Pliušinis meškiukas, ko gero, yra vienas lengviausiai atpažįstamų žaislų pasaulyje. Mielas, minkštas ir šiltas žaislas ne tik užkariavo vaikų širdis, bet ir tapo savotišku vaikystės simboliu. Apie meškiuką Tedį rašomos knygelės, kuriami filmai ir dainos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gimsta tiek tikri, tiek pliušiniai meškiukai, apžvelgsime jų istoriją, paplitimą ir kūrėjus Lietuvoje.
Meškiuko Tedžio Istorija: Nuo Medžioklės Iki Pasaulinės Šlovės
Meškiuko Tedžio istorija prasidėjo XX amžiaus pradžioje, kai JAV vadovavo prezidentas Theodore’as Rooseveltas, pravarde Tedis. 1902 metų lapkritį prezidentas dalyvavo medžioklėje Misisipės valstijoje, kurioje buvo medžiojami lokiai. Dauguma medžiotojų dienos pabaigoje jau buvo sumedžioję savo laimikius, tačiau prezidentas dar nieko nebuvo nušovęs. Jo būrys sučiupo juodąjį lokį, aptalžė jį ir surišę pristatė T. Rooseveltui. Prezidentas atsisakė nušauti lokį, nes jautė, kad toks poelgis būtų nesportiškas.
Ši istorija greitai pasklido po Valstijas. „The Washington Post“ karikatūrininkas Cliffordas Berrymanas šia tema nupiešė karikatūrą. Ją pamatęs Morrisas Michtomas buvo įkvėptas sukurti pliušinį žaisliuką, kuriam suteikė Tedžio vardą. Naujasis žaislas sulaukė didžiulės sėkmės ir buvo įkurta kompanija „Ideal Novelty and Toy Company“.
Per daugelį metų meškiukas Tedis patyrė daugybę transformacijų. Pasikeitė gamybos būdai ir meškiuko išvaizda. Galų gale, šiuos žaislus ėmė gaminti daugybė kitų kompanijų. Meškiukas Tedis sukūrė pliušinių žaislų industriją.
Kultūrinė Meškiuko Tedžio Įtaka
Ne mažesnė ir kultūrinė Tedžio įtaka. Jis tapo daugybės knygelių vaikams, animacinių serialų ir filmų personažu. Net Mikė Pūkuotukas yra pliušinis meškiukas. Tai visuotinai atpažįstamas vaikystės simbolis, suaugusiesiems primenantis šiek tiek paprastesnius gyvenimo metus. Iš didelės nostalgijos šiam žaislui žmonės netgi imasi kurti muziejus ar festivalius, skirtus meškiukui Tedžiui.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Rudieji Lokiai Lietuvoje: Nauja Gyvybė Po Ilgos Pertraukos
Rudasis lokys arba meška (Ursus arctos) - stambus ir iš pažiūros nerangus gyvūnas. Tokį įvaizdį suformuoja masyvus kūnas, apaugęs ilgais ir tankiais plaukais, bei trumpos, plačios letenos su ilgais nagais. Tačiau, esant pavojui arba vejantis grobį, lokys gali išvysti 50 km/h greitį.
XVIII-XIX a. tyrinėtojai nurodė, kad Lietuvos teritorijoje gyveno trys lokių rūšys: didžiosios arba rusvosios, mažesnės (drevinės) ir pilkosios arba skruzdėlinės. Mūsų kraštuose vaikščiojusių lokių kūno ilgis buvo apie 1,9 m, aukštis - šiek tiek daugiau nei vienas metras, o svoris svyravo tarp 150 ir 250 kg. Pavieniai individai galėjo sverti ir 350 kg. Tokią masę gyvūnai pasiekdavo vėlai rudenį, kaupdami riebalus žiemai.
Šiuo metu tik pavieniai lokiai užklysta į Lietuvą iš kaimyninės Baltarusijos miškų, dažniausiai liepos-rugpjūčio mėnesiais, prasidėjus lokių rujos metui. Po rujos, sėkmingai susiporavusi lokio patelė po 6-7 mėnesių atsiveda 1-3 jauniklius, kurie gimsta motinai dar esant žiemos miego būsenoje. Jai pabudus pavasarį, apie kovo mėnesį, jaunikliai jau būna paūgėję. Jie su motina būna dar metus ir vėliau paliekami gyventi savarankiškai.
