Ramutė Skučaitė - viena ryškiausių lietuvių vaikų poečių, kurios kūryba praturtino lietuvių vaikų literatūrą. Jos eilėraščiai, pasakėles, mįslės ir pjesės jau ne vienai kartai atvėrė poezijos pasaulį, skatino vaizduotę ir ugdė meilę gamtai, žmogui ir knygai. Spalio 27 d. Skaitytojams dovanojusi daugiau kaip penkiasdešimt savo poezijos knygų poetė teigia vis dar nežinanti, „kas tuos eilėraščius rašo“, bet užvis labiausiai vertina eilėraščio muzikalumą.
Kūrybinis Kelias: Nuo Gimnazijos Iki Scenos
Ramutė Skučaitė gimė 1931 m. Palangoje, pedagogo šeimoje. Meilė knygoms ją lydėjo nuo vaikystės. Pirmieji eilėraščiai gimė dar gimnazijoje, o 1965 m. pasirodė pirmasis eilėraščių rinkinys suaugusiems „Žydintis speigas“. Vėliau sekė kiti rinkiniai: „Keliai ir pakelės“(1969), „Pusiausvyra“ (1972), „Apeisim ežerą“ (1977) ir kiti. Į vaikų literatūrą autorė atėjo tuo metu, kai poezijoje pradėjo atsigauti gamtinė lyrika. Skučaitė vaikams paskyrė didžiąją savo kūrybos dalį - išleido per 20 poezijos rinkinių. Be eilėraščių, ji rašė ir nedideles pasakėles, eiliuotas mįsles, šaradas ir galvosūkius. Kritikų palankiai įvertinta knyga apie muziką ir muzikos instrumentus - „Susiradom smuiko raktą“ (1980). Skučaitė taip pat yra ir scenos kūrinių vaikams autorė - jos plunksnai priklauso vienuolika pjesių. Polinkis į pedagoginį darbą ir vaikystei artima poetinė prigimtis paskatino ją atsigręžti į mažąjį skaitytoją. Naujausia poetės knyga - „Takelis iš naujo“ (2001), kurioje be eilėraščių vaikams, yra ir eilėraščių suaugusiems.
Laiko Tėkmė Poezijoje: Atsiminimai ir Prisiminimai
Skaitydama Jūsų poeziją visada jutau ir šiandien tebejuntu stipriai pulsuojantį laiką. Jis atrodo ir pagrindinis veikėjas, ir svarbi aplinkybė, gobianti beveik visus Jūsų eilėraščius, negana to, juos tarsi sąlygoja, skverbiasi į juos. Gal ir sąlygoja, nors aš pati terasčiau tik santykį su laiku. Man laikas - labai nereali, kartais nepastebima, lyg ir išnykstanti sąvoka, bet ir sugrįžtanti - kartais paraminti, o kartais - pakankinti. Prisiminimais, žodžiu… Ypač kalbant apie eilėraščius. Atrodo, kad prisiminimo ir rašymo suderinamumo išgryninimas ir tampa eilėraščio siela. Žinoma, tai toli gražu ne aksioma, nes juk kalbu tik apie savo suvokimą. O atmintis išlaikytą buvusio laiko pojūtį, įvykį kartais taip išgražina ar išbjaurina, kad prisiminimo teisybę tegali atrasti visus tuos „priedus“ atmetusi. Dar galvoju apie laiką kaip apie neišvengiamą duotybę. O ar jis, tas laikas, man brangus? Žiūrint, kaip kada „elgiasi“. Tik kai siūloma (primygtinai net!) žiūrėti į ateitį užmirštant praeitį - man baisu. Praeitis many yra. Ateitis - realiai žiūrint - tėra tuštuma. Ne vien man, visiems, deja! Man atrodo, kad esate atsiminimų ir prisiminimų žmogus, tiesiog sklidinas jų, visokių prisipildęs - skaudžių ir brangių. Prisigyvenau jų - tų prisiminimų atsiminimų. Nemanau save esant išskirtinę, bet ne visai sutinku su teiginiu, jog žmogus grįžta į vaikystę sendamas. Būdama jau ir pasenusi norėčiau teigti, jog niekada niekada tos savo vaikystės pamiršusi nebuvau. Ji ėjo šalia manęs visą gyvenimą ir tebėra šalia dabar. Beje, net dabar negaliu sau išsiaiškinti, kodėl tuo gražiuoju teisingu metu taip dažnai galvodavau apie mirtį - ne savo, labiau abstrakčią, bet gyvenime esančią, vykdančią keistą užduotį, įdomią ir paslaptingą. Dar nebuvau patyrusi jokio praradimo savo pačios aplinkoje. Gal todėl nejaučiau baimės, tik tą galingą paslaptį, kurią, tikėjau, turėsianti kada nors įminti. Mama saugojo mane nuo tos žinios gerus porą mėnesių sergančią šiltine, nuo kurios brolis ir mirė. Neilgai trukus užgriuvo sunkiai mudviejų su mama suieškota žinia apie tėvo mirtį: badu - lageryje. Panašu, kad aš pasakoju labai dažną eilinę pokario istoriją. Kodėl? Kam? Juk apie tai tiek prirašyta! Kai atėjo manęs vežti, pasiėmiau Salomėjos Nėries dvitomį - tokias apspurusiais kraštais dvi knygas ir smuiką, kuriam per kelionę ligi tremties vietos sutrūko dvi stygos… Tokį - be balso - ir parsivežiau beveik po aštuonerių metų atgal į Lietuvą. Ar visa tai padeda rašyti?
Poezija Vaikams ir Suaugusiems: Žaidimas ir Siela
Šiandien esate daugiau kaip penkiasdešimties knygų autorė. Yra tokia. Lyg išskirtinė. Gal ne tiek brangi, kiek pavykusi kaip leidinys, nes ji „sukonstruota“, man atrodo, - vykusiai. Kur tiko eilėraščiai, rašyti suaugusiesiems ir vaikams, visi surinkti iš iki tol buvusių knygų. Iki pat šio laiko aš tarsi dalinausi į poeziją vaikams ir į poeziją suaugusiesiems. Taip buvo visada. Poezijos suaugusiesiems rašymas iš tiesų man yra poezija pačiai sau, o poezija vaikams jau yra kitokia kūryba, žaidimas. Vieno literatūros vakaro metu Viktorija Daujotytė kalbėdama apie poeziją pasakė, kad poezija yra viena, svarbu, kad apskritai būtų poezija. Tada aš supratau, kad čia esama nenuginčijamos tiesos.
Vaikystės Knygos: Įtaka Kūrybai
Nemaža tų knygų - ir skaitytų, ir brangių. Turėjau bemaž viską, ką tada išleisdavo pagrindinės leidyklos: „Spaudos fondas“, „Sakalas“, „Šv. Kazimiero leidykla“. Vos išmokusi skaityti savaip „skaičiau“ Maironio „Pavasario balsus“: garsiai, bet kai niekas negirdėdavo, pati sau lyg skaitydavau, lyg išdainuodavau rimuotas eilučių pabaigas. Ir pasakas - „žmoniškai“ - visą lietuviškai išėjusią pasaulinę pasakų klasiką, lietuvių liaudies kūrybą - mokytojo Stasio Tijūnaičio surinktas „Mūsų pasakų“ knygas, nežinau, kieno sueiliuotas „Lietuvių liaudies pasakas“… Poeziją vaikams. Ne poeziją… O šalia viso to - Petro Rusecko „Baudžiavą“, Adolfo Šapokos istoriją. Tai jau iš tėvų bibliotekos. Beje, Helenos Mnišek „Raupsuotosios“ tėvų knygų spintoje nebuvo, ją perskaičiau tik vokietmečiu gavusi iš bendraklasių. Anksti perskaičiau Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Neatsiskaitau ir ligi šiol, nors bemaž atmintinai moku. Gal nebus labai negražu, jei pasakysiu, jog kaip vertėjo nemėgau Juozo Balčikonio nuo vaikystės… Jo versta kaip ir ligi šiol, regis, tebeleidžiama kone visa pasaulinė pasakų klasika, išskyrus Charles’io Perrault iš prancūzų kalbos.
