Auginant kūdikį, svarbu žinoti ne tik apie džiaugsmus, bet ir apie galimas rizikas. Kartais, net nesąmoningai, galime pakenkti savo vaikui. Šiame straipsnyje aptarsime kūdikio sunkiai kėlimo pasekmes, tokias kaip bambos išvarža, sukrėsto kūdikio sindromas, taip pat aptarsime virkštelės ir bambos priežiūros svarbą.
Bambos išvarža kūdikiams
Virš bambos pastebimas guzelis gali išgąsdinti, ypač jei atsiranda kūdikiui. Dažnai tai - bamboje susiformavusi išvarža. Ši būsena susijusi su tuo, kad dalis žarnyno arba kitas vidinis audinys pro nedidelį pilvo sienos tarpą išsiveržia į išorę, aplink bambą atsiranda patinimas ar išsišovimas.
Kaip atsiranda bambos išvarža?
Bambos išvarža formuojasi dėl to, kad pilvo sienelėje ties bamba lieka neužsidaręs plyšys. Nėštumo metu per šią vietą eina virkštelė, o ką tik gimus kūdikiui, plyšys paprastai susitraukia ir užanka. Tačiau kai kuriais atvejais jis visiškai neužsidaro - gautas tarpelis leidžia žarnoms ar riebaliniam audiniui judėti į paviršių.
Mažyliams išvarža dažnai išryškėja, kai jie verkia ar stena - tada išsišovimas šiek tiek padidėja. Nors gali atrodyti gąsdinančiai, kūdikiams šios išvaržos paprastai nesukelia skausmo, o dažniausiai iki 2-5 metų užgyja savaime.
Bambos išvarža suaugusiems
Bambos srityje pilvo sienelė lieka šiek tiek silpnesnė visą gyvenimą. Įvairūs veiksniai, kurie ilgainiui didina spaudimą pilvo sienai, didina išvaržos tikimybę. Jai išsivystyti gali turėti įtakos:
Taip pat skaitykite: Emocinis poveikis po persileidimo
- Nėštumas
- Viršsvoris
- Susikaupę skysčiai aplink pilvą (pvz., sergant kepenų ligomis)
- Dažnas vidurių užkietėjimas ar vėmimas
- Stiprus kosulys
- Pastangos dirbant fizinį darbą ar keliant sunkų svorį
- Išoriniai pilvo srities pažeidimai ar buvusios operacijos
Kai kurių suaugusiųjų bambos išvarža susijusi su sužeidimais arba ankstesnėmis chirurginėmis procedūromis pilvo srityje.
Išvaržų tipai
Bambos išvaržos skirstomos pagal vietą:
- Tikroji bambos išvarža - susiformuoja tiesiai bambos žiede, kuriuo kadaise ėjo virkštelė. Dažniausiai aptinkama vaikystėje.
- Parabambinė (netiesioginė) išvarža - išsiveržia šiek tiek virš arba žemiau bambos. Suaugusiems dažnesnė nei vaikams, rečiau praeina savaime.
Rizikos veiksniai
Kūdikiams bambos išvaržos rizika didesnė, jei jie gimė prieš laiką arba turėjo mažesnį gimimo svorį. Padidėjusi rizika stebima ir sergant tam tikromis genetinėmis ligomis.
Suaugusiems, dažniau su išvaržomis susiduria moterys, ypač po keleto nėštumų, ir asmenys, kurių kūno masės indeksas viršija 30. Taip pat riziką didina lėtinės kepenų ligos, kurios sukelia pilvo skysčių kaupimąsi, ir sutrikimai, silpninantys jungiamąjį audinį.
Pagrindiniai simptomai
Vaikų bambos išvaržos dažniausiai matomos arba apčiuopiamos, kai mažylis pravirksta, kosėja ar stanginasi tuštindamasis. Ramybės metu išvarža paprastai susitraukia ir beveik nesimato. Dažniausiai skausmo nejaučiama.
