Abortai yra viena iš prieštaringiausiai vertinamų ir daugiausiai diskusijų keliančių temų šiuolaikinėje visuomenėje. Vieni juos palaiko, kiti smerkia, bet visi gerai žino viena: nė vienas iš mūsų dabar nenorėtume būti tų milijonų negimusių vaikų vietoje. Juk mes esame čia, gyvename ir galime diskutuoti šiais klausimais tik todėl, kad mums buvo leista gimti. Mūsų gyvenimas neprasidėjo gimimo momentu - dar būdami motinos organizme, mes jau buvome unikalūs žmonės su užprogramuotomis savybėmis, kurios vėliau, po gimimo, pradeda atsiskleisti. Nuo pat pastojimo momento susiformuoja būsimas vyriškos arba moteriškos lyties žmogus su savo išvaizda, paveldėtais polinkiais, pomėgiais, charakterio savybėmis. Tokia chromosomų kombinacija gali susidaryti tik vieną vienintelį kartą. Antros tokios pačios kombinacijos, antro tokio paties žmogaus niekada nebuvo ir niekada nebus. Net jeigu apvaisinimo momentu vėl susitiktų dviejų tų pačių žmonių ląstelės, jų kitas palikuonis gali būti tik panašus, bet niekada nebus toks pats. Kiekvienas žmogus jau yra unikalus nuo pat apvaisinimo momento. Naujas organizmas labai greitai auga, formuojasi, įgauna akivaizdžiai žmogiškas formas. Nors daug kas akivaizdžiai žmogiško pavidalo embriono nelaiko žmogumi, šis klausimas vis dar plačiai diskutuojamas.
Apsisprendimo teisė ir vaiko teisė gyventi
Šiais laikais labai akcentuojama moterų teisė į apsisprendimą. Puiku, niekas ir nesako, kad moterys negali turėti apsisprendimo teisės. Bet yra ir kitas klausimas, apie kurį kažkodėl kalbama kur kas mažiau: tai vaiko teisė gyventi. Mes visi dabar naudojamės ta teise, o kas būtų tokiu atveju, jeigu į mūsų šią teisę būtų pasikėsinta? Mūsų dabar čia tiesiog nebūtų. Mes taip ir nebūtume išvydę pasaulio, negalėtume džiaugtis gyvenimu, negalėtume matyti kitų žmonių, bendrauti, negalėtume netgi susidurti su gyvenimo sunkumais ir juos nugalėti (o sunkumai gyvenime yra neišvengiami ir kartais netgi reikalingi - jie grūdina asmenybę), žodžiu, mes negalėtume gyventi. Pagalvokite apie tuos žmones, kurie taip ir neišvydo pasaulio, kurių dabar nėra tarp mūsų, ir niekada nebuvo, nors ir galėjo būti, nes jie jau buvo atsiradę kaip biologiniai dariniai, jie jau buvo žmogiško pavidalo individai su rankomis ir kojomis, bet taip ir negimė. Jų vietoje galėjome būti bet kuris iš mūsų. Išmokome reikalauti laisvo pasirinkimo. Svaiginantis aukštis, laimingos ateities vizija bei neribotos laisvės iliuzija trukdo atsimerkti ir blaiviai pažiūrėti, kas realiai su mumis vyksta? Ką darome ir kuo tampame pakibę virš žmoniją rišančių moralinių saitų? Štai patikėjome, kad galima laisvai pasirinkti, kurie iš mūsų turi teisę gyventi, o kurie neverti netgi gimti. Laisvė skirstyti žmones į „vertus“ ir „nevertus“ tiesiogiai siejama su žmonijos atstovo dydžiu ir jo mamos pageidavimu. Lietuvoje šis pasirinkimas iki 12 vaiko gyvenimo savaitės yra laikomas legaliu.
