Įvadas
Žemaitija, kraštas, įsikūręs prie Minijos upės pakrančių, nuo seno garsėja savo savita kultūra, tradicijomis ir žmonių charakteriu. Šis regionas, nuolat kovojęs už savo žemes, sodybas ir laisvę, išugdė stiprią žemaičių dvasią. XIX amžiuje, baudžiavos ir socialinės neteisybės laikais, Žemaitijoje iškilo plėšikų vadai, kurių veikla apipinta legendomis ir mitais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas buvo šie plėšikai, kokios buvo jų veiklos priežastys ir kaip jie tapo tautosakos herojais.
Žemaitijos kraštovaizdis ir gyventojų būdas
Žemaičiai, įsikūrę upių pakrantėse, nuolat turėjo ginti savo žemes, sodybas ir laisvę. Kova už būvį suformavo savitą žemaičio būdą, charakterį ir dvasinę jėgą. Žemaičių kalba stebina pasaulio ir Lietuvos kalbininkus, kurie žemaičiams davė skambius pavadinimus. Kaip teigia žemaičiai, ateivis, kad ir kiek metų begyventų Žemaitijoje, žemaičiu netaps - žemaičiu reikia užgimti.
Socialinis ir politinis kontekstas XIX a. Žemaitijoje
XIX amžius Žemaitijai buvo sudėtingas laikotarpis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Žemaitija atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Carinė valdžia vykdė rusifikacijos politiką, ribojo lietuvišką spaudą ir švietimą. Baudžiava, nors ir panaikinta 1861 metais, vis dar slėgė valstiečius. Socialinė nelygybė, skurdas ir neteisybė buvo kasdienybė.
1812 m. Napoleono kariuomenei persikėlus per Nemuną ir patraukus į rytus, Žemaitiją užplūdo plėšikavimas, smurtas ir prievarta. 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, nors ir numalšinti, parodė gyventojų norą ištrūkti iš okupantų nagų ir baudžiavos. Antanas Vaišvila kovojo su girtuokliavimu Žemaitijos kaimuose. Išgirdę apie 1862 m. žemės reformą, valstiečiai ruošėsi grumtynėms. Pirko Prūsuose ginklus. Rojaus mokiniai kaustė brūklius, kalė smaigus. Tačiau nelygi kova baigėsi tuo, kad sukilėlius išvarė į Sibirą.
Plėšikai - „svieto lygintojai“ ar tiesiog nusikaltėliai?
Tokiame kontekste atsirado plėšikai, kurie, pasak legendų, atiminėjo iš turtingųjų ir dalijo vargšams, kovojo su neteisybe. Jie tapo savotiškais liaudies herojais, „svieto lygintojais“. Tačiau ar tikrai visi plėšikai buvo tokie kilniaširdžiai?
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Istoriniai šaltiniai rodo, kad plėšikų gaujos dažniausiai susidarydavo iš dezertyravusių karių, vengiančių rekrutų prievolės asmenų, turinčių kriminalinę praeitį. Gaujos nariai turėjo pravardes, keisdavo vardus ir slapstymosi vietas. Savo grobį skubėdavo iššvaistyti karčemose, lošdavo kortomis ir kauliukais.
Vis dėlto, net jei plėšikų veikla ne visada buvo tokia kilni, kaip pasakojama legendose, jų atsiradimas rodo valstiečių nepasitenkinimą socialine padėtimi, jų pasipriešinimą neteisybei. Plėšikai tapo savotišku protesto simboliu.
Tadas Blinda - legenda ir tikrovė
Tadas Blinda - bene žymiausias XIX a. Žemaitijos plėšikas, apipintas legendomis. Jis gimė 1846 m. sausio 15 d. Kinčiulių kaime, netoli Luokės. Pasakojama, kad Tadas Blinda buvo „svieto lygintojas“, atiminėjęs iš ponų ir dalijęs vargšams. Tačiau istorinių šaltinių apie jo veiklą išliko nedaug.
Lazdynų Pelėda rinko padavimus ir legendas apie Tadą Blindą, tačiau atsisakė rašyti jo biografiją, nes tuomet „reikėtų pašalinti daug poetiškų paslapčių Bivainės girios“. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis sukūrė romantizuotą Tado Blindos įvaizdį, kuris ir tapo pagrindu to Tado Blindos, kuris šiandien dainuodamas roko operose ir televizoriuose laksto po Žemaitijos kalvas.
Išpopuliarėjus 1907 m. pastatytam spektakliui, dar ilgokai nebuvo literatūrinio herojaus ir nusikaltėlio sutapatinimo. Tarpukariu šis mitas nebuvo skatinamas, o štai sovietmečiu Blinda tapo ideologiškai naudingas. Mitas visai sugriuvo, kai buvo paskelbtas dokumentas apie Blindos mirtį: pasirodo, Blinda buvo užmuštas trijų šimtų įsiutusių Luokės gyventojų.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Nepaisant istorikų pastangų atskleisti tikrąją Blindos istoriją, jis lieka teigiamas herojus. Kiekviena istorinė epocha suteikė Blindos charakteriui jai patikusį atspalvį, kol iš arklių vagies išėjo labai populiarus, tačiau mitinis „kilnusis plėšikas“.
Kiti plėšikų vadai ir jų atspindžiai kultūroje
Be Tado Blindos, Žemaitijoje buvo ir kitų plėšikų, apie kuriuos sklando įvairios legendos. Raudonkrūtinis, kurio gaują sudarė apie 20 vyrų, nenorėjusių eiti į rekrutus, veikė Rusijoje ir Prūsijoje. Archyvinėje medžiagoje nėra duomenų, kad šis plėšikas būtų turėjęs vargšų gynėjo bruožų, tačiau legendai paplisti greičiausiai turėjo įtakos tai, kad jo gauja buvo bene didžiausia žinoma Lietuvoje.
Plėšikų įvaizdis atsispindi ne tik tautosakoje, bet ir literatūroje, teatre, kine. Tadas Blinda tapo populiariu personažu, įkūnijančiu drąsą, maištą ir kovą už teisybę.
Socialinis banditizmas - universalus fenomenas
Plėšikų-didvyrių istorijas tyrinėjęs istorikas Hobsbawmas siūlo terminą social bandit. Šis socialinis banditizmas - universalus nesikeičiantis fenomenas, reiškiantis kiek daugiau nei visuotinį varguomenės protestą prieš skurdą: keršto turtingiesiems ir engėjams troškimą, miglotą norą jiems uždėti kažin kokį apynasrį ir ištaisyti neteisybę.
Tokie plėšikai-didvyriai egzistavo ne tik Žemaitijoje, bet ir kituose Europos regionuose. Čekas Johan Georg Grasel, serbas Jovan Stanisavljević, vengras Sandor Rosza, slovakas Juraj Jánošik - visi jie tapo savo tautų folkloro herojais, kovojančiais už teisybę ir vargšų gerovę.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys