Robertas Lenartavičius - aktorius, televizijos laidų dalyvis, režisierius, kurio kelias į meno pasaulį buvo vingiuotas, bet nuoseklus. Nuo vaikystės pasirodymų šeimos rate iki populiarių televizijos serialų, Roberto istorija - tai nuolatinio tobulėjimo, drąsių sprendimų ir aistros menui pavyzdys.
Vaikystės Užuomazgos
Robertas Lenartavičius publikos dėmesį pajuto dar būdamas mokyklinio amžiaus. Vaikystėje išmoktus kūrinius dainuodavo savo tėvams ir jų draugams. Dėmesys jam jau tuomet atrodė kaip savaime suprantamas reiškinys ir neišgąsdino, kaip nutinka daugumai vaikų, atvirkščiai - sužavėjo. Toliau sekė šauniausio moksleivio rinkimai, Šimtadienio spektaklio pagrindinis vaidmuo. Tačiau tuo metu jis neplanavo būti aktoriumi.
Verslo Studijos Ir Gatvės Šokiai
Vaikystėje galvojo, kad būsiąs verslininkas ar viešosios erdvės žmogus, gal kažkam atstovausiąs. Nors iš dalies taip ir buvo, o gal dar ir bus. Pradėjo studijuoti ir teko pasirinkti - tęsti mokykloje pradėtus gatvės šokius ar išvažiuoti su studentų mainų programa į Suomiją. Taip jau nutiko, kad šokiai nutrūko. Sceną pakeitė teminiai studijų pristatymai, pasirodymai, gyvas bendravimas su žmonėmis.
Stažuotė Didžiojoje Britanijoje
Po studijų jis nusprendė užkariauti pasaulį. Noras patobulinti anglų kalbą ir pagilinti studijų laikotarpiu įgytas žinias jį nuvedė į tarptautinę kompaniją Didžiojoje Britanijoje. Jis neemigravo, o išvažiavo stažuotis, siekti karjeros. Robertas pradėjo nuo didžiausio, ką tuo metu buvo galima pasirinkti - tai buvo Jungtinė Karalystė. R.Lenartavičiui teko gyventi XIX amžiaus name, pusvalandis pėsčiomis nuo Vindzoro pilies, kur praleisdavo nemažai laiko. Taip pat šalia buvo įsikūrusi viena prestižiškiausių Anglijos privačių mokyklų - Itono koledžas.
Roberto supanti aplinka skatino nesusitaikyti su akimirkos dabartimi, bet siekti ir tobulėti. Robertas Didžiojoje Britanijoje praleido devynis mėnesius, dirbo biuruose tarptautinėje kompanijoje, kur galėjo pritaikyti turimas anglų kalbos žinias. Jis žinojo, kad čia atvyko trumpam, neapsiribojo darbu, noru užsidirbti, bet gilinosi į šalies ypatybes, bandė susipažinti su kultūra. Kitų akimis jau buvo susikūręs ten gyvenimą, todėl dažnam pažįstamam buvo keistas jo sprendimas sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jis jautė, kad būdamas ten įgijo pakankamai žinių, kurias dabar gali pritaikyti Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Roberto Krikštoponio istorija
Grįžimas Į Lietuvą Ir Pašaukimo Paieškos
Sugrįžęs į Lietuvą jis greitai susirado darbą startuojančioje bendrovėje ir buvo atsakingas už rinkodarą. Tačiau taip pat ilgai neužsibuvo. Jis suprato, kad jam reikalingas gyvas bendravimas. O dirbdamas prie kompiuterio, popierių ir komunikuodamas telefonu savęs pilnai nerealizuoja. Jautė, kad kažko gyvenime trūksta.
Grįžęs į Lietuvą R.Lenartavičius susitiko su draugais, kurie turėjo šokių studiją. Bendromis jėgomis visi pradėjo organizuoti visuomeninius vakarus su aktoriais, režisieriais, atlikėjais. Netrukus atgimė sena meilė teatrui ir dainavimui. Visai atsitiktinai Robertas pateko į chorą, su kuriuo per metus tapo „Chorų Eurovizijos“ dalyviais. Prasidėjo gyvos transliacijos, filmavimai, scena. Jausmo, kuris aplankė, lyginti su darbu biure buvo neįmanoma, o meninė pusė įtraukia ir išlaisvina.
