Lietuva, kaip ir kitos pasaulio šalys, vis labiau įsipareigoja užtikrinti vaikų su negalia teises. Šis įsipareigojimas remiasi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Konvencija įpareigoja valstybes užtikrinti vaikams su negalia lygias teises bendroje švietimo sistemoje ir kitose gyvenimo srityse.
Įtraukusis švietimas: nuo integracijos prie teisės
Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems.
Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų - pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia.
Mąstymo pokytis: nuo sutrikimo prizmės prie žmogaus teisių
Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“.
Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vaikų su negalia ugdymui
Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė.
Ko galime pasimokyti iš kitų šalių?
Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriama šalis, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo - Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui - Ispanija.
Jonas Ruškus norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje.
Iššūkiai ir mitai
Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Dvi pagrindinės baimės, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų.
Įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko - mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko.
Taip pat skaitykite: Kaip sėkmingai atostogauti su vaiku, turinčiu negalią
Elgesio problemos, kurių bijo tėvai, yra diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje.
Įvairovės principo įgyvendinimas
Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių.
Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo.
Valstybės parama ir pagalba šeimoms
Vaikai su individualiais poreikiais yra daugiau priklausomi nuo kitų asmenų pagalbos, ypač šeimos narių. Todėl valstybė turi suteikti pagalbą vaikams su individualiais poreikiais ir jų šeimoms. Valstybė turi užtikrinti, kad vaikai su individualiais poreikiais būtų kuo daugiau įtraukiami į visuomenę. Tam gali reikėti specializuotos pagalbos, pvz., švietimo programų pritakymo vaikams su individualiais poreikiais, asistento pagalbos, veiklų dienos centruose. Vaikai su sunkia negalia globos įstaigose turėtų gyventi tik išimtiniais atvejais, kai to reikia geriausiems vaiko interesams užtikrinti.
Valstybė turi suteikti pagalbą ir išmokas šeimoms, kurios augina vaiką su individualiais poreikiais, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai vystantis, saugant vaiko sveikatą bei vaikui mokantis. Šeimos, auginančios vaikus su individualiais poreikiais, gali gauti pagalbą, kurią užtikrina nacionalinis teisinis reglamentavimas.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Svarbu pažymėti, kad žmogaus teisės neįtvirtina konkrečios pagalbos, kurią valstybė yra įpareigota suteikti. Tačiau valstybės teikiama pagalba turėtų užtikrinti vaiko su negalia pagrindinius poreikius ir suteikti galimybę šeimoms bei vaikams dalyvauti visuomenėje. Kad vaikas galėtų gauti pagalbą, jam turi būti nustatyta negalia (neįgalumas). Valstybės pagalba garantuojama nepaisant negalios pobūdžio. Negalia nustatoma vadovaujantis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tam reikalingos specialios medicinos ir kitos žinios.
Problemos ir spragos sistemoje
Atrodytų, reikalai turėtų pagerėti papildžius Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą fizinių bausmių draudimu. Tačiau pataisos, mūsų vaikų laimei, pagaliau priimtos, tik ar jiems nuo to saugiau? Kažin. Paaiškėjo, kad atimti vaikus iš smurtaujančių tėvų neužtruks, tik kur tuos atimtus vaikus saugiai padėti? Valdiški globos namai uždaromi, o vadinamuosius budinčius globėjus gali ant pirštų suskaičiuoti - daugiau kalbėta apie jų ruošimą nei paruošta! O jei ir vėl pasitaikys vaikas su negalia, nekalbantis - kaip jį prakalbinti, kuo tikėti - tėvais ?r kaimynais? Ką ir kur tokiu atveju vežt? Stogas pačiam VTA skyriui gali nuvažiuoti!
Paaiškėjo, kad įstatymo raide drausti mušti vaikus yra pigu ir paprasta, o štai pasirūpinti jais, laiku ir nuolat teikti tėvams pagalbą, kad šeima su vaikais nenusiristų į skurdą, socialinę riziką ir atskirtį - brangu, sunku, nuobodu.
Apie silpniausių, labiausiai pažeidžiamų vaikų - vaikų su negalia - teises apskritai nekalbama. O juk Vaiko teisių konvencijoje, kurios Lietuva įsipareigojo paisyti, vaikams su negalia išskirtas specialus straipsnis, kur pabrėžiama , kad „neįgaliam vaikui būtina suteikti pasitikėjimą savimi ugdančias gyvenimo sąlygas ir skatinti būti aktyviu visuomenės nariu. Jam turi būti užtikrinta ,,ypatinga globa ir parama“, ,,speciali priežiūra“, kuri būtų prieinama. O Neįgaliųjų Teisių Konvencijos, ratifikuotos mūsų valstybėje, 23 straipsnis kalba būtent apie pagalbą šeimai, auginančiai vaiką su negalia. Tačiau net 70 proc. visų pastabų dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos nesilaikymo Lietuva gavo… būtent dėl vaikų su negalia!
Tėvų patirtys ir baimės
Iš 2016 m. gautų 607 skundų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai 80 buvo apie patirtą diskriminaciją dėl negalios. Dažniausiai ji lietė psichikos negalią turinčius asmenis. Spėkit - o ar tėvai kreipiasi į valdžios institucijas dėl savo neįgalių vaikų diskriminacijos? Tėvai tyli, nes nebesitiki valstybės pagalbos ir užtarimo, nes negauna to nuo nepriklausomybės atgavimo. Lemtis auginti vaiką su negalia nesirenka šeimos. Kiekvienai tai sunkus išbandymas, juolab kad ir vaiko teisių užtikrinimą valstybė palieka tėvams, vienišai mamai, neva taip išreikšdama pasitikėjimą jais.
