Žmogaus gyvenimas dažnai lyginamas su pasaka, kurią sudaro dvi skirtingos dalys. Pirmoji dalis - tai laimės, gėrio ir meilės kupina vaikystė, kai pasaulis atrodo gražus ir spalvingas. Antroji dalis - tai suaugusiojo gyvenimas, kupinas iššūkių ir sunkumų, kuriuos kiekvienas išgyvena skirtingai, priklausomai nuo likimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip istoriniai įvykiai, tremtis ir asmeninės patirtys gali paveikti žmogaus tapatybę ir savęs suvokimą.
Vaikystės pasaka
Vaikystė - tai laikas, kai žmogus pradeda suvokti pasaulį, matydamas tik meilę ir gėrį. Vaiko siela, dar nepatyrusi blogio, gyvenimą mato gražiomis spalvomis. Tai tarsi pasaka, kurioje viskas atrodo nuostabu ir saugu.
Likimo išbandymai
Tačiau antroji pasakos dalis mus lydi jau vėliau. Vieniems - daugiau, kitiems - mažiau, žiūrint, kam ir koks likimas skirtas. Ne visiems pasiseka išvengti sunkumų ir išbandymų. Skaudi gyvenimo patirtis leidžia įsitikinti, kad pasaulyje gyvenantiems žmonėms Aukščiausiasis yra paskyręs atitinkamą kelionės atkarpą. Kaip matematikoje - liniją nuo „A“ iki „B“. Kol žmogus paskirto kelio nenueis, kur jis bebūtų, kokiomis sąlygomis begyventų, jam nieko blogo nenutiks. Bet jei trumpa toji atkarpa, žmogus, gyvendamas lengvai ir sočiai, ima ir užmerkia akis…
Tremties patirtis
XX amžiaus istorija Lietuvai atnešė skaudžių išgyvenimų, ypač sovietinės okupacijos laikotarpiu. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o tai pakeitė šalies istoriją ir padarė ją išskirtinę daugelio kitų valstybių kontekste. Sovietai, vadovaudamiesi šūkiu "Lietuva gera, tik per daug lietuvių", pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą.
Tapatybės kaita tremtyje
Tremtiniai priklausė tam tikrai socialinei grupei, kuri patyrė didelę traumą. Per gana trumpą laiką tremtiniai patyrė didelius gyvenimo pasikeitimus, kurie įtakojo jų savęs suvokimą ir padarė jį pakankamai problematišką. Jų gyvenimai buvo padalinti į tris dalis: ištrėmimo laikotarpį, tremtį ir grįžimą į sovietinę Lietuvą. Kiekvienoje dalyje žmonės stengėsi save apibrėžti, suprasti, priskirti vienai ar kitai grupei arba kategorijai.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Atminties svarba
Tremties tema išlieka aktuali Lietuvos istorijos dalis, kurią svarbu nagrinėti kiek galima išsamiau, kol dar yra gyvi to meto įvykių liudininkai. Svarbiausia problema yra tremtinių atmintis, t.y. galimas jų trijų tremties laikotarpio etapų vertinimas iš dabartinės perspektyvos, o ne tai, ką jie mąstė tuo metu.
Gyvenimas lageryje
Aleksandras Juška, iškalėjęs lageryje daugiau nei penkerius metus, buvo iškviestas į lagerio komendantūrą. Prieš kelerius metus, atsisakius pasirašyti valstybei paskolų obligacijas, jis buvo nubaustas savaitei karcerio. Dar anksčiau ten pabuvojęs, komendanto įsakymu, kaip politinis kalinys, išvarytas į griežto režimo lagerį „Južnij“.
Netikėtas išlaisvinimas
Tačiau šį kartą, jo nuostabai, komendantas jį sutiko labai geranoriškai. Vos užėjus į kabinetą, pats ištiesęs ranką pasisveikino ir pareiškė džiugią naujieną, kad, pritaikius įskaitymus, jo bausmės laikas pasibaigė. Nuo šios dienos jis yra laisvas tarybinis pilietis. Aleksandras net nukaito iš laimės, išgirdęs tokią netikėtą naujieną.
Sugrįžimas į laisvę
Užsidarius sunkiems metaliniams vartams, jo krūtinę užliejo džiaugsmo banga, kad jis jau laisvas, nebeseka iš paskos konvojus. Jis visam laikui palieka „Priisk Krasnoarmeisk“ lagerį OLP Nr. 2. Nors oras dar šaltokas, bet ilgoji žiemos naktis buvo jau pasibaigusi. Horizonte švietė saulė, kuri dar nieko nešildė.