Taip pat skaitykite: Kefalohematomos komplikacijos
Pasitaiko retų atvejų, kai išvarža užstringa ir tampa sunkiai sumažinama. Tokiu atveju galima pastebėti stiprų bambos srities skausmą, pažaliavimą, patinimą ar pakitusį odos atspalvį, taip pat vėmimą.
Suaugusiųjų požymiai
Įprastai suaugęs asmuo pirmiausia pastebi nelygumą ties ar šalia bambos, kuris dažniausiai didėja kosint, keliant svorį ar įtempiant pilvo raumenis. Pridėjus ranką galima užčiuopti minkštą ar standesnį guzelį. Dažniau nei vaikams, išvarža gali sukelti skausmą, o stiprus skausmas, paraudimas ar kietėjimas signalizuoja apie užstrigusią išvaržą ir reikalauja neatidėliotinio gydymo.
Kada kreiptis į gydytoją:
- Netikėtas, stiprus pilvo ar bambos srities skausmas
- Patinimas, kūno spalvos pakitimai
- Pykinimas ir vėmimas
- Kraujavimas tuštinantis arba vidurių užkietėjimas
Pastebėjus šiuos simptomus, būtina nedelsti kreiptis į medikus.
Diagnostika
Diagnozė paprastai nustatoma gydytojui apžiūrėjus ir apčiuopus bambos sritį. Kartais gali būti atliekamas ultragarso tyrimas, kad būtų galima įvertinti galimas komplikacijas ar pažeidimus.
Gydymas ir stebėjimas
Daugeliui mažų vaikų bambos išvarža operacijos nereikalauja. Tikimasi, kad iki 4-5 metų amžiaus plyšys savaime užgyja. Jei išvarža nemažėja, lieka didelė ar sukelia simptomus, gali būti reikalinga operacija.
Taip pat skaitykite: Dehidratacijos priežastys kūdikiams
Operacija reikalinga, jei:
- Išvarža sukelia skausmą
- Yra didesnė nei 1,5-2 cm skersmens
- Sumažėja ar visai neišnyksta iki 2 metų amžiaus
- Užstringa ar užblokuoja žarnas
Operacijos eiga
Chirurginis gydymas paprastai atliekamas dienos stacionare, o procedūra trunka apie 45 minutes. Operacijos metu ties bamba atliekamas nedidelis pjūvis, išvaržos turinys grąžinamas į pilvo ertmę, pilvo siena susiuvama. Jei plyšys didelis, dedamas specialus tinklelis, kad sustiprintų vietą ir sumažintų atkryčio riziką. Kartais išvarža gydoma laparoskopiniu būdu - naudojant mažesnius pjūvius šonuose ir specialius įrankius.
Pooperacinė priežiūra
Po operacijos kelias dienas galimas skausmas, kuris lengvinamas vaistais nuo skausmo, ledo kompresais. Svarbu laikytis gydytojo nurodymų, pailsėti, neskubėti grįžti prie sunkesnės veiklos. Vengti sunkaus kėlimo reikia bent kelias savaites. Vaikams į mokyklą grįžti paprastai leidžiama po 1-2 dienų, tačiau sportuoti negalima iki gydytojo leidimo.
Kada kreiptis į gydytoją po operacijos:
- Temperatūra ar karščiavimas
- Paraudimas, patinimas ar nuolatinis skausmas
- Kraujavimas ar nemalonaus kvapo išskyros iš žaizdos
- Išliekantys virškinimo sutrikimai (pykinimas, vėmimas, užkietėjimas)
Pastebėjus šias problemas, reikėtų nedelsti kreiptis į gydytoją.
Komplikacijos ir prognozė
Bambos išvaržos komplikacijos pasitaiko retai. Dažniausios - užstrigimas ar žarnų užkietėjimas, kas gali sukelti rimtesnių pasekmių. Tokiais atvejais būtina skubi chirurginė pagalba.
Daugumai vaikų išvarža užsitraukia savaime. Po operacijos recidyvas - išvaržos atsinaujinimas - pasitaiko retai.
Kaip sumažinti riziką?
Bambos išvaržos tikimybę ankstyvoje vaikystėje sumažinti sudėtinga, kadangi šis plyšys pilvo sienelėje dažniausiai susiformuoja savaime. Svarbu žinoti, kad vaikams jos retai sukelia sunkias komplikacijas ir dauguma jų užsitraukia be gydymo.
