Šiame straipsnyje panagrinėsime Ritos Baltušytės, žurnalistės, gyvenančios Australijoje, gyvenimą. Straipsnyje apžvelgsime jos karjerą, šeimos ryšius ir indėlį į kultūrą. Taip pat aptarsime incidentą, susijusį su galimais jos dukters, dailininkės Akvilės Zavišaitės, darbų klastotėmis.
Nuolatinė dukters atminimo priežiūra
Australijoje gyvenanti 82 metų žurnalistė Rita Baltušytė jau daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja savo dukters, dailininkės A. Zavišaitės, mirusios prieš tris dešimtmečius, atminimą ir rūpinasi jos kūrybiniu palikimu.
Nemalonus atradimas galerijoje
Kovo 31 d., savo mamos gimimo dieną, R. Baltušytė buvo nemaloniai nustebinta. Kauno Parko galerijos „Facebook“ paskyroje ji pamatė, kad siūloma įsigyti darbą, ant kurio yra A. Zavišaitės vardas. Vėliau paaiškėjo, kad galerijoje kabėjo dar vienas darbas su dukters pavarde. R. Baltušytė įsitikinusi, kad tai - padirbiniai.
Galerijos savininkė Jolanta Gutauskienė pasirūpino, kad ant paveikslų užrašytas menininkės vardas būtų užtušuotas, ir teigė, kad tai buvo nesusipratimas. Kolekcininkai ir kitų galerijų vadovai teigė, kad kai kurių menininkų darbai iš tiesų yra padirbinėjami, tačiau apie tai kalbėti dažniausiai vengiama, nes Lietuvoje ši problema nėra viešai iškelta.
Gyvenimas ir kūryba
Rašytojo Juozo Baltušio duktė R. Baltušytė nuo 1981 metų gyvena Australijoje. Po dvejų metų pas motiną į užsienį išvyko ir Akvilė. 1991 metais, sulaukusi 28 metų, dailininkė mirė. R. Baltušytė jau tris dešimtmečius rūpinasi kūrybiniu jos palikimu, yra išleidusi dvi knygas apie dukterį.
Taip pat skaitykite: „Rita“: kas padeda po gimdymo?
Šios Velykos R. Baltušytei buvo labai nemalonios. Moteris pasakojo, kad Kauno Parko galerijos „Facebook“ paskyroje pamatė, jog parduodamas darbas, kurio autorė - A. Zavišaitė. „Iš karto pamačiau, kad tas darbas tikrai ne Akvilės. Todėl susisiekiau su galerijos savininke ponia Gutauskiene. Ji man paaiškino, kad du aliejumi ant drobės tapytus paveikslus į galeriją atnešė kaunietis meno kolekcininkas Kęstutis Gulbinas. Jis juos įsigijęs iš dabar jau mirusio kolekcionieriaus V. Š. (pavardė redakcijai žinoma). Tas žmogus ant vieno paveikslo antrosios pusės buvo užrašęs „Akvilė Zavišaitė. 89“, ant kito nugaros - „Akvilė“. Tačiau Akvilė aliejumi tapyti pradėjo tik 1990 metais ir sukūrė vos šešis jai nebūdingo mažo formato darbelius“, - pasakojo R. Baltušytė. Sužinojusi, kad R. Baltušytė įsitikinusi, jog tie paveikslai ne jos dukters, galerijos vadovė užrašus pasiūlė užtušuoti. Taip ir padaryta. „Susidariau įspūdį, kad J. Gutauskienė nuoširdi. Gal ir dėl patirties stokos suklydusi galerija paskelbė, kad šie darbai yra Akvilės, ir siūlė juos įsigyti“, - sakė R. Baltušytė. Dailininkės motina norėtų, kad darbai, ant kurių buvo Akvilės vardas, būtų sunaikinti. „Kalbėjau su menotyrininkais. Jie sakė, jog save gerbiantis kolekcininkas paveikslus sunaikintų, kad nekiltų abejonių dėl jo reputacijos“, - sakė R. Baltušytė.