Gamtininko Selemono Paltanavičiaus Įžvalgos
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius teigia, kad tai gali būti pirmas kartas po 120 metų, kai meškiukai gimė Lietuvoje. „Tai turbūt pirmas atvejis po maždaug 120 metų, ar net ilgesnio laikotarpio, kai Lietuvoje rasta meška su galimai čia gimusiais meškiukais. Būdavo metų, kai rytų Lietuvoje, vasaros antroje pusėje, būdavo pastebėtos meškos su jau ūgtelėjusiais meškiukais. Jos atkeliaudavo iš Baltarusijos. Tokį atstumą joms ateiti nėra sudėtinga, bet yra kitas dalykas - kol kas dar tik birželis, Joninių laikas, tai yra pamarys, kur labai toli iki didžiųjų populiacijų, todėl labai tikėtina, kad ta meška, galbūt besilaukianti, tikriausiai čia kažkur žiemojo. Meškos paprastai pagimdo gulėdamos guolyje ir meškiukai gimsta labai maži, maždaug 500 g, o iš guolio išeina sverdami apie 5 kg. Žinoma, jie judrūs, bet toli nukeliauti negali, tai matyt, čia toks atvejis, kai gimė Lietuvoje“, - pasakoja gamtininkas.
S. Paltanavičius sako, kad sunku objektyviai įvertinti, ar meškų Lietuvoje iš tiesų daugiau, ar jos tiesiog dažniau pastebimos dėl didėjančio kamerų kiekio. Vis dėlto jis priduria, kad Lietuvoje jau tikrai gali būti ne tik užklystančių, bet ir gyvenančių meškų. „Lietuvoje turime dar nepatvirtintų, bet jau beveik tikrai čia gyvenančių meškų. Manoma, kad Ukmergės bei Širvintų miškuose bent dvi žiemas pas mus žiemojo meškos, tai jau taip pat sėslumo įrodymas. Po 10 metų, aš tikiu, kad meška bus Lietuvos gyvūnas - besiveisiantis mūsų krašte, ne tik užklystantis“, - priduria jis.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Gamtininkas įspėja ir prašo žmonių neieškoti ir nepersekioti meškų bandant jas įamžinti. „Meška motina, vedžiojanti meškiukus, nėra pikta, bet ji gina savo vaikus. Kiekviena motina gina. Nelįskim, netrukdykim. Turime būti supratingesni ir leisti meškoms gyventi“, - sako S. Paltanavičius.
Kaip Meškos Darosi?
Literatūroje minima, kad rudųjų lokių rujos laikas yra nuo gegužės iki liepos. Rudieji lokiai yra sąlyginai monogamiški, rujos metu pora būna kartu kelias dienas ar savaites. Patelė gali atidėti apvaisinto kiaušinėlio vystymąsi iki 6 mėnesių, o embrionas vystosi taip, kad gimtų žiemos miego metu. Jei patelė per vasarą ir rudenį nespėja sukaupti pakankamai poodinių riebalų atsargų, embrionas visiškai nesivysto ir įsisavinamas į motinos organizmą. Paprastai gimsta 1-4 jaunikliai, bet dažniausiai du. Vyresnės patelės atsiveda daugiau jauniklių, jaunesnės - mažiau. Yra buvę atvejų, kai meškiukas atsiveda 5 jauniklius, taip pat pasitaikė atvejų, kai meškiukas pasiima svetimus jauniklius. Gimę kūdikiai yra akli, bejėgiai, be dantų ir beveik be plunksnų. Jos maitinasi motinos pienu visą žiemą ir pavasarį.
Meškiukų Kūrėjai Lietuvoje: Aistra Ir Kūryba
Yra žmonių, kuriems meškiukų gamyba tapo aistra ir kūrybos išraiška. Štai keletas istorijų apie meškiukų kūrėjus Lietuvoje:
Ieva Urbonavičienė: Ji kuria kolekcinius meškiukus Tedžius ir jų draugus - įvairius žvėriukus. Meškiukai gali būti skirtingo dydžio, bet Ievai mieliausia daryti 20-24 cm. Kolekcinis meškiukas turi būti kietas ir stabilus, reikia jį itin standžiai ir labai tolygiai prikimšti kamšalo. Kailiukui ji naudoja įvairų medvilnės pagrindo audinį su vilnos, viskozės, moherio pūku, norėdama jį susendinti padažo, išskutinėja, o jei siuva nepūkuotą - išmirko arbatoje, kavoje, cinamone, paskui… iškepa orkaitėje! Ievos kuriami meškiukai ir jų draugai turi savo vardus ir net pasus.
