Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip lietuviškos šaknys, karo patirtys ir atsparumas susipina žmonių gyvenimuose, palikdami gilų pėdsaką ateities kartoms. Straipsnyje remiamasi įvairių žmonių istorijomis, susijusiomis su Lietuva, karu Ukrainoje bei žydų bendruomenės gyvenimu.
Ukrainiečių Šeimos Lietuvoje: Vytartų Dvaro Palikimas
Valstybės dienos minėjime dalyvavusi ukrainietė mergaitė, apsirengusi lietuviškais tautiniais drabužiais, simbolizuoja gilų ryšį tarp Ukrainos ir Lietuvos. Jos šeimos didžiavimasis mergaitės supratimu lietuviškai yra susijęs su lietuviško kraujo gysla, siekiančia Vytartų dvarą Pasvalio rajone. Ši istorija atspindi ne tik kultūrinį paveldą, bet ir šiltą priėmimą, kurį ukrainiečių šeimos rado Lietuvoje. Panevėžiečių šeima priėmė šią keturių asmenų ukrainiečių šeimą į savo namus, parodydami solidarumą ir paramą karo metu.
A. Patlakh, dirbanti kebabinėje, pasakoja apie sudėtingą situaciją Dnipre, kur rusai nuolat apšaudo priemiesčius. Jos vyras ramina, teigdamas, kad namuose viskas gerai, tačiau moteris abejoja, ar padėtis iš tikrųjų tokia. Jos vyras matė virš namų praskriejančią raketą, nutaikytą į netoliese esantį oro uostą. A. Patlakh šeimos meilė menams perduodama iš kartos į kartą, o jų namų sienas puošia senoviniai paveikslai. L. Oleinik pasakoja, kad jos vyro giminė kilusi iš Vytartų kaimo šalia Pasvalio, o prosenelis tikriausiai valdė Vytartų dvarą.
Paauglė iš ukrainiečių šeimos turėjo regėjimo problemų ir nešiojo lęšius, tačiau vienas jų suplyšo. Šeimininkas nedelsdamas pasirūpino mergaitės regėjimu ir nupirko jai kokybiškus akinius. A. Patlakha teigia, kad kaimynai taip pat padėjo šeimai, o poliklinikoje ji susipažino su bendraamže lietuve. Moteris prisimena, kad neturėjo pinigų kavai, bet labiausiai norėjo pamatyti Operos ir baleto teatrą.
Kelionė į Lietuvą: Bėgant Nuo Karo Siaubo
L. Oleinik prisimena, kaip prasidėjus karui, išgirdo sirenas ir suprato, kad reikia slėptis. Ji čiupo būtiniausius vaistus ir dokumentus į rankinę. Mieste buvo sutrikęs visuomeninio transporto eismas, todėl ji turėjo nusiirti iki sutartos vietos. Su dukra, dviem anūkėm ir dukros drauge su kūdikiu traukinyje atsidūrė per stebuklą. L. Oleinik pasakoja, kad azijiečiai studentai rėkė ir stūmė moteris su vaikais, bandydami patekti į traukinį. Vagone nebuvo vietos, žmonės sėdėjo ir gulėjo kur papuola. Palydovė perspėjo, kad kai praneš, jog reikia gulti ant grindų, reikia akimirksniu vykdyti paliepimą. Lvivą pasiekė po paros, o tada - į eilę prie sienos su Lenkija. Du kilometrus pėsčiomis įveikė per 12 valandų. Žiema, šalta, mergaitės nejaučia kojų, pusę paros išstovėti negalint nė į tualetą nueiti, nes nėra kur. Iš minios nuolat šaukia: gydytojo, gydytojo!
