Įvadas
Vaikų baimės - sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, kuriam įtakos turi įvairūs faktoriai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl vaikai anksčiau bijojo susirinkimų, kokios baimės slypi už šio reiškinio ir kaip keičiasi požiūris į vaikų ugdymą bei bendravimą. Taip pat aptarsime, kaip suaugusieji gali padėti vaikams įveikti baimes ir kurti saugią bei palaikančią aplinką.
Baimė Nežinomybės Akivaizdoje: Pokyčių Baimė
Gyvename nuolatinių pokyčių laikais, tačiau kiekvienas pokytis sukelia tam tikrą pasipriešinimą. Lietuvos savivaldybių asociacija kartu su partneriais įgyvendina projektą „Vaiko teisių užtikrinimo ir pagalbos vaikui ir jo šeimai stiprinimas Lietuvos savivaldybėse: Ankstyvosios intervencijos modelis“, kurį iš dalies finansuoja Norvegijos finansiniai mechanizmai. Kuriamas metodas, kuris bus išbandomas Kauno ir Alytaus miestų, Alytaus ir Telšių rajonų ir Elektrėnų savivaldybėse, daugeliui atrodo gąsdinančiu iššūkiu. Žmonės bijo to, kas jiems nežinoma. Kuo daugiau žinome, tuo labiau mažėja pasipriešinimas naujovėms. Ši baimė ypač aktuali vaikams, kurie dar tik pradeda pažinti pasaulį.
Mokyklos Baimė: Nuo Griežto Auklėjimo Iki Galimybių Vietos
Rugsėjo 1-oji - šventė, lydima ne tik džiaugsmo, bet ir baimės. Vaikas, atėjęs į mokyklą, gali jausti baimę, kurią junta ir šeima, išleidžianti vaiką į mokyklą. Šeimose, kuriose taikomas griežtas auklėjimas, vaikas gali bijoti gauti prastesnį įvertinimą. Neretai mokytojai su nostalgija prisimena laikus, kai vaikai bijojo mokytojo. Tačiau nuolatinė baimė neleidžia vaikui atsiskleisti. Vaikas bijo būti nemylimas ir atstumtas.
Laimei, šių dienų mokyklose vyksta daug gerų pokyčių. Atsiranda demokratinių ir humanistinių mokyklų. Nors mokyklos išlieka standartinės, didelė dalis mokytojų vadovaujasi kitomis nuostatomis. Svarbu negąsdinti vaikų mokykla, o teigti, kad tai yra galimybių vieta. Užuot draudus vaikui vaikščioti, dairytis pro langą ar bėgioti, reikėtų sakyti, kad mokykloje yra daug galimybių. Naujos rekomendacijos formuoja kitokį požiūrį į žodį "negalima".
Draudimai ir Susitarimai: Auklėjimo Būdai
Viena mama pasakojo, kad ji neįsivaizduoja, kas būtų buvę, jei jai augant namuose tėvai būtų radę kamuolį, nes juo galima išdaužti langą. Visai kitoks poveikis būtų buvęs, jei tėvai vietoj draudimo būtų su vaiku susitarę, paaiškindami, kad kamuolys - puikus daiktas, kai su juo žaidžiama kieme. Ir tuo pačiu su vaiku aptarė, ką galime daryti kambaryje. Tačiau kai reikia rinktis greitai ar efektyviai, dažniausiai pasirenkame greitai. Ir paskui patys stebimės; kas čia su tuo mano vaiku, sakyk, nesakęs, vis tiek savo daro. Suaugęs žmogau, išgirsk, ką tu sakai.
Taip pat skaitykite: Nervų nuraminimo technikos
Tėvų Susirinkimai: Nuo Kritikos Iki Savitarpio Pagalbos
Mokyklos dažnai skundžiasi, kad tėvai nenori ateiti į mokyklą. Reikėtų pakeisti tėvų susirinkimo organizavimą. Nustokime į susirinkimą atėjusiems tėvams sakyti, kad vaikas kažko nepadarė, neparašė, nedalyvavo, nesistengė. Tegul bent kartą per ketvirtį mokytojas pasirengia pokalbiui draugiška tema ir kartu su tėvais ta tema praveda diskusiją, per kurią tėvai galėtų pasidalinti savo patyrimais. Taip susikurtų savipagalbos grupė. Tėvai labai vertina vienas kito patirtis. Jei vaikai eina į tą pačią klasę, vadinasi, ir problemos panašios. Tai būtų viena iš galimybių tėvams tobulėti.