Socialinių tinklų uždaruose tėvų, auginančių vaikus su negalia, forumuose dalinamasi baimėmis ir skaudžia patirtim apie šoką keliančius netikėtus VTAS atstovų vizitus. Neįgalus vaikas, įkalintas namuose, nelankomas jokio psichologo ar socialinio darbuotojo, staiga parūpsta valstybei! Tuo tarpu tokių vaikų šeimoms neteikiama jokia pagalba! Tėvai norėtų auginti vaiką be prievartos, tačiau nenumano, kaip sudrausminti nekalbantį, kalbos nesuprantantį kitokios raidos paauglį jo nebaudžiant. To griebiamasi iš nevilties, o kurie tėvai ima ramintis mintimi, kad vaikas kitaip nesupras, jam neskauda - ir net įtiki tuo.
Alternatyvūs sprendimai ir pagalba šeimoms
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“, kuris rūpinasi vaikais su negalia ir jų šeimomis, vadovė Aušra Stančikienė sako: „Suaugę neįgalieji patys gali kovoti už savo teises ir išsikovoja, tuo tarpu vaikai su negalia - bejėgiai, jų šeimos - smarkiai sužeistos, nustumtos į atskirtį. Taip, kai kurios mamos nesudeda rankų, tačiau vienos stengiasi tiktai dėl savo vaiko, o kitos susiburia po tam tikros negalios pobūdžio ar diagnozės vėliava. Gaila, bet jų kovos dėl vieningumo stokos, nesutarimų ir diagnozės pervertinimo neatneša laukiamų permainų visiems mūsų vaikams.“
Fondo „Algojimas“ vystomojo projekto „Pojūčių klinika“ specialistai žino, kad net ir mylint ypatingos raidos vaiką, gerai jį pažįstant ir mokant jį nuraminti, jo agresijos ar saviagresijos priepuolių išvengti ne visada pavyksta. Bet jeigu tėvai negauna specialistų paslaugų - retas išsiverčia be prievartos.
Tačiau regionuose tokios paslaugos nei vaikams, nei šeimoms neteikiamos net privačiai, jau nekalbant apie valstybės ar savivaldos paslaugas. Ar tai nėra institucinis smurtas, kai valstybė, spjauna į savo pareigą užtikrinti vaikų su negalia teises , o tėvams tenka prisiimti atsakomybę už padarinius?
Užtat mūsų valstybė vaikams su sunkia negalia leidžia merdėti namuose, ant išsekusios motinos rankų - nesulaukus eilės į įstaigą su medikų priežiūra, mat šios skirtos tik suaugusiems. Arba klok, motin, 900 eurų per mėnesį už privačią! Tokią baisią neviltį neseniai patyrė dukrelę namuose viena pati slaugiusi jonavietė. Ar protu suvokiama, kai tai vyksta ES valstybėje - vos gyvam vaikui tenka laukti ilgoje eilėje į pensionatą? Ak, nesulaukė? Ką gi, į kapus Lietuvoje jis bus praleistas be eilės…
Nacionalinė įtraukaus ugdymo strategija: būtini žingsniai
Būdamas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu ir Komiteto parengto 24-ojo Konvencijos straipsnio išaiškinimo bendraautorius apie tai, kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, Jonas Ruškus rekomenduoja, kad būtų parengta nacionalinė įtraukaus ugdymo įgyvendinimo strategija, kurioje būtų aiškiai įvardintas siekis visiškai panaikinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje, kad atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą būtų traktuojama kaip diskriminacija, ir užtikrinti šių vaikų ugdymąsi lygiai su visais kitais vaikais.
Ypač svarbu įteisinti esminius tokius Konvencijos terminus, kaip visų ugdymo įstaigų prieinamumas visiems negalią turintiems vaikams, ir tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Prieinamumas reiškia, kad pašalinamos visos teisinės, fizinės, administracinės ir kitos kliūtys vaikams mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje mokykloje.
Parama mokytojams ir ugdymo metodai
Parama mokytojui yra esminė įtraukaus ugdymo sąlyga. Būtinas profesionalus mokytojo padėjėjas klasėje ir mokykloje, parama ugdymo priemonėmis, klasės dydžio mažinimas, kvalifikacijos tobulinimas.
Ugdymo metodai yra ne mažiau svarbu. Efektyvų mokymosi darbą heterogeninėje klasėje užtikrins interaktyvūs, grupinio darbo ir kiti aktyvūs, įtraukiantys mokymosi mokytis ir mokymo metodai. Ypač svarbus skatinamasis - simbolinis ir finansinis - įtraukaus ugdymo praktikų vertinimas.
Netoleruotini yra mokyklų reitingų išimtinai pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų pagrindu, pagal šimtukininkus, kuomet mokyklos, kurių moksleiviai gauna mažesnius brandos egzaminų vertinimus, yra etiketizuojamos „atsilikėlėmis“ „gėdos sąrašu“ ir panašiai. Visos mokyklos yra vertingos, visi iki vieno vaikai yra Lietuvos vaikai ir kiekvienas vaikas yra vertingas ir traktuotinas kaip gabus, ir valstybės pareiga kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas mokytis, nesvarbu, kokia jo negalia, fizinė, intelekto, psichosocialinė, klausos, regos, autizmas, elgesio ar dar kita. Vadinkime kokybiškomis tas mokyklas, kurios sukuria pridėtinę vertę ugdydamos visus vaikus be diskriminacijos, tame tarpe ir negalią turinčius vaikus.