Padidėjęs fermentų kiekis nėštumo metu: priežastys ir reikšmė

Nėštumas - tai ypatingas fiziologinis laikotarpis moters gyvenime, kurio metu organizme vyksta daugybė pokyčių. Šiems pokyčiams stebėti ir užtikrinti motinos bei vaisiaus sveikatą, atliekami įvairūs laboratoriniai tyrimai.

Įvadas

Nėštumas yra ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kuriam būdingi reikšmingi fiziologiniai pokyčiai. Šiame straipsnyje aptarsime fermentų kiekio pokyčius nėštumo metu, jų priežastis ir galimą reikšmę.

Kepenų fermentai ir jų reikšmė

Kepenų fermentai - tai baltymai, kurie padeda šiame organe vykti įvairioms cheminėms reakcijoms. Fermentų padidėjimas signalizuoja apie pažeidimus, dėl kurių gali sutrikti kepenų funkcija. Išskiriamos trys pagrindinės kepenų fermentų grupės:

• Transaminazės (ASAT, ALAT, GGT).
• Fosfatazės (ALP).
• Dehidrogenazės (LDH).

ALAT ir ASAT fermentų padidėjimas gali būti susijęs su kepenų pažeidimais, tokiais kaip kepenų uždegimas arba cirozė. Didesnis šarminės fosfatazės fermento rodiklis dažniausiai signalizuoja apie kepenų ar tulžies pūslės ligas, o GGT fermentas dažniausiai padidėja žmonėms, linkusiems vartoti daug alkoholio arba sergantiems tulžies pūslės ligomis.

Fermentų pokyčiai nėštumo metu

Nėštumo metu fermentų kiekis gali kisti dėl įvairių priežasčių. Toliau panagrinėsime dažniausiai pasitaikančias situacijas.

Taip pat skaitykite: Neutrofilų kiekis nėštumo metu

Šarminė fosfatazė (ŠF)

Šarminė fosfatazė (S.F.) - tai fermentas, katalizuojantis fosforo esterio ryšių hidrolizę. Šis procesas yra labai svarbus, nes fermentas dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų organizme. Šarminė fosfatazė egzistuoja skirtingomis izoformomis, priklausomai nuo to, kuriame organe ji sintetinama. Šis fermentas ypač gausiai randamas kauluose, kepenyse, tulžies latakuose ir žarnyne. Jis svarbus reguliuojant fosforo ir kalcio apykaitą bei dalyvauja įvairiuose biocheminiuose procesuose.

Nėštumo metu šarminės fosfatazės lygis kraujyje natūraliai didėja, ypač antroje nėštumo pusėje. Tai susiję su placentos veikla, nes placenta gamina placentos šarminės fosfatazės izofermentą.

Normalios Šarminės Fosfatazės Koncentracijos:

• Suaugusios moterys (ne nėščios): 30-120 TV/l (tarptautiniai vienetai litre)
• Nėščios moterys: gali būti žymiai didesnė, priklausomai nuo nėštumo trimestro.

Svarbu pažymėti, kad šios vertės gali skirtis priklausomai nuo laboratorijos, todėl visada būtina atsižvelgti į laboratorijos nurodytas normas.

Padidėjęs šarminės fosfatazės lygis nėštumo metu dažniausiai yra normalus reiškinys, tačiau svarbu atsižvelgti į kitus klinikinius simptomus ir tyrimų rezultatus, kad būtų galima atmesti patologines priežastis.

Taip pat skaitykite: Vaikų limfocitų kiekio problemos

Fiziologinės Priežastys:

• Placentos gamyba: didžiausia šarminės fosfatazės dalis nėštumo metu yra gaminama placentos.
• Kaulų formavimasis: vaisiui augant, jo kaulai intensyviai formuojasi, o tai gali šiek tiek padidinti šarminės fosfatazės lygį.

Patologinės Priežastys:

• Kepenų ligos: nors rečiau, padidėjęs šarminės fosfatazės lygis gali rodyti kepenų funkcijos sutrikimus, tokius kaip cholestazė (tulžies nutekėjimo sutrikimas).
• Preeklampsija: sunki hipertenzija nėštumo metu, kuri gali sukelti kepenų pažeidimus.
• Kaulų ligos: nors mažai tikėtina, kaulų ligos ar metastazės gali sukelti šarminės fosfatazės padidėjimą.

Staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija nėštumo metu gali rodyti gręsiantį placentos nepakankamumą.