Roberto tuo metu priimtas sprendimas „išsipirkti sau metus laiko“, kad galėtų mokytis ir gilintis į menus, dabar primena sėkmės istoriją. Tačiau tada tai buvo mažai kam suprantama. Priimti tokį, daugelio požiūriu nepalankų sprendimą, ilgai netruko. Dėl jo akademinių pasiekimų studijose ir visuomeniškumo daug kas tikėjosi iš jo didelių dalykų. O jis nusprendė susikrauti kapitalą, kad galėtų per metus laiko pabandyti įsilieti į menus. Vienas įvykis sekė kitą. Užbaigęs pradėtus darbus ir perleisdamas atsakomybes kitam darbuotojui išėjo iš darbo sėkmingai startavusioje kompanijoje.
Gavęs kvietimą atvykti paviešėti į salą vakarų Norvegijoje, netikėtai susirado darbą renginių organizavimo srityje ir per tris mėnesius pavyko užsidirbti.
Pusę Metų Palėpėje: Skandinaviška Patirtis
Skandinaviškas gyvenimo būdas ir tai, jog dirbti reikėjo tik suorganizuotų švenčių dienomis, leido skirti laiko sau. Poetiškas laisvalaikis saloje, knygų skaitymas, eilių rašymas, buvimas vienumoje, bėgiojimas kalnų takais, baltosiosios naktys su vaikštinėjimais ant uolų ir žvejyba - visi šie dalykai padėjo suprasti savo paties lūkesčius, viltis ir norus. Jis nepersidirbdavo, turėjo laiko sau, tačiau pavyko užsidirbti ir pinigų - tam įvardintam langui - metams laiko.
Taip pat skaitykite: Juozas Krikštaponis: Kas slypi už vardo?
Grįžęs į Lietuvą, mėnesį praleido Šventojoje, atokioje vietoje - jūra, upelis, barzda ir visiškas tarzano rojus. Be streso įsiliejo į Lietuvos gyvenimo tempą. O parvykus į Kaune esančius namus R.Lenartavičius pradėjo galvoti, kaip viską sudėlioti. Pasidomėjęs suprato, kad dainavimas pradžioje bus kaip mokslai norint tuo gyventi. Rudenį susirado mėgėjišką teatrą, susipažino su režisieriumi. Noras tobulėti ir mokytis jį atvedė prie stalo teatre, kur įvyko pirmasis pjesės skaitymas. Tai buvo labai žavu, įdomu, jaudinausi. Buvęs tik girdėjęs ar matęs per filmus, kaip tai atrodo, suprato, kad tai žingsnis į jo ateitį, nors labai mažytis, bet žingsnis. Neilgai trukus pradėjo statyti spektaklį. Vaidmuo buvo nedidelis, bet galėjo suprasti ir pamatyti, kaip atrodo teatro aktoriaus gyvenimas. Po kiek laiko teatro trupėje sutiktas dramaturgas pasiūlė kartu statyti spektaklį pagal jo pjesę. Tai buvo be galo įdomu, labai daug pirmų patirčių. Užtruko. Tą spektaklį pristatė savo draugams, artimiesiems. Jiems patiko, jie liko sužavėti, suprato, ką jis veikė tuos visus pusę metų palėpėje.
Pirmieji Žingsniai Televizijoje Ir Kolegų Pagalba
Vėliau R.Lenartavičiui teko neatlygintinai suvaidinti masinėse scenose. Jis darė viską, kad išmoktų. Pernelyg racionalių paskatų ar išskaičiavimo, kodėl jis ten buvo, nėra - tik intuicija ir noras suprasti, kaip viskas vyksta. Vieno filmavimo metu Robertas susipažino su moterimi, kuri vėliau susisiekė ir pakvietė suvaidinti kitam epizodui TV seriale.
Jau kitos dienos rytą važiavo į Vilnių, nieko nežinodamas: kas ir kaip. Atvykęs papuolė į buvusio serialo „Rezidentai“ filmavimo aikštelę. Suvaidino epizodą. Pasikalbėjo su režisieriumi, aktorių atrankos vadovais. Kaip tik keitėsi siužeto linija ir turėjo atsirasti naujas veikėjas. Nesitikėjo, bet po poros savaičių su juo susisiekė prodiuseris ir pasiūlė sudalyvauti projekte. Buvo sunku patikėti, kad visa tai jau vyksta. Tokia sėkmės istorija, kaip atsidūrė projekte.
