Įvadas
Kristijonas Donelaitis - lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poetas, evangelikų liuteronų kunigas, gimęs 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (Mažoji Lietuva), miręs 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje. Jo kūrybai būdingi baroko ir Šviečiamojo amžiaus literatūros bruožai. Donelaitis paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje, o jo poema "Metai" laikoma vienu svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių.
Biografija: Kelias į Literatūros Aukštumas
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Jo tėvai turėjo Kulmo teisę, todėl buvo laisvi nuo baudžiavos. Tačiau šeima susidūrė su skurdu, ypač po tėvo mirties, kai Kristijonui buvo vos šešeri metai. Motinai teko vienai rūpintis septyniais vaikais.
1732 m. Donelaitis pradėjo mokytis Karaliaučiaus katedros mokykloje, kur gyveno bendrabutyje ir giedojo bažnyčios chore. 1736 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo teologiją, prancūzų, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Studijų metais jis dirbo, kad užsidirbtų pragyvenimui, o tai pablogino jo sveikatą.
1740 m. baigęs universitetą, Donelaitis pradėjo dirbti Stalupėnų mokyklos kantoriaus padėjėju, o vėliau tapo rektoriumi. 1743 m. jis tapo Tolminkiemio klebonu ir čia praleido likusį gyvenimą. Tolminkiemyje Donelaitis pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją ir bažnyčią. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę, tačiau vaikų neturėjo. Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d. dėl jėgų išsekimo.
Kūryba: Nuo Pasakėčių iki Poemos "Metai"
Kristijonas Donelaitis parašė 6 pasakėčias: "Lapės ir gandro čėsnis", "Rudikis jomarkininks", "Šuo Didgalvis", "Pasaka apie šūdvabalį", "Vilks provininks", "Aužuols gyrpelnys" (apie 1750-60). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje.
Taip pat skaitykite: Švogžlys-Milžinas: gyvenimas ir darbai
Svarbiausias Donelaičio kūrinys - poema "Metai" (apie 1760-75). Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Poemos dalys - "Pavasario linksmybės", "Vasaros darbai", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai" - M. L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir pavadinęs "Metais" 1818 m. išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro.
"Metai": Epinis Pasakojimas apie Gamta ir Žmogų
Kristijono Donelaičio "Metai" yra epinė poema apie keturis metų laikus. Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, "moralas". Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su neišrankiu būrų apdaru.
Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį - gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t.
"Metuose" į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. "Metuose" veikia nemažai personažų - būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų portretas, jie mažai individualizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus ("viežlybuosius") ir vertus pasmerkimo ("nenaudėlius"). Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra "nenaudėliai" būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, "viežlybųjų" būrų - Selmo, Lauro, Krizo paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausi "Metų" veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis atvejis "Metuose", kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai.
Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. "Metuose" nevengiama vartoti šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o "nenaudėliai" būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara - hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir stačiokiškus posakius.
Taip pat skaitykite: Rašytojai, įkvėpti Vilkaviškio krašto
Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame "Metų" stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas.
Donelaitis: Asmenybė ir Aplinka
Prūsijos provincijoje pažinojo kitą Donelaitį, nervingą, greitai užsiplieskiantį, pažeidžiamą, bet be galo išsilavinusį ir įvairiapusišką žmogų. Donelaitis negalėtų sutilpti į medicinos formuliaro rėmus, jeigu neapsimetinėtų. Jeigu būtų sausas valdininkas, pasislėpęs futliare, - nebūtų ir menininkas.
Tolminkiemyje ir supančiose parapijose buvo žinoma, kad Donelaičiui rūpi mechanika, optika ir dar muzika. Pirmiausia jis pastatė jau trečią Tolminkiemyje mūrinę pažnyčią. Tai buvo 1756 m. Ėmėsi žygių statyti senelių - našlių prieglaudą. Ir pastatė. Tačiau tiesioginės, tikybinės pareigos pareikalaudavo daugiausia laiko. O kur dar bažnyčios žemės priežiūra, daugybė hektarų. O užvaduojų nėra.
Atlikęs bažnytines apeigas ir pareigas, Donelaitis daug laiko praleisdavo sode (sodindavo medelius, skiepydavo, akiuodavo) arba užsiimdavo mechanikos darbais (tekindavo optinius stiklus, darydavo barometrus, fortepijonus, kurių, kaip rašoma, tris sumeistravęs. Senatvėje apgailestaudamas pasakė: ak, kad dar galėčiau dirbt barometrus!
Galbūt Donelaičiui griežtą dvasios kario, pavyzdingo pamokslininko ir moralisto drabužį užvilko jo siekis ir pasiryžimas tapti kunigu. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio dvasininko žmoną. Laimė, kad Reginos ir Kristijono charakteriai sutapo, ir šeima, nors bevaikė, gražiai sugyveno. Donelaitis sako buvęs visiškai patenkintas. Jam atrodė, kad mažas atlyginimas būtų sužlugdęs didesnę šeimą, be to, bijojęs, ar būtų sugebėjęs savo vaikus gerai išauklėti. Vedęs ėmė rūpintis, kaip žmona gyvens po jo mirties, todėl pastatė našlių prieglaudą.
Taip pat skaitykite: Vincas Mykolaitis-Putinas: Gyvenimas ir kūrybos palikimas
Donelaičio gimtinėje, Lazdynėliuose, iki 1709 - 1710 m. maro gyveno vien lietuviai. Po maro Lazdynėliai buvo kolonizuoti, ir ten atsirado apie pusę gyventojų vokiečių. Daugiausia iš Zalcburgo. Taigi su kolonizacija poetas susidūrė dar vaikystėje, ir tai buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių jo visuomeninę poziciją. Donelaitis darėsi nepalankus germanizacijai, ėmė gailėtis praėjusių laikų. Nors jo tėvas gyveno nuosavoje žemėje, bet jos turėjo labai nedaug, ir vaikams teko savo jėgomis kilti į žmones.
1743 m. rudenį, išlaikęs Karaliaučiuje atitinkamus egzaminus, Donelaitis buvo įvesdintas į Tolminkiemio parapiją ir ten išgyveno 37 metus, iki pat savo mirties. Donelaitis buvo labai sėslus. Tolminkiemyje Donelaitis pergyveno ir Septynerių metų karą.
1757 m. Tolminkiemyje tuo metu koks ketvirtadalis buvo lietuviai. Kitą dalį gyventojų sudarė vokiečiai, prancūzai ir kitų tautybių žmonės. Lietuvybės ženklai pradėjo nykti per kraštą nusiaubusį marą 1709-1711 m. Stalupėnų apylinkėse išmirė beveik visi gyventojai, kurių daugumą sudarė lietuviai. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I potvarkiu Stalupėnuose, kaip kitose krašto vietovėse, apsigyveno kolonistai, užverbuoti iš Vokietijos, Pranzūzijos, Šveicarijos.
Palikimas
Kristijono Donelaičio kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių literatūrai ir kultūrai. Jo poema "Metai" laikoma lietuvių literatūros klasika, o Donelaitis - vienu svarbiausių lietuvių rašytojų.
Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus. 2005 m. įsteigta tarptautinė Kristijono Donelaičio premija Lietuvos ir Kaliningrado srities kultūros veikėjui. K. Donelaičio autografai 2013 m. įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą Pasaulio atmintis, saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Paminklas Kristijonui Donelaičiui senosiose Bitėnų kapinėse (2003, architektai M. ir M. R:)
tags: #rasytojas #gime #1714 #m #lazdyneliuose