Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau moterų atideda motinystę, siekdamos karjeros, finansinio stabilumo ir asmeninio augimo. Lietuvoje vidutinis gimdyvių amžius siekia beveik 30 metų, o nemažai moterų susilaukia vaikų ir perkopusios 35 ar 40 metų. Nors motinystė vėlesniame amžiuje turi savų privalumų, svarbu suvokti ir galimus sunkumus bei rizikas.
Motinystės Amžiaus Tendencijos Lietuvoje
Motinystės amžiaus didėjimas yra globali tendencija, kurią lemia įvairūs socialiniai ir ekonominiai faktoriai. Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, moterys vis dažniau siekia aukštojo išsilavinimo, karjeros ir finansinės nepriklausomybės prieš planuodamos šeimą. Noras „pagyventi dėl savęs“, pakeliauti ir įsigyti nuosavą būstą taip pat atideda motinystės laiką.
Vėlyvos Motinystės Iššūkiai ir Rizikos
Nors brandus amžius suteikia motinystei daugiau sąmoningumo ir stabilumo, nėštumas vėlesniame amžiuje gali būti susijęs su tam tikrais sunkumais bei rizikomis:
- Sunkumai pastoti: Sulaukus 30 metų, kiaušidžių rezervas pradeda mažėti, o tai gali apsunkinti pastojimą. Kiaušidžių rezervą mažina ne tik amžius, bet ir patirtos operacijos, endometriozė, chemoterapija, radioterapija ir genetiniai veiksniai.
- Persileidimo rizika: Kuo moteris vyresnė, tuo didesnė persileidimo rizika. Manoma, kad pastojus 45 m. vidutiniškai vienas iš dviejų nėštumų baigiasi persileidimu dėl hormonų pusiausvyros pokyčių ir galimų gimdos veiklos sutrikimų.
- Priešlaikinis gimdymas: Tyrimų duomenimis, 40 m. ir vyresnės moterys dažniau gimdo prieš laiką. Tai gali būti susiję su hipertenzija, pagalbiniu apvaisinimu, diabetu, invazinėmis procedūromis nėštumo metu ir placentos pirmeiga.
- Gestacinis diabetas ir hipertenzija: Vyresnės moterys dažniau serga gestaciniu (nėščiųjų) diabetu, o jo rizika po 40 metų išauga net 70 proc. Taip pat vyresnio amžiaus nėščiosios patiria didesnę riziką susirgti nėščiųjų hipertenzija.
- Gimdymo skatinimas: Dėl hormonų pokyčių gimdymą dažniau tenka skatinti vyresnio amžiaus moterims.
- Chromosominės patologijos: Didėjant moters amžiui, didėja rizika susilaukti kūdikio su chromosomine ar genetine liga. Pavyzdžiui, jei moteris yra sulaukusi 35 m., tikimybė, kad kūdikis gims turėdamas patologiją, yra 1 iš 300. Jei moteriai 45 m., tokia tikimybė sieks jau 5 proc., t. y. 1 iš 20. Dėl to vyresnėms nėščiosioms dažnai skiriami genetiniai tyrimai.
Genetinių Tyrimų Svarba
Vyresnėms nėščiosioms, atsižvelgiant į amžių ir kitus rizikos veiksnius, dažnai skiriami genetiniai tyrimai. Dalis genetinių tyrimų gali būti atliekami jau nuo 9-12 nėštumo savaitės. Gentinių tyrimų metu nustatomos dažniausios chromosominės ligos - Dauno, Edvardso, Patau, Ternerio ir triploidijos sindromai.
Mityba ir Maisto Papildai Nėštumo Metu
Planuojant nėštumą ir nėštumo metu ypač svarbi folio rūgštis: jos trūkumas siejamas su nervinio vamzdelio defektu. Taip pat svarbūs vitaminai B12, D ir kt.
Taip pat skaitykite: Meilės psichologija
Kada Geriausia Gimdyti Vaikus?
