Mirus mums artimam žmogui, skubame tvarkyti „žemiškų“ reikalų: laidotuvių, vietos kapinėse ir atsisveikinimo proceso. Tačiau dažnai kyla klausimas, ką reiškia mirimo sukakčių ir datų prisiminimas, kokios maldos tradicijos svarbiausios ir iš kur jos kilusios. Šiame straipsnyje panagrinėsime gimimo dienos mirusiems tradicijas Lietuvoje, jų kilmę, reikšmę ir transformacijas modernioje visuomenėje.
Mirties samprata ir jos reikšmė
Biblija primena apie žmogaus mirtingumo neišvengiamumą, kuris yra esminis žmogiškosios prigimties elementas. Žmogus yra Dievo kūrinys, esantis kūno ir dvasios vienybėje. Po mirties nebegalime kalbėti apie žmogų kaip apie tokį, nes jis praranda šią vienybę. Todėl apie mirusį kalbame kaip apie Jono ar Aldonos dvasią (sielą). Kūnas pagarbiai palaidojamas, o dvasia keliauja į Dievo teismą, kur duodama apyskaita už visą žemišką gyvenimą.
Į pragarą keliauja dvasia, kuri aiškiai išreiškė norą gyventi be Dievo. Į dangų keliauja teisiųjų dvasios, kuriems pavyko eiti Dievo nurodytu keliu ir siekti šventumo. Skaistyklos būsenoje atsiduria tie, kurie stengėsi, bet ne visada pavyko gyventi pagal Dievo valią. Jų laukia apsivalymo kelias, kuriam reikalingos gyvųjų maldos.
Maldos už mirusius
Mirusiųjų sielos nebegali įtakoti savo amžinojo likimo, todėl reikalingos mūsų - gyvųjų - maldos. Tam turime tris priemones:
- Atlaidų malonę.
- Šv. Mišias.
- Asmeninę maldą.
Atlaidus galima pelnyti tam nustatytomis dienomis, išpildžius sąlygas: atlikus išpažintį, dalyvaujant šv. Mišiose, priimant šv. Komuniją ir sukalbant nustatytas maldas. Šv. Mišių už mirusius auka dovanojama kas kartą, kai užprašome šv. Mišias, kurių metu įvardinamas konkretus mirusysis. Asmeninė malda padeda neprarasti bendrystės ir artumo su mirusiaisiais. Tikėjimo išpažinime kas kartą kartojame - tikiu gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą! Kai savo artimiesiems išprašysime dangaus malonės, jie galės melsti už mus, prašydami mums reikalingų Dievo malonių. Jeigu už mirusius nesimeldžiame, jie tai suvokia kaip meilės stoką.
Taip pat skaitykite: Tradicijos mirusiojo gimimo dieną
Gimimo diena dangui
Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys melsdavosi šv. Mišių metu už savo artimuosius. Tą akimirką, kai krikščionių bendruomenė susirenka artimesnei bendrystei su Viešpačiu, ji maldos metu prašo, kad galėtų turėti galimybę gyventi bendrystėje taip pat su savo mirusiais artimaisiais. Pirmųjų amžių krikščionys Mirties dieną vadindavo Gimimo dangui diena. Romos katakombose yra užrašai ant kapų, kur rašoma, kad štai būdamas keturiolikos metų gimė Dangui. Bažnyčia mini ne šventųjų gimimo dieną, o mirties. Tikinčiam žmogui mirties diena yra Gimimo dangui diena. Todėl laidotuvių dieną raginama dėkoti už mirusio žmogaus gyvenimą, už laiką, kurį kartu praleido, už įvykius, kuriuos kartu patyrė, už pamokas, kokių tas žmogus išmokė savo pavyzdžiu. Mirtis yra neišvengiama tikrovė, slenkstis į gyvenimą, kuris niekada nesibaigia: kai baigsis žemiškasis gyvenimas, prasidės Amžinasis.