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
L. Oleinik teigia, kad atsidūrimas Panevėžyje buvo likimo dovana. Jų šešių žmonių kompanija neįsivaizdavo, kur dėsis. Dukters draugė prisiminė pažįstamą ukrainietę Svitlaną, ištekėjusią už lietuvio. Jie žaibiškai suorganizavo jų parsigabenimą ir atsivežė į Lietuvą. Svitlanos vyras pasirūpino ir savo uošviais, atsivežė juos į Lietuvą iš Nikopolio miesto šalia Zaporižės. Mergaitė norėtų lankyti baleto studiją, tačiau Panevėžyje yra tik baleto būrelis pradedantiesiems. Močiutė baiminasi išsiskirti su dukra, todėl mergaitė mokosi nuotoliniu būdu. Mergaitės pačios pasiprašė į mokyklą ir gavo vietą A. Lipniūno progimnazijoje. Katia lietuvių kalbos mokėsi naktimis iš telefono ir dabar beveik viską supranta.
L. Oleinik kasdien seka ukrainiečių žinias ir teigia, kad Ukraina gavo didelį ginklų papildymą ir gali pereiti į puolimą. Ji mano, kad jei būsi prieš Rusiją, atims rusišką pensiją, todėl tas kraštas ir „šaukėsi“ Rusijos pagalbos.
Asmeninės Istorijos: Nuo Tremties Iki Tapatybės Paieškų
Nilas Shakhovas, penkerius metus gyvenantis Lietuvoje, teigia, kad jo prosenelis ir senelis bijojo pasakoti apie praeitį, nes labai nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos. Jie iki pat gyvenimo pabaigos galvojo, kad Stalinas dar gyvas. Netoli Maskvos gimęs ir augęs jaunuolis teigia, kad apsilankymas Anykščiuose padėjo jam geriau suprasti savo šaknis - vyskupo Antano Baranausko giminaitis ketina perimti lietuvišką mamos Marčiūtės pavardę.
Nilas pirmą kartą į Lietuvą atvyko, kai jam buvo 14 metų. Jis sako, kad pirmas įspūdis buvo nekoks, mat Vilniaus Stoties rajonas jam paliko nemalonius jausmus. Nilo nuotaika visiškai pasikeitė kitą dieną, kai jis pasivaikščiojo po Vilniaus Senamiestį, Naujamiestį, o dar kitą dieną nuvažiavo į Kauną. Šešiolikmečiui reikėjo pasirūpinti savimi, gyventi savarankiškai. Jis pradėjo galvoti, kaip užsidirbti pinigų, ėmė kilti egzistencinių klausimų: kas aš esu? Vilniaus lietuvių namuose paauglys ėmė mokytis lietuvių kalbos, atrado bendrą kalbą su kitais mokiniais. Jis daugiausia bendravo su užsienio lietuviais, ukrainiečiais, baltarusiais, kurių šeimos nariai taip pat buvo tremtiniai. Juos vienijo panaši šeimos istorija ir tai, kad gyveno Rusijoje.
Nilas dirbo barmenu, nes tai yra geriausia profesija išmokti kalbą. Jis dirbo skirtinguose baruose: ir naktiniame, ir paprastame bare. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentas sako, kad su laiku Lietuvos sostinė itin pasikeitė - miestas tapo modernesnis, o jo gyventojai europietiškesni. Tiesa, Nilas neatmeta galimybės kuriam laikui išvykti ir į užsienį. Ten jaunuolis norėtų įgauti darbo patirties, susipažinti su Vakarais, o vėliau šią patirtį pritaikyti Lietuvos darbo rinkoje.