Vaikas Kaip Projektas: Baimė Nuvilti Tėvus
Neretai teigiama, kad vaiką norint vesti, reikia žinoti, kur jį vedi. Daugelis tėvų manosi tai labai gerai darantys. Ir taip atsiranda terminas: stumiu vaiką. Tačiau ar tai nėra vėl ta pati baimė, apie kurią anksčiau kalbėjome? Ir nuvilti tėvus jis bijo. Gal net tėvai jam ir pasakė: koks tu nedėkingas, kiek mes į tave dedame pastangų, o tu kuo užsiimi. Ir to rezultatas - po pirmo-antro kurso vaikas išeina iš universiteto ir kurį laiką bijo apie tai tėvams net pasakyti. Tempia laiką, kol tėvai sužino iš kažkokio kito šaltinio. Labai didelė tikimybė, kad tuo laiku jaunas žmogus gali įklimpti į alkoholį, narkotikus. Labai didelė problema - lošimai.
Partnerystė Su Vaiku: Išgirsti Vaiko Balsą
Tėvai su vaikais turėtų vystyti partneriškus santykius. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ atliko labai puikų tyrimą „Jaunas balsas“ Šio visame pasaulyje atliekamo tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kiek vaikas yra girdimas. Ir pirmiausia vaiką reikia išgirsti šeimoje. Išgirskime, ko nori vaiko širdelė. Tai nereiškia, kad reikia vaikui pataikauti, vykdyti jo kaprizus. Kai kalbuosi su tėvais, labai dažnai išgirstu jų teiginį, kad jie su vaiku kalbasi. Tada klausiu, ar jūs priimate vaiko nuomonę? Ar vaikas ją gali išsakyti? Įstrigo vienos mamos pasakojimas. Ji tvirtino, kad vaikas gali išsakyti savo nuomonę. Tačiau kalbantis labai greitai paaiškėjo, kad mama išsakė savo poziciją, bet kai savo poziciją bandė išsakyti vaikas, mama pasakė: kai čia padėsi šimtą litų, tada buvo litai, va tada savo nuomonę ir išsakysi. Tuo ir pasibaigė šeimos demokratija. Tai nereiškia, kad mama, derindamasi su vaiku, vietoj skalbyklės ar viryklės turi pirkti naują kompiuterį.
Maslovo Piramidė: Poreikių Hierarchija
Yra puiki Maslovo piramidė. Jos apačioje yra žmogaus fiziologiniai poreikiai. Didžiosios dalies mūsų žmonių šie poreikiai patenkinami: ir pavalgę, ir apsirengę. Lyg ir viskas gerai. Aukščiau prasideda saugumo poreikis. Vaikas aiškinasi, kiek jis yra saugus, ar jis savo artimiesiems gali pasakyti apie savo nesėkmes, ar bus suprastas. Dar aukščiau atsiranda meilės ir priklausomybės poreikis. Ir tas poreikis yra labai reikšmingas: aš priklausau šitai mamai, šitam tėčiui, šitai sesei, šitam broliui, šitai močiutei, šitai šeimai, klasei, miestui, valstybei ir t.t. Tas identitetas prasideda nuo vaiko santykių su suaugusiuoju. Ir kai vaikas pasitiki suaugusiuoju, mes turime brandžią asmenybę. Vaikui lengvai galima daryti įtaką, o suaugusieji vaikui atrodo pakankamai draugiški. Ir tada pereiname į dar aukštesnę Maslovo piramidės pakopą: vaikas turi atitinkamą savivertę ir gali sakyti: ne, aš su jumis to nedarysiu, ne, aš to alkoholio nevartosiu ir pan. Ir pačiame piramidės smaigalyje yra saviaktualizacija. Tai yra žmogaus planai, žinojimas, kaip juos pasiekti, o jų nežinantis gali tai sužinoti iš artimų žmonių. Jis gali paprašyti pagalbos, pasitarti. Tačiau tai yra pačiame smaigalyje. Ir kad vaikas jį pasiektų, mums viską, kas žemiau, reikia duoti.