Tačiau bandant jį tvirčiau užfiksuoti teisėje, išryškėja tam tikri kliuviniai. Nuo 1996 m. Ji turi užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Taip pat ši norma leidžia kvestionuoti aborto ir kitokių žalingų intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą. O tai kelia grėsmę neriboto pasirinkimo idėjai. Ryžtingai, bet labai atsargiai, projekto rengėjai ėmėsi iškilusios problemos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko baisaus, kad VTAPĮ projektas kalba apie vaiką kaip „savarankišką teisės subjektą“. Kai geriau pagalvoji, supranti, kad papildomas „savarankiškumo“ kriterijus vaikų atžvilgiu yra perteklinis, dirbtinis ir neatitinkantis tikrovės. Juk dėl amžiaus ir išsivystymo lygio vaikai nebūtinai yra savarankiški, dažnai - netgi labai priklausomi nuo mamos, šeimos. Argumentuojama tuo, kad Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme iki gimimo taikoma ne vaiko, bet embriono (vaisiaus) sąvoka; ir tuo, kad vaiko iki gimimo apsauga kėsinasi į moters laisvą apsisprendimą bei pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - EŽTPLA konvencija) įtvirtiną teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Ne naujiena, jog panašūs argumentai įtikina teisės departamentus bei specialistų konsultuojamus Seimo komitetus. Tiesa, kad vaiko iki gimimo vystymosi stadijos biomedicinos moksle yra skirstomos į embriono, vaisiaus (zigotos, gemalo, conceptus ir kt.). Tačiau gimusio vaiko raidos stadijų įvardijimas nepaneigia, kad teisiškai žmogus iki 18 metų yra laikomas vaiku. VTAPĮ vaiko apsaugą nustato, remdamasis 1989 metų JT Vaiko teisių konvencija (toliau - JT Konvencija). Taigi abiejuose dokumentuose pateikiama sąvoka „vaikas“ savo apimtimi turėtų sutapti. JT Konvecijos preambulėje paskelbta: „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Lietuvos teisėje taip pat galime aptikti „dar negimusio vaiko“ sąvoką - taip žmogus iki gimimo pavadinamas keliuose Civilinio Kodekso straipsniuose (pvz., 2.2 straipsnio 2 dalis, nustato, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad EŽTPLA konvencijoje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą neįpareigoja valstybių užtikrinti galimybės nutraukti nėštumą (pvz., 2004 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Silva Monteiro Martins Ribeiro v. Portugal Nr. 16471/02; 1988 m. spalio 5 d. sprendimas Jean-Jacques Amy v. Belgium Nr. Dar negimusių vaikų gyvybės atėmimo (nėštumo nutraukimo) tvarka yra patvirtinta tik vienasmeniškai priimtu Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Taigi ji negali būti kriterijumi, vertinant VTAPĮ projekto nuostatas.
Saugoti ją būtina nuo pradžios, o ne nuo kažkurios vėlesnės vystymosi stadijos. Juolab, kad žalingas aplinkos poveikis prenatalinėje stadijoje gali sutrikdyti protinį ir fizinį vaiko vystymąsi, visam laikui pakenkti jo sveikatai ir pabloginti viso gyvenimo kokybę. Moters gerovės atžvilgiu nėštumo nutraukimas taip pat nėra geras pasirinkimas. Tai patvirtina moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad abortas daro didelę žalą mamos fizinei ir psichinei sveikatai. Ypač stipriai abortas kenkia moterų psichiniam stabilumui: reikšmingai padidėja moterų savižudybės rizika, dažnos depresijos ir kiti psichiniai sutrikimai. Nusileiskime iš ideologinių aukštybių ir pamatysime: nėra argumentų, kurie paneigtų pamatinį žmogiškumo reikalavimą, kad niekam nevalia nutraukti žmogaus gyvybės. Renkantis iš tiesų laisvai, utilitaristiniai argumentai (patogumas, finansinis stabilumas, aplinkinių spaudimas, laukimas, reikėjimas, planavimas…) negali nusverti mažo, bet augančio žmogaus viso gyvenimo perspektyvos. Pasirinkimas, nulemtas įvairių dalinių veiksnių, bet ignoruojantis didžiausią įmanomą vertybę, nėra laisvas. Tikrai laisva mama visada rinktųsi vaiko gyvenimą. Tenka prisiminti akivaizdžią, bet dažnai pamirštamą tiesą: ne mamai, ne tėčiui, ne valstybei, o į pasaulį ateinančiam žmogui jo gyvenimo labiausiai reikia. Čia naujo žmogaus laukia neaprėpiamas gyvenimo gylis, plotis, aukštis ir grožis. Tad jeigu pasisakome už kiekvieno žmogaus laisvą pasirinkimą, būkime nuoseklūs: leiskime vaikui gimti, augti ir pačiam laisvai rinktis.