Klausimas, kada geriausia gimdyti vaikus - dvidešimties, trisdešimties ar keturiasdešimties, neturi vieno teisingo atsakymo. Moterys, kurios gimdė labai jaunos ir jau vyresniame amžiuje, sako, kad patirtys labai skiriasi. Svarbu atsižvelgti į individualią situaciją, sveikatos būklę ir asmeninius prioritetus.
Motinystės Instinktas ir Visuomenės Įtaka
Motinystės ir tėvystės instinktus paveldime iš savo protėvių. Mokslininkų manymu, visi mūsų instinktai šiais laikais labai prislopinti - juk seniai jau ne gamta lemia mūsų sprendimus ir poelgius. Visuomenės nuomonė gali teisti motinas, šaltai besielgiančias su savo vaikais, o gali ir rasti tūkstančius pateisinimų toms moterims, kurios jais nesidomi.
Jei motinystės instinktą galima prislopinti, vadinasi, galima ir pastiprinti. Moteris, kurioje prabudęs motinystės instinktas, mėnesius ir metus, skirtus savo vaikams, laiko pačiais laimingiausiais savo gyvenime.
Apie motinystės instinktą galima spręsti jau vaikystėje pagal tai, kaip mergaitė žaidžia, ar vaizduoja ji motiną, ar „auklėja“ savo lėles ir pan. Toliau - kaip rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis. Ar subrendęs motinystės instinktas, parodo meilė vaikams, paremta konkrečiu noru, konkrečia nuostata ir orientacija turėti vaikų. O jei nėra noro turėti vaikų, visi kiti veiksniai gali „neveikti“, t.y. neįjungti motinystės instinkto.
Pastebėta, kad vaikų, turinčių brolių ar seserų, tėvystės instinktas jiems subrendus buvo labiau išreikštas. Tačiau motinystės instinktas yra svarbiausias mūsų gyvenime ir nukreiptas palikuonis išnešioti bei rūpintis jais.
Taip pat skaitykite: Gimtų Žodžių Paieška
Motiniški jausmai ne visada gimsta per pirmąjį nėštumą, ypač jei jis neplanuotas. Gerai, jei daugiau patyrusios damos įtraukia būsimąją mamą į savotišką moterišką klubą. Pati gamta padeda nusiteikti motinystei: vaisiaus judesiai, visi fiziologiniai pokyčiai būsimos mamos organizme keičia jos nuotaiką. Pagimdžiusiai moteriai reikia iš karto duoti pamaitinti mažylį, paliesti jį, pajusti savo kūnu, įkvėpti jo kvapo. Juk jei nematai vaiko, ir nejauti jam prieraišumo.
Motinystės instinktas ir pojūtis gali būti liguistai išreikštas iki vadinamosios „motinystės neurozės“ laipsnio, kai motina negali rasti nė minutės ramybės, sudirgusi, nekantri. Jai nuolat atrodo, jog su vaiku būtinai turi kas nors atsitikti, ji neatitraukia nuo jo akių, pedantiškai laikosi miegojimo ir maitinimo režimo. Tai dažniausiai atsitinka po pirmojo gimdymo ir priklauso nuo patyrimo stokos, siejasi su maksimalistiniu noru padaryti viską kaip galima geriau, pasižymi padidėjusiu atsakingumo jausmu.
Kitas motinystės instinkto variantas - tai energinga darbinė veikla. Yra nemažai žymių žmonių, kurių pasišventimas savo darbo veiklai atėmė galimybę sukurti šeimą.
Maitinant krūtimi, kasdien prižiūrint mažylį, rūpinantis juo ir teikiant pagalbą, motinystės instinktas vis labiau tampa motinystės pojūčiu. Tai ne paprastas procesas. Kartais motinystės instinktas greitai užgęsta taip ir neišsivystęs į motinystės pojūtį. Pavyzdžiui, motinoms, pagimdžiusioms greičiau dėl pareigos jausmo, negu iš meilės vaikui ar didelio noro turėti vaikų. Arba motinoms, ypač užsiėmusioms darbo ar kitokia veikla, nerodančioms jausmų, besivadovaujančioms daugiau protu, taupioms ir kritiškoms, linkusioms būti lyderėmis.
