Juozas Krikštaponis - viena iš prieštaringiausių Lietuvos istorijos asmenybių. Vieni jį laiko didvyriu ir laisvės kovotoju, kiti - kaltina nusikaltimais žmoniškumui. Jo gyvenimas, paženklintas tragiškų įvykių, herojiškų kovų ir kontroversiškų sprendimų, iki šiol kelia aistringas diskusijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius J. Krikštaponio biografijos faktus, ginčus dėl jo veiklos ir paminklo jam likimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir karinė karjera
Juozas Krikštaponis gimė 1912 m. kovo 1 d. Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jis buvo LR prezidento Antano Smetonos sesers sūnus. Baigė Užugirio pradžios mokyklą, Raguvos progimnaziją, Marijampolės gimnaziją. 1934 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą suteiktas jaun. leitenanto laipsnis, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko jaun. karininku. 1936 m. gruodžio 31 d. pakeltas į leitenantus. 1938 m. rugpjūčio 19 d. perkeltas į Karo mokyklą, paskirtas būrio vadu.
Kaip LRT RADIJO laidoje „Istoriko teritorija“ sakė A. Rukšėnas, kad Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse jis tarnavo iš pat pradžių fizinio lavinimo instruktoriumi, paskui 2-ajame apsaugos pulke. Visiškai neabejojama, kad jau tarnaujant tame 29-ajame korpuse jo veiksmuose pradėjo reikštis polinkis imtis rezistencinės veiklos, priešintis okupaciniam režimui.
Tarnyba vokiečių okupacijos metais
Kilus Vokietijos-SSRS karui, J. Krikštaponis pasitraukė iš RA. 1941 m. liepos 16-25 d. tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 2-ajame apsaugos pulke. Nacių okupacijos vasarą J. Krikštaponis įsitraukė į Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną, tapo 2-osios kuopos vadu pirmą rugpjūčio dieną. Kaip aiškino A. Rukšėnas, netrukus batalionas reorganizuotas į tris atskirus - 1-ąjį, 2-ąjį ir 3-iąjį - pagalbinės policijos batalionus. 1941 m rugpjūčio 1 d. priimtas į Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną 2-osios kuopos vadu. 1941 m. rugpjūčio 25 d. perkeltas į lietuvių savisaugos dalinio 2-ąjį Pagalbinės policijos tarnybos batalioną (nuo 1941 m. spalio 28 d. - 2-asis apsaugos batalionas, nuo 1942 m. vasario 15 d. - 12-asis batalionas) 2-osios kuopos vadu. 1942 m. rugsėjo 30 d. paleistas į atsargą.
Kaltinimai dalyvavimu žudynėse Baltarusijoje
LGGRTC specialistai ištyrė, kad J. Krikštaponis, tarnaudamas 2-osios kuopos vadu mjr. Antano Impulevičiaus vadovaujamame batalione, 1941 m. spalio 6 d. iš Kauno išvyko į komandiruotę Baltarusijoje, ten vokiečių okupacinė vadovybė 1941-1942 m. Tai, kad J. Krikštaponis buvo susijęs su Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėmis, leidžia teigti po karo teistų buvusių bataliono karių parodymai, rašoma centro kreipimesi. Buvęs 2-osios kuopos karys Stasys Rutkauskas per apklausas parodė, kad 1941 m. rudenį visas batalionas išvyko į Minsko lagerį, kuris buvo Minsko priemiestyje. Antrajai kuopai tada vadovavo J. Krikštaponis. „Bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė.
Taip pat skaitykite: Roberto Krikštoponio istorija
Istorikas A. Rukšėnas teigia, kad istorinių duomenų pakanka, kad būtų galima teigti, jog Krikštaponis buvo Baltarusijoje ir yra susijęs su žydų bei karo belaisvių stovyklos dalies sunaikinimu, taip pat pabrėžia A. Rukšėnas. Anot jo, visų pirma Krikštaponio buvimą Baltarusijoje liudija Kauno miesto karo komendantūros dokumentai. „Kai batalionas išvyko į Baltarusiją, jiems nebuvo pasakyta, kad reikės dalyvauti masinėse žudymo operacijose. Jiems buvo sakoma, kad jie dalyvaus kovose prieš sovietinius partizanus. Iš dalies tam tikra prasme bataliono kariai ir karininkai buvo apgauti. (…) Gali būti, kad Krikštaponis nemanė, jog batalionas dalyvaus žydų žudynėse ar karo belaisvių naikinime“, - tvirtina A. Vincentas Vobolevičius.