Mokytis teko daug. Robertui padėjo jau labai gerai žinomi ir daug pasiekę aktoriai, su kuriais jam teko dirbti, taip pat režisierius. Jie nestokodavo pamokymų ir patarimų. Robertas sako, kad viskas nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies ar stebint galutinį rezultatą. Natūraliai pasileidus į šią kelionę atsirado naujas draugų ratas - jie padėjo taip pat, dar - meditacijos. Šiandien tai skamba kaip lengvai pasiektas tikslas ar kaip sėkmės istorija. Tačiau būta daug nuoseklaus ir nuoširdaus darbo. Vien noro neužtenka. Įdėtas darbas duoda rezultatų. Recepto, kaip greitai pasiekti tikslų, gal ir nėra. Tačiau tikras noras, tikėjimas ir pasitikėjimas, nuoseklumas, nuovokumas ir nuolankumas gali nuvesti ten, kur reikia. Hobis tapo aistra ir amatu, o amatas - pasaulio pažinimu.
Atsiskaitos Taškas Ir Ateities Planai
Praėjusį gruodį Robertui sukako 30 metų - tai gyvenimo atskaitos taškas, kada linkstama suvesti nueito kelio rezultatus ir žvilgtelėti į ateitį. Kone visą gruodį, sumažėjus darbų, jis turėjo progą padirbėti su savimi, nusimesti tai, kas ne jam skirta, atsisakyti dalies tikslų, ypač tų, kurie neatitinka jo prigimties. Sutiktų įdomių ir talentingų žmonių gausa pranoko jo lūkesčius. Robertas prisipažįsta, kad niekada neįsivaizdavo, jog dainuos projekte „Muzikinė kaukė“.
Taip pat skaitykite: Roberto Lenartavičius: kelias į šlovę
Apskritai visa jo aktorinė veikla ir buvimas viešumoje jam yra neplanuoti dalykai, nors nuo vaikystės mėgdavo reikštis - organizuodavo pasirodymus namuose, mokykloje dažnai būdavo scenoje, dainuodavo chore, šokdavo gatvės šokius. Tačiau savo ateitį nutarė susieti su verslo vadyba. Robertas pradėjo aktyviau skaityti saviugdos knygas ir visu pajėgumu grįžo į sportą - nori pagerinti formą. Jis lanko treniruočių salę, kur mokosi kovos menų, kung fu, Tailando bokso, treniruojasi ant skersinio. Jam įdomu pasižiūrėti, kiek gali jo kūnas, nes tokie dalykai ugdo discipliną. Kitas jo užmojis - sėkmingai užbaigti dabartinius projektus „Muzikinė kaukė“ ir serialas „Prakeikti II“, kurio dar net neįpusėjo. Jo žingsniai „Muzikinėje kaukėje“ įkvėpė mintį pagalvoti ir apie muzikavimą ateityje. Galbūt vienas iš galimų variantų galėtų būti solinė karjera - keliauja sau po Italiją ir dainuoja Dino Martino dainų aranžuotes.
Robertas teigia, kad jaučiasi atradęs savo vietą gyvenime ne visu šimtu procentų. Manau, kad tai, ką daro šiuo metu, ir yra jo pašaukimas, tačiau nežino, ar tai būtų visam gyvenimui. Nors ką gali žinoti - tas laikinumas dažnai tampa ilgaamžiu dalyku. Šiuo metu gyvenimas jam vis atsiunčia įvairių pasiūlymų, susijusių su vaidyba. Tai darydamas su dideliu malonumu vis labiau brandina mintį, jog norėtų visuomenei atiduoti savęs daugiau. Kartais atrodo, kad norėtųsi panaudoti daugiau savo intelektinių gabumų sprendžiant kokias nors realias problemas, o ne vien tik žeriant serialo tekstą, kuris ne visada gražiai surašytas, kilnus ar teisingas.