Stiprinti Galias, O Ne Trūkumus
Yra toks senas anekdotas. Mokytojas tėvą pasikviečia į mokyklą ir rekomenduoja įvairiems dalykams samdyti korepetitorius, nes vaikas pratai moka ir istoriją, ir chemiją, ir fiziką, ir kalbas, ir kitus dalykus. Tada tėvas klausia, ar yra dalykas, kurį vaikas gerai mokėtų. Mokytojas sako: jis gerai moka matematiką. Šiame anekdote gili tiesa - stiprinti vaiko galias ir ugdyti jo gabumus. Mes visada esame linkę matyti žmogaus rizikos veiksnius, kas jam nesiseka. Visą šį pavasarį kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ važinėjau po Lietuvą, lankiausi darželiuose ir aiškinomės, kaip padėti vaikui valdyti pyktį, kaip formuoti dalykus, kurie padėtų bręsti vaiko asmenybei. Ir pastebėjau, kad jau darželiuose visi nori labai greito rezultato. Atėjusiam tėčiui ar mamai skuba pasakyti: jūsų vaikas šiandien spardėsi, neklausė. Tačiau jei vaikas spardėsi, tu, kaip specialistas, padėk jam, kad jis nesispardytų, o tėvo paklausk, kaip vaikas namuose valdo pyktį. Mes, suaugusieji, pirmiausia norime vaiką pakeisti.
Taip pat skaitykite: Gimti anksčiau: patirtys
Partnerystė Šeimoje: Tarp Tėvų Ir Vaikų
Kalbate apie vaiko ir tėvų partnerystę, bet ne taip retoje šeimoje tos partnerystės nėra tarp mamos ir tėčio. Yra tik buvimas kartu. Kaip tai atsiliepia vaikui? Kada mokykla atkreipia dėmesį į vaiką? Tada, kai vaikas blogai elgiasi. Kai spardosi, kai neruošia pamokų, kai neateina į mokyklą, kai valkatauja. Mokykla orientuota į akademinius pasiekimus. Gal tapdami vis labiau pilietiški, sugebėsime matyti ir nelaimingus vaikus? Visada, kai mokykla kreipiasi į mane dėl vaiko problemų, pasiteirauju, ar pirma man galima susitikti su to vaiko tėvais. Nėra blogų vaikų, yra tik netikusios aplinkybės, kurias mes sukuriame savo vaikams ir į kurias įmetame savo vaiką. O vaikas net nežino tų algoritmų, kaip tose aplinkybėse jam elgtis.
Alternatyvi Susirinkimų Perspektyva: Ištrauka Iš Fikcijos
Stovėjau ant savadarbės pakylos, suręstos iš kelių apipuvusių medinių dėžių. Kaip ir kiekvieną šeštadienį, mane stebėjo apie šimtas porų akių. - Draugai! - pradėjau aš. - Jūs visi žinote, kad mes kitokie, negu jie. Ar mes dėl to kuo nors prastesni? Ar mes kalti dėl to, kad jie gimdami nepaveldėjo visatos geno? Ne! Mūsų nekenčia, nes mes skiriamės nuo jų. Nekenčia, nes mes, jų akimis, išgamos. Aš sakau, mes esame nesuprasti ir atstumti. Jie kuria mitus apie mus ir paremia juos baimėmis. O jie bijo kitoniškumo. Jie bijo išsiskirti iš kitų, bijo atrodyti kitaip, dirbti kitokį darbą, gyventi kitaip. Mano žodžius palydėjo ovacijų banga. Kaskart būdavo vis sunkiau ką nors sugalvoti, bet jiems to reikėjo. Viltis, kad visuomenė mus priims, buvo beužgęstanti. Aš puikiai žinojau, kad šitie susirinkimai nieko nepakeis, jie pakeldavo moralę, daugiau nieko, bet jiems, ne, mums to reikėjo. Kai kuriems iš mūsų pasisekė labiau - jie neturėjo žymių - trijų juodų linijų po kairia akimi, todėl buvo beveik „normalūs“. Manau tai lėmė faktas, kad dauguma jų, kitaip