Galerijos pozicija
Parko galerijos vadovė J. Gutauskienė „Laikinajai sostinei“ sakė, jog jai labai gaila, kad įvyko toks nemalonus nesusipratimas. „Du darbus į galeriją atnešė vienas solidaus amžiaus kolekcininkas. Jis sakė, kad tvarko savo kolekciją, kai kuriuos darbus nori parduoti. Už paveikslus su A. Zavišaitės pavarde prašė po 300 eurų. Nemanau, kad jis norėjo pasipelnyti“, - kalbėjo galerininkė. J. Gutauskienė pasakojo, kad kai ją pasiekė R. Baltušytės pretenzijos, ji kolekcininkui pasiūlė Akvilės vardą ir pavardę ant paveikslų užtušuoti. „Jis su tuo sutiko. Pati pavardę ir metus užtušavau. Kolekcininkas darbus netrukus pasiėmė. Manau, tai buvo nesusipratimas, jokio nusikaltimo tikrai nebuvo ketinta padaryti. Man nėra tekę susidurti su kokių nors lietuvių autorių padirbiniais“, - teigė J. Gautauskienė.
Kolekcininko paaiškinimas
Kolekcininkas K. Gulbinas tikino, kad paveikslus prieš 20 metų tikrai gavo iš kito žmogaus. Akvilės parašo ant pačių paveikslų nebuvo, užrašai ant jų nugaros buvo parašyti pieštuku. „Domiuosi ne lietuvių, bet Vakarų šalių tapytojais. Minimi paveikslai ilgai kabėjo mano sodyboje. Juos įrėminau į brangius rėmus. Kai nusprendžiau, kad jų man nebereikia, norėjau atgauti už rėmus sumokėtus pinigus. Apie jokį pasipelnymą ar klastotę kalbos būti negali“, - sakė K. Gulbinas. Kolekcininkas tikino, kad tuos du paveikslus, dėl kurių susirūpino R. Baltušytė, jis jai padovanotų.
K. Gulbinas sakė, kad yra girdėjęs apie tai, jog vienu metu buvo bandoma pardavinėti dailininko Antano Samuolio darbus primenančius paveikslus. A. Samuolis buvo vienas talentingiausių XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio dailininkų. „Sklido kalbos, kad vienas dailės studentas gyveno name Kaune, kuriame anksčiau buvo įsikūręs A. Samuolis. Jaunuolis rado jo piešinių, dažų, drobių ir pasinaudodamas tokiu atradimu nupiešė keletą paveikslų, kurie priminė A. Samuolio drobes. Tiesa, dailininko parašų ant jų nebuvo“, - pasakojo K. Gulbinas. Kolekcininkas įsitikinęs, kad meno kūrinių padirbinėtojai gali būti nusitaikę tik į labai brangiai kainuojančių autorių kūrinius, kuriuos nesunku padirbti. „Pavyzdžiui, toks autorius yra Rimvidas Jankauskas-Kampas. Jo darbus padirbti nėra labai sudėtinga, tai gali padaryti ir dailę studijuojantys studentai. Originalūs Kampo darbai kainuoja labai brangiai, todėl tokia pagunda gali kilti. Man pačiam kartą tokį darbą taip pat siūlė įsigyti, bet kilo abejonių, ar jis originalus, todėl paveikslo nepirkau“, - sakė K. Gulbinas.