Tekstų Mokymasis Ir Darbas Su Režisieriais
Robertui nėra sunku mokytis tekstus. Prieš kokius dvejus metus jis atrado metodiką, kaip tai daryti, ir jam labai palengvėjo. Svarbu neprisirišti prie pačios teksto formos, o suvokti, kas norima pasakyti. Kai tai suvoki, dar tekstus pasikartoji keletą kartų prieš miegą ir ryte atsikėlęs į aikštelę ateini žvalus, tada viskas vyksta sklandžiai. Pasitaiko, kad pameta žodį filmavimo metu. Režisierius Ramūnas Rudokas yra labai supratingas, pasitiki aktoriais, duoda aikštelėje daug laisvės. Tad pametęs žodį tuoj pat gali improvizuoti. Sudėtingiausi jo suklydimai būdavo, kai padaręs klaidą jis sustodavo. To nereikia daryti - juk filmas nėra teatras. Filmą montuojant galima daugelį klaidų pašalinti, tad svarbu tęsti.
Kelias Į Televiziją: „Rezidentai“ Ir Kiti Projektai
Plačiajai visuomenei Robertas tapo pažįstamas, kai komiškame seriale „Rezidentai“ kūrė Piterio Riaukos personažą. Nors ir studijavo su vaidyba nieko bendra neturinčius dalykus, ši sritis jį visuomet traukė. Kaune lankė Kazio Binkio teatro studiją, kur ne tik mokėsi aktorystės meno, statydavo spektaklius, bet ir gaudavo pakvietimų filmuotis vaidybinių filmų masinėse scenose, pavyzdžiui, Donato Ulvydo filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kitame tarptautiniame filme vaidindamas susipažino su viena moterimi, kuri vėliau, pamačiusi skelbimą, kad „Rezidentų“ epizodiniams vaidmenims reikia žmonių, pasiūlė jam. Šitaip susipažino su serialo kūrybine komanda ir jo suvaidintas epizodas išaugo iki didelio vaidmens. Ten kūrė iš Amerikos kilusio rezidento Piterio Riaukos vaidmenį.
Tuo metu, ko gero, ne vienas, išgirdęs Robertą, kalbantį su amerikietišku akcentu, pamanė, kad jis yra tikrai iš Amerikos atvykęs. Jo personažas buvo iš Bostono, kuriame didžioji dalis naujakurių kadaise buvo suvažiavę iš Airijos. Jų šneka šiek tiek specifinė. Jam reikėjo surasti tokį akcentą, kuris jam netrukdytų išgyventi emocijas, jei reikia, ir apsiverkti. Debiutas prieš kamerą nebuvo lengvas. Sunkiausia buvo tai, kad įšoko ir reikėjo plaukti. Iki tol aktorinės patirties neturėjo daug, o iškart teko dirbti kartu su grandais - Andriumi Bialobžeskiu, Džiugu Siaurusaičiu, režisieriumi Ramūnu Rudoku. Iš jų gaudavo nemažai patarimų. Geriausia buvo tai, kad jam leido klysti ir mokytis pačiam. Jam buvo visiška mistika, kai A. Bialobžeskis prieš pat filmavimą tris kartus perskaitydavo tekstą ir - pirmyn.
Nuo Komedijos Iki Kriminalo
Pasibaigus „Rezidentams“ netrukus Robertas gavo nusikalstamos šeimos sūnaus Simono Kogano-Slimo vaidmenį kriminaliniame seriale „Pasmerkti“. Abu žanrai jam labai skirtingi. Komedijoje labai smagu, bet sunkiau vaidinti, ten prisijuoki tiek iš pačių scenų, tiek ir jas suvaidinęs. Ten užtenka tik tarstelėti kokį nors vieną žodelį, ir jis pakeičia visą sceną. Komedijoje juoko daugiau, tačiau kriminale galbūt daugiau tikrovės. Ten išgyvenama daugiau įvairesnių emocijų. Jeigu reikėtų rinktis kurį nors vieną, būtų be galo sunku. Robertas jaučia, kad pasiūlymai patys pasirenka jį, o ne jis juos.
