Įvadas
Nijolė Miliauskaitė (1950-2002) - viena iškiliausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poečių. Jos kūryba išsiskiria intymumu, jautrumu ir giliu ryšiu su praeitimi. Miliauskaitės eilėraščiai - tai tarsi atviri langai į jos sielą, kuriuose atsispindi vaikystės prisiminimai, meilės ilgesys, vienatvės patirtys ir kasdienybės grožis. Norint geriau suprasti šios poetės kūrybą, būtina atidžiau pažvelgti į jos gyvenimo kelią, kuris neatsiejamai susijęs su jos poezija.
Vaikystė ir jaunystė
Nijolė Miliauskaitė gimė Keturvalakiuose, Vilkaviškio rajone. Jos vaikystė nebuvo lengva. Nors ir mylima mamos bei senelių, ji patyrė skaudžią netektį - tėtis paliko šeimą, kai mergaitei buvo vos ketveri ar penkeri metai. A. Peluritytės-Tikuišienės teigimu, tėvo išėjimas iš namų, sunki mamos dalia likus su trimis mažamečiais vaikais paliko gilų rėžį jautrioje mažosios širdyje. Tėvo vaizdinys tapo savotišku archetipu N. Miliauskaitės kūryboje.
Vėliau N. Miliauskaitė mokėsi internatuose. Gyvenimas internate besiformuojančiai N. Miliauskaitės asmenybei nepaliko jokių ryškesnių paaugliško maišto pėdsakų - jos paauglystės ženklai matomi tik poezijoje. Pasak L. Viliūnienės, internatas jai buvo košmariškas sapnas, labai sunkus laikas. Ten nebuvo jokio intymaus gyvenimo galimybės.
Pažintis su Vytautu Blože
N. Miliauskaitės pažintis su V. Bložės kūryba prasidėjo dar mokyklos suole. A. Peluritytės-Tikuišienės tvirtinimu, N. Miliauskaitė išsirinko V. Mokytoja, pasiūliusi dalyvauti konkurse, nusprendė, kad N. Miliauskaitė galėtų paties V. V. Bložė, kaip pasakoja A. Peluritytės-Tikuišienė, labai apsidžiaugė, kad atsirado tokia jauna kritikė. „Moksleivyje“ atspausdintas N. Miliauskaitės rašinys apie V. Bložės kūrybą turėjo tęsinį.
Netrukus tarp N. Miliauskaitės ir V. Bložės užsimezgė paslaptingas susirašinėjimas. „Man teko girdėti, kad būdavo savaičių, kai N. Miliauskaitė gaudavo po 2-3 laiškus. Žinoma, ji nesėdėjo rankų sudėjusi. Kol buvo mokykloje, tie laiškai atkeliaudavo į mokyklą, o per vasaros atostogas - į namus“, - pasakoja A. Peluritytė-Tikuišienė. Tačiau šis susirašinėjimas kėlė dviprasmiškus jausmus būsimos poetės mamai, kuri ėmėsi veiksmų ir rado V. Bložės laiškus N. Miliauskaitei. Anot A. Peluritytės-Tikuišienės, tai buvo V.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Jūratė Miliauskaitė
N. Miliauskaitę ir V. Bložę skyrė beveik 20 metų, tačiau sielų bendrumas atrado sąlyčio taškus laiškų eilutėse. Kaip pasakojo Nijolės ir Vytauto Bložių artimas bičiulis Sigitas Geda, jų ryšiai pašlijo po to, kai poeto ir moksleivės susirašinėjimus užtiko Nijolės motina. A. Peluritytė-Tikuišienė teigia, kad N. Miliauskaitės mama galimai metė laiškus V. Bložei į veidą, teigdama, kad daugiau jokių susirašinėjimų nebus.
