Iš nedidelio Gruzdžių miestelio kilęs Dainius Dundulis, pradėjęs nuo kanceliarinių prekių gabenimo iš Maskvos, žingsnis po žingsnio sukūrė vieną didžiausių lietuviško kapitalo įmonių - „Norfą“. Jo istorija - tai pavyzdys, kaip nuoseklus darbas, atkaklumas ir principingumas gali atvesti į sėkmę net ir sudėtingomis aplinkybėmis.
Vaikystė ir pirmieji žingsniai
Dainius Dundulis augo veterinarijos gydytojo ir pedagogės šeimoje. Vaikystė provincijos miestelyje nebuvo lengva, reikėjo padėti tėvams ūkio darbuose. Tačiau tai netrukdė mokslams. Baigęs mokyklą, įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Mokslai jam sekėsi sunkiau, bet žinojo, kad po pirmo kurso keliaus į sovietinę armiją.
Pirmame kurse D. Dundulis nusprendė, kad nenori gyventi vien iš tėvų pinigų, ir pradėjo ieškotis darbo. Jį traukė technika, tad norėjo remontuoti automobilius. Tačiau likimas jam lėmė kitą kelią.
Tarnyba armijoje ir verslo pradžia
Pusantrų metų tarnyba šalia Maskvos, pasak D. Dundulio, tapo svarbiu charakterį formavusiu veiksniu. Iki armijos jis nebuvo drąsus žmogus, turėjo daug baimių. Grįžęs iš armijos, iškart pasinėrė į veiklą „pirk ir parduok“.
Pirmiausia pradėjo iš Maskvos vežti įvairius kanceliarinius reikmenis, kurių trūko bendramoksliams. Greitai atsirado pinigų, už kuriuos buvo galima vežti daugiau ir įvairesnių prekių. Taip žingsnis po žingsnio atsirado bendrovė „Norfos mažmena“, vėliau - ir UAB „Rivona“, pagrindinė „Norfos“ parduotuvių tiekėja.
Taip pat skaitykite: Hulko Hogano karjera
„Laukinio kapitalizmo“ iššūkiai
Laikai, kai D. Dundulis kūrė verslą, buvo sudėtingi - tai buvo vadinamojo laukinio kapitalizmo laikotarpis, paženklintas reketo ir korupcijos. Dėl neramumų jis slapstėsi, dažnai keitė butus, nuomodavosi juos trumpam, dažnai būdavo užsienyje, kad neužkliūtų kam nors. Stengėsi niekur nelįsti ir niekam nesipainioti po akimis.
Verslo principai ir požiūris į konsultantus
Pradėjus verslą, D. Dundulio tikslai buvo paprasti - pavalgyti ir gal dar alaus nusipirkti, jei išeis. Dabar finansinės pusės jam jau per akis, yra užsidirbęs pakankamai. Jam malonu, kad pavyko kai ką nuveikti. Ypač jis didžiuojasi, kad visą verslą sukūrė savo rankomis - nedalyvaudamas privatizacijos procesuose, nesamdydamas nė vieno konsultanto iš šalies.
Apie konsultantus D. Dundulis kalba skeptiškai. Jis pasakoja nutikimą, kai atvažiavo konsultantai iš Izraelio ir pasiūlė padaryti tą ir aną, bet norėjo pinigų iš anksto. D. Dunduliui reikalingas konsultantas, kuris garantuotų rezultatą ir sutiktų pasidalyti sėkme.
Jis tiki, kad kai pats atlieki darbus, geriau supranti, kaip viskas vyksta. Prieš patekdamas į sandėlį, lankėsi pas vokiečius, kurie jam daug ką papasakojo, bet pačiupinėti savomis rankomis - visai kas kita. Jis krovė konteinerius, dar kažką, bet algos negavo.
Baimės atmosfera ir santykiai su valdžia
Prieš dešimtmetį keliaudamas po Lietuvą D. Dundulis nepraleisdavo progos aplankyti „Norfos“ parduotuvių ir pasižiūrėti, kaip ten einasi. Pamatęs, kad kas nors ne taip, pats pasiraitodavo rankoves ir puldavo į lentynas dėlioti prekių ar atlikti kitų darbų. Dabar taip beveik nebesielgia. Ne todėl, kad būtų užsidaręs savo dramblio kaulo bokšte, bet tiesiog nebemato, ką tokiu būdu dar galėtų pagerinti.