Akvilės Zavišaitės ankstyvieji metai ir kūrybos kelias
R. Baltušytė papasakojo, kad jos duktė Akvilė gimė 1962 metų lapkričio 28 dieną. Jau ankstyvoje jaunystėje žinojo, kad bus dailininkė. „Piešdavo ir piešdavo gal jau nuo trejų metų, pirmiausia šunis, paskui arklius, tiksliau, eikliuosius žirgus. Tiesa, vieną kitą pavaizduodavo ir sėdintį kaip šunį. Arkliai buvo jos antroji meilė po šunų. Duktė netgi buvo pradėjusi lankyti jojimo pamokas, tačiau mano paskatinta pasirinko plaukimą“, - prisiminimais dalijosi R. Baltušytė. Paaugusi mergina susižavėjo išraiškos šokiais. Nors šokti niekur nesimokė, aplinkinius stebino judesio grakštumu ir kūno lankstumu. Neblogai skambino gitara, kurį laiką mokėsi groti fleita. Dar nepradėjus Akvilei lankyti pradinės mokyklos R. Baltušytė ir mergaitės tėvas architektas Algimantas Zaviša išsiskyrė. Tėvas, aistringas buriuotojas, liko gyventi Nidoje, o motina grįžo į Vilnių. Akvilė mokėsi Vilniuje, o vasaras leisdavo pas tėvą.
Taip pat skaitykite: Žurnalistės Ritos Miliūtės veikla
Baigdama Vilniaus 31-ąją vidurinę mokyklą A. Zavišaitė pradėjo rengtis egzaminams į Lietuvos dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija). Tačiau institute vadinamoji mandatinė komisija jai neleido laikyti stojamųjų egzaminų, nes ji nebuvo komjaunuolė. „Nei to paties instituto absolventas Akvilės tėvas A. Zaviša, nei tuo metu garsus rašytojas J. Baltušis, jos senelis, pažinčių, kad mergina galėtų laikyti egzaminus, neieškojo“, - pasakojo R. Baltušytė.
Niekuomet nepamiršdama meilės gyvūnams Akvilė pasišovė vykti į Kauną studijuoti veterinarijos arba įsidarbinti naktiniame bare barmene ar šokėja ir bandyti į Dailės institutą įstoti kitais metais. Tačiau namiškių nuo to atkalbėta liko Vilniuje ir įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti anglų kalbos. „Po antrojo kurso atlikusi praktiką Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurioje kurį laiką anksčiau pati mokėsi, Akvilė sulaukė labai gerų pedagogų atsiliepimų ir raginimų baigus studijas tapti mokytoja. Duktė nutarė būti piešimo mokytoja. Pedagogines studijas teko nutraukti - 1983 metais gavusi leidimą išvykti nuolat gyventi į Australiją, kur jau gyvenau, ji atvyko pas mane“, - prisiminė R. Baltušytė.
Emigracija ir kūrybinis pripažinimas Australijoje
Tais pačiais metais A. Zavišaitė įstojo į Niukaslo dailės koledžą, pasirinko tapybą, piešimą, keramiką. Atskirai dar mokėsi prancūzų kalbos. 1987 metais baigusi studijas įgijo meno bakalauro laipsnį ir dailininko diplomą. Tais pačiais metais atvykusi į JAV, kur tuo metu gyveno ir dirbo motina, Akvilė čia ilgai neužsibuvo, nors ir buvo gavusi stažuotę Niujorko dailės ir kino meno institute. Grįžusi į Australiją A. Zavišaitė įstojo į aspirantūrą, parašė ir apsigynė disertaciją „Mano gyvenimas ir mano menas“.
Parodose A. Zavišaitė dalyvavo nuo 1984 metų, jos paveikslai, daugiausia pasirašyti tik vardu, demonstruoti 14-oje kolektyvinių ir personalinių parodų Australijoje, JAV ir Lietuvoje. Dailininkė mirė Sidnėjuje 1991 metų birželio 2 dieną. Retrospektyvinės parodos po jos mirties buvo surengtos Australijoje, Lietuvoje ir JAV. Lietuvos televizija yra sukūrusi dokumentinį filmą „Akvilė“.