Prieštaravimai ir abejonės dėl kaltinimų
Vis dėlto LGGRTC pateiktas nusikaltimu žmoniškumui apkaltinto J. Krikštaponio veiklos vertinimas atliktas, nepakankamai įvertinus visas reikšmingas jo biografijos detales. Parodymai jo asmens atžvilgiu yra prieštaringi, painūs, dažnai stokojantys dokumentais pagrįstų nepaneigiamų įrodymų, todėl vertintini atsargiai, o išvados darytinos apdairiai.
Pavyzdžiui, tai, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas, po to nuo jų slapstėsi. Lietuvos istorijos instituto darbuotojo dr. Mindaugo Pociaus parengtoje pažymoje „Apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ dalis teiginių grindžiami prielaidomis, sovietinių represinių struktūrų apklausinėjamų nelaisvų žmonių liudijimais, nepaneigiamų įrodymų stoka. Būtinybę vykdyti tolimesnius tyrimus pripažįsta ir pats pažymos autorius, tiek dėl asmenvardžio skirtingos rašybos („Asmenvardžio [Krikštaponis ir Krištaponio] naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“), tiek ir dėl kaltinimus inkriminuojančių liudijimų („Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“).
Tai reikšmingas prisipažinimas, nes 1948 m. vasarą NKVD vykdyto tardymo metu 2osios kuopos, dalyvavusios nacių vykdytose represijose Baltarusijoje, jaunesnysis kareivis Martynas Kačiulis, parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tai patvirtino ir kiti 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius ir Stanislovas Gervinas, apklausti 1948 m. Tačiau 1980 m. liepos 14 d. apklausoje (t. y. po 32 metų!) tas pats M. Kačiulis jau liudijo priešingai - „J. Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas“. Dar vienos apklausos, vykdytos 1982 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje, dalyvaujant JAV teisėsaugos pareigūnams, savo parodymų pabaigoje M. Kačiulis vėl paneigė 1980 m. liepos 14 d. liudijimą ir pareiškė, kad minėtos kuopos vadu buvo „ne Krištaponis, o Reikalas“.
Panašiais prieštaravimais ir abejotino patikimumo liudijimais negali būti grindžiamos jokios pagrįstos išvados, jos privalo būti paremtos išsamiais tyrimais ir nepaneigiamais įrodymais.
Taip pat skaitykite: Roberto Lenartavičius: kelias į šlovę
Partizanų veikla ir žūtis
Nuo 1943 m. J. Krikštaponis buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-osios kuopos vadu. 1944 m. rugpjūtį paskirtas 2-ojo LLA rajono (Taujėnų, iš dalies ir Deltuvos valsčių) vadu. 1944 m. Jis žuvo 1945 m. sausio 12 d. mūšyje su NKVD kariuomene Užulėnio miške (dabar - Taujėnų sen., Ukmergės r.). Laidojimo vieta nežinoma.
Įvertinimas nepriklausomoje Lietuvoje
J. Krikštaponiui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). 2002 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Ginčas dėl paminklo J. Krikštaponiui
2024 m. visuomeninė iniciatyva „Apginti istorinę atmintį“ paskelbė PAREIŠKIMĄ „DĖL KALTINIMŲ LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJUI, KARIUI-SAVANORIUI JUOZUI KRIKŠTAPONIUI“ Vilniuje. 2024 m. spalio 7 d., VilniusViešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau - Komisija) 2023 m. birželio 29 d. rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) priimti sprendimą, įpareigojantį Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti paminklą Lietuvos partizanų Vyčio apygardos kūrėjui ir vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje. Šią rekomendaciją LGGRTC įvykdė, įpareigodamas Ukmergės rajono savivaldybės administraciją pašalinti Ukmergėje esantį atminimo paminklą Juozui Krikštaponiui.