Suaugusieji gali sumažinti riziką stengtis išlaikyti optimalų svorį, tvarkyti lėtinius susirgimus (pavyzdžiui, gydyti vidurių užkietėjimą ar kosulį), atsargiai kelti sunkius daiktus ir laikytis visų gydytojo rekomendacijų po operacijų. Šie veiksmai taip pat padeda sumažinti atkryčio riziką po gydymo.
Sukrėsto kūdikio sindromas
Sukrėsto kūdikio sindromas - tai rimtas smegenų pažeidimas, kuris atsiranda dėl stipraus kūdikio purtymo. 1972 metais sukrėsto vaiko sindromą pirmą kartą aprašė JAV gydytojai J. Caffey ir N. Guthkelch. Tai dažniau pirmų metų vaikų smegenų ir kūno pažeidimas, kai kūdikis sąmoningai arba ne yra supurtytas, sukrėstas, jam suduoda buku daiktu į galvą arba ji atsitrenkia į čiužinį, kai mažylis įmetamas į lovytę. Vaikas dažniausiai sukrečiamas tada, kad prieš jį panaudojamas smurtas. Būdinga tai, kad dažniausiai medikui apžiūrint nukentėjusįjį nematyti išorinio smurto žymių. Nors sukrėsto vaiko sindromo sąvoka taikoma dažniau kūdikiams, tačiau bet koks galvos sutrenkimas (nugriuvus, paslydus ir galva tekštelėjus į ledą, nugriuvus nuo dviračio, galva atmušus skriejantį kamuolį ir pan.) yra pavojingas bet kokio amžiaus vaikams. Juo labiau pavojingas smurtavimas prieš bet kokio amžiaus vaiką.
Sukrėsto kūdikio sindromo požymiai
Požymiai, kuriuos pamato gydytojai, yra įvairūs, nes jie priklauso nuo to, kokios smegenų ir/ar kitos kūno dalys pakenktos ir kaip sunkiai. Sukrėsti kūdikiai ir maži vaikai (iki 5 metų) gali:
- Dusti
- Springti
- Vemti
- Pastebimos įvairios maitinimo problemos (sumažėjęs apetitas arba atsisakymas valgyti, gerti, springimas)
- Sumažėjęs raumenų tonusas (nepakelia rankų, kojų, jų nejudina) arba priešingai - padidėjęs tonusas (jaučiamas pasipriešinimas norint sulenkti arba ištiesti kojas, rankas)
- Mieguistumas (įvairaus laipsnio - iki nesąmoningos būklės)
- Traukuliai
- Išsiplėtę vyzdžiai
- Išpūstas momenėlis
- Kraujo išsiliejimai akyse (jas stebint matomos raudonos dėmelės)
- Alpimas
- Koma (vaikas be sąmonės)
Gali būti kaulų lūžių. Jiems išsiaiškinti daromos rentgeno nuotraukos ir kiti tyrimai (pvz., kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas).
Dažniausiai iš tėvų sužinoma mažai. Jie, išsigandę vaiko būklės, slepia, kad naudojo prievartą prieš mažylį arba neatsargiai su juo elgėsi. Tėvai mano, kad mažylio negalavimo simptomai „praeis“ ir dėl to pavėluotai kreipiasi pagalbos, tokiu savo elgesiu irgi labai pakenkdami nukentėjusiam. Dėl uždelsto kreipimosi pagalbos vaikas gali mirti.
Kodėl kūdikiams pavojingas purtymas
Kai verkiantis mažylis pakeliamas, papurtomas ar numetamas į lovytę, kad ir iš nedidelio atstumo, pvz., 20-30 cm - to užtenka, kad jo smegenyse gali trūkti kraujagyslė, išsilieti kraujas. Kūdikio galvos svoris sudaro 15 proc.