Vilma Prapiestienė: Ji taip pat užsikrėtusi šia žaislų kūrybos aistra. Vilma visada turi kelis pradėtus darbus ir pagal nuotaiką pasirenka: megzti, siuvinėti kryželiu, daryti lėles ar meškučius, jų draugus. Vilma neslepia, kad ir dabar kartais tenka ardyti ir taisyti, ne visada pavyksta tai, ką buvo sugalvojusi. Labiausiai jai patinka daryti linksmus, mielus, blizgančiomis akimis ir šypsena iki ausų žvėrelius.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Ina Smirnova: Daugelis aistros žaisliniams lepečkojams puoselėtojų Iną Smirnovą vadina meškučių Tedžių mama. Ji internetu vedė jų darymo pamokėlę, ji buvo ir Vilmos Prapiestienės mokytoja. Ina negali gyventi be meškiukų: kiekvieną dieną turi prisėsti padirbėti bent 3-4 val., jei nepavyksta - ramiai užmigti negali. Kolekcinius žaislus pradėjo daryti gal prieš ketverius metus, bet tikrai visko dar neperprato ir neįvaldė.
Violeta Valainytė: „Žaislų turgaus“ įkūrėja, šmaikščiųjų meškinų autorė Violeta Valainytė, paklausta, kaip gimsta meškinai, atsakė: "Kiekvienas meškinas piešiamas ranka, dėliojami lekalai, kerpamos medžiagos. Kiekvienas kitoks - piešiamas taip, kaip tą dieną piešiasi. Tačiau vis tiek viskas vyksta periodais. Kartais didžiagalvių meškinų savaitė, kartais ilgakojų:)."
Kotryna Najulytė: Vienuolikametė šiaulietė Kotryna Najulytė velia meškiukus iš veltinio. Mergaitė prisipažįsta segės-meškiuko nenešiojanti. „Šiandien buvau įsisegusi pačios suveltą mergaitę. Ištvėriau su ja vos vieną pamoką, vėliau nusisegiau.
Pedingtono Istorija: Nuo Peru Iki Populiarumo
Šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai 1958-aisiais anglų rašytojas Michaelis Bondas išleido pirmąją knygą apie meškiuką Pedingtoną (A Bear Called Paddington). Pirminis Pedingtonas buvo kaip reikiant gauruotas meškiukas, kurio vienintelis apdaras buvo iš dėdės paveldėta skrybėlė. Knygai „Meškiukas, vardu Pedingtonas“ (1958, liet. 2002) personažą sukūrė Peggy Fortnum.
Simpatiškojo meškiuko kūrėjas Michaelis Bondas gimė Anglijoje, Niuberio mieste, 1926 m. Jaunystėje jis mokėsi dramos ir vaidybos. Antrojo pasaulinio karo metais Bondas įstojo į Karališkąsias oro pajėgas (RAF), o tarnaudamas Egipte 1945 m. žurnalui „London Opinion“ pardavė savo pirmąją novelę. Po šito jis panoro tapti rašytoju.
Grįžęs iš kariuomenės, 1947 m. Po novelių ir radijo vaidinimų rašytojo agentas pasiūlė jam kurti televizijos programas vaikams, bet Bondas negalėjo savęs įsivaizduoti vaikų rašytoju, kol vieną kartą 1957 m. Kalėdų išvakarėse pats likimas pakreipė viską sava vaga. Ieškodamas paskutinių pirkinių Londono „Selfridges“ prekybos centre, žaislų lentynoje jis išvydo mažą rusvą meškiuką. Visiškai vienas toje lentynoje, jis atrodė labai graudžiai. Meškiukas taip pakerėjo rašytoją, kad jis ėmė savo malonumui kurti apie šį herojų įvairiausias istorijas.
Pedingtono Kelionė Į Populiarumą
Iš pradžių Bondas rašė negalvodamas jų publikuoti ir netaikydamas specialiai vaikams. Per Bondo agentą Harvey’ų Unną rankraštis pasiekė leidyklą „Williams Collins & Sons“ (dabartinė „Harper Collins“). Iliustruotoja leidėjai parinko Peggy Fortnum, ir 1958 m. spalio 13 d. pasirodė pirmoji knyga - Meškiukas, vardu Pedingtonas (A Bear Called Paddington). 1967 m. Bondas metė darbą BBC ir pagaliau atsidėjo tik rašymui.