Pareiškimo autorių argumentai
Pareiškimo Autorių ArgumentaiLGGRTC pateiktas nusikaltimu žmoniškumui apkaltinto J. Krikštaponio veiklos vertinimas atliktas, mūsų nuomone, nepakankamai įvertinus visas reikšmingas jo biografijos detales. Parodymai jo asmens atžvilgiu yra prieštaringi, painūs, dažnai stokojantys dokumentais pagrįstų nepaneigiamų įrodymų, todėl vertintini atsargiai, o išvados darytinos apdairiai. Nesame tikri, kad šiuo atveju pasielgta būtent taip.Priešingai. Esama reikšmingų, J. Krikštaponiui palankių ir jį teisinančių faktų, užfiksuotų okupacinių represinių struktūrų dokumentuose (NKVD, Pabaltijo karinės apygardos prokuroro, KGB), į kuriuos nėra atkreiptas deramas dėmesys. Pavyzdžiui, tai, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas, po to nuo jų slapstėsi.Lietuvos istorijos instituto darbuotojo dr. Mindaugo Pociaus parengtoje pažymoje „Apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ dalis teiginių grindžiami prielaidomis, sovietinių represinių struktūrų apklausinėjamų nelaisvų žmonių liudijimais, nepaneigiamų įrodymų stoka.Būtinybę vykdyti tolimesnius tyrimus pripažįsta ir pats pažymos autorius, tiek dėl asmenvardžio skirtingos rašybos („Asmenvardžio [Krikštaponis ir Krištaponio] naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“), tiek ir dėl kaltinimus inkriminuojančių liudijimų („Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“).Tai reikšmingas prisipažinimas, nes 1948 m. vasarą NKVD vykdyto tardymo metu 2osios kuopos, dalyvavusios nacių vykdytose represijose Baltarusijoje, jaunesnysis kareivis Martynas Kačiulis, parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas.Tai patvirtino ir kiti 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius ir Stanislovas Gervinas, apklausti 1948 m. Tačiau 1980 m. liepos 14 d. apklausoje (t. y. po 32 metų!) tas pats M. Kačiulis jau liudijo priešingai - „J. Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas“.Dar vienos apklausos, vykdytos 1982 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje, dalyvaujant JAV teisėsaugos pareigūnams, savo parodymų pabaigoje M. Kačiulis vėl paneigė 1980 m. liepos 14 d. liudijimą ir pareiškė, kad minėtos kuopos vadu buvo „ne Krištaponis, o Reikalas“.Panašiais prieštaravimais ir abejotino patikimumo liudijimais negali būti grindžiamos jokios pagrįstos išvados, jos privalo būti paremtos išsamiais tyrimais ir nepaneigiamais įrodymais. Todėl Komisijos rekomendaciją LGGRT Centrui dėl J. Krikštaponio paminklo pašalinimo vertiname kaip skubotą išvadą ir konstitucinio teisinės valstybės principo paneigimą.
Asmens nekaltumo prezumpcija
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.Nacionalinėje teisėje asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatose. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.Be to, vadovaujantis Konstitucijos 31-str. nuostata, asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis principu in dubio pro reo (lot. abejojant - kaltinamojo viršus).Tai esminis teisės principas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.Kadangi joks Lietuvos Respublikos teismo sprendimas ar nuosprendis minėto laisvės gynėjo atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo priimtas, pareiškimo autoriai Komisijos rekomendaciją ir LGGRT Centro įpareigojimą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai nukelti paminklą Juozui Krikštaponiui Ukmergėje traktuoja kaip neteisėtus, todėl teisinių pasekmių negalinčius turėti nutarimus.
Taip pat skaitykite: Nuo krepšinio iki verslo: Roberto Javtokas
Valstybės pripažinimas ir raginimai
Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė paminklu Ukmergėje pagerbė Juozą Krikštaponį kaip laisvės gynėją. Jam 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija.Holokausto ir karo nusikaltimams, kaip ir visiems nusikaltimams prieš žmoniškumą, nėra ir negali būti senaties. Tikri nusikaltėliai, Lietuvos Respublikos teismui įrodžius jų kaltę, privalo būti įvardyti ir principingai pasmerkti.Tačiau tuo pat metu keliami reikalavimai pašalinti paminklą partizanui J. Krikštaponiui, teismui neįrodžius jo kaltės, negali būti vertinami kitaip, kaip aptarnavimas Rusijos mėginimų tęsti okupacijos laikotarpiu vykdytą, o šiuo metu ypač sustiprėjusią informacinę-propagandinę kampaniją prieš Lietuvos valstybę, siekiant diskredituoti šalies nepriklausomybę ir Lietuvos valstybingumą.
Pareiškimo autoriai ragina:
- Nutraukti šią Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus ardančią kampaniją, vykdomą tiesioginio Rusijos pavojaus akivaizdoje, kurios tikslas buvo ir tebėra tas pats: skleisti bei įtvirtinti Kremliaus pokario metais suformuotą, o dabar, Maskvos geopolitiniams planams ir jos vykdomai agresijai pateisinti naudingą, istorinę versiją apie Antrąjį pasaulinį karą, kuri klastoja bei neigia lietuvių tautos pasipriešinimą nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams.
- Politikus, pareigūnus, institucijas ir pavienius asmenis - susilaikyti nuo nepagrįstų ir nepateisinamų bandymų daryti spaudimą Ukmergės įstaigoms dėl paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo; šį klausimą šiuo metu nagrinėja teismas, tad panašūs bandymai tegali būti vertinami kaip neleistinas spaudimas teismui ir pastanga paveikti jo sprendimą.