Kepenų fermentų tyrimai nėštumo metu

Kepenų fermentų tyrimai nėštumo metu yra labai svarbūs, nes padeda įvertinti kepenų funkciją ir nustatyti galimus pažeidimus. Šie tyrimai apima:

• Alanino aminotransferazė (ALT): fermentas, randamas kepenyse, jo padidėjimas rodo kepenų ląstelių pažeidimą.
• Aspartato aminotransferazė (AST): fermentas, randamas kepenyse ir kituose audiniuose, jo padidėjimas taip pat rodo kepenų pažeidimą.
• Bilirubinas: tulžies pigmentas, kurio padidėjimas gali rodyti kepenų ar tulžies latakų problemas.

Normalaus nėštumo metu ALT, AST ir bilirubino koncentracija neturėtų kisti.

Taip pat skaitykite: Leukocitozė vaikams

Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC)

Tai išskirtinai nėštumui būdinga būklė, kai dėl nėščiosios kūne atsiradusių pokyčių sutrinka jos kepenų veikla - tulžies rūgščių apykaita.

Pakitus kepenų veiklai sutrinka tulžies nutekėjimas, tulžies kapiliarai išsiplečia, juose padidėja spaudimas ir tulžies sudedamosios dalys patenka į limfinius kapiliarus ir per limfą pasiekia kraują, su kuriuo yra išnešiojamos po visą organizmą, taip per placentą pasiekdamos ir vaisių.

Sergant intrahepatine nėščiųjų cholestaze tulžies druskos kaupiasi organizme ir sukelia niežulį. Tai dažniausias šios ligos simptomas, kuris praeina po gimdymo.

Tikslios priežastys, kodėl atsiranda nėščiųjų intrahepatinė cholestazė, nėra žinomos. Manoma, kad ligos išsivystymui įtakos gali turėti hormonų poveikis, paveldimumas ar aplinkos veiksniai

Hormonai: Manoma, kad padidėjęs nėštumo hormonų kiekis gali pakeisti kepenyse vykstančius procesus, kurių metu perdirbamos įvairios medžiagos. Viena iš tų medžiagų - tulžies druskos. Pastebėta, kad dėl didesnio hormonų fono, intrahepatinė cholestazė dažniau pasitaiko moterims besilaukiančioms dvynių ar trynių.

Genetiniai veiksniai: Pastebėta, kad ši liga turi šeiminį polinkį, be to, didelė pasikartojimo rizika ir kito nėštumo metu. Moterims, kurių mamos ar seserys turėjo cholestazę, rizika atsirasti šiam sutrikimui nėštumo metu taip pat didesnė.

Aplinkos veiksniai: Nėščiųjų cholestaze dažniau serga moterys iš Šiaurės Amerikos ir Skandinavijos.

Sutrikus kepenų funkcijai, moters kraujyje padaugėja tulžies rūgščių, kurios praeina placentos barjerą ir patenka į vaisiaus organizmą, amniono skystį. Patekusios į vaisiaus kraują, tulžies rūgštys gali nukeliauti į kitus audinius ir ten kauptis. Manoma, kad susikaupusios tulžies rūgštys gali sukelti staigią vaisiaus žūtį. Staigios vaisiaus žūties priežastis nėra visiškai aiški, tačiau literatūroje nurodoma, kad smarkiai padidėjusi tulžies rūgščių koncentracija vaisiaus audiniuose gali sukelti vaisiaus širdies ritmo sutrikimą ar placentos kraujagyslių spazmą (tokiu būdu sutrikdoma vaisiaus kraujotaka). Vaisiaus žūties rizika didėja augant tulžies rūgščių kiekiui motinos kraujyje. Ši rizika žymiai padidėja, kai TR yra ≥100 µmol/l bet kuriuo nėštumo laikotarpiu. Taip pat pastebėta, kad padidėjęs tulžies rūgščių kiekis moters kraujyje gali sukelti padidėjusią oksitocino receptorių gamybą gimdos raumenyse. Oksitocinas tai hormonas, kuris skatina gimdą susitraukti. Oksitocinas yra labai svarbus gimdymo procesui. Būtent dėl padidėjusio šių receptorių kiekio įtariama, kad intrahepatinė cholestazė gali sukelti ir priešlaikinį gimdymą.

