas kitam ir gali patarti, kaip geriau suprasti savo vaikus.
„Vieninteliai žmonės, kurie neišvengiamai duoda patarimus, - tai mūsų su Migle tėvai. Anūkes jie labai myli ir linki tik gero“, - įsitikino J.Lapatinskas.
Finansiniai sunkumai ir vertybės
Luko Balandžio / 15min nuotr./Justinas Lapatinskas su žmona Migle
- O ar kada buvo tavyje tas poreikis finansiškai aprūpinti šeimą? - Pinigų niekada nevertinau, nevertinu ir dabar. Turiu poziciją, kad kuo daugiau pinigų, tuo kvailesnis. Net džiaugiuosi, kai nebūna pinigų, nes tuomet įsijungia fantazija. Su 3 litais pragyvendavau visą savaitę, butelius nešdavau priduoti. Ir man visiškai negėda, nes tokios situacijos labai sustiprina. Ir turėdamas tu niekada neužjausi to žmogaus, kuris jų neturi. Pavyzdžiui, mačiau vieną vaizdą, kaip tėtis, kuris, matosi, kad pinigų neturi, pasiėmė alaus, o vaikas - kramtomą gumą. Pamatęs tai, tėvas alaus butelį padėjo atgal. Žiūriu aš į jį ir trūksta žodžių - visą gyvenimą prisiminsiu šį vaizdą (pauzė). Taigi žmogiškumas atsiranda ne iš to, kad mes turim daug nulių sąskaitoje. - Bet ar pinigų neturėjimas nekerta per savivertę? - Veskite stomatologę ir tada pamatysite, koks vidinis pyktis užvirs. Taip, jaučiau pyktį, kodėl aš turiu būti su vaikais, kai ji 8 valandą išvaro į darbą, grįžta tik vakare, vaikai visą dieną rėkia. Natūralu, kad buvo ir pykčio. Bet, kaip ir sakau, dažnai lietuviui reikia kovoti ne su pykčiu, o su alkoholiu.
#
tags: #justinas #lapatinskas #gime