Daugelio nesėkmių priežastis yra ta, jog visuomenėje nėra aiškiai susiformavusi motinystės pareigos samprata. Kova už vyrų ir moterų lygias teises, feminizmo populiarėjimas iškraipo tikrąją motinystės sampratos suvokimą. Neabejojama, jog vyrų ir moterų teisės turi būti lygios, tačiau lyčių paskirties ignoruoti nevalia. Todėl motinystės instinktas šiais laikais prarado savo vertę. Ir ne todėl, kad moterys mažai gimdo, o dėl to, kad dalis motinų nesirūpina jau esamais vaikais, palikdamos juos augti gatvėje arba net pagimdžiusios juos žudo.
Taip pat skaitykite: Sapnai ir realybė armijoje
Rusų psichologai atliko tyrimus gimdymo namuose: juos domino motinos, kurios atsisakė savo vaikų. Daugiausia tai buvo moterys be visuomenės apsaugos: be nuolatinio darbo ir gyvenamosios vietos, be vyro ir išsilavinimo. Tarp šių nelaimėlių buvo ir tokių, kurios iki pat paskutinių nėštumo mėnesių nesuvokė, kad yra nėščios. Jų motinystės instinktas taip prislopo, kad jos nekreipė dėmesio nei į savo figūrą, nė nejuto vaisiaus judesių… Mokslininkai šį fenomeną aiškina šiurkščia psichologine apsauga.
Taigi, kai mergina, susirūpinusi mokslais, romanais, darbu, staiga suvokia, kad nori vaiko, dar nebūtinai reiškia, kad jai pabudo motinystės instinktas. Kitas kraštutinumas, kai kartais motinystės instinktas toliau nesivysto tik todėl, kad jis stipriai, tačiau vienpusiškai išsivystęs tėvams. Tokios moterys paprastai lieka neištekėjusios. Jos niekuomet netaps subrendusiomis moterimis, tuo labiau -motinomis, nes jos visam laikui lieka savo motinoms dukterimis.
Tyrimų duomenimis, kai kuriose išsivysčiusiose šalyse net iki 45 proc. vaikų gimsta nelaukiami. Tai reiškia, kad beveik kas antras vaikas savo pasąmonėje jaučia pasaulio, nenorinčio pripažinti jo egzistavimo, priešiškumą. Jeigu nepalankios aplinkybės ir toliau vyrauja „netyčiuko“ gyvenime, ilgainiui tai gali virsti žmogaus depresija arba net atvira agresija.
Asmeninės Patirtys ir Motinystės Amžius
Kai nepažįstamiems žmonėms parodau Kiprą, o po to paminiu, kad turiu ir kitą sūnų, dažnai sulaukiu klausimo - kiek antrajam metukų? Tuomet visi labai nustemba, kai išgirsta, kad tarp vaikų - 23 metų skirtumas. Na, o man, žinoma, labai malonu, kad mane laiko labai jauna ir galinčia turėti du mažiukus vaikus. O jei rimtai - manau, kad savo vaikus sudėjau į pirmą ir paskutinį gyvenimo traukinio vagonus. Kai gimė Laurynas, buvau vos aštuoniolikos, o Kipro susilaukiau jau būdama 41.