Gyvenimas Peveke
Aleksandras pasiekė Peveką pusiaudienį. Ten susitiko keletą anksčiau išsilaisvinusių pažįstamų lietuvių ir kitataučių. Pažįstami maloniai jį sutiko, sveikino atgavus laisvę. Tačiau, gavęs dokumentus, Aleksandras nuėjo leidimo išskristi į Lietuvą. Draugų abejonės pasitvirtino, jo kaip buvusio politinio kalinio neišleido. Pažadėjo išleisti rudenį su laivais išplaukti. Susidarius tokiai situacijai ir norint rudeniop gauti leidimą išvykti, reikėjo likti Peveke - arčiau valdžios.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Darbas ir laukimas
Po kelių dienų, draugams padedant, įsidarbino autotransporto įmonėje, variklių ceche, mechaniku karbiuratorininku. Nors darbas naujas, nedirbtas, bet greitai priprato, viršininkai juo nesiskundė. Po savaitės gavo leidimą apsigyventi įmonės bendrabutyje. Aleksandras, gyvendamas Peveke, dažnai lankėsi leidimų išdavimo įstaigoje, bet vis nesėkmingai. Valdžia savo pažadų nevykdė.
Prisitaikymas prie naujų sąlygų
Gyvenimas tremtyje reikalavo prisitaikyti prie naujų sąlygų, išmokti išgyventi ir išsaugoti savo tapatybę. Aleksandras, kaip ir daugelis kitų tremtinių, susidūrė su įvairiais sunkumais, tačiau neprarado vilties sugrįžti į Lietuvą.
Bendrabutis
Aleksandrą šaltis išbudino anksti, bet ir jis nesikėlė. Užsitraukęs ant galvos antklodę, šildėsi savo kvėpavimu. Taip kankinosi iki ryto. Galvą iškišo tik tada, kai pajuto nuo krosnelės malonią šilumą. Jis išgirdo žmonių balsus, juoką - grįžo iš darbo naktinė pamaina.
Ilgesys Tėvynei
Gulėdamas žiūrėjo į aprūkusias kambario lubas ir svarstė ką daryti: „Gal šiandien dar nueiti ir laimę išbandyti, gal komendantas pasirašys ?“ Jei neišleis, teks susitaikyti su likimu, likti Čiukotkoje iki kito rudens. Tai vėl ilgi kankinančio laukimo metai. Dar sunkesni, nes, lietuviams išvažiavus, liktų vienas tarp svetimų pabodusiame krašte kankintis.
Naujokas
Naujoką paguldė mėlynojoje palatoje. Kadangi kitų naujienų nėra, jis tapo svarbiausia pokalbių tema. Smalsumą kursto tai, kad jis ne iš plepiųjų, ir čia švelniai tariant. Kiek kartų klausėm, pirmiausia, žinoma, palatos chebra, paskui ir kiti, sutikę tarpdury, prausykloj ar rikiuotėj - kas toks, iš kur, už ką, kaip? - nuleidžia akis, nusišiepia viena lūpų puse ir numykia kažką neaiškaus.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Talentingas žaidėjas
Vakare prižiūrėtojai mums leidžia pažiūrėti pro truputį margesnį langą, tai yra teliką. Šitai nutinka nedažnai, todėl, įsitaisę ant išsėdėtų minkštasuolių, suolų arba iš kambarių atsineštų taburečių, jaučiamės šventiškai ir susikaupę sekame, kaip prižiūrėtojas maigo distancinį. Jis nori pažiūrėti muzikinį konkursą, o mes, žinoma, neprieštaraujame. Naujokas sėdi kampe ant taburetės ir elgiasi neįprastai: žiūri į dėžę.
Rungtynės
Pasibaigus šou ir prasidėjus futbolui, jo elgesys dar labiau pasikeičia. Pasaulio čempionato atrankos turnyras, mes prieš ispanus, taigi net jei ignoruotume pastaraisiais metais tolydžiai prastėjantį mūsų rinktinės žaidimą, pergalės tikimybė nulinė. Žaidimas prasideda. Prilipęs prie ekrano naujokas gaudo komentatoriaus replikas. Mūsiškiai žaidžia su neįtikėtina ugnele.
Gyvūnų likimai
Gyvūnai, kaip ir žmonės, patiria įvairių likimo vingių. Vieni gimsta mylinčiose šeimose, kiti atsiduria prieglaudose ar gatvėje. Tačiau kiekvienas gyvūnas nusipelno meilės ir rūpesčio.
Žvirbliukas
Prieš 6 metus išlydėjome į vaivorykštės šalį mūsų mylimą katinėlį, po ilgos ir sunkios ligos. Dukra bandė įkalbėti apsilankyti gyvūnų prieglaudoje, paimti kitą augintinį. Mažas, vien kauliukai, žaizdos vietoje išbadytų akių. Man buvo šokas, negalėjau patikėti savo akimis, nemiegojau iki pat ryto, bandžiau uždrausti sau galvoti apie tą mažylį, bet… Vis grįždavau ir grįždavau prie to skelbimo.