Panašumai Su Personažais Ir Vaikystės Prisiminimai
Robertas teigia, kad jo vaidinami personažai dažnai būna panašūs į jį. Galbūt čia turėjo omeny, kad jo vaidinami personažai į jį panašūs amžiumi, galbūt tipažu, bet ne būdu. Vaikystėje jis nebuvo blogiukas. Buvau geras vaikas, pasižymėjau pavyzdingu elgesiu. Nors daug laiko praleisdavau sode, neretai ir vienas, stengdavausi neiti su draugais, kurie mane kviesdavo, „skolintis“ kaimynų obuolių. Man tai atrodė ne mano reikalas. Niekada nenorėjau savo elgesiu nuvilti tėvų, ypač mamos, kuri manimi labai pasitikėjo. Augo Kaune, dar turi seserį, bet jautėsi tarsi gyvenčiau atskirame, savo, pasaulyje. Man patikdavo pabūti vienam, pasivaikščioti po mišką. Mokykloje mokiausi gerai, nors pirmūnas nebuvau. Iki penktos klasės buvau labai geras vaikas. Tačiau paskui draugų paveiktas pradėjau šiek tiek blaškytis ir paslydau. Į mokyklą iškvietė mano mamą. Po rimto pokalbio pajutau savotišką nusivylimą savimi ir pamaniau, kad reikia šią žymą ištrinti.
Baigęs mokyklą pasirinkau studijuoti Kauno kolegijoje verslo vadybą, nemažai pavažinėjau po Europą. Po studijų dirbau Didžiojoje Britanijoje, o grįžęs į Lietuvą įsidarbinau statybų bendrovėje ir netgi tapau komunikacijos vadovu. Netrukus pajutau, kad manyje suaktyvėjo trauka teatrui, dainavimui. Tokios veiklos man labai trūko. Laimė, kartą dalyvavau draugo gimtadienyje ir su jo teta chormeistere išsikalbėjome, kad norėčiau pasitikrinti savo vokalinius sugebėjimus. Ji pasiūlė ateiti į studiją pasitikrinti balso. Po perklausos man pasakė, kad esu geras tenoras, taip pat pakvietė su KTU choru dalyvauti „Chorų Eurovizijoje“.
Nuo Verslo Vadybos Iki Aktorystės: Lemtingas Sprendimas
Sėdėti kabinete Robertui greitai pasirodė pernelyg stingdantis dalykas. Pradėjau sau ieškoti atsakymų, kodėl taip yra ir kur atrasti įkvėpimo ir gyvybės. Dalyvavęs chorų „Eurovizijoje“ pajutau, kad ten jaučiuosi daug geriau nei sėdėdamas savo kabinete. Ką daryti? Toliau apgaudinėti save ar bandyti rasti atsakymą, kur yra tikrasis mano pašaukimas. Pakibęs tarp šitų klausimų, nors viskas man puikiai sekėsi verslo srityje, atsisakiau komunikacijos vadovo pareigų ir nusprendžiau keliems mėnesiams išvažiuoti į Norvegijos salą, kur gyveno mano pusbrolis, kad užsidirbčiau, pakeliaučiau ir susivokčiau savyje.
Atsakymai Norvegijoje Ir Naujos Vizijos
Nepasakyčiau, kad viskas paaiškėjo. Tik pajutau didesnį užtikrintumą, pasitikėjimą, kad galiu padaryti daug daugiau nei iki tol. Norvegija man davė daugiau drąsos imtis dalykų, dėl kurių anksčiau dvejojau. Viena ryškesnių ateities vizijų buvo puoselėti dainavimą.
„Muzikinė Kaukė“: Naujas Iššūkis Ir Atradimai
Dabar Robertui tikra palaima dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“. Jam įdomiausia, kad kruopščiai ruošiesi tiems pasirodymams, o paskui atsistoji su mikrofonu ir viskas taip natūraliai išeina, atrodo, nieko ypatingo lyg ir nedarei. Labiausiai patenkintas Ievos Zasimauskaitės įsikūnijimu. Manau, kad jis man pavyko, nes pajutau tą jos dainoje slypintį jautrumą. Kartais tas jausmas, kurį išgyveni ar jauti, nebūtinai juntamas ir žiūrovų. Mane patį nustebino ir „Baltojo kiro“ pasirodymas, ir „AC/DC“. Jie visi tokie saviti ir tokie skirtingi.