Kai esi jauna mama, viskas atrodo lengvai išsprendžiama, bet vis dar tikiesi didelės tėvų, giminaičių ir šiaip aplinkinių pagalbos. Ir, žinoma, ją gauni. Tai natūralus poreikis, o artimieji užpildo gyvenimo patirties spragas. Pirmąjį sūnų labai padėjo auginti mano mama, kuri buvo geriausia „motinystės mokyklėlė“. Tiksliau, ji daug ką patardavo praktiniais klausimais. Vaiko auklėjimu labai griežtai buvau linkusi rūpintis pati. Iš emocinės pusės būti jauna mama, kurios amžiaus skirtumas su vaiku yra mažas - didelė vertybė. Pirmiausia dėl lengvesnio savitarpio supratimo, nedidelio atotrūkio nuo savo vaikystės. Tuomet dar gerai atsiminiau savo tėvų darytas klaidas ir stengiausi jų nekartoti auklėdama savo vaikus. Nors, žiūrint iš dabarties perspektyvos, kartais ir tėvų „klaidos“ nebeatrodo tokios rimtos ir anuometiniai supratimai atrodo naivoki.
Brandi mama… Tai svajonių išsipildymo laikas. Mano atveju tai ir didelė Dievo malonė. Jei jau Dievas duoda tau patirti vėlyvos motinystės jausmą, tai tu visada turi naują šansą kitaip pažvelgti į save, į savo susiformavusias vertybes. Augindama antrąjį sūnų, išsilukštenau tarsi svogūnas - atkrito nereikalingi poreikiai, snobiškumas ir kiti dalykai. Supratau, kad auginti vaiką šiuolaikinėje visuomenėje - didžiulė atsakomybė. Teko ne tik savo gyvenimą, bet ir visuomenę, vertybių skales ir perspektyvas peržiūrėti iš naujo. Nors kantrybe nesiskundžiau ir jaunystėje, vis dėlto dabar jos daugiau. Yra ir kita medalio pusė - su kantrybe ateina ir didesnis atlaidumas. Mane vyras nuolat drausmina, kad per daug leidžiu mažajam lipti man ant galvos ir mane vaikyti. Jaunystėje auklėjau tikrai griežčiau.
Manau, kad motinystės instinktas nepriklauso nuo amžiaus, juk tai - instinktas. Pamenu, kai gimė Laurynas, išėjau pirmą kartą po savaitės po gimdymo iš namų pasivaikščioti. Tenuėjau gal 300 metrų ir… tekina namo - pasiilgau vaiko. Mažiuką irgi myliu be galo, pasiilgstu net po dienos, dviejų, jei tenka išsiskirti.
Jei manęs kas paklaustų, kada geriausia gimdyti vaikus, gal prajuokinsiu - bet mano variantas tikrai geras! Būdama brandi mama aš atjaunėjau. Ir kūnu, ir siela. Neapsakomas džiaugsmas, persipinantis su mintimi, kad dar daug kas laukia. Sulaukus keturiasdešimties, pradedi suprasti, kad gyvenimas pasuko į nuokalnę.
Mano abu sūnus nuostabūs. Bendrauja jie puikiai. Laurynas ne tik padėjo užauginti Kiprą pirmaisiais metais, paimdavo iš darželio, rūpindavosi, bet ir visada kartu pažaisdavo. Man labai patinka, kai vyresnėlis bando prajuokinti mažąjį ir pasakoja jam visokias istorijas apie mažiuko mėgstamus personažus. Kol gyvenome visi kartu, jie labai smagiai ir kovodavo, ir bėgiodavo po namus, dūkdavo trise su šunimi. Ne kartą ir ramindavau: „Vaikai, tylos!“ Dabar mes gyvename ne Lietuvoje, tad broliai bendrauja kelis mėnesius skaipu. Kai klausausi jų pokalbių, dažnai kvatojuosi ir pati - taip kalbasi, tarsi būtų bendraamžiai, pvz., aptarinėja „transformerių mikroschemas“. Ir sako vienas kitam - brolis broliui yra brolis.
Manau, vaikus gimdyti yra gerai bet kada. Juos mums dovanoja Dievas, tokias nuostabias dovanas mes turime priimti visada. Dažnai pagalvoju, kad jaunystėje sudarydama dirbtines kliūtis elgiausi labai neteisingai. Būčiau laiminga, jei turėčiau daugiau vaikų. Dabar tai žinau tikrai.