Taip pat skaitykite: K. Morkūno kūrybos apžvalga
Įkvėpimo Šaltiniai: Nuo Nėries Iki Cvetajevos
Skaitant Jūsų poeziją retkarčiais akis užkliūva už minimų vardų ir pavardžių - Kazio Bradūno, Juditos Vaičiūnaitės, Rimvydo Stankevičiaus… Pasakojate, kaip tremiama paskutinę minutę kartu su svarbiausia manta pasičiupote ir Salomėjos Nėries poezijos dvitomį. Ar esama vardų, kurių poezija visada žavėjotės, žavitės, ji Jums svarbi? Jūsų suminėtų autorių kūryba man labai reikalinga, bet niekada negalvojau apie tai kaip apie atramą. Nors gal ir taip galima pavadinti. Prie svarbiausių dar būtinai turiu paminėti rusų „sidabro amžiaus“ poetus: Mariną Cvetajevą, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką. Esu juos vertusi. Ir Vladimirą Nabokovą.
Klasikinė Poezija Šiandien: Forma ir Turinys
Šiame amžiuje ir šiomis dienomis, kai poezija, man regis, vis dažniau praranda visiems suprantamą kalbą ir apčiuopiamą formą, Jūsų kūryba vis dar pavaldi aiškiai kompozicijai, tarsi savaime joje atsiliepia rimas ir ritmas - klasikinei poezijai svarbūs dalykai. Nežinau, kodėl atmetamas tas klasikinės poezijos modelis, kodėl jis kažkur išeina… Manau, kad tokia poezija nyksta ir išnyks. Kai kam tai bus netektis, o kai kam naujų patirčių atradimas. Juk daug kas pasauly išnyksta, ir daug kas atsiranda. Tenka šitai pripažinti.
Poetas Gimsta: Dievo Dovana?
Vieno literatūros vakaro metu iš profesorės Viktorijos Daujotytės lūpų išgirdau nuskambant tokią frazę: „Tik gimęs poetu gali juo tapti.“ Ar tikite, kad tai ateina iš Dievo? Į šitą klausimą aš atsakyt negaliu. Reikia to, kas iš tikrųjų sielą paliečia. Bet, jeigu manoma, kad rašyti gali kiekvienas… Žinoma, gali kiekvienas, kuris moka raštą. Beje, šiandien jau ne kiekvienas ir rašyti moka. Ranka, turiu galvoj. Anksčiau braižas buvo žmogaus savastis, ir man labai gaila, kad dabar ji dingusi. Braižo praradimas yra vis dėlto netektis žmogui, didžiulis nuostolis. Rašysena daug pasakydavo apie žmogų. Dabar visi suvienodinti. Neturiu nei kompiuterio, nei spausdintuvo. Tik elektroninį paštą patikrinu planšetėje. Tik ranka. Absoliučiai viską rašau ranka. Ir man visiškai nesunku, man malonu. Atsisėdi prie stalo ir viskas kartu: ranka ir popierius, ir galva. Mėgstu turėti daug rašiklių, juos keisti. Ir bloknotus keičiu. Rašyti ranka man yra didelis malonumas, aš nė už ką jo neatsisakyčiau. Žinoma, nepatogu, kai reikia ką nors atsispausdinti, bet tuomet kas nors iš bičiulių man padeda.
Eilėraščio Gimimas: Paslaptis ir Ironija
Jūsų eilėraštyje „Moralite ironique“ (iš rinkinio „Varinis angelas“) yra rašoma: „Parašykim dar kartą eilėraštį / Iš to, ko pasauly nėra. / Paskandinkim kūrybos priežastį / Ar pakaskim kur po tvora…“ Tai man iš karto natūraliai susisieja su Henriko Radausko kadaise išreikšta poetine laikysena: „Ir skamba medyje melodija tyli, / O aš klausausi jos ir užrašau smėly…“ Iš ko ir kaip atsiranda Jūsų eilėraštis? Kuo toliau, tuo labiau aš nesuprantu, iš kur man staiga ateina kokia mintis, dvi eilutės, posmas… Staiga. Iš kur? Kažkada esame apie tai kalbėję su Rimvydu Stankevičiumi, ir neprisimenu, kuris pirmas iš mudviejų pasakė: niekas nežino, kas tuos eilėraščius rašo. Tačiau to paties eilėraščio, kurį citavau, pabaiga skamba taip: „Tik užkaskim kūrybos priežastis, / Nors vis tiek jas atkas - išjuoks.“ Apie Jūsų poeziją ne tiek daug rašyta. „Išjuokimo“ skaudulį patyriau po savo pirmos knygelės „Žydintis speigas“. O toliau, turiu galvoje tarybmetį, - arba niekaip, arba nekaip. Bet rinkiniai - su vis nemažu rankraščio pastūmėjimu tolyn - buvo leidžiami. Ir cenzūra nekibo - tikrai ne. Redaktoriai - taip, bet pripažįstu - teisingai. Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis. Gal todėl, kad ir į Rašytojų sąjungą atėjau vėlai. Nepritapau prie jaunųjų, nors ilgai buvau jaunųjų sekcijos narė - buvo tokia sekcija tarybiniais metais.