Dailininkė paliko apie 50 didelių drobių ir piešinių, daugybę eskizų, atvirukų, keramikos darbelių. Darbai drobėje atlikti ypatinga pastelės technika vaizdą kuriant iš įvairių spalvų nedidelių vertikalių brūkšnelių. „Manau, kad Akvilės darbai kiekvienam juos mačiusiam pažadina kai ką, kas labai intymu, dvasiška, o satyros, karikatūros elementai galbūt net gąsdina. Akvilė buvo tikra menininkė, lietuvė burtininkė. Ji praturtino daugybę žmonų, kuriems teko laimė per tuos metus ją pažinti. Akvilę taip pat galima drąsiai vadinti laisvės ir žmogiškojo orumo įsikūnijimu. Ji buvo tikra pasaulio pilietė“, - taip apie A. Zavišaitę atsiliepė jos buvęs dėstytojas Niukaslo universitete Garry Jonesas.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Palikimas ir ateities planai
R. Baltušytė sakė, kad dukros darbų dabar yra trijuose žemynuose - Australijoje, JAV ir Lietuvoje. 40 darbų laikinai saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, du yra šio muziejaus nuosavybė. Trys paveikslai yra Vidmanto Martikonio kolekcijoje. Du nupirkti Vilniaus aukcione. Trys darbai - „Paslaptis“, „Mechanizmas“ ir „Kapinės naktį“ yra pasimetę. Dailininkės darbų yra nupirkę ir parodų lankytojai JAV, Sidnėjuje, Niukasle. Vienas puošia Iravango (Irrawang) mokyklos biblioteką.
Pirmą kartą 1988 metais iš Australijos į Lietuvą paštu atkeliavo trys A. Zavišaitės darbai, nes čia buvo rengiama pirmoji išeivijos dalininkų parodą, Akvilė buvo jauniausia tos parodos dalyvė. Paskatinta puikių atsiliepimų pati atvyko į Lietuvą ir 1989 metais surengė parodą Dailės muziejuje. Po to kolekcija sėkmingai parodyta Australijoje ir JAV. 1997 metais menininkės paroda buvo surengta Menininkų rūmuose, vėliau „Akademijos“, „Kunstkameros“, Klaipėdos galerijose ir kt.
„Aš turiu daug jos paveikslų. Didieji liko Lietuvoje, nes planavome surengti dar vieną parodą. Koronaviruso pandemija tai padaryti sutrukdė. Kolekcininkai kol kas nėra manęs apgulę. Tik vienas amerikietis, 1991 metais Čikagoje M. K. Čiurlionio galerijoje pamatęs Akvilės darbus, norėjo juos visus nupirkti. Tačiau kad ir už solidžią sumą, paveikslų parduoti nesutikau. Kartais pagalvoju, kad gal be reikalo“, - pasakojo R. Baltušytė.
Moteris sakė, kad Vilniaus aukciono dailininkų sąraše pagal vidutinę parduodamų kūrinių kainą Akvilė yra 43 iš pirmojo tūkstantuko. Jos darbų vidutinė kaina yra 3154 eurai. „Apie kitus bandymus kopijuoti dukros darbus ar priskirti jos autorystę nesu girdėjusi. Susidūrusi su šiuo atveju nustebau. Akvilė turi gerbėjų, tai liudija labai greitai išpirktos mano sudarytos knygos „Akvilė. Paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997 m.) ir „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ (2012 m.), tačiau ji nėra garsi ir dailės rinkoje kaip nors paklausi dailininkė“, - sakė R. Baltušytė.
Gyvenimas Australijoje ir kūrybinė veikla
Pati R. Baltušytė iš Lietuvos į Australiją išvyko 1981 metais ieškodama medikų pagalbos. Po 1976 metais įvykusios automobilio avarijos ir dviejų operacijų vaikščioti ji galėjo tik pasiremdama lazdele, kasdien gėrė vaistus nuo skausmo. Padėti galėjo tik klubo persodinimo operacija, tada naujas dalykas visame pasaulyje, ką jau kalbėti apie Lietuvą ir visą Sovietų Sąjungą. „Pagalbos tikėjausi ir ją gavau Australijoje. Sidnėjuje susipažinau su jaunu gražiu vyru ir už jo ištekėjau. Akvilė atvyko po dvejų metų. Dėl savo paveikslų konkrečių pageidavimų duktė neturėjo, paliko juos man, tad stengiuosi jų neapleisti“, - sakė R. Baltušytė.