Visuomenės požiūris ir vyrų vaidmuo
Apskritai šiuolaikinė visuomenė turi labai priešišką požiūrį į naujos gyvybės atsiradimą. Vaikams gimti sudaroma daugybė kliūčių ir jų auginimas vis dažniau priimamas ne kaip normalus, populiacijos išlikimui reikalingas dalykas, bet kaip kažkoks lažas, kliūtis gyventi. Šiais laikais atrodo, kad tau, žmogau, apskritai geriau negimti, nes tu vos užsimezgęs jau imi „trukdyti“. Trukštai daryti karjerą, trukdai mėgautis vienadieniais malonumais, trukdai užsiiminėti lytiniais santykiais, trukdai leisti pinigus savo reikmėms ir taip toliau. Keista situacija: juk naujo žmogaus atėjimas į pasaulį turėtų būti laukiamas ir džiuginantis įvykis. Bet ne: sužinoję, kad lytiniai santykiai turėjo „baisiausių pasekmių“ (t. y. įvyko pastojimas), šiuolaikiniai abiejų lyčių atstovai ima reaguoti kaip į kažką tragiško. Dalis vyrų puola bėgti nuo „bėdos“ kuo toliau, o dalis moterų ima ieškoti būdo, kaip „sutvarkyti tą bėdą“. Taip, kad ir kaip keistai vis tai skambėtų, bet naujo žmogaus užsimezgimas šiais laikais tai laikoma katastrofa! Visuomenė nenori atsigaminti, nenori pratęsti savęs. Kokia ateitis laukia tokios visuomenės, kuri į giminės pratęsimą žiūri su pasibaisėjimu? Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti demografijos specialistai, bet tam iš tiesų net nebūtinos kažkokios specifinės žinios. Kiekvienas gali pasižiūrėti statistiką, koks gyventojų mažėjimas vyksta jau kelis dešimtmečius visoje Europoje, bei susipažinti su ateities prognozėmis. Jos, deja, yra liūdnos.
Taip pat skaitykite: Socialiniai aborto aspektai
Labai dažnai yra naudojamas argumentas: „jeigu ne abortai, tai būtų pilni konteineriai išmestų kūdikių ir pilni vaikų namai pamestų vaikų, ir būtų labai daug vyrų paliktų vienišų motinų“. Bet ar šitas argumentas tikrai yra toks prasmingas, kaip gali pasirodyti? Kaip pavyzdį galima paimti musulmoniškas šalis. Daugelyje musulmoniškų šalių abortai yra draudžiami, ir yra tik vienas atvejis, kai įstatymas leidžia nutraukti nėštumą, jeigu dėl jo kyla grėsmė motinos gyvybei. Pavyzdžiui, Irane, labai religingoje šalyje, kur religija neatskirta nuo valstybės ir kas atsispindi oficialiame šalies pavadinime (Irano Islamo Respublika), abortai yra leidžiami tik grėsmės moters gyvybei atveju. Bet nepaisant to, musulmoniškose šalyse nėra nei pamestų vaikų, nei kūdikių konteineriuose. Ir vyrai moterų nepalieka nei nėščių, nei su vaikais, nes tai visuomenėje yra netoleruojama, tai yra baisi gėda, nusižengimas visuomenės taisyklėms (pradėti reikia jau nuo to, kad lytiniai santykiai tose visuomenėse priimtini tik susituokus). Net jeigu vaiko tėvai miršta, jį užaugina giminės kaip savo vaiką. Taigi, kaip matome, argumentas „bus pilni konteineriai kūdikių, pilni vaikų namai pamestinukų“ yra niekinis. Viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio į naują mažą žmogų.
Musulmoniškose šalyse bei tradicinėje krikščioniškoje Europoje (maždaug iki II pasaulinio karo) vaikas buvo beveik šventas dalykas, ir toks dalykas, kaip „nenoras“ auginti, buvo labai griežtai smerkiamas. Buvo suvokiama pareiga užauginti naują kartą, iš esmės tradicinių vertybių visuomenėse ši pareiga laikoma pačia pagrindine gyvenime. Tuo tarpu šiuolaikinės Vakarų civilizacijos visuomenės požiūris visai kitoks. Milijonai moterų nužudo ir išmeta savo naujagimius, palieka juos ligoninėje, atiduoda į vaikų namus, milijonai vyrų palieka nėščias moteris pagal principą „mano darbas - tavo vaikas“. Ir kas baisiausia, visuomenė tai vis mažiau smerkia ir suranda tam vis daugiau įvairių pateisinimų.