Žinoma, kai gimdžiau pirmąjį, buvo visai kitoks medikų požiūris į gimdymą, bet, manau, viskas gyvenime priklauso ne nuo gydytojų ar knygų autorių, bet nuo asmeninio požiūrio. Ankstyva ir vėlyva motinystė man skiriasi kaip diena ir naktis. Ankstyva motinystė buvo pilna netikrumo, baimės, nežinios, fizinių kančių gimdant ir nuovargio auginant. O vėlyva motinystė suteikė ne tik džiaugsmo.
Ankstyva ir Vėlyva Motinystė: Kontrastai ir Patirtys
Papasakosiu viską iš eilės. Nors savo vyriausią dukrytę Aušrą aš labai myliu ir branginu, tačiau jos atėjimas į šį pasaulį buvo gana sunkus. Pastojau dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Vaikinas prisiimti atsakomybės nenorėjo, likau viena. Iki penkto mėnesio slėpiau nėštumą nuo visų, net nuo mamos, kol vieną dieną ji mane pasisodino pokalbiui. ,,Vaikeli, kaimynai sako, kad tu laukiesi, ar tai gali būti tiesa?“. Tai iš tiesų buvo tiesa, kurią ginekologė tik patvirtino. Tačiau jokių kitų išeičių, kaip tik gimdyti, nebebuvo - nėštumas buvo per didelis, kad būtų svarstoma, ar jį nutraukti. Dvyliktą klasę baigiau vakarinėje mokykloje, nes turėjau gimdyti. Tuo metu nebuvo jokių nėštumo mokyklėlių, moterų konsultacijoje išklausiau trumpą kursą apie tai, kaip reikės prižiūrėti kūdikį, ir viskas. Nors ir būdama viena, vaikelio laukiau ir tam ruošiausi.
Atsimenu, tuo metu buvo deficitas kūdikio drabužėliai, reikėdavo stovėti ilgiausiose eilėse prie šliaužtinukų ar flanelės. Kiekviena nėščioji gaudavo talonų pirkti tiek ir tiek metrų flanelės audinio, tiek ir tiek metrų marlės vystykliukams. Su mama siuvome vystyklėlius, ruošėme kraitelį. Jokių draugių, kurios butų atidavusios išaugtų drabužėlių, neturėjau - buvau pirma, kuri susilaukė vaikelio.
Gimdymas buvo nepaprastai sunkus. Gimdžiau tris paras, kol pradėjo dingti vaikelio širdies tonai, o aš pati nebesuvokiau, ar esu dar gyva, ar miriau… Nepaprastai sunkiai, komplikuotai gimė dukrytė. Pirmasis nėštumas įvarė siaubą gimdyti dar kartą. Visada labai norėjau dar vieno vaikelio, bet, kaip sakau, buvo skirta ne man.
Aišku, svarsčiau: gal jau vėlu, gal nemokėsiu, kaip atrodysiu, stumdama vežimėlį, ką kiti pagalvos? Bet kai pajutau naują gyvybę po širdimi, viskas tapo nereikšminga. Antras nėštumas buvo planuotas, lauktas. Skaičiau daug literatūros, bendravau su panašaus amžiaus moterimis, kurios laukėsi. Dabar yra daug informacijos, to nebuvo prieš 20 metų. Labai daug drąsos suteikė gydytoja, pas kurią lankiausi. Ramino, sakė kad viskas bus gerai. Nors siuntė pasidaryti genetinius tyrimus dėl vyresnio nei 35 metų amžiaus, tačiau visi rezultatai buvo geri, todėl nusiraminusi laukiau savo vaikelio, ruošiau jam kraitelį. Prisiminusi, kiek prisikentėjau per pirmąjį gimdymą, kartais užliedavo baimės banga, bet kažkas viduje nuramindavo ir sakydavo, kad viskas bus gerai.
