Nijolė Ščiukaitė - estrados dainininkė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos, dainų ir kelionių. Jos kūrybinis kelias, nors ir vingiuotas, visada turėjo vieną tikslą - atsidavimą muzikai ir klausytojams. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos biografiją, kūrybinį kelią ir pasiekimus.
Vaikystės aistra muzikai
Nijolė Ščiukaitė nuo mažens mėgo dainuoti ir deklamuoti eilėraščius. Jos talentas atsiskleidė anksti, kai ji, užkelta ant kėdutės, su malonumu atlikdavo programą susirinkusiems svečiams. Šioje srityje ji rodė didelę iniciatyvą, o jos meilė muzikai tik stiprėjo.
Kūrybinio kelio pradžia
Mokykloje muzikos mokytojas paskatino Nijolę stoti į tuometinį Šiaulių muzikos technikumą. Baigusi jį, ji dirbo pagal paskyrimą, o vėliau prisijungė prie Šiaulių estradinio kolektyvo. Tai buvo jos kūrybinio kelio pradžia, kai ji pradėjo dainuoti mokykloje ir įstojo į Šiaulių muzikos technikumą.
„Nemuno žiburiai“ ir kelionės po pasaulį
Po poros metų kolektyvą pakvietė dirbti į Filharmoniją ir pavadino „Nemuno žiburiais“. Vėliau Nijolė atsidūrė Juozo Tiškaus vadovaujamame bigbende, kuris tapo estrados ansambliu. Su šiuo ansambliu ji nuėjo ilgą kūrybinį kelią, įrašinėjo dainas, kurias grojo radijo stotys, ir išleido ne vieną muzikinę plokštelę.
Ilgos kelionės ir sėkmingai įveikti dainų konkursai skirtingose pasaulio šalyse Nijolei padėjo pajusti gyvenimo pilnatvę ir suteikė didelį džiaugsmą. Ansamblis turėjo pasisekimą Maskvoje, kur buvo kviečiamas į tarptautines estrados programas, tokias kaip „Auksinis ruduo“ ir „Draugų melodijos“. Jie akomponuodavo atlikėjams iš socialistinių šalių ir patys dainuodavo.
Taip pat skaitykite: Apie Nijolę Prascevičienę
Nijolė Ščiukaitė teigia, jog tuomet išvažinėjo kone visus didžiuosius Rusijos miestus. Gastrolės trukdavo ir po tris mėnesius, praleistus Azijoje, Kaukaze, Urale, prie Baikalo. Jie važinėjo po pasaulį su lietuviška daina.
Apdovanojimai ir įvertinimas
1974 metais Nijolė Ščiukaitė pelnė LSSR nusipelniusios artistės vardą ir dainavo tarptautiniame festivalyje „Sopotas“. Po poros metų ji atstovavo Lietuvą festivalyje „Bratislavos lyra“ ir ne kartą buvo pripažinta geriausia dainininke. 1993 metais jai buvo įteikta Antano Šabaniausko premija, o 1996 metais ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
Dainų prasmė ir lietuviškas repertuaras
Nijolei Ščiukaitei visada rūpėjo prasmė, vidinė šiluma ir savitumas. Ji norėjo, kad jos atliekamos dainos būtų prasmingos ir kažką pasakytų žmonėms. Jai labai patikdavo baladės, kurių ji yra sudainavusi daug. Nors estrados dainininkė daug laiko praleisdavo ne Lietuvoje ir atlikdavo rusų kompozitorių sukurtas dainas, jos sudainuotų dainų archyve yra ir žinomiausi lietuvių kompozitorių kūriniai.
Ji pirmoji sudainavo Algimanto Raudonikio „Raudona rožė“ ir „Krantų gėlė“, kurias visi žino ir šiandien.