Išvykusi iš Lietuvos ji tapo Australijos Lietuvių savaitraščio „Mūsų pastogė“ redaktore, dirbo JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“, bendradarbiavo su „Lietuvos rytu“. Taip pat išleido knygą apie savo tėvą J. Baltušį, aktyviai dalyvavo leidžiant jo dienoraščių tritomį. „Šiuo metu esu LRT radijo bendradarbė. Rašau atsiminimų knygą. Tikiuosi surengti dar vieną Akvilės darbų parodą Lietuvoje“, - sakė R. Baltušytė.
Meno klastotės: kolekcininkų patirtis
Verslininkas, kolekcininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys Vidmantas Martikonis teigė: „Meno kūrinius kolekcionuoju jau 20 metų. Man pačiam yra tekę įsigyti skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūrą, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo padirbinys. Ją įsigijau iš vienos moters, kuri teigė, kad kūrinį pirko Vilniuje, Kalvarijų turguje. Skulptūrą pamatęs S. Kuzmos sūnus Algirdas, kuris žino visą tėvo kūrybą, jam yra padėjęs kurti, tvirtino, kad tas darbas ne jo tėvo. Įtarimų sukėlė kai kurios skulptoriaus darbui nebūdingos detalės, pavyzdžiui, vaizduojamo asmens plaukai. S. Kuzma savo darbus mėgo dovanoti medikams. A. Kuzmos klausiau, gal jis tiesiog nežino šio darbo, gal tėvas jį buvo padovanojęs. Bet policijai pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad tai vis dėlto padirbta skulptūra. Originali yra pas vieną mediką. Ją moteriai, iš kurios darbą įsigijau, buvo pasiūlęs parduoti vienas kolekcininkas. Dalį pinigų už skulptūrą pavyko atgauti. Aš turiu ir tris A. Zavišaitės darbus. Mačiau ir tuos paveikslus, kurie buvo parduodami Kaune. Vienas jų - moters aktas primena dailininkės kūrinį. Su J. Gutauskiene man yra tekę bendrauti, iš jos galerijos esu pirkęs keletą kūrinių. Nemanau, kad ji ką nors norėjo apgauti. Žinau, kad dažniausiai mėginama padirbti praėjusio amžiaus talentingų dailininkų Kazio Šimonio ar Vytauto Kasiulio darbus, nes jie - brangūs. Kalbama, kad tokie darbai kopijuojami ir juos bandoma parduoti Kaune. Vis dėlto mūsų galerijų atstovai apie tai, kad meno kūriniai būna kopijuojami, linkę nutylėti, viešai nekalba.“
Galerijos „Meno parkas“ vadovas, parodų kuratorius, menininkas Arvydas Žalpys teigė: „Per 23 metus, kai galerija veikia, yra pasitaikę atvejų, jog buvo bandoma parduoti padirbtų R. Jankausko-Kampo (1957-1993) paveikslų. Ant jų nebuvo jokio parašo, nes menininkas ne visada pasirašydavo savo darbus. Kadangi žinome, kad tokių padirbinių gali būti, kreipėmės į ekspertus. Galerijų vadovai neprivalo būti ekspertais.“
Juozas Baltušis: tėvas, rašytojas ir visuomenės veikėjas