Apskritai, vyrų vaidmuo taip pat yra labai svarbus, nes vaiko pradėjime dalyvauja du žmonės, ir tie du žmonės turėtų dalyvauti tolimesniame vaiko auginime iki pilnametystės (dažniausiai netgi ilgiau - studijavimas, įsitvirtinimas darbe ir t. t.). Deja, mūsų dabartinėje visuomenėje vis dažniau pastebimas vyrų „nusiplovimas“ nuo būsimo vaiko auginimo. Dažnai netgi alimentų ar bet kokios paramos augančiam vaikui išsireikalavimas yra labai problemiškas. Nors šiais laikais, kai yra DNR testai, įrodyti tėvystę nėra sunku, bet problema tame, kad savo vaiko palikimas šiais laikais yra praktiškai nebesmerkiamas (nebent vyresnės kartos žmonių). Vėl galima palyginti su jau minėta tradicine XX a. pradžios Europos krikščionybe, ar musulmoniškų šalių praktika: ten toks dalykas, kaip vyrai, palikę savo vaikus, yra neįsivaizduojami.
Materialinis argumentas ir hedonizmas
Kitas labai dažnas argumentas - materialinis. Atseit, neleidžia finansinės sąlygos, aš vaikui negaliu duoti to ar ano. Bet ar jūs prisimenate savo vaikystę? Dauguma žmonių juk augo ne turtuolių šeimose, ne viską turėjo. Tėvai nepirko kiekvieno užsigeisto daikto, nerengė firminiais rūbais, nevežiojo atostogauti po užsienius, nevedė į prestižines mokamas mokyklas, bet nepaisant to, daugeliui mūsų tėvai buvo, yra ir bus patys svarbiausi žmonės gyvenime, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties. Nes tokie dalykai, kaip ryšys tarp tėvų ir vaikų, yra vertinami ne materialiais kriterijais. Ar vaikystėje labai kam nors rūpėjo tokie dalykai - gyventi prabangiame kotedže ar „chruščiovkėje“, važinėti prabangiu automobiliu ar troleibusu, atostogauti užsieniuose ar kaime? Daugeliui vaikų tai absoliučiai nerūpi. Vaikams visų pirma rūpi, kad kartu būtų juos mylintys tėvai ir kiti artimieji. Ko ypatingo reikia dar, norint užauginti vaikus? Keista, kai visuomenėje, kurioje žmonės praktiškai turi viską, kas reikalinga pragyvenimui, taip nenorima užauginti naujos kartos. Juk kaip bebūtų keista, bet greičiausiai šiuo metu vietinių gyventojų mažėja būtent Europoje - turtingiausiai gyvenančiame žemyne. Niekas nesako, kad reikia auginti po 5 vaikus, bet faktas yra toks, kad daugelyje Europos šalių gimstamumo rodiklis siekia tik 1,3 vaiko šeimoje, kai populiacijos atsistatymui reikia 2,2. Kokios viso to perspektyvos, manau, kiekvienam aišku. Lietuvoje per 23 metus praradome apie 22 proc. gyventojų (beveik kas ketvirtą žmogų!), ir ne tik dėl emigracijos…
Dėl abortų ir apskritai pastojimo temos, įdomus yra vienas toks grynai filosofinis pamąstymas apie žmonių hedonistišką prigimtį. Juokinga kartais yra žiūrėti į visuomenę iš šalies: vaikų nereikia, rūpesčių nereikia, pastoti nereikia, bet va sekso - tai jau reikia. Tai tokiu atveju, iš karto kyla klausimas: jeigu jau tas pastojimas yra tokia didelė katastrofa, tokia didelė bėda - tai kam tada iš viso užsiiminėti tuo seksu? Neužsiiminėji, ir ramu - jeigu jau taip nesinori vaikų, tai jų ir neturėsi, nes be sekso jie tikrai negims. Bet ne - sekso reikia, to trumpo biologiško malonumo apatinėje organizmo dalyje reikia, o vaikų tai jau nereikia. Bet juk lytinis santykiavimas, dabar vadinamas madingu žodeliu „sex“, iš tikrųjų ir yra biologiškai skirtas būtent giminei pratęsti, o ne malonumui. Malonumas evoliucijos eigoje susiformavo kaip šalutinis dalykas - gamtos „padėka“ už biologiškai tikslingą veiksmą, panašiai kaip malonus sotumo jausmas pavalgius. Žmonės, patys protingiausi padarai pasaulyje, šito nenori suprasti, ir akivaizdžiai linkę vergauti tam malonumui, dėl jo aukoti viską - vien dėl to trumpo malonumo. Akivaizdžiai sumaišyta priežastis ir pasekmė: daugelis pastojimą suvokia kaip malonaus veiksmo „šalutinį produktą“, atseit, sekso tikslas - malonumas, o pastojimas - čia jau kaip kažkas šalutinio, ne paties svarbiausio, dažniausiai net nereikalingo. Nors iš tikrųjų biologiškai pastojimas ir yra tikslas, o malonumas - tik šalutinis produktas.