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Vyskupo Antano Baranausko brolio Anupro Baranausko palikuonis Nilas apie savo lietuviškas šaknis geriau sužinojo lankydamasis Anykščiuose - A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Muziejaus darbuotojai pirmiau susisiekė su jo teta, o paskui muziejuje apsilankė ir pats. Nilo prosenelis Boleslavas Marčius buvo ištremtas į Sibirą. Tremtyje gimė Nilo senelis, o vėliau ir jo mama - Natalija Marčiūtė. Jis dėl dalyvavimo 1863 metų sukilime generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu buvo ištremtas į Sibirą. Po dešimties metų tremties Antanas Baranauskas nuvyko į Sankt Peterburgą. Jis sako apie Baranauskus iš savo šeimos narių mažai ką girdėjęs. Nilas pasakoja, kad apsilankymas Baranauskų gyvenimą atskleidžiančiame muziejuje iš esmės pakeitė jo gyvenimą. Rusijoje augęs jaunuolis galėjo išsamiau suprasti savo praeitį. Muziejuje atrado prarastą asmens tapatybės dalį. Žmogus, kuris nežino savo šaknų, nesupranta, ką toliau veikti gyvenime. Kai supratau savo šeimos istoriją, buvo atkurtas istorinis teisingumas. Jaunuolis ryžtingai nusiteikęs perimti mamos - Marčiūtės - pavardę. Šitaip Nilas Shakhovas, kaip pats sako, sieks pabrėžti savo lietuvio identitetą. Tiesa, kartu nežada atsisakyti ir savo ruso tapatybės. Nilas Marčius - man tai reiškia prisiminti savo istoriją, likti gyventi Lietuvoje ir čia augti. Nilas džiaugiasi, kad abu tėvai palaiko tokį jo sprendimą. Šis sako, kad atsikėlus į Lietuvą šeima suprato, kad jų šaknys - čia. Nilas sako, kad gyvendamas Lietuvoje atrado laiko aplankyti bemaž kiekvieną šalies kampelį. Jis šviesiomis mintimis prisimena Nidą, kurioje mėgsta laiką leisti su draugais, pailsėti. Druskininkai man artimi, nes atvykęs į Lietuvą šiame mieste būdavau kiekvienais metais po mėnesį. Visgi, Nilui didžiausią įspūdį paliko ne kas kitas, o jo protėvių miestelis - Anykščiai. Pašnekovas lankėsi ne tik A. Baranausko ir A. Nilas prisimena, kaip vaikščiojo medžių lajų taku, iš kurio aukštumų naujomis spalvomis patyrė Lietuvos gamtą. Mąstydamas apie savo protėvius ir visus tremties paliestus lietuvius, Nilas ragina juos būti drąsius. Stalinas seniai mirė, linkiu nebijoti atrasti savo šaknų.
Sibiro Tremtis: Išgyvenimo ir Tolerancijos Istorija
Apie vaikystę mažasis Sibiro tremtinys Ignacas Žukauskas yra taip parašęs: „Gimiau 1938 m. Savo vaikystę prisimenu nuo vieno įvykio. Šeimoje buvau vienas vaikas. Kartą sirgau, buvo ruduo, gulėjau lovutėje, buvo labai nuobodu ir kažkas man padovanojo spalvotus skridinukus, suvertus ant virvutės. Juos galėjau stumdyti iš vienos pusės į kitą. Močiutė Anelė buvo geriausia mano draugė ir užtarėja. Kai kartą tėtis mane bandė už kažką nubausti, tada taip ir nesupratau už ką, močiutė ryžtingai mane užstojo. Visą gyvenimą su močiute ir tėvais buvome tolerantiški vieni kitiems ir geri draugai. Dažnai lankydavome kaimynus. 1944 metais, būdamas penkerių, Mantviliškyje mokiausi poterių. Po dvejų metų nuėjau į šio kaimo pradžios mokyklos pirmą klasę pas mokytoją Bieliauską.