Čia sėkmę labiau lemia aktorystė ar gebėjimai valdyti balsą? Robertas mano, kad balso valdymo galimybės yra viena iš aktorinio talento sudedamųjų dalių. Aš paprastai kuriu vaidmenis pirmiausia įsiklausydamas į balsą, paskui - drabužiai, motorika ar dar kokios nors detalės. Per tai, kaip kalba veikėjas, iškart galiu jį pajusti. Jeigu vis dėlto reikėtų išrinkti, kas „Muzikinėje kaukėje“ svarbiau - vokalas, plastika ar aktoriniai gebėjimai, aš sakyčiau, kad vokalas. Būtent vokaliniai dalykai man čia yra didžiausias iššūkis. Vienas dalyvis man sakė, kad aš pakankamai atsipalaiduoju scenoje. Galbūt dėl to, kad manęs nekausto kameros. Tačiau norisi pademonstruoti vokalinį užtaisą, išjaustas emocijas ir teisingas natas.
Laisvalaikis Ir Pomėgiai: Nuo Knygų Iki Sporto
Roberto veikla tapo neatsiejama nuo jo gyvenimo būdo. Tai reiškia, kad ir vaikščiodamas ar dabar kalbėdamas su jumis aš galiu atlikti begalę įvairiausių pratimų - nuo vaizduotės lavinimo iki dar nežinia ko. Man taip pat patinka skaityti, rašyti ar generuoti idėjas. Vis dažniau susimąstau apie filmo scenarijaus kūrimą. K. Binkio teatro studijoje man teko kartu su dramaturgu režisuoti spektaklį „Laiškanešys skambina du kartus“.
Asmenybės Bruožai Ir Vertybės
Kartais tiek daug šneku, o visai mielai patylėčiau. Robertas mano, kad yra toks kaip ir visi - visoks: šiek tiek šviesos, šiek tiek tamsos. Esu linkęs į filosofiją. Labiausiai džiuginanti mano savybė, manau, yra smalsumas ir drąsa keistis. Laikau save estetu. Man patinka architektūra, kuri keičia, pakyli sąmonę, pavyzdžiui, bažnyčios, dvarai, rūmai, muziejai ar šiuolaikinės erdvės aukštomis lubomis. Šis dalykas man pinasi su perfekcionizmu - aš niekada nesu iki galo patenkintas savo darbais.
Po įtemptų darbų man reikia pabūti su savimi, pasiilgstu vienumos. Užtenka kelių dienų ir tam tikrų disciplinos dalykų, savų ritualų, kurie man padėtų susistyguoti, sugrįžti į save. Dar man svarbu geras miegas ir geras vanduo. Taip, jei tos savianalizės, mąstymo yra per daug. Gal tik taip atrodo, kad to turiu per daug. Stengiuosi viską subalansuoti. Jeigu to nedaryčiau, tikrai užsisukčiau egzistencijoje.
Šeimos Kūrimas Ir Ateities Svajonės
Be abejo, tai juk normalu. Tai būtų kitas gyvenimo etapas, nauji sparnai. Šeima yra ne tik žmona, bet ir vaikai ir rūpinimasis jais. Manau, kad čia keistųsi žaidimas iš esmės. Manau, kad taip, tik to nematau kaip trūkumo, žvelgiu į tai su pasitikėjimu. Sava šeima, kaip vertybė, yra mano svajonė. Manau, kad vieną dieną ateis į mano gyvenimą tas žmogus, tačiau šiuo metu jo nėra.
Personažas Piteris Riauka: Amerikietis Lietuvoje
Mano vaidmuo jau gerai žiūrovams pažįstamas dabar jau gydytojas, nebe rezidentas, dirbantis klinikose, iš Amerikos atvykęs Piteris Riauka. Tai situacijų komedija, tad galima sakyti, kad kai kurie personažai yra labai tikroviški, bet kai kurie - lengvai šaržuoti, hiperbolizuotai perdėti. Turbūt kažkiek turiu tokio personažo savyje, manau tai ir padaro mane panašiu į jį. Sakyčiau, kai kuriose vietose požiūriu į gyvenimą, į šviesų tikėjimą gėriu. Mano personažas yra naivus ir kiek gali būti yra tyras. Jo pozityvumas dažnai jį pastato į kuriozines situacijas. Kartais pats vaidindamas pamatau, kiek tai šaržuota ir visai juokinga komedija, bet per daug savęs su personažu nesiečiau.