Liaudiškasis pamaldumas ir tradicijos
Liaudiškasis pamaldumas vystėsi „užfiksuodamas“ momentus, kuriuos laikė reikšmingais meldžiantis už mirusiuosius šv. Mišių metu. Paprastai mirusieji prisimenami praėjus 9 dienoms ir 30 dienų po mirties ar laidotuvių šv. Mišių. Šie laikotarpiai svarbūs gedint savo mirusiųjų artimųjų, norint „išgedėti“. Susirinkti bendrai maldai po 9 dienų - tarsi pasakymas, kad mes niekur nedingome, kad velionis nėra užmirštas. Susitikimas po 30 dienų šv. Mišiose primena, kad gedulas tęsiasi. Yra šeimų, kurios iki pirmųjų mirties metinių susirenka mirusiojo prisiminti šv. Mišiose kas mėnesį. Po mirties metinių teisinga prisiminti mirusįjį kartą per metus mirties metinių dieną, gimimo dangui dieną.
Pirmykštėje krikščionių bendruomenėje žmogus dažniausiai buvo laidojamas savo mirties dieną. Buvo tradicija melstis už mirusįjį trečiąją dieną po mirties, išreiškiant viltį, kad ir mirusiojo kūnas bus prikeltas amžinajam gyvenimui laikų pabaigoje, ir septintąją dieną po mirties, prisimenant, kad Dievas septintąją dieną po pasaulio sukūrimo ilsėjosi. Iš čia kilo ir devintinių ir trisdešimtinių tradicija. Trečią dieną krikščionys melsdavosi už mirusiuosius ją tapatindami su Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių trečiąją dieną po mirties, o septintąją dieną - švęsdavo kaip Viešpaties dieną - sekmadienį. Vėlesniais laikais šios tradicijos transformavosi į mirusiųjų prisiminimo formas, kurias vadiname liaudiškuoju pamaldumu, turinčiu gilias Bažnyčios tradicijas. Lietuvoje dažniausiai žmogus laidojamas trečiąją dieną po mirties - kuri mums tampa simboliniu susivienijimu su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų trečiąją dieną.
Bažnyčia moko, kad kiekvienos šv. Mišios yra visų pirma visuotinė Jėzaus Kristaus auka už visus ir visiems laikams. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių būta tradicijos ant diptichų - specialių lentelių užrašyti savo mirusiųjų vardus, už kuriuos prašai maldos jiems linkėdamas Dievo gailestingumo. Kunigas perskaito užrašytus artimųjų vardus ir paragina visą bendruomenę melstis už juos. Nuo seno Eucharistijos šventimas buvo tas įvykis, kurio dėka buvo prisimenami broliai ir seserys kaip tikrai esantys, kurie buvo suvienyti į bendruomenę šventųjų bendrystės galia.
Dėl šv. Mišių laidotuvių proga visada rekomenduotina pasitarti su savo parapijos klebonu ar kunigu. Paprastai šios šv. Mišios aukojamos už pakrikštytąjį asmenį. Jeigu žmogus buvo krikštytas, o jo vaikai netiki Dievu, reiktų išlaikyti pagarbą pakrikštytajam ir išpildyti visa, kas yra būdinga jo priklausymo bendruomenės atsisveikinimo liturgijai. Taigi, jeigu nesu tikintis - reiktų palaidoti žmogų pagal jo religinius įsitikinimus, pilnai paminint ir pakviečiant jį pažinojusius maldai. Tokiu būdu bus išlaikoma derama pagarba mirusiesiems ir jų įsitikinimams.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Visų šventųjų diena ir Vėlinės
Lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena, kurioje Bažnyčia viena švente pagerbia visus savo šventuosius, oficialiai Bažnyčios paskelbtus šventaisiais arba šventą gyvenimą gyvenusius vyrus ir moteris, niekada tokiais nepaskelbtus. Tai yra privaloma katalikams šventė. Visų šventųjų diena nėra Mirusiųjų atminimo diena. Nė vienas šventasis, kuris yra oficialiai paskelbtas šventuoju, gyvųjų tarpe nėra, nes žmogus, būdamas gyvas, vis tiek turi pagundų nuodėmei ar suklydimui. Todėl Bažnyčia nė vieno asmens šventuoju, jam dar esant gyvam, neskelbia. Bažnyčia Visų Šventųjų iškilmėje aukoja mišias kaip džiaugsmingas mišias ir kunigo rūbai tose mišiose yra džiaugsmingos baltos spalvos. Viskas pasikeičia kitą dieną, lapkričio 2-ąją. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad būtent lapkričio 1-ąją reikia pagerbti mirusiuosius. Bažnyčia turi tradiciją melstis už visus mirusiuosius visą savaitę, vadinamąją oktavą, nuo lapkričio 2-osios. Bažnyčios mokymas teigia, kad Vėlinių dieną ir visą oktavą po tos dienos, aplankant kapines ir nuoširdžiai pasimeldžiant už mirusiuosius, yra pelnomi atlaidai. Bažnyčia skatina ir ragina žmones lankyti mirusių artimųjų kapus nebūtinai per Vėlines, o ir per visą savaitę po jų.