Taip pat skaitykite: Patarimai naujagimiams, kurie nemiega
"Childfree" judėjimas ir bevaikystės priežastys
Terminas "childfree" atsirado JAV 1970 m. Jį išpopuliarino Leslie Lafayett, kai įkūrė vieną iš bevaikių judėjimo grupių „The Childfree Network”. Dar 1950 m. JAV tai būtų buvę visiškai nesuvokiama, o dabar toks gyvenimo būdas be vaikų tampa madingu. Vakarietiškojo pasaulio mada jau atkeliavusi ir į lietuvių gretas, tačiau šiam judėjimui pritariantys ar prijaučiantys lietuviai per daug nesireklamuoja, vengia diskutuoti šia tema. Lietuvoje nėra oficialios organizacijos, kuri vienytų savanoriškai bevaikius žmones, Rusijoje prie judėjimo prisijungę apie 12 000, nors teigiama, kad jų gali būti dvigubai daugiau. Pati The Childfree Network organizacija šiai dienai vienija daugiau nei pusantro milijono žmonių. „Childfree” terminas dažnai painiojamas su „child-haters”. Šio judėjimo šalininkai atvirai rodo neapykantą vaikams. Nors kartais iš kai kurių childfree atstovų taip pat sklinda agresija ir turinčios vaikų poros niekinamai vadinamos „veislininkais, veisliniais”, dažnai tai būna atsakas į puolimą ir kritiką jų atžvilgiu.
Moterys be vaikų nėra anomalija
Kaip teigiama, daugeliui moterų neturėti vaikų yra racionaliausias pasirinkimas. Tam įtakos turėjo ir visą pasaulį sukrėtusi ekonominė krizė. Neabejojama, jog labai sunku ir dirbti pilnu tempu visą darbo dieną, ir būti mama. Jei jūs ir darbuotoja, ir mama - vadinasi, dirbate dviem „etatais”. Daugelis moterų vis dar nori tapti mamomis, bet kitos suvokia, kad gyvenimas be vaikų taip pat gali teikti pasitenkinimą. „Aš esu visiškai laiminga neturėdama vaikų. Juk negalime visi gyventi vienodai. Ne kiekviena gimdą turinti moteris privalo turėti vaikų, kaip ir ne kiekvienas balso stygas turintis žmogus privalo būti dainininku”, teigia žurnalistė, politikos aktyvistė Gloria Steinem. „Oskaro” laureatė Helen Mirre labai dažnai sulaukia klausimų dėl pasirinkimo neturėti vaikų. Jos atsakymas visuomet išlieka tvirtas: „Niekada nenorėjau turėti vaikų.”