Ignaco Žukausko giminės istoriją reikėtų pradėti nuo Ginevos kaimo, buvusio netoli Girinių sodžiaus, Dotnuvos apylinkėse. Ignaco prosenelis mirė labai jaunas, našlė augino sūnų Augustiną. Paskui ištekėjo už Buldoro, su juo susilaukė trijų dukterų. Augustinas vedė Anelę Poškaitę iš Kairėnų, Radviliškio valsčiaus, ir atsikėlė gyventi pas gimines į Bakšiškių kaimą. Jų ūkelis buvo labai varganas. Augustino sūnus Juozapas pasirinko žmoną irgi iš Kairėnų. Tai buvo Teklė Petrėtytė. Ji turėjo keturis brolius: Antaną, Mykolą, Joną ir Kazimierą, ir dvi seseris: Eleną ir Bronę. Kazimieras vienintelis iš šeimos siekė mokslų - mokėsi Krakių gimnazijoje, paskui dirbo valsčiaus raštinėje, bet 1943 metais žuvo per susišaudymą. Juozapo ir Teklės šeima buvo pasiturintys ūkininkai. Senas Bakšiškių kaimas, vietinių gyventojų dar vadintas Bakšiais, buvo Krakių valsčiuje (dabar - Kėdainių rajonas, Dotnuvos seniūnija). Su sūnaus šeima senatvės dienas leido ir Anelė Žukauskienė, gimusi 1865 metais. Likimas lėmė 1952 metais tik jai vienai iš šeimos amžiną poilsį rasti Sibire, Siniūgoje. Pirmoji Komunija Krakėse. Vaikai su klieriku Dockumi. Bakšiškės nuo Krakių nutolę keturis kilometrus. Seniau kaimas buvo vadinamas Ožakmeniu dėl didelio riedulio. Pagal padavimą, kažkada nuo besivejančių vilkų ant jo užšokęs ožys ir taip išsigelbėjęs. Augustinas Žukauskas jaunystėje su žmona Anele buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Neplaukė per Atlantą, o atsidūrė Škotijoje, Glazgo mieste. Dirbo akmens anglies kasyklose. Iš ten po kurio laiko išvyko gyventi į Londoną. Apie 1910 metus grįžo į Lietuvą su svetur gimusiais Juozapu (sugrįžus į tėvelių gimtinę, jam buvo septyneri) ir Ignu (1905- 1975). Bakšiškių kaime šeima nusipirko ūkį: dvidešimt hektarų dirbamos žemės ir dar devynis hektarus miško. Juozapėlis pradėjo mokytis Mantviliškio pradžios mokykloje. Tuo metu ten buvo dvaras, gyveno 21 gyventojas (1923 metais kaime gyveno 55 žmonės). Toliau vaikas nesimokė, nes tėveliai nutarė, kad jis paveldės ūkį. Sako, Juozapas labai mylėjo arklius, buvo labai linksmas. Mėgo draugauti. Toks ir iškilo visą gyvenimą. Jau 1938 metais vedė Teklę Petrėtytę iš Kairėnų kaimo, daugiavaikės ūkininko šeimos (Petrėčiai augino septynis vaikus) dukrą. Kitam Augustino ir Anelės sūnui Ignui šeimoje buvo numatytas ne žemdirbio, o inteligento kelias. Ignas, baigęs pradžios mokyklą, buvo išleistas mokytis į Kėdainių gimnaziją. Ją baigęs, dirbo advokato padėjėju, o 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Gavęs aukštojo mokslo diplomą, iš pradžių dirbo teismo antstoliu Alytuje. Vedė savo padėjėją Eleną Zlotunovą-Pograničną, užaugino dukras Iną ir Nedą bei sūnų Rimantą. Dirbo Semeliškėse. Bolševikams okupavus Lietuvą, paskirtas teismo pirmininku, tačiau greitai pareigų atsisakė, atsikėlė gyventi į Kauną ir dirbo „Kovos“ tabako fabrike technologu. Buvo geras specialistas, garbingas, ambicingas ir geros širdies lietuvis. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1949 metų liepos 9-osios naktį, kai aš, Ignacas, močiutė Anelė Žukauskienė, tėvelis Juozapas Žukauskas, mama Teklė po sunkių lauko darbų savo ūkyje ramiai miegojome, antrą valandą nakties su trenksmu pasibeldė į duris stribai. Užėję liepė visiems greitai keltis, rengtiesi, pasiimti kai kuriuos daiktus. Leido susidėti patalynę, maisto, dar patarė pasiimti kirvį bei pjūklą, kadangi būsime tremiami į Sibiro taigą. Ryte kaimynams buvo liepta paruošti du vežimus. Viename su daiktais sėdėjo mūsų šeima, o kitame - stribų sargyba. Saugojo, kad nepabėgtume. Buvome nuvežti į Dotnuvos geležinkelio stotį ir sutalpinti į gyvulinius vagonus. Greitai traukinys pajudėjo. Kitą dieną jis išvyko ir sustojo Šiauliuose, kur buvo prijungti dar keli vagonai su žemaičių tremtiniais. Nuotrauka atminimui Sibiro panoramoje. Važiuojant Transsibiro magistrale, geležinkelio stotyse per durų grotas iš vietinių gyventojų, kurie atnešdavo į stotis parduoti uogų, pieno ir dar kai ko, buvo galima jų nusipirkti. Sustojus, dviem trims tremtinių atstovams iš kiekvieno vagono buvo leidžiama atsinešti virinto vandens. Duodavo mažą forminės duonos normą. Sibiro Usolėje buvome išlaipinti iš vagonų ir apgyvendinti perskirstymo stovykloje. Tai buvo pastatas, panašus į sandėlį su stogu. Teritorija aptverta aukšta tvora su spygliuota viela viršuje, kampuose - sargybiniai bokšteliai, o juose - ginkluoti kareiviai. Šiame punkte tremtiniai buvo skirstomi tremčiai į tolimesnes vietoves. Stovykloje gyvenome apie 4-5 dienas. Vėliau Sibiro Usolės uoste buvome pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi Angaros upe iki Pajarsko (netoli Bratsko). Laivo triume buvo tamsu. Degė viena kita žibalinė lempa. Denio viršuje buvo vienas tualetas, todėl tam, kad į jį patektum, reikėdavo atstovėti eilę. Pajarske buvome išlaipinti iš laivo ir pakrauti po kelias šeimas su daiktais į atvirus savivarčius sunkvežimius, Vežami dar 2-3 dienas iki Lenos upės uosto Ust Kuto. Ust Kuto uoste buvome vėl pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi iki Kirensko rajoninio miesto Irkutsko srityje. Iš Kirensko plaukėme krovininiu laivu iki Kazačinskojos gyvenvietės. Tarpiniuose kaimuose buvo palikta po keliolika šeimų šieno paruošimui žiemai. Išdžiovintas šienas buvo kraunamas į laivus ir plukdomas į šiaurinius rajonus Irkutsko srityje darbiniams arkliams šerti. Kazačinskoje gyvenome nuo 1949 metų liepos pradžios iki rugsėjo. Čia buvo apie dešimt lietuvių šeimų. Už atliktą darbą darbingi šeimos nariai gaudavo pinigais. Už pinigus vietiniai gyventojai atnešdavo į namus parduoti pieno, bulvių, žuvies. Jie buvo laimingi, jei pasisekdavo ką nors parduoti lietuviams, nes iš kolchozo, kuriame dirbo, nieko negaudavo. Apie 1949 metų rugsėjo vidurį Kirenske (vieta, kur Kirengos upė įteka į Leną) buvo surinktos visos po gyvenvietes išbarstytos tremtinių šeimos. Čia buvo suformuota apie 100 lietuvių šeimų ir laivais plukdomi Lenos upe iki jos intako Vitimo. Vitimo upe atplaukėme iki Bodaibo rajono Lesoučiastok Pesteriovskio kaimo. Buvome apgyvendinti žeminėse, vadinamosiose „zemliankose“. Šis būstas - tai Vitimo upės šlaite išrausta 2 metrų gylio, 6 metrų pločio ir 25 metrų ilgio duobė. Duobės šonai, galai ir viršus iškloti rąstais. Ant viršaus (stogo) paklotas sluoksnis šiaudų ir apie pusę metro storio žemės. Viename gale buvo durys, o abiejuose galuose - nedideli langeliai. Žeminės viduryje stovėjo metalinė krosnelė. Prie