nei likusieji, turėjo dovaną, be kurios „normalieji“ negalėjo gyventi - vandenį. Už kampo pamačiau žalią uniformą. Metas baigti. Kaskart mus surasdavo vis greičiau ir greičiau. Aš linktelėjau ir Lucė susikvietė maisto komandą pas save. Ji buvo mano gera draugė ir, kadangi neturėjo žymės, vadovavo maisto pirkimo komandai. Žinoma, pirmiausiai jiems reikėdavo kažkaip užsidirbti pinigų, todėl kiekvieną šeštadienį po susirinkimo, kaip dabar, ji visiems paskirdavo darbą, už kurį kas nors siūlydavosi užmokėti. Paprastai, jei spėdavau pabaigti iki pasirodant policijai, jie skanduodavo „Sorana! Sorana!“. Taip jie mane vadino. „Sorana“ senąja kalba reiškė šviesą. Nustebau, kad policininkas laisvai leido praeiti visiems susitikimo dalyviams. Dažnai bent vienas ar kitas būdavo sulaikomi ir naktį praleisdavo areštinėje dėl neteisėto mitingavimo. Pradėjau eiti iš akligatvio. Tai nebuvo pati geriausia vieta susitikimui, jei reikėtų greitai sprukti, bet ji užtikrino privatumą, ir buvo lengviau stebėti, kada pasirodys policija. Ėjau pasiruošusi bet kurią akimirką gintis, bet to neprireikė. Praeidama linktelėjau pasisveikindama su „sargu“, bet jo veidas išliko plieninis. Patraukiau savo landynės link. Taip mes su Luce vadinome namą, kuriame abi gyvenome. Tai buvo trijų aukštų namas, kuris stipriai apdegė per kadaise kilusį gaisrą ir buvo paliktas griūti. Dabar jis tarnavo kaip tam tikra užuoglauda. Čia ateidavo visi mūsiškiai, kurie neturėdavo kur glaustis. Kasdien maždaug po dvidešimt žmonių, neskaitant mudviejų su Luce. Jie pernakvodavo, o kitą dieną eidavo ieškoti naujo stogo virš galvos. Namas stovėjo miesto pakrašty, todėl čia tvyrojo šokia tokia ramybė. Kiek kartų esu miegojusi pačiame mieste - beveik kas naktį kas nors ateidavo ir sprukdavo, susirinkęs tiek maisto, kiek tik galėjo panešti. Tai buvo benamiai. Grįžusi į landynę, nuėjau į kambarį, kuriame miegojau. Jis vienintelis dar turėjo sveiką langą, todėl čia buvo bent kiek šilčiau. Paėmiau savo žurnalą ir ėmiau rašyti šios savaitės įvykius. Tėtis visada sakydavo „Kai ateis mūsų dienos, vaikai mokyklose mokysis istoriją, neišbraukdami jokių faktų, bet tam reikia juos turėti užrašytus.“ Jis nebuvo mūsų bendruomenės vadu, neturėjau būti ir aš. Tiesą pasakius, iki manęs jokio vado apskritai nebuvo. Neilgai trukus grįžo ir Lucė. Persimečiau su ja vienu kitu žodžiu ir ji išėjo į patalpą, kurią galėjome vadinti virtuve, paruošti ko nors valgomo iš dar likusių atsargų. Netikėtai pasigirdo dūžtantis stiklas ir ant grindų pažiro šukės. Nieko nelaukdama numečiau žurnalą šalin ir pripuoliau prie lango, bet kad ir kas ten buvo, pasišalino greičiau, nei aš spėjau sureaguoti. Vidury kambario gulėjo akmuo. „Labai svarbu. Susitinkam šiandieninio susirinkimo vietoje 13:00. Kad ir kas metė tą akmenį, žinojo slaptažodį. Negalėjau nenueiti. Iškišau galvą pro dabar jau bestiklį langą ir apžiūrėjau šešėlius apačioje. Jie buvo labai trumpi, vadinasi - saulė zenite arba tuoj jame bus. Nusileidau laiptais žemyn ir pasakiau