Po N. Miliauskaitės motinos vizito V. Bložė puolė į visišką išgąstį, desperaciją. A. Peluritytės-Tikuišienės teigimu, atsitiko taip, kad jis pažadėjo ir ištesėjo savo žodį: „Pati N. Miliauskaitė ir toliau rašė V. N. Miliauskaitė iš pradžių suglumsta, paskui išsigąsta, paskui - supyksta. Ir kai ji, jau įstojusi į Vilniaus universitetą, kerta Katedros aikštę, beveik kiekvieną rytą sutinka einantį V. Bložę. N. Miliauskaitė jį pažįsta, bet net verda iš įsižeidimo dėl neatsakytų laiškų. Pats V. Bložė, nė akyse neregėjęs N. N. Miliauskaitė dėl tokio tylos giliai išgyveno.
Studijos ir kūrybos pradžia
N. Miliauskaitė studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Nusprendusi rašyti baigiamąjį darbą apie šiuolaikinių poetų kūrybą (tarp jų ir V. A. Peluritytės-Tikuišienės teigimu, ligoninėje abudu viską ir išsiaiškino. N. Miliauskaitė aplankė V. Merginos situacija buvo nepavydėtina. Baigė universitetą, bet svajonių darbo nerado, gyventi neturėjo kur. „N. Miliauskaitės širdis taip ir nepaleido V. Bložės. Jis ir liko jai idealiu poetu, kurį skriaudžia, kurio nespausdina, kurį skriaudžia, bet kuris rašo labai gerą poeziją. Ji tą poeziją perprato, kiek įmanoma perprasti. Priartėja dvasiškai prie V. Bložės…“, - pasakoja A.
Priartėjusi prie V. Bložės kūrybos, Nijolė, padrąsinta draugės Gražinos Ramoškaitės, žinomo poeto Sigito Gedos žmonos, vieną dieną sužinojusi, kad vėl dėl sveikatos sutrikimo V. Tačiau tą kartą V. Bložė su ja nesiteikė susitikti. N. Miliauskaitė pažeminta grįžo į namus. Tačiau po kokių dviejų dienų N. Miliauskaitė gavo V. V. Bložė pas žmoną negrįžo.
Pirmoji N. Miliauskaitės eilėraščių knyga - „Uršulės S. portretas“ pasirodė 1985 m. Poezijos rinkinys pavadintas Sigito Gedos dukters vardu. Pasak A. Peluritytės-Tikuišienės, N. Miliauskaitė labai troško turėti vaikų, tačiau gydytojai V. Bložei turėti palikuonių nerekomendavo - buvo neaišku, kuo serga poetas: „Ir N. Miliauskaitė buvo sugalvojusi įsivaikinti mergaitę. Net vaikų namuose buvo išsirinkusi penkerių metų mergaitę, ne vieną kartą atsivežusi į namus. Tačiau, kiek žinoma, V. Bložė vėl „atkrito“, kažkas buvo ne taip. N. V. Bložės egocentrizmas nugalėjo N. Miliauskaitės norą įsivaikinti mažą mergytę.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Jūratė Miliauskaitė
Gyvenimas su Vytautu Blože
Jau vėliau, kai Nijolė nepagydomai sirgo, artimoje aplinkoje yra prasitarusi, kad ją visą gyvenimą slėgė tai, kad ji tapo V. Poetės Erikos Drungytės teigimu, reikia suprasti, kad šie santykiai prasidėjo nuo N. Gyvenimas su žinomu poetu buvo besąlygiškas atsidavimas jam, tai buvo didžioji N.