Poezija Kaip Gyvenimo Būdas: Kvėpavimas ir Kristalizacija
Skaitant Jūsų poeziją neapleidžia jausmas, tarsi poezija Jums būtų gyvenimo būdas, kasdienė duona ir druska, o kasdien parašomas eilėraštis - natūralus kvėpavimas. Rašau dažnai, bet ne kasdien. Galvoju, gal ilgas mano gyvenimas tarsi susikristalizavo ar iš tikrųjų gal kieno nors neparašyti eilėraščiai skraido aplink ir aš juos turiu užrašyti? Tikiu ir netikiu, kad čia veikia kažkokie metafiziniai dalykai… Tačiau pažįstu kolegų, poetų, kurie sako: rašysiu dabar apie tai ir tai. Ačiū mano tėvams suvalkiečiams, kurių dėka aš kalbu, kaip kalbu. Labai gaila ir apmaudu, kad neteko mokytis lituanistikos, lietuvių filologijos. Baltai pavydžiu tiems, kurie tokias studijas savo gyvenime turėjo.
Taip pat skaitykite: Ramutės gimtadienis
Muzikalumas Poezijoje: Harmonija ir Tarpininkavimas
Man labai svarbus eilėraščio muzikalumas. Manau, kad žmogus, kuris rašo eilėraščius, turi turėti tą jausmą. Man labai daug davė tai, kad iki išvežant mokiausi muzikos mokykloje. Grojau smuiku. Paskui - nebe. Per savo gyvenimą esu išvertusi keturiasdešimt vieną operų ir operečių libretą… Prie muzikos, muzikalumo pripratau, gal net suaugau. Kartais klausydamasi šiuolaikinės muzikos pagalvoju, kad gal aš jau praradau muzikos suvokimą - tarsi visos naujos dainos (turiu galvoj popmuziką) vienodos, niekuo viena nuo kitos nesiskiria. Bet pasiklausau Fryderyko Chopino, Ramintos Šerkšnytės - ji gyva, toji muzika. Esu - bent jau norėčiau būti - tarpininkė tarp muzikos skambėjimo ir žodžio. Ir prisipažinsiu: ilgiuosi tikrojo susilietimo su muzika… Daug ką atiduočiau, jei ant rašomojo stalo dabar gulėtų klavyras - versti. Bet operos dabar dainuojamos vadinama „originalo“ kalba… Keista - ne prancūzų, ne vokiečių… Ir gerai, ir nelabai. Geriausia būtų - ir / ir.
Vaikų Poezija: Dovana ir Paskirtis
Tikrai nesuklysiu pasakydama, kad esate viena svarbiausių vaikų poečių, ištisos kartos užaugo su Jūsų eilėraščiais, eiliuotų galvosūkių ir mįslių knygelėmis. Pati neįsivaizduočiau savo vaikystės be kone mintinai išmoktų „Žvangučių“. Neabejoju, kad rašyti poeziją vaikui - tai Dievo dovana. Kai dirbau „Geny“, žurnaliukui reikėdavo eilėraščių. Tai skambini kam nors iš rašytojų: gal turit, gal galit. Ir dažnai išgirsdavai tokį atsakymą: žinot, aš savo anūkų dar neturiu, arba - vaikai jau užaugo, tai nerašau dabar. Man visada atrodė - ne, taip negalima. Jeigu tu rašysi tik savo vaikams, tai bus užbrėžtos tam tikros ribos. Argi nėra poetų ir poečių, rašančių vaikams, nors jie patys vaikų neturi? Rašiau ir rašau - šiaip vaikams.