Rita Baltušytė yra žinomo lietuvių rašytojo Juozo Baltušio dukra. Juozas Baltušis gimė 1909 m. balandžio 19 d. Seneliai: Rapolas Juozėnas (1831-1881) ir Veronika Vilutytė-Juozėnienė (1842-1882) - valstiečiai žemdirbiai, Juozapas Baltušis ir Uršulė Stančikaitė-Baltušienė - valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Karolis Juozėnas (1871-1934) iš Butėnų ir Marijona Baltušytė-Juozėnienė (1883-1964) iš Puponių (Kupiškio r.). Sesuo Marijona Juozėnaitė (1906-1997) - vienuolė, brolis Leonardas Juozėnas (1907-?) - kariškis, karo lakūnas, literatas. 1909 m. balandžio 19 d. buvo pakrikštytas Rygos katalikų bažnyčios Šv. Pirmojo pasaulinio karo metais tėvams pasitraukus į Rytus, 1914-1918 m. augo Rusijoje: Maskvoje, Žemutiniame Naugarde, Caricyne (dabar - Volgogradas). Su tėvais atvykęs į Lietuvą, 1918-1929 m. Nuo 1929 m. J. Baltušis gyveno Kaune. Jis dirbo spaustuvėse pasiuntiniu, raidžių rinkėju, savarankiškai mokėsi, bendradarbiavo spaudoje. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940-1941 m. jis iškilo kaip sovietinės santvarkos šalininkas ir rėmėjas, dirbo laikraščio "Jaunasis valstietis" redakcijoje, buvo radijo komiteto redaktorius. Palikęs šeimą Kaune, Antrojo pasaulinio karo metais jis pasitraukė į Rusiją, 1942-1944 m. dirbo radijo komitete Maskvoje. 1944-1946 m. J. Baltušis buvo Lietuvos radijo komiteto pirmininkas. 1946-1954 m. jis dirbo literatūrinio žurnalo "Pergalė" vyriausiuoju redaktoriumi, 1958-1962 m. buvo Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas. 1946-1954 m. 1947-1975 ir 1980-1990 m. J. Baltušis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Liaudies švietimo ir kultūros komisijos narys. 1959-1967 m. 1970-1975 m. ir 1980-1986 m. J.
Nuo 1932 m., rašytojo Kazio Borutos paskatintas, jis pradėjo rašyti ir spausdinti apsakymus, debiutavo apsakymų almanache "Darbas". Vėliau J. J. Baltušio kūryba pasižymi sodria kalba, gyvu ir įtaigiu pasakojimu, tačiau jo kūrinių siužetus ryškiai deformuoja sociologinės ir politinės schemos. Vertingiausia jo kūrybinio palikimo dalimi dabarties kritikai laiko autobiografinės dilogijos "Su kuo valgyta druska" pirmąją dalį, parašytą 1973 m., - autentišką pasakojimą apie XX amžiaus pirmojo ketvirčio įvykius iš vaiko ir paauglio perspektyvos. J. 1940 m. - "Savaitė prasideda gerai" (apsakymų rinkinys). 1943 m. 1947 m. 1952 m. 1956 m. 1957 m. 1959 m. 1963 m. 1965 m. - "Valiusei reikia Alekso" (apsakymų rinkinys, kitas leidimas - 1968 m.). 1967 m. 1969 m. 1971 m. 1973 m. 1975 m. 1976 m. 1979 m. 1985 m. 1959-1969 m. buvo išleisti 5 tomų J. Baltušio "Raštai", 1974-1988 m. išėjo jo raštų 9 tomų leidinys. 1981-1983 m. buvo išleisti aštuonių tomų J. J. Baltušis taip pat parašė scenarijų kino filmui "Aušra prie Nemuno" (su Jevgenijumi Gabrilovičiumi, 1952 m.) ir scenarijų "Tolimoje apylinkėje" (1956 m., nerealizuotas). Jis išvertė iš rusų į lietuvių kalbą V. Belovo, Dž. Ikramio, M. Lasilos, A. J. Baltušio romanas "Parduotos vasaros" buvo išverstas į rusų, lenkų, baltarusių, latvių, ukrainiečių, tadžikų, uzbekų ir armėnų kalbas, "Sakmė apie Juzą" išversta į rusų, čekų ir prancūzų (1990 m., kiti leidimai - 1993, 2003 ir 2010 m.) kalbas, "Su kuo valgyta druska" - į rusų kalbą. "Sakmės apie Juzą" vertimas į prancūzų kalbą 1990 m. Jo drama "Gieda gaideliai" Lietuvos teatruose buvo pastatyta ir vaidinama 1947, 1948, 1958 ir 1971 m., ji taip pat buvo vaidinama Lenkijos ir Čekoslovakijos teatruose. Pjesė "Anksti