Kapų lankymas yra susietas su malda. Šiandien labiau pastebime žvakučių pirkimo, gėlių pirkimo maniją: kuo didesnės puokštės, kuo daugiau žvakių - tai atseit daugiau mūsų širdies ir daugiau mūsų dėmesio. Iš kitos pusės patys lyg ir manome, kad Amžinybėje veikia tas pats principas kaip ir žemiškajame gyvenime: jei neturime laiko savo artimiesiems, tai dėmesį jiems bandome parodyti pirkdami dovanas. Tačiau gėlių kiekis, žvakių kiekis ar kiek ilgai dega liepsnelė ant kapo, be maldos mirusiajam nedaro jokios įtakos.
Šarvojimo tradicijos
Mirus žmogui, jo kūnas paruošiamas šarvojimui. Kambaryje pastatoma šarvojimo lenta - apie 12 m ilgio ir 1 m pločio namuose austas audinys. Aplink pokarstinę lentą su karstu sienos uždengiamos kapomis - divonais, dažniausiai šviesiai pilkos arba juodos spalvos.
Atvykus giminėms ir pažįstamiems prasideda budynė - budėjimas prie mirusiojo. Jau pirmąjį vakarą ateina giesmininkai ir gieda kalnus ir kitas laidotuvėms skirtas giesmes iš kantičkų. Giedojimas sodyboje girdisi toli. Budėtojai ir giedotojai pamaitinami. Šermenų ritualo nevalia atsisakyti.
Laidotuvių metu į mirusiojo namus atvyksta visi norintys dalyvauti laidotuvėse. Paskirtu laiku ruošiamasi karsto išnešimui. Prieš karstą nešama ugnis, t. y. viena prie karsto šermenų metu degusi žvakė. Ant karsto dangčio pritvirtinamas kryžius. Karstui išnešti būna aprengti 4 arba 6 vyrai. Iš kambario išneštas karstas pastatomas prieš namą, kartais karstas atidengiamas ir fotografuojasi.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Laidotuvių procesija
Paruošiamas vežimas, pakinkytas 2 ar 4 arkliais. Šonai uždengiami specialiai tam namuose austais ornamentuotais divonais. Priešais mašiną išsirikiuoja kolona. Priekyje eina vyrai, nešantys kryžių ir dvi vėliavas. Juda mašina su pašarvotu karstu, o toliau eina artimieji ir giminės. Laidotuvių procesijų metu yra giedama ir groja muzika (dūdos).
Atvykus prie bažnyčios, pradeda skambėti bažnyčios varpai. Kunigas pasitinka karstą. Karstas pastatomas ant morių, uždengtų žaliu užtiesalu. Po mišių karstas išnešamas iš bažnyčios.
Kapinės ir kapavietės
Jei kapavietė nėra nuspręsta anksčiau, tai ją parenka mirusiojo artimieji. Keletas kaimo vyrų (duobkasių) kapo duobei iškasti ir paruošti. Duobė puošiama gėlių žiedais ir eglišakėmis. Jos šone padaroma niša, kur pastatomas kryželis ir uždegama žvakė. Karstas nuleidžiamas specialiomis juostomis. Kunigas pašlaksto karstą švęstu vandeniu ir tada jį peržegnoja. Atlikus visas religines apeigas, karstas užkasamas. Ant kapo pastatomas kryžius. Kapas apdedamas gėlėmis ratu.