Vaikai šeimoje - beprotybė
Vaiko gimimas pakeičia gyvenimą: bemiegės naktys, išlaidos, jokio „laisvo laiko”, nuolatinis stresas ir baimės dėl ligų ir įvairiausių nelaimingų atsitikimų. Pritarsite, kad tėvystė labai sunkus darbas: netvarka namie, triukšmas, problemos, konfliktai, nervai, o senatvėje vėl iš naujo - anūkai. Tai pinigų trūkumas, tai per maži namai. Tai, žiūrėk, vaikų susilaukiama neplanuotai ar per anksti ir „neišsilaksčius”, nuo to kenčia ir patys vaikai. Bevaikiams žmonėms kur kas labiau patinka keliauti po pasaulį, studijuoti dar viename universitete, kilti karjeros laiptais, pasišvęsti mylimam žmogui. Socialinis childfree klubas veikia 4 žemynuose: organizuojami „laisvų nuo vaikų” kruizai, veikia spec. viešbučiai, statomi namai, rajonai, leidžiamos knygos, klesti tinklalapiai. Dažnai manoma, kad sėkmingas šeimyninis gyvenimas be vaikų neįmanomas. 1997 m. Arizonos universiteto mokslininkų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad laimingiausios poros būna santuokos pradžioje, iki pasirodant vaikams, ir kai vaikai užauga ir pradeda savarankišką gyvenimą. Šeimos be vaikų dažniausiai išvengia šio pasitenkinimo kritimo.
Judėjimas auga
Nacionalinės Sveikatos statistika patvirtina, kad Amerikoje vaisingo amžiaus moterų, kurios savanoriškai renkasi bevaikystę, skaičius smarkiai išaugo 1990-ais metais: 1982 m. jų buvo 2,4%, 1990 m. - 4,3%, 1995 m. 6,6%. 2003 m. JAV surašymo duomenimis, 19% moterų, kurių amžius 40-44, neturėjo vaikų (kai 1976 m. jos sudarė 10%). 2004 m. 18,4% JAV moterų, kurių amžius 35-44, buvo bevaikės. 2014 m. JAV surašymo duomenimis, 47,6 proc. moterų nuo 15 m. amžiaus iki 44 m. neturėjo vaikų, kai 2012 m. tokios moterys tesudarė 46,5 proc. Tai aukščiausias rodiklis nuo 1976 m., kai biuras ėmė kaupti tokius duomenis. Pranešama, kad ši tendencija vyrauja tarp 25-29 m. amžiaus moterų - net 49,6 proc. moterų šioje amžiaus grupėje neturi vaikų. Nenuostabu, kad po metų, sulaukus 30-ies, šis procentas sumažėja, mat dauguma moterų nusprendžia tapti mamomis. Kaip parodė apklausa, 28,9 proc. 30-34 m. moterų neturi vaikų. 2013 m. JAV tūkstančiui moterų 15-44 m. amžiaus grupėje teko 62,9 gimdymai. Nuo 2007 m. iki 2011 m. gimstamumas JAV sumažėjo 9%, bevaikystę besirenkančių žmonių padidėjo visose rasinėse ir etninėse grupėse. 1 iš 5 moterų Jungtinėje Karalystėje ir JAV, sulaukę keturiasdešimties metų, neturi vaikų. Kai kurios iš jų savo noru, daugelis - atsitiktinai.
Bevaikystės tipai
Tyrėjai išskiria keletą bevaikystės tipų. Rejector (atmetėjų) tipas, nemėgsta vaikų ir visko, kas susiję su vaikų gimimo procesu bei maitinimu krūtimi. Aficionado (sirgalių) tipui vaikai - tai nereikalinga našta, kliūtis. Ši grupė žmonių nėra nusistačiusi prieš vaikus, jiems tiesiog labai gera gyventi be jų. Kiti du tipai taip pat kažkiek priskiriami prie „childfree“. Neapsisprendėliai visą laiką keičia nuomones - nori jie vaikų ar nenori, tačiau šiuolaikinės kontracepcijos dėka jie vaikų taip niekada ir nesusilaukia. Pastovūs atidėliotojai visą laiką delsia susilaukti vaikų, atideda, pirmiausia stengiasi kopti karjeros laiptais, susitvarkyti gyvenimą, kol pastovus „vėliau“ tampa „niekada“.