Antrą dukrytę su visais sąrėmiais pagimdžiau per 3 valandas. Vyras ruošėsi dalyvauti gimdyme, bet dėl automobilių spūsčių net nespėjo atvažiuoti į gimdymo namus. Kai pagalvoju, mano likimas susiklostė keistai - vieną vaiką gimdžiau ,,per anksti“, kitą - ,,per vėlai“.
Antrojo nėštumo neslėpiau, darbe kolegos suprato, kad laukiuosi, jau nuo pirmų mėnesių - pasirodo, lipdama laiptais nesąmoningai uždėdavau ranką ant pilvo, tarsi saugočiau jį. Kad laukiauosi antrojo vaikelio po tokio ilgo laiko tarpo, aplinkiniai priėmė tai gana teigiamai. Aišku, buvo tokių, kurie sakė: ,,Kam tas vargas? Jau dukra suaugusi, galite gyventi dėl savęs“. Kiti džiaugėsi ir pavydėjo. Dukra, sužinojusi, kad laukiuosi, iš pradžių manė, kad juokauju. Jai reikėjo laiko suvokti, kad bus nebe viena, kad turės sesutę.
Manau, kad per dvidešimt metų daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Visų pirma, dabar moterys gali pasirengti nėštumui, daug sužinoti, pačios nuspręsti, ko jos nori. Antras labai svarbus dalykas - pasikeitė gydytojų požiūris gimdymo namuose. Man po antrojo gimdymo liko vien gražūs prisiminimai: malonus personalo elgesys, gydytojų ramybė ir pagarba moteriai. Jau nekalbu, kaip skirtingai ruošiau vaikams kraitelį. Dabar visko tiek daug, kad net akys raibsta, gražiausi drabužėliai, įvairiausi kūdikio auginimo reikmenys, kad tik būtų patogiau. Net pieno mišinių dabar daugybė rūšių, jei reikia, gali pasirinkti, kuris kūdikiui tinka labiausiai. Aušrą auginau be sauskelnių, nes jos kainavo brangiai. Todėl kiekvienas rytas prasidėdavo nuo krūvos vystyklų skalbimo. Beje, Aušrytę migdydavau iš pradžių vežimėlyje, paskui - lovytėje šalia savo lovos. O Milita miega su mumis kartu, man nepaprastai gera žiūrėti į ją miegančią, noriu pasidžiaugti kiekviena akimirka, kol ji tokia maža, tokia nuostabi.
Kai lauki vaikelio vyresniame amžiuje, tu mąstai kitaip, saugai ir tausoji save, galvoji, ką valgai, ką kalbi, bendrauji su vaiku visą nėštumą, kitaip sakant, nešioji kūdikį su pakylėjimu, tavo veidas švyti, nori eiti ir sakyti, kaip gera, kaip nuostabu nešioti naują gyvybę. Į viską žiūri atsakingiau, apgalvotai.
Trys Vaikai - Trys Patirtys
Pasakoja Jūratė, 3 vaikų mama. Dukrytė Dovilė jaunesnė už vyriausiąjį brolį 13 metų. Kai šeimoje augo du sūnūs, mažylės gimimas buvo tarsi saldainis. Visada norėjau trijų vaikų. O dar kažkur skaičiau, kad motinystės instinktas patenkinamas tik tuomet, kai mamai gimsta mergaitė. Iš tiesų taip ir jaučiuosi. Labai gera jausti ir žinoti, kad šalia yra būsima moterytė. Su kokiu malonumu perku jai lėlės, segtukus, sukneles, nors, tiesą sakant, mylimiausi jos žaislai - dėlionės, knygos ir pieštukai. Žinoma, kad mes visi ją labai lepiname, džiaugiamės ir kiekvienas iš mūsų pasiryžęs padėti ir pildyti kiekvieną jos norą. Ir stebukle - tų norų labai nedaug. Gal kai vaikas žino, kad…