Vaidinti Save: Iššūkis Ir Įvairialypiškumas
Vyresnės kartos scenos žmonės dažnai personažus turėdavo kurti, tad atsiradus galimybei vaidinti save patį, jie susiduria su sunkumais. Čia toks filosofinis klausimas: kur esi tu ir kas tu pats esi? Galbūt, kai tai yra kažkoks charakterinis vaidmuo, o ne tik būsena, tuomet yra lengviau. Kai atsiranda kokios nors užduotys - akcentas, specialus judėjimas, kiti scenarijaus įpareigojantys dalykai, tai taip ir gaunasi, kad atsiranda užduotys, per kurias tą personažą bandau kurti. Pagal režisieriaus matymą bandau kažkaip adaptuotis prie personažo. Kadangi šį personažą esu sukūręs jau anksčiau, teko jį tik pritaikyti tam tikroms situacijoms. Sakyčiau, kad mano personažas šiame seriale yra labai vaikiškas ir infantilus. Ir taip išeina, kad personažas septynerius metus stovėjo vietoje ir visai nesikeitė.
Vaidinti save, kaip teigia aktorius, tikrai nemenkas iššūkis. Visgi ir pats konceptas suponuoja, kad būdami su skirtingais žmonėmis kaskart dedamės vis kitokią kaukę. Man turbūt sunkiau būti vienoje būsenoje, ar, kaip kad sako kiti - vaidinti save. Žmogiška patirtis yra būti kažkuo. Bet iš esmės, ten giliai, nežinau, ar yra toks dalykas kaip „tu“. Jei aš lipčiau ant scenos vaidinti save, priklausytų, kam tai vaidinu ar su kuo. Nes juk net kai kalbėdamas su jumis labiau atsiverčiau, jei būtume ilgai pažįstami draugai. Mūsų asmenybė yra įvairi ir tai, kokie esame labai priklauso nuo to, su kuo esame. Iš esmės dedamės kaukes. Tik santykyje su kažkuo, per kitus ir matai save.
Laisvalaikis Ir Kelionės: Įkvėpimas Ir Nauji Potyriai
Mano laisvalaikyje daug visko, sakyčiau, kad turiningai gyvenu. Pradėčiau nuo skaitinių, literatūros, nes skaitau kasdien. Užsiimu ir įvairiu sportu. Man tas žodis laisvalaikis yra gan neaiškus, nes mano gyvenimo būdas toks, kad išnyksta ribos tarp laisvo laiko ir darbų. Kartais net knygos, kurias skaitau, man ateityje padeda rašyti tam tikrą pjesę ar scenarijų. Tiesiog lavinu save, domiuosi, mokausi ir tikrai nenuobodžiauju. Sakyčiau, kad plačiai per Lietuvą turiu daug veiklų, pažinčių. Smagu pažinti kraštą, jo žmones, nemažai keliauju. Manau, kad yra gerai, kad žmonėms žiūrint į mane kyla klaustukų.
Man smagu patyrinėti naujas, dar nematytas vietas. Dar yra labai daug neaplankytų vietų. Sakyčiau, kad Italija, Viduržemio regionas mane labai traukia ir suteikia įkvėpimo. Atrodo, kad ten vis norisi sugrįžti. Robertui Lenartavičiui yra nesvetima ir migranto duona - kurį laika studijų metu jis yra gyvenęs svetur. Ilgą laiko tarpą jau esu Lietuvoje, čia vis vien man gera ir paprasta tuo, kad čia yra mano kultūra, kalba. Kiekviena kelionė svetur man primena tai ir prideda žavesio Lietuvai. Bet neatmetu galimybės ir pagyventi dar kitur. Iš tiesų kelionės ir gyvenimas kitose šalyse labai praturtina patį gyvenimą.
Anot vyro, tarptautinių projektų Lietuvoje vis daugėja. Visgi kartais su filmavimais ar kitais darbais atsiranda puikių galimybių iškeliauti ir svetur. Teko ir su Holivudo žvaigždėmis leisti laiką toje pačioje Lietuvoje. Juokavom, kad Holivudas pats atvyko, nereikėjo važiuoti. Kažkaip po karantino viskas taip užsisuko, kad filmavimų, renginių pačioje Lietuvoje labai padaugėjo. Bet dar turiu tokią mintį, kad pavyks daugiau padirbėjus labiau įsilieti ir į tarptautinę rinką.
tags: #robertas #lenartavicius #gimimo #metai