Taip pat skaitykite: Viskas apie naujagimių geltą
Populiariausios priežastys
Priežastys gali būti tiek psichologinės, tiek socialinės. Sveikatos būklė gali lemti apsisprendimą neturėti vaikų. Vieni galvoja, kad yra per seni turėti vaikų, ar bijo, kad vaikas gali gimti neįgalus. Baimės gali būti dėl svorio, kūno pokyčių, laikino seksualinio gyvenimo nutraukimo. Šiandieninis kūno kultas ir noras turėti gražią figūrą ne vieną moterį atgraso nuo motinystės. Taip pat - ekonominės sąlygos. Jei vaikystėje buvo atstumti ar matė, kad tėvai vargsta, visko atsisako, o gal net priekaištauja juos augindami, gali nuspręsti neturėti vaikų. Kiti mano, kad daugiau gali duoti žmonijai savo darbu, nei kad augindami vaikus. Arba nebus pakankamai kantrūs ir geri tėvai, arba nesuranda idealaus partnerio. Kiti mano, kad noras daugintis yra narcisizmo forma. Yra manančių, kad neteisinga paleisti vaiką į žiaurų pasaulį, todėl geriau to nedaryti, neteisinga turėti savo vaiką, kai tiek daug vaikų yra paliekami tėvų ir reikia juos įsivaikinti. Antinatalizmas - Žemė būtų geresnė planeta be žmonių, gyvenkime ilgai ir išmirkime, amoralu paleisti vaiką į pasaulį, juk sprendimą gimdyti vaiką priima tėvai, o ne vaikas - negali žinoti, ar jis tam pritartų. Dažnai minimas ir rūpestis dėl žmogaus neigiamo poveikio gamtai, gyventojų pertekliaus, taršos, išteklių trūkumo. Na, ir yra tokių, kurie nekenčia vaikų. Statistinio tyrimo metu paaiškėjo labiausiai paplitusios priežastys priklausyti savanorių bevaikių kastai: nenoras aukoti asmeninės erdvės vaikui, nenoras prarasti laiko, aktyvus pasišlykštėjimas vaikais, pasitenkinimas naminiais gyvūnėliais arba giminaičių bei draugų vaikų stebėjimu.
Vaikai - brangūs
Vaikai yra brangūs, net jau nekalbant apie pinigus! Vaikų auginimas yra romantizuojamas, bet realybėje jis atima daug laiko ir pinigų. Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad užauginti vaiką iki 18 m. amžiaus JAV tėvams atsieina $200 000, o laiko atžvilgiu, vidutiniškai per dieną rūpinimasis vaikais sudaro 8 val. Šie du šalti faktai puikiai iliustruoja tikrovę, parodydami, kiek tėvai aukojasi dėl savo vaikų. Tai dažnai lemia, kad vienas iš tėvų turi likti su vaiku namuose, atsisakyti darbo, nes darželiai yra brangūs. Dar viena išeitis, kai vienas grįžta iš darbo, o kitas į jį išeina. Tai reiškia, jog sutuoktiniai mažai laiko praleidžia kartu. Seniai pastebėta, kad gimstamumas - atvirkščiai proporcingas gyvenimo lygiui. Didžiausias gimstamumas yra ten, kur mažiausiai saugu gyventi. Kai gali žūti bet kurio momentu ir šis stresas yra nuolatinis, dažnai žmonės nuo jo ginasi bandydami „prasitęsti save” vaikuose. Ten, kur gyvenimo sąlygos stabilios, žmonės dažniausiai tenkina kitus savo poreikius. Ir noras būti gera mama ne vienas paskutiniųjų, o kuo daugiau vaikų, tuo menkesnė tikimybė, kad būsi visiems gera mama, nes sunku visiems vaikams skirti vienodai dėmesio. Be to, šiuolaikinė moteris vis rečiau noti būti namų šeimininke, nori suspėti labiau save realizuoti ne tik mamos rolėje. Šiai dienai vieniši europiečiai sudaro apie 40 proc. visų gyventojų. Miunchene, labiausiai apgyvendintame Vokietijos mieste ir trečiame pagal gyventojų skaičių, 50 proc. gyventojų sudaro bevaikiai vienišiai.
Harmonija ir egocentrizmas
Tarp bevaikių labai daug oficialiai nesusituokusių porų - sugyventinių. Jie mėgsta laisvę ir nenori susipančioti ar save įpareigoti. Daugeliu atveju bevaikėse porose vyrauja harmonija ir jie dažniau, nei turinčios vaikų poros, seksualiai patenkinti. Juos rečiau kankina depresijos. Tačiau jiems būdingas individualizmas, egocentrizmas ir nonkonformizmas.
#