Taip pat skaitykite: Apie mandagumą ir moralę
D. Dundulį liūdina baimės atmosfera visuomenėje. Jis pastebi, kad parduotuvėse, kuriose žmonės jį mato dažnai, bendraujama atvirai, bet kitur jis yra kažkokia mistinė figūra. Jis teigia, kad net valstybės sistema paremta baime, ypač pastaruoju metu. Jeigu viešai apie valdžią pasako kokį nors griežtesnį žodį, iškart padaugėja įvairių raštų, tikrinimų ir t. t. Įsijungia spaudimo ir bauginimo principas.
Prakalbus apie santykius su valdžia, jis kiek įsiaudrinęs pradeda aiškinti, kad daugybę dalykų būtų galima spręsti daug paprasčiau ir greičiau, bet sistema tokia, kad dažnai apskritai neaišku, kaip elgtis. Vienas bičiulis yra pasakęs: kai nežinai, ką daryti, geriausia nedaryti nieko.
Klaidos ir darbuotojų skatinimas
D. Dundulis sako siekiantis, kad jo įmonėse baimės atmosferos nebūtų. Jis nesako, kad nebūtų pakėlęs balso ar panašiai, bet nebepamena, kada tai buvo. Jis nėra „baisus vadovas“, tačiau, jei bus įsitikinęs, kad ką nors reikia daryti būtent taip, tai taip ir padarys. Bet jei jam bus įrodyta, kad jo sprendimas nelogiškas, tikrai pakeis nuomonę. Jei nekeis nuomonės ir užsispyręs laikysis klaidingo įsitikinimo, kenks savo verslui, savo darbuotojams ir pats sau.
Tačiau kartais prireikia dešimtmečio, kad įsitikintum, ar tai buvo klaida. Iš šiandieninės perspektyvos D. Dundulis mato, kad buvo blogų sprendimų. Kita vertus, yra dalykų, kurie po metų atrodė klaida, bet dabar jau žino, kad viską tuomet padarė tinkamai.
Jis laikosi principo: kai žmogus tą pačią klaidą padaro trečią kartą, su juo nebereikia bendrauti. Galų gale, visais atvejais dėl kitų klaidų lieka kaltas jis, nes visa atsakomybė yra jo. Negali leisti kitiems elgtis taip, kad nukentėtų pats.
Taip pat skaitykite: Nuo žaidimų iki iššūkių
Gerus darbuotojus, priešingai, jis sako skatinantis su malonumu. Kiekvieną kartą, kai iškyla ši tema, jam užverda noras imti ir paviešinti visus jų atlyginimus. Jei žmogus dirba, jis turi visas sąlygos užsidirbti.
Šeima ir pomėgiai
Panašiais į verslo principais D. Dundulis vadovaujasi ir šeimoje, kurioje auga keturi vaikai - trys sūnūs ir jaunėlė dukra. Paklaustas, koks jis yra tėtis, verslininkas pusiau juokais išdėsto savo filosofiją: „Tai, kas jiems nekenkia, yra leidžiama. O tai, kas kenkia, turi būti griežtai uždrausta.“ Vis tiek vieno žmogaus žodis turi būti paskutinis. Su savo tėčiu, kuris šiuo metu vadovauja „Norfos“ labdaros ir paramos fondui, pašnekovas dažnai pasitaria iki šiol. Seniau klausdavo ir nuomonės apie sprendimus versle, dabar vyrai dažniau pasišneka gyvenimiškais klausimais.
Dabar D. Dundulis džiaugiasi, kad sustyguotas verslas leidžia pagaliau atsiduoti didžiausiam pomėgiui - kelionėms. Jis keliauja labai dažnai, bet neilgai, nes visiškai atsijungti nuo darbo sako negalintis. Renkasi vis skirtingas kelionių kryptis, skirtingus kraštus. Ne darbo reikalais stengiasi nevykti ten, kur jau buvęs, neįdomu. Visų kelionių labai laukia, jam įdomu pamatyti, atrasti ką nors naujo.
Jei niekur nekeliauja, savaitgalius Dundulių šeima leidžia sodyboje Molėtų rajone. Visas valdas joje prižiūri pats D. Dundulis.