Po laidotuvių visi vyksta į namus gedulingiems pietums. Po pietų vėl giedamos giesmės už velionio vėlę, tada pradedama valgyti ir dar kartą prisimenamas velionis.
Kapinės ir jose esantys kapai, įrengti prisilaikant senųjų tradicijų, turi religinę prasmę. Antkapiniai paminklai yra pasukti fasadine puse į bažnyčią. Kapavietės aptvėrimo kampinius ir vartelių stulpelius puošia žvakidės, kuriuose Vėlinių ar kitu metu uždegamos žvakės.
Devintinės ir metinės
Po laidotuvių artimieji meldžiasi devynias dienas, vadinamas devintinėmis mišiomis. Prie kapo uždegamos žvakės, padedamos gėlės ir meldžiamasi. Po to grįžtama į velionio namus, kur būna paruoštas atminimo (gedulingas) stalas. Jeigu mirė motina, gedulas trunka vienerius metus, jeigu tėvas-pusė metų. Per gedulą negalima eiti į pasilinksminimo vietas, linksmintis ir šokti.
Mirties paminėjimas vyksta praėjus metams nuo mirimo dienos. Bažnyčioje mišios, į kurias susirenka giminės, artimieji ir kaimynai. Po to visi vyksta į velionio namus, kur būna paruoštas stalas. Grįžę į namus meldžiasi, gieda giesmes už mirusiojo vėlę ir valgo.
Vėlinės
Vėlinės - mirusiųjų atminimo diena, lapkričio pirmoji. Žmonės ruošiasi, sutvarkydami kapines, papuošdami kapus. Tūkstančiai žmonių keliauja į kapines aplankyti mirusių artimųjų, senolių ir prosenelių kapų. Kunigai aukoja mišias už mirusiuosius. Kapinės ypač įspūdingai atrodo Vėlinių vakarą, paskęsdamos žvakių liepsnų šviesoje.
Naujos tendencijos ir iššūkiai
Šiandien laidojimo ir atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai Lietuvoje yra veikiami globalizacijos procesų, plintančių inovacijų įtakos. Neretai nauji laidotuvių papročiai bei tikėjimai susipina ir susilieja su tradicinėmis elgesio normomis bei pasaulėjauta. Požiūris į laidotuves tapo gana liberalus. Atsirado mirusiojo palaikų deginimo galimybės, tad dažnai atsisveikinimui skiriama viena diena ir rytojaus dieną įvyksta laidotuvės. Žmogus mėgsta komfortą, todėl mirusiojo laidojimo būdas kremuojant žymiai estetiškesnis, ekologiškesnis, o ir skausmo artimiesiems sukelia mažiau.
Vis dažniau atsisakoma gyvai giedančių giesmininkų grupės, nes artimiesiems jie asocijuojasi su ypač graudžiomis laidotuvėmis, kurios vėliau prisimenamos su neigiamomis emocijomis. Galvodami apie velionį artimieji dabar paprastai renkasi gyvai atliekamą ar leidžiamą instrumentinę muziką.
Atsiranda naujovių, pavyzdžiui, Bios urnos su augalų sėklomis, leidžiančios po mirties tapti augalu. Tačiau žmonės dar labai atsargiai žiūri į tokias naujoves.
Bažnyčios pozicija
Bažnyčia neturi vieningos nuomonės dėl daugelio laidotuvių papročių ir tradicijų. Svarbiausia yra malda už mirusiuosius ir jų prisiminimas. Kapų lankymas yra asmeninis tikinčiojo atsiliepimas. Svarbiausia neužmiršti, kad negerai būtų nesimelsti už mirusiuosius.
Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, jeigu tik kremavimas neišreiškia nepagarbos kūnui, netikėjimo prisikėlimu iš numirusiųjų, be to, pelenai turi būti pagarbiai palaidojami.