žeminės sienų įrengta apie 30 gultų, vadinamų narais. Tai iš lentų sukaltas įrenginys, primenantis lovą. Prie krosnies buvo karšta, o prie durų ar patalpos kampuose ant sienų buvo susidaręs ledas. Visi darbingi tremtiniai dirbo miško kirtimo darbus. Gyvenvietėje buvo medicinos punktas, kinas-klubas, parduotuvė, kalvė. Žiemą oro temperatūra kartais nukrisdavo iki 60 laipsnių šalčio. Maistą pirkdavome parduotuvėje, bet jis buvo normuotas - tam tikrą jo kiekį parduodavo pagal sudarytus sąrašus. Duonos buvo galima nusipirkti tik kartą per savaitę, sekmadienį. Jos reikėdavo laukti ir stovėti šaltyje didžiulėse eilėse. Paskutinieji eilėje kartais net negaudavo, tad turėjo badauti ir laukti kito užvežimo. Sovietinių švenčių išvakarėse leido nusipirkti po vieną kepalėlį baltos duonos. Parduotuvėje be normos būdavo galima nusipirkti silkės, žuvies, kruopų, sviesto, daržovių, konservų. Tačiau ne visi tremtiniai tai galėjo įpirkti, nes neturėjo pinigų. Rudenį miške buvo galima prisirinkti uogų. Tremtinių gretose dauguma buvo ūkininkai, vienas kitas mokytojas, tarnautojas. Kiekvieną mėnesį reikėdavo registruotis komendantūroje. Gyvenvietėje gyveno ir paleistų iš kalėjimo recidyvistų, kurie terorizavo žmones, atimdavo daiktus. Mokyklos nebuvo. Vasarą į gyvenvietę atklysdavo meškos. Tremtiniai žiemą dirbdavo taigoje, kirto medieną. Kirtavietės buvo nutolusios 4-7 kilometrus nuo gyvenvietės. Žmonės dirbdavo ir 60 laipsnių šaltyje. Moterys genėdavo medžių šakas ir jas degindavo, kad būtų kur šiek tiek sušilti. Tai buvo amžinojo įšalo žemė. Vandenį semdavome iš Vitimo upės, žiemą - iš ekečių. Jas kiekvieną rytą reikėdavo išsikirsti, nes iškirstos greitai užšalavo. Ledas upėje būdavo iki metro storio. Liūdesiui nepasiduodavome. Visi tremtiniai švęsdavo religines šventes. Jaunimas vakarais po darbo dainuodavo labai melodingas patriotines dainas.
Lesoučiastoko Pesteriovskio gyvenvietę 1950 metų pavasarį buvo pradėta likviduoti, kaip neperspektyvią, nes buvo per daug nutolusi nuo didelių kirtaviečių. Juk prieš srovę į Bodaibo miestą sielių nenuplukdysi… Tą vasarą gyvenvietę paliko paskutinis tremtinys lietuvis. Barakai buvo sugriauti, buvome išsiųsti į kitas Bodaibo rajono gyvenvietes. Ten liko gyventi tik dvi rusų šeimos, kurios prižiūrėjo švyturėlius Vitimo upės salose ar seklumose, kurie rodydavo laivams kelią. 1950 metų birželio mėnesį mūsų šeima buvo perkelta į Bodaibo rajono Bisiagos gyvenvietę, kuri buvo kairėje Vitimo upės krante, priešais Bodaibo miestą. Gyvenvietėje buvo sakų gamyklos krosnys, parduotuvė, kalvė, mašinų remonto dirbtuvės, pradinė mokykla, kurią pradėjau lankyti nuo rugsėjo 1-osios. Klasėje buvome du lietuviai - aš ir Algirdas Giknius iš Kėdainių rajono Piliamanto kaimo. Lietuvoje, Montviliškio pradinėje mokykloje, taip pat buvome klasės draugai. Jo tėvas buvo Šaulių sąjungos narys, sušaudytas Rusijoje. Mokykloje susidraugavau ir su direktorės sūnumi. Mokėmės trečioje klasėje. Direktorė savo sūnui leisdavo tik mane vieną iš klasės pasikviesti į namus. Tremtiniai įgijo vietinių gyventojų pasitikėjimą. Tėvas gyvenvietėje dirbo kalviu, mama - įvairius pagalbinius darbus. Per Bisiagos gyvenvietę 30-50 kilometrų iš tolimų miško kirtaviečių buvo vežama mediena iki Vitimo upės. 1950 metų spalio viduryje mus ir dar apie 15 lietuvių šeimų perkėlė į Bodaibo rajono Lesoučiasto k., esantį už 90 kilometrų nuo Bodaibo, aukštyn Vitimo upe. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi dešinėje upės krante, kur upė Siniūga įteka į Vitimą. Ten tremtiniai ir vietiniai kirto mišką, vasarą plukdė sielius Vitimo upe iki Bodaibo. Mama dirbo medicinos punkte sanitare, o tėtis - miško kirtėju, o vėliau - arklininku. Močiutė Anelė Žukauskienė, gimusi 1865 metais, Sibire buvo dar geros sveikatos, ilgaamžė, skaitė be akinių, nesirgo. Staiga pasijuto blogai ir mirė 1952 metais, buvo palaidota taigos kapinaitėse, ant kalvos.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Baigęs Siniūgos pradinę mokyklą, išvykau mokytis į septynmetę Nerpo gyvenvietėje. Gyvenau internate. Žiemą šalčiai siekdavo iki 60 laipsnių šalčio, naujametinių atostogų grįždavome pas tėvus į Siniūgos Lesoučiastko kaimą. 30 kilometrų atstumą įveikdavome pėsčiomis užšalusia upe ar sniego keliais. Iš Nerpo išvykdavome anksti ryte, o Siniūgos gyvenvietę pasiekdavome jau sutemus. Visi vaikai eidavo kartu. Kartais atsiguldavome ant sniego pailsėti. 1955 metais baigiau Nerpo septynmetę mokyklą. Norėjau baigti ir vidurinę, bet ji buvo tik Bodaibo mieste. Tėvas išsiprašė komendanto, kad leistų mums gyventi Bodaibe. Jis įsidarbino mokykloje, gyvenome namuke mokyklos kieme. Klasėje mokėsi įvairių tautybių vaikai, daugiausiai mergaitės: gruzinė, totorė, čekė, baltarusė, mordvė, kinė, rusai. Bodaibe gyveno daug lietuvių, tarp jų ir žinomas Lietuvos operos solistas Vincentas Kuprys, gimęs 1937 metais Paskerdūmyjhe, Kėdainių apskrityje. Jis - 1941 metų birželio 14-osios tremtinys. Nuo šeimos atskirtas tėvas Vincentas tų metų lapkričio mėnesį žuvo lageryje Krasnojarsko krašte, o motina Jadvyga su keturiais vaikais ištremta į Altajaus kraštą. 1947 metais J. Kuprienė su vaikais slapčia parbėgo į Lietuvą ir, išsisklaidę pas gimines, pagyveno dvejus metus, kol vėl buvo areštuoti ir ištremti į Bodaibo miestą. 1958 metais baigiau Bodaibo vidurinę mokyklą, o jau birželį mums buvo leista grįžti į Lietuvą.
Žukauskai bandė grįžti į Mantviliškį, tačiau kolūkio pirmininkas K. Macevičius jų nepriėmė, patarė grįžti į Sibirą. Pirmomis dienomis Lietuvoje be leidimo apsigyveno Kaune pas dėdę, tėvelio brolį Igną Žukauską, nes didžiuosiuose miestuose tremtiniams prisiregistruoti ir gyventi neleido valdžia. Tada susirado darbą Kaune, durpių įmonėje, kur dirbo dailide. Ignacas įstojo studijuoti į Kauno politechnikos instituto Vakarinio skyriaus Mechanikos fakultetą, pasirinko mašinų gamybos technologiją. Įsidarbino Kauno radijo gamykloje aparatūros surinkėju. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje Rusijoje, grįžęs į Lietuvą, turėjo vargo tęsti studijas. Mat paaiškėjo, kad vaikinas buvo tremtinys. 1966 metų spalio 5-ąją, dvidešimt aštuntojo gimtadienio išvakarėse, jau būdamas inžinieriumi Ignacas vedė Genovaitę Gudaitytę, kilusią iš Taučiūnų kaimo, baigusią Grinkiškio vidurinę mokyklą ir Kauno technologijos technikumą, tapusią medžio apdirbimo specialiste ir dirbusią Kauno baldų kombinate.
tags: #prosenelis #gime #proanukis #zodziai