Bet koks neatsargus veiksmas (pvz., mėtymas aukštyn, sukimas už kojos ir pan.) su kūdikiu ar mažu vaiku yra jam pavojingas, nepriklausomai nuo to, ar tai atlikta nesąmoningai, ar sąmoningai, pvz., dinaminė (jėgos) mankšta. Reikia paaiškinti auklei ir visiems šeimos nariams, kaip reikia elgtis su kūdikiu ir mažu vaiku. Su kūdikiu ir vaiku reikia žaisti švelniai.
Šį sindromą sudaro subduralinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu), smegenų sumušimas, kraujosruvos akių tinklainėje, aplink optinį nervą, kaulų lūžimai. Stipriai kratant vaiką, galva atlieka „botaninį“ judesį.
Pažeidimų atsiranda todėl, kad kūdikių galva santykinai didelė, o kaklo raumenys silpni, didelis skysčio kiekis smegenyse, platesnis povoratinklinis tarpas (voratinklinis smegenų dangalas). Tokio purtymo metu gali išsilieti kraujas ir į akių tinklainę. Nuo purtymo gali lūžti ar išnirti kaklo ir ilgieji galūnių kaulai, kurie dar yra silpni, ploni, o raumenys per menki, kad apsaugotų.
Apie šį sindromą reikia pagalvoti tada, kai nėra aiškios traumos priežastys, o pasireiškia galvos traumai būdingų neurologinių simptomų. Labai svarbu tirti vaikų akis. Akies tinklainėje kraujosruvų pasitaiko iki 80 proc., po to gali susilpnėti rega, vaikutis gali ir visai apakti.
Galvos smegenų kraujosruvas ir hematomas po smegenų dangalais patvirtina kompiuterinė tomografija. Tiksliausiai diagnozuoti smegenų pažeidimą ir subdurinę hematomą galima atliekant magnetinio rezonanso tyrimą. Diagnozuoti kaulų lūžimams reikia atlikti viso vaiko rentgenogramą.
Įtarę sukrėsto kūdikio ar vaiko sindromo galimybę kuo skubiau kreipkitės pagalbos, o atvykę į ligoninę gydytojui sakykite tik tiesą.
Virkštelės priežiūra po gimimo
Viso nėštumo metu virkštelė palaiko svarbų ryšį tarp motinos ir kūdikio. Tokiu būdu kūdikis iš mamos gauna visas reikalingas maistines medžiagas ir deguonį. Tuo pačiu metu jis pašalina atliekas iš vaiko medžiagų apykaitos procesų. Naujagimio virkštele rūpinkitės labai švelniai ir atsargiai.
Iškart po gimdymo akušerė prispaudžia virkštelę prie kūdikio pilvuko, specialiu spaustuku ją užspaudžia ir perkerpa. Svarbu užtikrinti, kad liktų nedidelis virkštelės galiukas. Virkštelės liekana po truputį ima tamsėti, raukšlėtis, o galiausiai nukrenta, atidengdama kūdikio bambą. Nukirpus virkštelę, likusiai jos dalis paprastai nukrenta per 3-14 dienų. Virkštelės liekanos nukritimo laikas priklauso nuo priežiūros.
Tinkama higiena ir priežiūra
Gera higiena yra labai svarbi, kad nepatektų infekcija. Valydami ją nebijokite - kūdikiui ji nesukelia jokio skausmo, nes bambos liekana susideda jau iš negyvų audinių.
Rankų higiena ir priemonės
Prieš valydami nusiplaukite rankas su muilu ir šiltu vandeniu. Jums reikės dezinfekcinio skysčio (spirito ar kito dezinfekanto), sterilių servetėlių ir vatos diskelių. Tiek dezinfekcinio skysčio, tiek servetėlių ir vatos diskelių galima įsigyti daugumoje vaistinių ar prekybos centrų. Jokių specialių priemonių naudoti nereikia.
Valymo procesas
- Kruopščiai nusiplaukite rankas.
- Patikrinkite, ar bamba šlapiuoja ar nešvari.
- Nešvarumus galima pašalinti virintu vandeniu, spiritu ar druskos tirpalu ir sausa kūdikių servetėle arba vatos tamponėliu.
- Atsargiai nušluostykite aplink bambą.