rytelį" buvo pastatyta 1953 m. Vaidinimas "Joniukas - partizanas", parašytas 1942 m., buvo vaidinamas Niujorke (JAV, 1944 m.), išleistas "Raštuose" 1959 m. Novelių romanas "Parduotos vasaros" buvo inscenizuotas 1965 m. Apie jį buvo sukurtas dokumentinis kino filmas "Kine - Juozas Baltušis" (1979 m.). J. Baltušis buvo dukart apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija: už romanus "Parduotos vasaros" (1957 m.) ir "Sakmė apie Juzą" (1980 m.). J. J. Baltušiui buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (1976 m.). Po viešų prosovietinių J. Laisvalaikiu mėgo keliauti pėsčiomis ir važiuotas, aplankė daug užsienio šalių, nuo 1969 m. Vedė 1937 m., žmona Vanda Petrauskaitė-Juozėnienė iš Laukodumos (Kelmės r.). Išsiskyrė. Dukterys: Rita Juozėnaitė-Baltušytė (Zavišienė) (g. 1938 m.) - žurnalistė, gyvena Australijoje, Violeta Juozėnaitė-Pulikienė (1941-2001) - architektė, kino dailininkė, gyveno JAV, po mirties urna su jos pelenais palaidota šalia tėvo. Anūkės: Akvilė Zavišaitė (1962-1991) - dailininkė, palaidota Australijoje, Julija Pulikaitė-Leskauskienė (g. 1974 m.) ir Simona Pulikaitė-Balkelienė (g. Vėl vedė 1948 m., žmona Monika Mironaitė (1913-2000) - aktorė. Įdukra Dagnė Jakševičiūtė-Jefremovienė (1941-2020) - aktorė, teatrologė. Mirė 1991 m. vasario 4 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse (15 sektorius). Kapą ženklina skulptūrinė kompozicija - grubaus apdirbimo akmens luite ištašytas sėdinčio kaimo žmogaus atvaizdas, kairėje ir dešinėje iškalti įrašai: "Monika / Mironaitė / 1913-2000" ir "Juozas / Baltušis / 1909 1991". J. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Juozo Baltušio dokumentų asmeninis fondas (F. 106). Šiame fonde esantis J. Baltušio dienoraštis publikuotas, 2019-2020 m. išleisti trys knygos "Vietoj dienoraščio" tomai (1970-1975, 1976-1983 ir 1984-1990 m. J. Baltušio romanas "Sakmė apie Juzą" interneto portalo www.lrytas.lt surengtoje skaitytojų apklausoje pateko į Lietuvos Respublikos šimtmečio knygų šimtuką ir jame užėmė 11-ąją vietą - aukščiausią tarp Anykščių krašto literatūros kūrėjų kūrinių, parašytų 1918-2017 m. Išsami J. Baltušio biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.). Išleista Dagnės Jakševičiūtės memuarinė knyga "Gyvenom socializme : prisiminimai apie Juozą Baltušį" (2013 m.).
Rita Baltušytė: žurnalistės karjera
R. Baltušytė gimė 1938 m. balandžio 26 d. Kaune. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvos radijuje (nuo 1959), laikraštyje Sovetskaja Litva (nuo 1962), agentūroje ELTA (nuo 1966), žurnale Jaunimo gretos (1971-79). 1981 m. išvyko į Australiją. 1985-86 ir 2000-01 savaitraščio Mūsų pastogė redaktorė. 1986-93 Amerikos balso lietuviškojo skyriaus laidų rengėja. R. Sukūrė apybraižų, humoreskų, reportažų, parengė knygas: apie dukterį A. Zavišaitę Akvilė: Paveikslai, laiškai, atsiminimai (1997) ir apie tėvą Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kt. Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt. - Vilnius: Kultūros barai, 2010.