E. Drungytė teigia, kad N. Miliauskaitės ir V. Bložės bendro gyvenimo pradžia buvo tarsi pirmykščių žmonių: „Jie ieškojo maisto gamtoje, naudojosi bičiulių sodais ir gėrybėmis, o tada Nijolė ir pati pradėjo auginti daržoves. Kai nusipirko sodybą, N. Miliauskaitė ėmėsi sunkiausių daržininkystės, sodininkystės darbų. Pati dažė sienas, baldus, grindis, genėjo medžius. V. Bložė, kaip tvirtina E. Drungytė, turėjo daug negalių: „Jis labai stengėsi savo fizinį kūną išlaikyti ir fiziniais pratimais, ir mankštomis, ir meditacijomis, bet jo silpnaregystė buvo tokia stipri, kad jam negalima prikišti. Jis daugybės dalykų negalėjo padaryti, net surinkti savo tekstų. Kai kurie sako, kad Nijolė buvo tarnaitė, investavo daug savo fizinių ir dvasinių jėgų, laiko, kurį galėjo skirti tik sau. Ieškodamas būdų, kaip galima pagerinti gyvenimo kokybę, V. Bložė buvo nuolat paniręs į netradicinės savigydos, sveikos mitybos ir gyvensenos mokymus.
Susirgo sunkiai ir liga tapo tarsi neatsiejamai privačiu tik N. Miliauskaitės reikalu. Slėpė ji savo ligą nuo V. Bložės, o šis net ir nepastebėjo, kad žmona serga. Kai N. Miliauskaitei skyrė Nacionalinę premiją, visi Rašytojų sąjungoje žinojo, kad ji serga nepagydomai. Krūties vėžio ketvirtoji stadija.
Kūrybos bruožai
N. Miliauskaitės poezija išsiskiria dėmesiu kasdienybei, jautrumu daiktams ir giliu ryšiu su praeitimi. Jos eilėraščiai - tai tarsi intymūs pokalbiai su skaitytoju, kuriuose autorė atvirai dalijasi savo išgyvenimais ir mintimis.
LTStraipsnyje aptariami poetės Nijolės Miliauskaitės gyvenimo ir kūrybos metmenys. Poetė moderniai perteikia tradicinius motyvus, subtiliai atspindi jausmą, kartu išsakydama žmogaus sielos šneką. Tai autorę daro savitą tarp įvairialypių XX a. antrosios pusės poetinių ieškojimų, modernizmo ir postmodernizmo krypčių. Miliauskaitės kūrybos pagrindas - jos biografija. Ypač ryškus poetinio subjekto sugrįžimas į vaikystę, tarsi iš naujo išgyvenami labiausiai įsimenantys jos momentai. Ankstyvos vaikystės viltys ir i nuoskaudos, vėliau - gyvenimas internate, kuris eilėraščiuose ryškiausiai išlikęs kaip prieglaudos įvaizdis, palieka savo pėdsaką Miliauskaitės asmenybės, pasaulėjautos ir poetinės raiškos formavimesi. Poetės kūryboje atsispindi ir susipina skirtinos kultūros: senoji lietuvių, orientalistinė estetika ir filosofija, vakarietiška kultūra. Poetė įtaigiai perteikia transcendentinį pasaulį, susieja jį su kasdienybe. Daugelis pagrindinių motyvų į poeziją ateina iš moteriško ir vaikiško pasaulio. Su moters įvaizdžiu siejasi neišsipildžiusios motinystės motyvas, kartais išaugantis iki labai stiprių išgyvenimų. Verlibru, kurį pati Miliauskaitė vertina kaip suteikiantį įvairesnių galimybių, parašyti visi poetės kūriniai. Svarbiausias reikšminis vienetas eilėraštyje yra vaizdas, vaizdiškumas.
Taip pat skaitykite: Apie Jūratės Miliauskaitės kūrybą
Miliauskaitės eilėraščiams būdingas siužetiškumas, tačiau poetinė kalba nėra įmantri. Joje nėra tradicinių poetiškumo ženklų (metaforų, netikėtų palyginimų ar žodžių sandūrų, pakilaus tono). Lietuvių lyrikoje Miliauskaitės eilėraščiai išsiskiria dėmesiu, jautrumu daiktams, dažniausiai seniems, turintiems istoriją, vaizduojantiems tam tikrą nuotaiką Skirtingai nuo šiuolaikinės poeijos tendencijų, kasdienybė Miliauskaitės poezijoje yra švari, spindinti, tauri. Buitiškus dalykus pavertė poezija.