INC simptomai

Pagrindinis intrahepatinės nėščiųjų cholestazės požymis - niežulys. Tipiniu atveju (80 proc.) jis pasireiškia antrąjį ir trečiąjį trimestrą (dažniausiai po 28-osios nėštumo savaitės), retesniais atvejais (20 proc.) - pirmąjį trimestrą. Svarbu paminėti, kad bėrimai odoje nėra būdingi. Ant odos galima stebėti tik nusikasymo žymes. Niežulio intensyvumas gali būti įvairus - nuo nežymaus iki labai intensyvaus ir net varginančio. Dažniausiai niežti padų ir delnų srityse, nors kartais pasitaiko ir viso kūno niežulio atvejų. Niežulys gali varginti nuolatos. Kai kurioms moterims niežulys sustiprėja naktį, dėl to gali sutrikti miegas, pablogėti nuotaika, suprastėti dėmesio koncentracija. Svarbu paminėti, kad niežulys gali atsirasti ankščiau nei kraujo laboratorinių tyrimų pakitimai.

Gelta - tai pageltusi oda ir akių odenos. Gelta pasireiškia ganėtinai retai, apie 10-20 proc. atvejų. Ji pasireiškia kraujyje padidėjus kepenyse gaminamo bilirubino kiekiui, kai rodikliai viršija 34 μmol/l. Svarbu paminėti, kad gelta gali pasireikšti tik akių odenos (akių baltosios dalies) pageltimu.

Itin retai gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, apetito stoka, skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, šlapimo ir išmatų pokyčiai (šlapimas patamsėja, o išmatos pašviesėja). Išskirtinis ir labai dažnas intrahepatinės nėščiųjų cholestazės požymis - staigi simptomų baigtis po gimdymo. Visgi, retais atvejais simptomai gali tęstis ir pagimdžius.

INC diagnostika ir gydymas

INC nustatoma remiantis pacientės skundais bei atlikus kraujo tyrimus. Pagrindinis pacientės skundas, kai skiriami kraujo tyrimai - niežulys. Nors dažniausiai niežulys vargina rankų, padų ir pilvo odos sritis, jis taip pat gali būti ir labai nežymus, pasireiškiantis kitose kūno vietose. Kiti (retesni) požymiai, kuomet galima įtarti ir diagnozuoti INC: gelta, nuovargis, pykinimas, vėmimas, tamsus šlapimas, balkšvos išmatos. Pasireiškus skundams, iškart atliekami kraujo tyrimai (atliekami ryte - nevalgius ir negėrus skysčių):

• Tulžies rūgštys (pagrindinis kraujo tyrimas)
• Kepenų fermentai (AST, ALT, LDH)

Šie tyrimai kartojami periodiškai, siekiant stebėti ir vertinti skiriamo gydymo efektyvumą, ligos eigą.

Pagrindinis INC gydymo tikslas - sumažinti simptomus ir nėštumo komplikacijų riziką. Pirmiausia, pacientėms akcentuojama mitybos korekcijos svarba. Sveika ir subalansuota mityba mažina išskiriamą tulžies rūgščių kiekį, todėl tai, iš esmės, yra vienas iš gydymo metodų. Pagrindinis ir labai svarbus vaistas, skiriamas INC gydymui - ursodeoksicholio rūgštis. Tai preparatas, kuris mažina kepenų fermentų kiekį, gerina tulžies tekėjimą kepenyse, mažina niežulį. Svarbu tai, kad naudojant šį vaistą mažėja perinatalinės nėštumo baigties tikimybė, t.y., mažėja vaisiaus pažeidimo, mirties rizikos bei didėja šansas, kad nėštumas bus sėkmingas, vaisius išnešiotas. Šio vaisto dozavimą koreguoja gydytojas, atsižvelgiant į pacientės skundus, simptomų pasireiškimo laiką (pvz., vakaras, naktis), tulžies rūgščių kiekį kraujyje. Remiantis įvairiais tyrimų duomenimis nuatatyta, kad laikantis mitybos rekomendacijų ir vartojant skirtą gydymą, niežulys sumažėja iki 60-85 %, o visiškai išnyksta iki 41% pacienčių. SVARBU: ursodeoksicholio rūgštis yra saugi, kadangi neturi žalingo poveikio vaisiui ir naujagimiui.

Kitos nėštumo sukeltos kepenų ligos

Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi.

Būdingi požymiai:

• I trimestras: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas.
• II/III trimestras: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių koncentracija kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.