Šiuolaikiniai Vaikai ir Poezija: Kalbos Išlaikymas
Sakoma, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie, neva auga kitaip, kitkuo domisi, jų pasaulėvaizdis veikiamas informacinių technologijų, interneto. Ar sutiktumėt su tokiu pastebėjimu? Vaikams reikia poezijos. Vien jau dėl taisyklingo žodžių kirčiavimo. Dabar nelabai kam rūpi, kokia bus toji lietuvių kalba, mes patys save skandinam. Niekaip negaliu atleisti tiems, kurie tai daro ir kurie su tuo sutinka. Jeigu mums dar svarbi gimtoji kalba, o kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad ji vis mažiau svarbi, tai būtent vaikų poezijoj galima dar išlaikyti geros kalbos pojūtį. Tai pasiekiama rimuojant žodžius, parenkant teisingus jų sąskambius. Mėgstu rašyti eiliuotus galvosūkius. Esu parašiusi vieną tokį apie bebro brastą ir rąstą. Tik dabar jau su vaikais reikia išsiaiškinti ne tik kas yra brasta, bet ir kas yra rąstas. Neatsisakydavau kviečiama susitikti su vaikais mokyklose. Vaikai mokėjo daug eilėraščių, tai gal juos mėgo? Jei mokytoja paklausdavo, kuris norėtų padeklamuoti poetės eilėraštį, pakildavo kone visų klausytojų rankelės. O paskutinį kartą, jau prieš kokį septynetą metų, vienoj provincijos mokyklėlėj mokytoja paprašė mergaitės, kad padeklamuotų, toji spyriojosi, sukosi, raitėsi, galop išėjo taip, kad du posmus pasakė, trečią pamiršo. Ir pasipurtė… Dabar vaikai eilėraščių nebeskaito, jų, matyt, nebedomina poezija. Natūralu, jie keičiasi, nes ir aplinka, daiktai jau yra kiti. Paskutiniaisiais metais, prisimenu, viename susitikime bibliotekoje visi sudribo į minkštus fotelius ir išsitraukė mobiliuosius.
Nauja Knyga: Nerimas ir Laukiantis Grožis
Pakeliui dar viena nauja Jūsų poezijos knyga. Jei vienokį ar kitokį laukimą būtų galima įvardyti, tai maniškio vardas būtų Nerimas. Naujoji Ramutės Skučaitės knyga „Liepos mėnesį po liepa“ - tai eilėraščiai vaikams, prabylantys smagia ir rimuota kalba apie gyvūnus ir juos supantį pasaulį, apie besikeičiančius metų laikus ir su tuo susijusius džiaugsmus ir rūpesčius. Čia mažieji skaitytojai sutiks lapę, kurmį, ežį, pelę, gyvatėlę ir kitus eilėraščių veikėjus. Ramios intonacijos ir neįkyri išmintis, gebėjimas pamatyti grožį ir parodyti jį kitam žmogui, gyvosios ir negyvosios gamtos, buities daiktų prakalbinimas - visa tai buvo ir lieka stiprioji Skučaitės poetikos dalis.
Gamta ir Fantastika Skučaitės Kūryboje
Skučaitės eilėraščiuose gamta užima labai svarbią vietą. Ji yra ta erdvė, kurioje tarpsta lyrinis herojus. Tradicinis gamtos pasaulis poetės poezijoje persipynęs su „fantastiniu“ pasauliu. Stebuklinių pasakų veikėjams atiduoti atskiri knygos skyriai. Stebina pasakų įvairovė: vienose aptinkami pasakėčių elementai („Burtai“), kitose girdima lopšinių gaida („Pasaka apie laumę ir lopšinę, kurią mudu sudėjome laumiukui“), trečiose viešpatauja visiška fantastika („Pasaka apie kiaušinį“). Nuo dešimtojo XX a. dešimtmečio, kūrybai atsiradus daugiau pasirinkimo laisvės, Skučaitė imasi dainų ir lopšinių. Knygoje „Takelis iš naujo“ vaikiškom dainom atiduotas visas penktas skyrius. Skučaitės dainelėse vyrauja gamta, netgi tautosakiniai herojai (lapė ir kiškis). Jos poezijoje daug švelnumo, jautrumo, gerumo. Jai artimas ir lopšinės žanras. Tai, kad Skučaitė yra ryški lyrinio romantinio tipo eilėraščių kūrėja, susiję su jos talentu, charakteriu, asmeniniais išgyvenimais. Skučaitės eilėraščių rinkinio „Takelis iš naujo“ apipavidalinimas ne tik patrauklus ir savitas, bet ir labai prasmingas. Daug džiovintų žiedlapių knygoje pabėrė jos dailininkė Jūratė Račinskaitė. Žvilgsnį masina daugybė senų nuotraukų - mažos poetės ir jos artimųjų, poetės vaikystės piešinių, kurie puikiai iliustruoja nuotaiką, dvasią. Knyga buvo vainikuota didele sėkme, ji išrinkta gražiausiai iliustruota 2001 m. knyga.