- Jei bamba turi išdžiūti, pakanka užtepti pudros arba nusausinti švaria, sausa šluoste.
- Būkite atsargūs, kad sauskelnės nesiliestų prie bambos. Paprastai pakanka įsitikinti, kad sauskelnės nesiliestų su bamba. Galite nusipirkti specialių naujagimiams skirtų sauskelnių su iškirpte bambutei. Laisvi medvilniniai drabužėliai, pavyzdžiui, marškinėliai ir sauskelnės leidžia orui cirkuliuoti, todėl virkštelė greičiau nudžius.
Kada kreiptis į gydytoją
Net jei kruopščiai prižiūrėsite kūdikio bambą, kartais gali atsirasti komplikacijų. Todėl pasikonsultuokite su gydytoju šiais atvejais:
- Jei bamba patinsta arba parausta, tai gali reikšti bambos išvaržą.
- Jei aplink bambą matote kraują, tai rodo infekciją.
- Jei bamba nemaloniai kvepia arba atsiranda pastebima sekrecija, gali būti, kad yra infekcija.
- Jei pasireiškia karščiavimas kartu su bet kuriuo iš aukščiau išvardytų požymių, reikia skubiai kreiptis į gydytoją.
Priežiūra nukritus virkštelei
Kaip minėta, virkštelės likutis nukris savaime ne vėliau kaip po 14 dienų. Jokiu būdu neturėtumėte to skubinti, nes kiekvienas prisilietimas prie bambos padidina infekcijos riziką. Nukritus virkštelei rūpinimas mažylio bambtės priežiūra turi būti tęsiama. Dažnai bambos būna įdubusios į vidų, tad joje gali kauptis nešvarumų. Todėl maudydami kūdikį įsitikinkite, kad bamba yra kruopščiai išvalyta, o po maudynių būtinai ją kruopščiai nusausinkite. Bet kokia likusi drėgmė gali sukelti uždegimą.
Maudymas
Ilgą laiką akušerės ir gydytojai rekomenduodavo nemaudyti vaikelio, kol virkšelė nebūdavo nukritusi. Buvo manoma, kad virkštelė gali gauti bakterijų per vandenį. Tačiau dabar dauguma gydytojų laikosi kitokios nuomonės. Svarbu priminti, kad visi naujagimiai trečiąją gyvenimo parą pradedami maudyti ir virkštelė visiškai netrukdo nuolatinėms maudynėms, tačiau būtina ją kruopščiai nusausinti po vonios procedūrų.
Komplikacijos ir problemos
Gerai gyjančios kūdikio virkštelės liekana paprastai nudžiūva 6-8 gyvenimo dieną. Virkštelės liekana gali skleisti nestiprų kvapą, o jai nukritus gali pasirodyti šiek tiek kraujo. Kol bambutė visiškai užgis, tėvai turi atidžiai stebėti žaizdelės ir ją supančios odos pasikeitimus.
Bambutės šlapiavimas
Kūdikio bambutės šlapiavimas - viena dažniausiai pasitaikančių problemų gyjant bambutei. Šlapiuojant bambutei oda aplink ją parausta, kiek patinsta, iš bambos išsiskiria daug sekreto, sklinda nemalonus kvapas, po susidariusiais luobeliais gali kauptis pūlingos išskyros. Nors kūdikio būklė išlieka normali, esant minėtiems požymiams, būtina pasitarti su vaiko gydytoju, kuris skirs priemonių bambutei prižiūrėti.
Bambutės uždegimas (Omfalitas)
Jei pradėjusi šlapiuoti bambutė blogai prižiūrima, gali prasidėti jos uždegimas, kurį sukelia į bambą patekusios bakterijos ar nešvarumai. Netinkama virkštelės ir bambos žaizdos priežiūra gali sukelti infekciją, o ji - bambutės uždegimą omfalitą. Uždegimas paprastai prasideda apie 2-3 kūdikio gyvenimo savaitę, negydomas gali komplikuotis kraujo užkrėtimu. Esant bambutės uždegimui, ji pastebimai iškyla, oda aplink parausta, įkaista, žaizdelės vieta kiek kraujuoja, pūliuoja, odoje galima pastebėti išryškėjusias venas. Kūdikio būklė blogėja - jis vangiai valgo, dažnai atpylinėja, priauga mažai svorio, temperatūra sukyla iki 37,5-38 laipsnių, kraujo tyrimai rodo esant uždegimą. Pastebėjus bent vieną iš minėtų požymių reikia nedelsiant kreiptis į medikus.