Lucei išeinanti. Ji truputį nusiminė, kad galbūt nebūsiu, kai jai reiks pagalbos dalinant maistą kitiems, bet paaiškinau, kad tai svarbu ir ji suprato. Beeinant pakilo stiprus vėjas, todėl buvo žvarboka. Bijojau, kad sutartoje vietoje gali tykoti policija, bet ten buvo tylu ir ramu, tik tolėliau stovėjo ir manęs laukė žmogysta. Priėjusi arčiau nustebau - ten stovėjo Lucė. - Ką čia veiki? Ji pradėjo man pasakoti visokių keistenybių. Iš pradžių negalėjau patikėti nė vienu jos žodžiu, bet kuo toliau, tuo labiau viskas aiškėjo. Trumpai tariant, ji atkeliavo čia iš ateinančio ketvirtadienio kažkokiu portalu, kurį sukūriau aš ir dar kažkas, su kuo susipažinau per ateinančias penkias dienas, kad lieptų man neleisti jai siųsti mūsiškių išnešioti pašto. Pasirodo, kad pirmadienį, jiems paimant iš pašto laiškus, ten įvyko kažin kokia avarija ir visi, įskaitant ir „normaliuosius“ žuvo. Anot jos, vietoj to, jie galėtų ateiti pasiruošę šiam įvykiui ir, jei pasisektų, išgelbėti visus pašto darbuotojus. Ji dar pasakė, kad keliavo būtent ji, nes bijojo sužinoti, kas atsitiktų, jei aš pamatyčiau save. Atrodo, kad mes bandėme siųsti mane tiesiai pas dabartinę Lucę, bet ji pagalvojo, kad aš krečiu pokštus ir netikėjo niekuo, ką sakiau. Nieko nelaukdama grįžau landynėn. Lucė buvo bebaigianti gaminti. Lucė dėbtelėjo į mane ir atsiduso. - Turi manim patikėti! Na ir gerai, nusprendžiau. Teks pačiai pas juos nueiti. Bėda ta, kad jie galėjo būti bet kur. Žinoma, kai kurie ateis čia pietų, bet didžioji dauguma vis tiek nieko nežinos. Neužilgo pradėjo rinktis pirmieji išalkusieji. Lucė kaip tik baigė virti ir mudvi pradėjome pilstyti sriubą į jų pačių atsineštus dubenis. Vos tik prie manęs ateidavo kas nors be žymės, aš visad paliepdavau neiti į paštą, susitikti su manimi rytoj šiandienos susirinkimo vietoje ir perduoti tai kitiems. Darydavau tai tyliai, kad Lucė neišgirstų, nes juk, vis dėlto, aš grioviau jos planus. Po pietų patraukiau miesto link ir išbuvau ten iki sutemų. Šiąnakt miegoti buvo šalta. Kaip pavasarį, oras buvo neįprastai vėsus, o dar ir stiklo lange nebeturėjom. Tiesą pasakius, išvis miegojau prastai. Ilgai varčiausi, niekaip negalėdama sudėti bluosto - mintys vis zujo ir zujo galvoje, niekaip nerimdamos. Apsidžiaugiau, pamačiusi, jog mano vakarykštė pakyla stovėjo kaip stovėjusi. Žmonės taip pat jau buvo pradėję būriuotis. - Draugai! - šis kreipinys jau buvo spėjęs įsigerti į mano kraują, todėl kitaip pradėti net nebandžiau. Jiems, atrodo, jis taip pat patiko - leido pasijusti kažko dalimi. - Paprašiau jūsų ateiti čia dėl svarbios priežasties. Žinau, kad tai gali skambėti… Tiesą pasakius, tikrai skambės labai neįtikėtinai, bet visa tai tiesa. Didžiajai daliai jūsų Lucė vakar liepė rytoj dirbti pašte, - keli iš klausytojų sumurmėjo, o aš, tuo pasinaudojusi, galvoje greitai surašiau dar keletą eilučių kalbos. - Ji jums nelinki nieko blogo, tačiau sužinojau, jog tuo metu ten įvyksianti nelaimė ir jums gali ir greičiausiai kils didžiulis pavojus. Noriu