Pedingtono pasakų pasaulį Bondas sukūrė tradicinėje britų aplinkoje, nors mažasis meškiukas kaip keliautojas be bilieto yra atvykęs iš tolimojo Peru. Laivo gelbėjimo valtyje keliaujantis meškutis užkandžiui gauna stiklainį marmelado. Paskui šis juokingai atrodantis pabėgėlis atsiduria Pedingtono traukinių stotyje, kur lipnųjį pūkuotuką kartu su tuščiu stiklainiu suranda ponas ir ponia Braunai.
Braunų (ankstesniuosiuose vertimuose dar vadinama Kentų) šeima - tėtis Henris ir mama Merė - parsineša benamį meškiuką į savo namus Vindzoro Sodų gatvėje, trisdešimt antrajame name. Gyvūnėliui jie duoda vietos, kurioje jį rado, vardą ir priima kaip savo šeimos narį bei savo vaikų Džudės ir Džonatano draugą. Greitai meškiukas gauna atskirą kambarį, vežimėlį pirkiniams ir netgi kišenpinigių.
Pedingtonas elgiasi kaip žmogus, bet jis, žinoma, negali būti žmogumi. Pagal Bondą, meškiukas - tai vaiko nekaltumo ir suaugusiojo kultūringumo derinys. Jo ketinimai visuomet tik geri, jis moka džiaugtis gyvenimu. Jis aiškiai skiria, kas gera, o kas bloga, bet vis tiek nesuvaržo savęs juokingais žmonėms būdingais apribojimais, jis ryžtingai sprendžia reikalus savaip.
Viena iš dabartinio Pedingtono populiarumo priežasčių - naujųjų leidimų iliustruotojas R. W. Alley’us. Meškiukas mėgsta eiti apsipirkti, derasi dėl kainų, yra godus visokių prekių ir saldumynų ir beviltiškai šykštus. Įgimtas meškiuko smalsumas apžiūrinėjant Portobelo gatvės prekybos centro vitrinas suveda jį su antikvarinių daiktų pardavėju ponu Graberiu. Jis tampa Pedingtono sielos draugu ir patikėtiniu. Ponas Graberis - vengrų kilmės atvykėlis, draugus suartina jaunojo meškino gyvenimo tarpsnis ir Graberio jaunystės laikai, praleisti Pietų Amerikoje.
Galime tik spėlioti, kiek Bondo darbas su komediniais BBC serialais turėjo įtakos meškiuko istorijų humorui. Trumputės, paskiros istorijos tarytum nemoko nieko nauja ir neturi ypatingo moralo. Todėl taip lengva skaityti apie aktyviojo meškiuko kvailystes.
Pedingtono Apranga Ir Iliustracijos
Meškiuką nuo jo sukūrimo yra pavaizdavęs ne vienas, daugiausia britų, dailininkas. Anglė Peggy Fortnum pirmoji Pedingtonui suteikė nepamirštamą pieštinį pavidalą. Prieš atsidėdama vien tik knygų iliustravimui, Fortnum dirbo dailininke, dailės mokytoja ir tekstilės dizainere. Be pirmosios knygos apie Pedingtoną, ji iliustravo ir visas kitas istorijas. Schemiškas ir išraiškingai lengvas Fortnum braižas daro įspūdį, bent jau man, kad būtent jos sukurtas Pedingtonas atrodo kone vienintelis tikrasis. Fortnum piešimo technika buvo lyginama su atitinkamomis Ernesto H. Shepardo sukurtomis Mikės Pūkuotuko iliustracijomis.
Pedingtonui išėjus pirmą kartą apsipirkti, mama Braun nuperka jam mėlyną bajinį paltą su kilputėmis ir žalią vilnonę beretę. Batų Pedingtonas neturėjo. Tačiau ankstyvosiose iliustracijose meškiuko su batais niekas nevaizdavo.
Amerikiečių firma „Eden Toys“ nuo 1975 m. gamina minkštus Pedingtono pavidalo meškiukus, kurie iš pradžių buvo aprengti geltona skrybėle ir žydros spalvos paltu. Pastaraisiais metais populiariausiu ir pieštinio personažo, ir minkšto žaisliuko spalvų deriniu tapo raudona skrybėlė, mėlynas paltas ir raudoni batai.
Pedingtonas Šiandien
Visame pasaulyje parduota daugiau kaip 30 mln. knygų apie Pedingtoną, jos išverstos į trisdešimt užsienio kalbų. 1978 m. Londono Pedingtono traukinių stotyje buvo pastatyta 114 cm aukščio bronzinė meškiuko statula.