Iškili bambutė
Kartais dėl odos pertekliaus kūdikio bambutė atrodo iškili arba išvirtusi - jei čiuopiant jaučiamas lygus dugnas, tai normalu. Tokia bambutė siekia ne daugiau kaip 1,5 cm ir kūdikio sveikatai neturi jokios įtakos.
Bambutės išvarža
Gana dažna tėvų nerimo priežastis - kūdikio bambutės išvarža. Ji atsiranda pro blogai suaugusią bambos angelę išlindus plonosios žarnos daliai. Geriausiai matoma vaikui stovint, kosint ar verkiant - bambos vietoje iškyla netaisyklingos formos kauburėlis, kuris paspaustas išnyksta. Bambutės išvarža būdinga neišnešiotiems vaikams, turintiems silpnesnius pilvo raumenis ar silpnesnį raumenų tonusą, sergantiems rachitu, hipotrofija.
Bambutės išvaržos komplikacijos
Jei kūdikio bambos išvarža yra nedidelė, o ją paspaudus nejaučiama skausmo, jokio specialaus gydymo neskiriama, rekomenduojama tik kasmet tikrintis pas chirurgą. Dažniausiai bambutės anga sugyja savaime iki trejų metų. Didžiausios dėl išvaržos kylančios grėsmės - jos įstrigimas arba uždegimas, žarnų nepraeinamumas. Įstrigti išvarža gali sunkiai keliant, kosint. Šią komplikaciją lydi stiprus pilvo skausmas, nerimas, vėmimas. Tokiu atveju gali prireikti operacijos.
Išvaržos gydymas
Operuojama bambutės išvarža retai - esant minėtoms komplikacijoms, taip pat jei bambos anga labai didelė ir sunkiai užgis savaime, jei į poodį dažnai išlenda žarnos. Operuojant daromas nedidelis odos virš bambos pjūvis, jam sugijus lieka sunkiai įžiūrimas randas. Gydytojas gali rekomenduoti atlikti specialią mankštelę pilvo raumenims stirpinti. Bambutės išvaržą turintį kūdikį jau nuo pirmųjų savaičių patariama guldyti ant pilvo, ypač prieš valgį, vėliau kniūbsčią skatinti siekti žaisliuko. Nuo 2-3 gyvenimo savaitės galima atlikti bendrąjį masažą. Atliekant kiekvieną pratimą būtina vienos rankos pirštais lengvai įspausti išvaržą, kad kita ranka jos nekliudytų.
Naujausios rekomendacijos
Pagal naujausias PSO rekomendacijas, bambą pirmąsias naujagimio gyvenimo savaites būtina valyti kasdien. Tam užtenka virinto vandens. Tiesiog kruopščiai nusiplaukite rankas, sudrėkinkite virintu vandeniu vatos diskelį ar gabalėlį vatos ir bambutę kruopščiai nuvalykite.
Kaip valyti virkštelės liekaną? Žingsnis po žingsnio
Pagal naujausias rekomendacijas, sveiko, išnešioto naujagimio virkštelės priežiūrai paprastai pakanka paprasto vandens. Specialių dezinfekcinių priemonių (spirito, jodo, briliantinės žalumos) kasdien naudoti nerekomenduojama, nebent tai aiškiai nurodė gydytojas.
Kada valyti?
Valykite 1-2 kartus per dieną (pvz., keičiant sauskelnes ryte ir vakare) arba papildomai, jei virkštelės sritis akivaizdžiai susitepė šlapimu ar išmatomis.
Ko reikia?
Jums reikės virinto ir iki kambario temperatūros atvėsinto vandens bei švarių vatos diskelių ar vatos pagaliukų (krapštukų).