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą - grįžti prie J. Krikštaponio biografijos tyrimo, pakviečiant prisidėti prie jo deramų kvalifikacijų tyrėjus ir iš kitų institucijų, atsižvelgti į išryškėjusius ir ankstesniuose tyrimuose neįvertintus faktus, tyrimui panaudoti ne vien Lietuvos, bet ir Vokietijos, JAV bei kitų šalių archyvuose galimai esančius duomenis.
Asmenys ir organizacijos pasirašę pareiškimą
- Audronius Ažubalis, žurnalistas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras
- Dr. Kęstutis Dubnikas, istorikas, filosofas
- Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, istorikas
- Dr. Algimantas Jankauskas, istorikas, politologas
- Prof. dr. Libertas Klimka, mokslo istorikas, etnologas
- Prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas
- Arvydas Sekmokas, inžinierius ekonomistas, buvęs energetikos ministras
- Dr. Vytautas Sinica, politologas, politinės filosofijos ir teorijos knygų leidėjas
- Giedrius Steponkus, fizikas, ekonomistas, asociacijos „Lietuvos Investuotojai“ steigėjas ir tarybos pirmininkas nuo 2002 m., Berlynas
- Prof. hab. dr. Vytautas Radžvilas, filosofas, politikas, vertėjas
- Prof. dr. Valdas Rakutis, istorikas, politikas
- Prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, teisės istorikas ir filosofas
- Vidmantas Valiušaitis, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius
- Dr. Robertas Vitas, istorikas, Lituanistikos tyrimų centro vadovas, Čikaga
- Adv. Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga
Organizacijos:
- Lietuvos Helsinkio grupė - Aurelija Kuzmaitė
- Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga - Ernestas Subačius
- Lietuvos laisvės kovų sąjūdis - Giedrius Gataveckas
- Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija - Pranas Ulozas
- Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija - doc. dr.
Istorikų nuomonės
Vis dėlto LGGRTC vyr. istorikas Alfredas Rukšėnas, rašto apie Krikštaponį autorius, sako, kad sprendimas nukelti paminklą arba jo nenukelti - savivaldybės reikalas. „Būtent ten stovi paminklas, veikė Krikštaponis, gyveno tie žmonės, kuriuos istorinė atmintis sieja su Krikštaponiu. Vyriausybė gali ką nors patarti, rekomenduoti, bet patį sprendimą, manau, turėtų priimti savivaldybė“, - portalui LRT.lt tvirtina A. Rukšėnas. Istorikas svarsto, kad, nepriimdama sprendimo, savivaldybė nenori prisiimti atsakomybės, galvoja apie politinę ateitį: „Jei Vyriausybė priims, jiems bus ramu. Gali būti įvairių dalykų, susijusių su politiniu gyvenimu. Jei paminklą nuims pati savivaldybė, gal kitą kartą į tarybą nebepateks. Pasak A. Rukšėno, vietos gyventojai turi patys suprasti, kokioje aplinkoje jie gyvena, kokia yra vietovės praeitis.
A. Rukšėnas pabrėžia, kad Krikštaponio biografija yra kontroversiška. Iš vienos pusės, kalba istorikas, Krikštaponis buvo partizanų Vyčio apygardos steigėjas, vėliau didvyriškai žuvo kovodamas, buvo karininkas, patriotinių nuostatų žmogus. Tačiau jis prisidėjo prie žudynių Baltarusijoje, pažymi A. Rukšėnas.
Ukmergės savivaldybės pozicija
Taip pat pažymėtina, kad į Ukmergės rajono savivaldybės merą ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybą jau ne kartą kreipėsi atskiri piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos dėl J. Krikštaponio paminklo. Anot R. Janicko, sulaukta įvairių nuomonių ir vertinimų. Kaip tvirtinama rašte, situacija ne kartą aptarta su Ukmergės žydų bendruomenės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus nariais ir buvo prieita prie kompromiso, kad būtų galima sukurti ir pastatyti paminklą J. Krikštaponiui, bet ne J. Krikštaponio vardo aikštėje. Manytina, kad Ukmergės rajono savivaldybė, prisiimdama atsakomybę dėl J. Krikštaponio paminklinio akmens likimo, turi turėti svarų ir nenuginčijamą tam pagrindą, paremtą kompetentingų valstybės institucijų sprendimais bei nustatytais faktais pagrįstomis išvadomis, nes, kaip minėta, visuomenėje nėra vyraujančios vienos nuomonės vertinant J. Krikštaponį.
tags: #robertas #krikstaponis #gime