Gyvenimas su Juozu Tiškumi
Visą kūrybinį gyvenimo kelią Nijolė Ščiukaitė nuėjo su Juozu Tiškumi, kuris buvo „Estradinių melodijų“ vadovas ir jos gyvenimo draugas. Ji visada jį gerbė ir mylėjo, ir myli dabar, nors jau keturiolika metų Juozo nebėra su ja.
Taip pat skaitykite: Kūryba: Nijolė Kepenienė
Juozo Tiškaus mirtis įtakojo Nijolės kūrybinės ir koncertinės veiklos pabaigą. Po jo mirties ji nebegalėjo eiti į sceną, nes daina nebeskambėjo taip, kaip anksčiau. Vėliau ji dar kurį laiką dirbo B. Dvariono muzikos mokykloje dainavimo mokytoja ir dirbo su vaikais 16 metų. Šis kūrybinis darbas jai taip pat buvo labai gražus, nes ji aiškino jiems ne tik tai, kaip reikia kvėpuoti, tačiau ir kaip perteikti tekstą, kaip įsijausti į dainą ir ją suprasti.
Pasak Nijolės Ščiukaitės, vaikai norėdavo dainuoti anglų kalba, tačiau ji visuomet skiepijo meilę lietuvių kalbai.
Dabartinis gyvenimas
Laikui bėgant Nijolę ėmė varginti nugaros ir sąnarių skausmai, todėl ji paliko mokytojos darbą. Dabar ji vos gali vaikščioti ir niekur nebeišeina. Ji gyvena koronaviruso sąlygomis jau du metus, tačiau visą gyvenimą labai daug važinėjo ir keliavo, todėl visada pasiilgdavo namų. Grįžti į namus po gastrolių būdavo didžiausia šventė. Savo namus ji myli ir dabar ir visiškai nesijaučia suvargusi. Jai gera juose, nes dabar čia visas jos pasaulis.
Nijolė Ščiukaitė turi daug draugų, kurie ją lanko ir susiskambina. Ji nesiskundžia, nors sveikatos norėtųsi turėti šiek tiek daugiau. Ji gyvena septintame aukšte, iš kur atsiveria puikūs vaizdai. Ji stebi visus metų laikus iš aukštai ir prisimena, kaip atsikėlus į šį butą, po langais augantys beržai buvo ką tik pasodinti, o dabar jai jie septintame aukšte šakomis moja.
O vienatvės ji nebijau, nes jai ji visai nebaisi. Ji labai gerai jaučiasi viena.
Taip pat skaitykite: N. Pareigytės iššūkiai ir pasirinkimai
Algimantas Raudonikis: kūryba ir įvertinimas
Algimantas Raudonikis (1934-2023) - kompozitorius, kurio kūryba apima įvairius žanrus. Jis mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos teorijos-kompozicijos skyriuje ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Raudonikis dirbo Respublikinių liaudies meno rūmų Muzikos skyriuje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Nuo 1967 m. jis buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys ir surengė apie 400 autorinių koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūriniai skambėjo dainų šventėse, festivaliuose ir konkursuose. Algimantas Raudonikis yra pelnęs Jono Švedo, Stasio Šimkaus ir choreografijos premijas. 1977 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, 1984 m. - liaudies artisto garbės vardas. 2004 m. jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Algimantas Raudonikis yra parašęs daugiau kaip 700 įvairių žanrų kūrinių, įskaitant estradinę muziką, choro dainas ir kūrinius liaudies instrumentams.
Kiti estrados atlikėjai: Adolfas Jarulis ir Jurgis Žukauskas
Šalia Nijolės Ščiukaitės scenoje dažniausiai regėdavome du vyrus dainininkus - Adolfą Jarulį ir Jurgį Žukauską. Adolfo Jarulio sceninė biografija labai panaši į Nijolės Ščiukaitės. Po beveik dešimtmečio gastrolių su filharmonijos kolektyvais 1971 metų pabaigoje solistas apsistojo Klaipėdoje ir pradėjo dainuoti pavyzdiniame estradiniame ansamblyje „Žėrutis“ bei uostamiesčio liaudies operoje.