Zara
Zara pas mus atkeliavo prieš pusę metų. Jame buvo parašyta, kad Zarai 7 metai, o jos šeimai išsiskirsčius ji liko viena. Iš nuotraukos žvelgė liūdnas šuniuko snukelis. Kai pamatėme šį skelbimą, Lietuvą kaip tik drebino nelegalių šunų daugyklų skandalas, kuriame daugybė gyvūnų, dėl blogų laikymo sąlygų, buvo perimti ir perduoti įvairioms Lietuvos gyvūnų gelbėjimo organizacijoms.
Akilis ir Luna
Akilis gimė girtaujančių žmonių namuose. Todėl kalytė su visais gimusiais šunyčiais buvo padėta lauke dėžėje, šaltyje ir lietuje. Lunos istorija ne tokia sėkminga. Jos tėtis yra Bachreino Rajapalajamos veislės, o mama Rajapalajamos mišrūnė.
Fantasma
Susipažinkite su Fantasma (ispaniškai - Vaiduoklis) - Kanarų salų katinu, kuris emigravo į Lietuvą, ir leiskite man papasakoti, kaipgi tai nutiko. Taigi šią žiemą aš ir mano antroji pusė nusprendėme žiemą praleisti Tenerifėje. Vieną dieną gruodžio viduryje į mūsų balkoną atklydo baikštus laukinis katinukas.
Kira
Nuo pat mažens augau su gyvūnais. Visados visus priglausdavome ir suteikdavome šiltus namus. Kai persikraustėme į naujus namus, juose labai trūko gyvybės. Galvojome ilgai, ar reikia pasiimti šunelį, nes vis atrodė, jog tai papildomi rūpesčiai, bet nugalėjo laimės jausmas, kurį gali sukelti mažylis. Skambinome į daug prieglaudų ir žmonėms, kurie atiduodavo šunelius, bet niekaip nepavykdavo pasiimti jų į namus.
Barta
Bartą radau lauke prie parduotuvės. Ji stovėjo ant kelio ir nesitraukė, pabijojau, kad ją gali partrenkti automobilis. Kartu su “Tautmilės prieglauda” mes paskiepijome Bartą ir sterilizavome, sterilizacijos metu paaiškėjo, kad ji laukėsi, o vienas iš šuniukų buvo įstrigęs kirkšnies išvaržoje ir jo Barta greičiausiai neišgimdytų.
Baika
Baika į mūsų namus atvyko prieš 4 metus ir 5 mėnesius. Abu su vyru užaugome namuose, kuriuose kartu gyveno šuniukai, tad vieningai sutarėme, kad ir patys norime tokio šeimos nario. Taip pat buvome iš anksto sugalvoję, kad imsime jauną šuniuką ir būtent iš prieglaudos.
Luna
Sakoma, kad visų šunų neišgelbėsi, bet vienam iš jų gali pakeisti visą pasaulį. Tačiau yra ir dar viena kategorija - šunys, kurie sugeba pakeisti šeimininkų gyvenimą. Luna priklauso būtent šiai kategorijai. Prieš daugiau nei šešerius metus į namus atvyko JI - mažas pūkų kamuolėlis, bijantis net savo šešėlio.
Ūdra
Tai nutiko vieną saulėtą rudens rytą, kai išėjau pasivaikščioti su vienu šunimi, o grįžau su dviem. Net negalėčiau pasakyti, kad ją radau, - tai ji atėjo ir mane susirado. Pamačiau ją bėgančią paskui kažkokį vyrą ir spontaniškai paklausiau, ar tai jo šuo. “Ne, žinokit, aš jai tik valgyti daviau, o dabar ji paskui mane sekioja. Pasiimkit, žiūrėkit, gi visai gražus šuva.”
Sofijos istorija
Sofija nusiteikęs kuo puikiausiai. medžius, vieną kitą didesnį antkapį. Kapinaičių vartų link veda siauras žvyruotas takelis. stengiasi atostogauti rudenį. sename, atkampiame, laiko gerokai aptrintame dvare. rūmas, jį supantis parkas, ūkiniai pastatai ėmė nykti. svetainėje įrengė mokinių bendrabutį. kaminas. mokiniai ir mokytojai. abiejų pusių. Sofijos atvažiavimu. geraširdžiai dvaro gyventojai neskubindavo jo išvykti. nuobodžiaudavo, spoksodavo pro langą į parką ir be perstojo rūkydavo. mokytojoms einant namo tekdavo jį perlipti. atsitokėti Sofija kurį laiką bijodavo žmonių. direktorę, valdžiusią vienintelę visame dvare vonią. tokiame karštame, kokį tik pajėgdavo iškęsti. šeimininkas gudriai šypsodamasis vis siūlydavo svečiui stiklinę alaus. išnaktų. padarydami pagrindiniu klausytoju. neatsisveikinęs. Tarsi bėgtų.
#