Taip pat skaitykite: Šalia kontroversijos: Ramutė Daktarienė
Religiniai Motyvai Skučaitės Kūryboje
Skučaitė - moderniosios vaikų poezijos atstovė, tad jos eilėraščių religinės atodangos susijusios su šios poezijos daugiareikšmiškumu, orientacija į dvigubą adresatą - vienu metu ir į vaiką, ir į suaugusįjį. Daugiareikšmis ir prisiglaudimas prie mamos cituotoje strofoje. Skaitytojui vaikui jis turėtų būti susijęs su asmenine emocine patirtimi - tai gerumo, saugumo, ramaus buvimo džiaugsmo išgyvenimas. Poetinio turinio daugiareikšmiškumas Skučaitės eilėraščiuose skleidžiasi įvairiomis formomis įkūnyta paslaptimi. Antai eilėraštyje „Žvaigždelė“ yra užslaptintas krikščioniškasis šventės turinys. Vienaip, kaip peizažinį žiemos paveikslą, jį suvoks vaikas, nesusidūręs su krikščioniškąja simbolika, kitaip - mokantis iššifruoti ir į vienumą sujungti eilėraštyje minimus apsnigtą varpinėlę su varpu, šventą naktį, baltą žinią ir šviečiančią žvaigždelę. Bet akivaizdžių nuorodų, kaip atverti kūrinyje glūdinčią paslaptį, gali ir nebūti.
Eilėraščio "Auksinis Kiaušinis" Analizė
Eilėraštis "Pasaka apie kiaušinį" iš knygos "Lopšinė ešeriukui" puikiai iliustruoja Skučaitės kūrybos braižą.
Siužetas ir Simbolika
Eilėraštis pasakoja apie auksinį kiaušinį, kuris atrodo tvirtas ir brangus, tačiau iš jo niekas neišsirita. Šis kiaušinis simbolizuoja išorinį blizgesį, kuris neturi jokios vertės be turinio. Kiaušinis, iš kurio niekas neišsirita, atspindi tuštumą ir beprasmybę, jei nėra vidinio turinio, gyvybės.
Moralė
Pagrindinė eilėraščio moralė - tikroji vertė slypi ne išoriniame blizgesyje, o viduje. Auksinis kiaušinis, nors ir labai brangus, yra bevertis, nes iš jo negimsta nauja gyvybė. Šis eilėraštis moko vaikus vertinti ne tik išvaizdą, bet ir vidinį turinį, gerumą, nuoširdumą ir kitas teigiamas savybes.
Poetinė Kalba
Skučaitė eilėraštyje naudoja paprastą ir suprantamą kalbą, kuri lengvai pasiekia vaikų širdis. Eilėraštis yra ritmiškas ir melodingas, todėl jį lengva įsiminti. Poetė taip pat naudoja įvairius meninius vaizdus, kurie padeda vaikams geriau įsivaizduoti pasakos pasaulį.
Skučaitės Kūrybos Reikšmė
Skučaitės poezija vaikams - tai subtilus dalykas. Poetė tęsia tradicinės folklorinės poezijos kryptį, kartais improvizuodama, kartais tyliai medituodama. Jos eilėraščiai slepia savyje mažutę paslaptį, kuri vilioja vaiką ir skatina jį susimąstyti. Skučaitės kūryba moko vaiką stebėti ir jausti pasaulį, iškelia pastovias etines vertybes - meilę mamai, meilę knygai. Jos poezijoje vyrauja lyrinis santykis su gamtos pasauliu, kuris užpildo spalvų, garsų ir nuojautos aplinką.
tags: #ramute #skucaite #eilerasciai #vaikams