Preeklampsija ir eklampsija

Preeklampsija yra pavojinga būklė nėštumo metu, kuomet susiaurėjus kraujagyslėms pakyla kraujospūdis ir sutrinka organizmo kraujotaka. Jei preeklampsijos nepavyksta suvaldyti, ji gali pasibaigti eklampsija (traukuliais). Paprastai preeklampsijos požymiai atsiranda antrojoje nėštumo pusėje, apie 24-35 nėštumo savaitę, bet yra atvejų, kai jie pasireiškia dar antrojo trimestro pradžioje. Kartais preeklampsija gali pasireikšti gimdymo metu ar per pirmas paras po jo. Preeklampsija pasireiškia apytikriai 5% nėščiųjų. Tikslios jos priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad ji atsiranda dėl problemų su placenta, šiai netinkamai prisitvirtinus prie gimdos sienelės, taip pat nuo imuninės sistemos reakcijos į nėštumą. Didesnė rizika preeklampsijai išsivystyti yra, jei nėščioji turi antsvorio, aukštą kraujospūdį, yra jaunesnė nei 20 metų ar vyresnė nei 40, laukiasi pirmą kartą arba nuo paskutinio nėštumo praėjo daugiau nei dešimt metų, jei praeito nėštumo metu buvo pasireiškusi preeklampsija, taip pat jei laukiamasi dvynukų/trynukų. Patys pirmieji preeklampsijos požymiai - aukštas kraujospūdis (140/90 mm Hg ar aukštesnis) ir baltymas šlapime. Nėščioji dažniausiai atkreipia dėmesį į rankų ir veido tinimą. Apžiūrų metu gydytojas gali pastebėti ir dar vieną plika akimi nematomą preeklampsijos požymį - sulėtėjusį vaisiaus augimą. Tai priklauso nuo preeklampsijos atvejo sunkumo, nėštumo savaitės ir vaisiaus vystymosi. Greičiausiai nėščioji bus paguldyta į ligoninę papildomiems tyrimams: gydytojas reguliariai tikrins jos kraujospūdį, atliks šlapimo ir kraujo tyrimus. Preeklampsijos atveju rekomenduojama gimdyti 37-38 nėštumo savaitę. Jei gimdymas neprasideda natūraliai, paprastai jis būna skatinamas.

Infekcinių ligų tyrimai nėštumo metu

Bakterijų ir virusų nešiojimas yra labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

• Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii): Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnių prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra.
• Raudonukė: Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.
• Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija: Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc.visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Piriminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.
• Hepatitas B: Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.

Lytiškai plintančių ligų tyrimai nėštumo metu

Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį lytiškai plintančiomis ligomis, todėl svarbu atlikti šiuos tyrimus:

• Gonorėja: Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
• Chlamidiozė: Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
• B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS): Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
• Ureaplasma urealyticum: Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
• Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
• RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.
• Tyrimas dėl ŽIV: Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.

Kiti tyrimai nėštumo metu

• Kraujo grupė ir Rh faktorius: Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu.
• Bendras kraujo tyrimas: Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trobocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.
• Glikemijos tyrimas: Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.
• Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
• ENG (eritrocitų nusėdimo greitis): ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.
• Makšties tepinėlis: Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.
• PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.
• Skydliaukės funkcijos tyrimai: skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą.

Ką daryti, jei fermentų lygis nukrypęs?

Jei šarminės fosfatazės lygis nėštumo metu yra nukrypęs nuo normos, būtina atlikti išsamesnius tyrimus, kad būtų nustatyta priežastis. Gydytojas gali skirti papildomus kepenų funkcijos tyrimus, ultragarsinį tyrimą ar kitus tyrimus, priklausomai nuo klinikinės situacijos.

Gydymas priklauso nuo priežasties, sukeliančios šarminės fosfatazės lygio nukrypimus.

Profilaktika

Norint palaikyti gerą sveikatą ir laiku užkirsti kelią kepenų ligoms, reikšmingą vaidmenį atlieka profilaktika. Anot šeimos gydytojos, sveikatos tyrimus, į kuriuos būtų įtraukti ir kepenų fermentų rodikliai, naudinga atlikti bent kas metus, o atsiradus ankščiau minėtiems negalavimams, skubiai kreiptis į savo šeimos gydytoją. Žinoma, kiekvienas susirgimas yra individualus ir tik tiksliai nustačius padidėjusių fermentų priežastį ar atsiradusią ligą, pacientui yra pritaikomas tolimesnis gydymo planas. Sumažinti kepenų problemų riziką leidžia sveiko gyvenimo būdo laikymasis: subalansuota mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, reguliariai atliekama sveikatos patikra bei laiku diagnozuojamos ir adekvačiai gydomos lėtinės ligos.

tags: #padidejimas #fermentu #kiekis #nestumo #metu