Vaikystės prisiminimai
Jau pačioje ankstyviausioje N. Miliauskaitės poezijoje išryškėja labai pastebima praeities svarba. N. Miliauskaitės grįžimas į vaikystę primena M.Prousto le temps perdu. Ryški asociacijų grandinė, gimtųjų namų, savęs-vaiko poetizavimas. Praeitis gali labai ilgai glūdėti „tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama“, o jai prikelti reikalingas tik mažutis impulsas, visiškai nelaukta asociacija. Šiame eilėraštyje Miliauskaitei tuo impulsu tampa balsas.
Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa - vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaug.o savo poezijoje. Kartais ji tarsi pasigaili: „bet aš/ seniai jau suaugus“ (SL, 474). Į vaikiškumą žvelgiama truputį kitaip, nei įprasta. Poetė mato audėją - mergaitę, kuri per savo gyvenimą suspėjo nuausti tik tris šilkinius šalius. Paskui - „per grubūs pasidarė delnai, per šiurkštūs.“ („Audėja“, SL, 462).
Namų ilgesys
Namai ir šeima nuo pat žmonijos pradžios yra bemaž viena svarbiausių vertybių, suteikiančių saugumo jausmą. Žmogaus prigimtyje užkoduoti du troškimai: turėti būstą ir artimus žmones šalia. Miliauskaitės poezijoje nė vienas iš šių troškimų nėra išsipildęs. Tai suteikia dar didesnį prasminį krūvį namų vaizdiniui. Namai gali būti suprasti dvejopai: kaip prieglobstis arba šeimos židinys, kur visada laukia patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Miliauskaitės poezijoje namai ko gero turi abi šias prasmes. Namai - kitų žmonių dalis, kuri neprieinama lyriniam subjektui.
Moteriškumas ir jausmai
Natūralu, jog moteriškumas visada siejamas su imlumu, jautrumu moraliniams dalykams. Moteriška raiška visada subtiliau atspindi pasaulėjautą, ne pasaulėžiūrą, o tai reiškia ne ką kkita, kaip jausminio prado pirmumą prieš racionalų mąstymą. Miliauskaitės poetinis subjektas be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o priešingai - stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę. Dauguma svarbiausių veikėjų MMiliauskaitės eilėse atskleidžia būtent moteriškas vertybes: močiutė, auginanti savo gėles ir tarsi sauganti praeitį (eil. „Mano močiutės gėlės.“, SL,109 ), motina, tampanti tarsi mistiška, sakralia figūra (eil.
Su moters įvaizdžiu siejasi neišsipildžiusios motinystės motyvas, kartais išaugantis iki labai stiprių išgyvenimų.
Įvertinimas ir atminimas
N. Miliauskaitės kūryba įvertinta plačiai ir visapusiškai. Jos poezija - tai tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Santykis su aplinka jos kūryboje turi estetinę literatūrinę distanciją.
1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ iišrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. Poezija versta į anglų, lenkų, vokiečių ir kt. kalbas.
Abalandžio 25 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko Nijolės Miliauskaitės atminimo vakaras bei parodos „Štai - durys į uždraustą kambarį“, skirtos poetės 55-erių metų sukakčiai, atidarymas. Renginyje dalyvavo literatūrologės Elena Bukelienė bei Irena Skurdenienė, aktorės Vilija Grigaitytė ir Dalia Jankauskaitė, smuikininkė Dalia Terminaitė, pianistė Aušra Bartkevičiūtė. Atsiminimais dalijosi N. Miliauskaitės mokytoja Liuda Viliūnienė ir sesuo Benita Miliauskaitė.
tags: #poete #miliauskaite #gime