paprašyti nepaklusti Lucei ir ten neiti. Šuos mano žodžius palydėjo sąmyšis. Visi vienas per kitą šūkavo ir svaidėsi piktais žodžiais, tik vienas kitas pritardami suriko po mane palaikantį žodį. Dabar jau daugiau žmonių man pritarė, bet vis dar netrūko dvejojančiųjų. - Esu beveik tuo tikra. Mačiau, kad vis tiek ne visi patikėjo. Likusi dienos dalis prabėgo akimirksniu. Vis planavau kaip ir ką daryti atėjus rytojui, bet, kad ir ką besugalvojau, atrodė, kad viskas beprasmiška ir nepadės. Kaip mums apsisaugoti? Kaip žinoti, kad, kad ir kas ten atsitiko, jau prasidėjo? Nespėjau susivokti, o pirmadienio ryte jau stovėjau priešais pašto duris. Aplinkui saviškių nesimatė, tik praeiviai laidė į mane aštrius žvilgsnius. Lėtai slinko valandos, mūsų gretos po truputį didėjo, bet vis dar nieko nevyko. Nustebau, pamačiusi ateinančią Lucę - dažniausiai ji grupinėse užduotyse nedalyvaudavo. Priėjusi ji skverbiančiu žvilgsniu nužvelgė mane - supratau, jog ji žino, kad tai aš trukdau jos užduočiai. Man ji nieko nepasakė, bet kaip mat ėmė prašyti visų kitų eiti atlikti jiems paskirto darbo. Iš čia susirinkusiųjų, mano nuostabai, niekas net nepajudėjo. Galiausiai, ji pasidavė ir pati įėjo vidun. Kad ir kas per avarija ten įvyko, ji vyko dabar. Pamačiau darbuotojus besiveržiančius lauk. Visur aidėjo riksmai ir kaukė sirenos. Pamačiau, kad kažkodėl žmonės nustojo bėgti iš ten, bet pro langus matėsi jų siluetai. Priėjau prie durų ir pabandžiau atidaryti, bet jos nepasidavė. Norėjau jas pradeginti, bet bijojau padegti visą pastatą ar sukelti sprogimą, jei viduje buvo dujų. Viską apgalvojusi greitai sukurpiau planą. Panašu, jog vienintelė išeitis buvo langai, bet jie buvo per aukštai, kad būtų galima tiesiog išlipti, o šokti buvo pavojinga. Mačiau, kaip žmonės viduje būriavosi, juos atidarinėjo ir šaukėsi pagalbos. Jie jos sulauks, tačiau iš tų, iš kurių mažiausiai tikėjosi - mūsų. Paprašiau kažko, kas, žinojau, turi žemės dovaną, jiems padėti. Tuoj pat ėmė aukštyn kilti grindinio dalys ir prie vieno iš langų suformavo kažką panašaus į laiptus. Žmonės viduje nudžiugo, bet bijojo jais pasinaudoji, manydami, kad juos maustom. Praeiviai stebėjo tai su nuostaba. - Na ir kvailiai, - tyliai sau pasakiau. Paraginau nelaimėlius, bet jie nesiklausė. Praeiviai išsigandę stebėjo, kas vyksta, kol aš kažkam iš saviškių paliepiau eiti ir parodyti jiems, kad šie „laiptai“ saugūs. Pagaliau vienas po kito nedrąsiai ėmė lipti tais laiptais žmonės. Ne už ilgo, visi drebėdami stovėjo lauke. O tada išgirdau prislopintą dejonę. Lucė buvo įstrigusi prieangyje ir negalėjo eiti nei gilyn į pastatą, nei iš jo išeiti pro duris. Parodžiau jai atidaryti langą, bet šiam reikėjo rakto, o jo nebuvo. Mečiau. Viskas akimirkai sustingo, o tada man akyse aptemo. Suvokiau, kas atsitiko - akmuo dar buvo nespėjęs pasiekti tikslo, kai pasigirdo garsus triukšmas. Tai stogas įgriuvo ir čia, o Lucė liko po juo.
Taip pat skaitykite: Ankstesnis ugdymas Lietuvoje
tags: #anksciau #susirinkimu #bijojo #vaikai