Didžiausi dainininko pasiekimai - 1973 m. konkurso „Vilniaus bokštai“ laureato vardas, 1984 m. diplomas Liepojos estrados festivalyje „Jūros perlas“.
Kitą Nijolės partneris buvo Jurgis Žukauskas. Nuo ansamblio „Estradinės melodijos“ įsikūrimo 1966-aisiais dešimt metų dainuota šiame kolektyve.
Įdomios istorijos iš scenos gyvenimo
Nijolė Ščiukaitė prisimena, kaip kartą pirmoje eilėje jos koncertą stebėjo tuometė pirmoji Lietuvos ponia Griškevičienė, kuri buvo to paties audinio suknele kaip ir solistė scenoje. Kitą kartą vieno rajono centre N.Ščiukaitė, dainuodama „Paukščiukų šokį“, į sceną šokti iš salės pakvietė vyriškį, kuris pasirodė esąs pirmasis rajono partijos komiteto sekretorius.
Linksmiausia būdavo, kai lietuvių estrados kolektyvai gastrolių metu susitikdavo kokiame nors tolimo Rusijos miesto viešbutyje.
Juozas Tiškus: gyvenimas ir kūryba
Kaune gimęs Juozas Tiškus vaikystėje labai mėgo muziką. Tarnaudamas kariuomenėje mokėsi ne karybos, tobulino muziko įgūdžius - grojo, vadovavo ir organizavo muzikinius kolektyvus. Spontaniškas Juozo Tiškaus apsilankymas savo buvusioje gimnazijoje, kur tada jau veikė Kauno politechnikos institutas, tapo lemtingu - jis pataikė į instituto orkestro repeticiją, nešykštėjo patarimų, kaip reikėtų groti. Orkestrui kaip tik trūko profesionalo rankos ir jį pakvietė vadovauti.
1957 m. Juozo Tiškaus orkestras paskelbiamas geriausiu orkestru Lietuvoje ir išsiunčiamas į Maskvą, į Pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį varžytis su kitais atlikėjais. 1958 m. J. Tiškaus orkestro pagrindu nuspręsta įkurti profesionalų Lietuvos estradinį orkestrą, priklausantį Valstybinei filharmonijai, kuriam vadovautų pats maestro. Tai buvo pirmasis Lietuvoje profesionalus bigbendas.
1966 m. LEO buvo performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“.
Šiauliai - lietuvių estrados sostinė
Lietuvių estrados sostinės vardu kažkada buvo tituluojami Šiauliai. To įrodymas - pirmasis lietuvių estrados atlikėjų konkursas Vilniuje 1963 metais. Tame konkurse ryškiausi buvo du kolektyvai, ir abu iš Šiaulių: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos estradiniai ansambliai.
Tais pačiais metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį.
Nijolės Ščiukaitės kūrybos bruožai
Muzika Nijolę lydėjo nuo vaikystės. Dar vaikų darželyje mergaitė tapo pirmąja dainininke ir skaitove. Draugystę su daina ji tęsė besimokydama Šiaulių V. Kudirkos vidurinėje mokykloje. Po studijų Šiaulių muzikos technikume Nijolė paskiriama dirbti Daugėlių kultūros namuose ir čia ima dainuoti estradiniame ansamblyje.
1974 metais solistė dalyvavo populiariame estradinės dainos konkurse Sopoto mieste (Lenkija). Ji buvo pirmoji solistė iš Lietuvos dainuojanti tokiame konkurse.
Jei peržvelgsime Nijolės Ščiukaitės repertuarą, tai jame gausu lietuvių kompozitorių B. Gorbulskio, V. Telksnio, A. Raudonikio, M. Tamošiūno, M. Vaitkevičiaus, M. Noviko, T. Makačino, o ir paties J. Tiškaus dainų. Iš užsienio kompozitorių Nijolė ypač buvo pamėgusi kompozitorius S. Kolodžerį ir I. Kraičių.