Kūdikio raida yra nuostabus procesas, kupinas stebuklų ir iššūkių. Kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu, tačiau yra tam tikrų raidos etapų, kurie paprastai pasiekiami tam tikrame amžiuje. Aštuonių mėnesių kūdikis jau yra nuėjęs ilgą kelią nuo gimimo, tačiau dar daug kas laukia ateityje.
Kalbos raida aštuonių mėnesių amžiuje
Aštuonių mėnesių kūdikiai paprastai pradeda guguoti, jungdami balsius ir priebalsius, pavyzdžiui, "ma", "ba", "da". Tai yra ankstyva kalbos raidos stadija, kai kūdikis eksperimentuoja su garsais ir mokosi juos valdyti. Nors kai kurie aštuonių mėnesių kūdikiai jau gali ištarti kelis paprastus žodžius, pavyzdžiui, "mama" ar "tėtis", daugelis dar tik pradeda šį procesą.
Svarbu suprasti, kad kalbos raida yra labai individuali. Vieni vaikai pradeda kalbėti anksčiau, kiti - vėliau. Jei aštuonių mėnesių kūdikis nekalba, tai nebūtinai reiškia, kad jis turi problemų. Tačiau, jei tėvai nerimauja dėl savo vaiko kalbos raidos, jie turėtų pasikonsultuoti su pediatru.
Ką daryti, jei aštuonių mėnesių kūdikis nekalba?
Jei aštuonių mėnesių kūdikis nekalba, tėvai gali imtis tam tikrų veiksmų, kad paskatintų jo kalbos raidą:
- Kalbėkite su kūdikiu. Kalbėkite su kūdikiu dažnai ir aiškiai. Pasakokite jam apie tai, ką veikiate, ką matote ir ką jaučiate.
- Skaitykite kūdikiui. Skaitykite kūdikiui knygeles su paveikslėliais. Vartydami knygeles, įvardykite paveikslėliuose esančius daiktus ir veiksmus.
- Dainuokite kūdikiui. Dainuokite kūdikiui daineles. Dainuodami, naudokite gestus ir mimikas.
- Žaiskite su kūdikiu. Žaiskite su kūdikiu žaidimus, kurie skatina kalbos raidą. Pavyzdžiui, galite žaisti "slėpynių", "rodyk pirštu" ar "kas čia?".
- Atsakykite į kūdikio guguojimą. Kai kūdikis guguos, atsakykite jam guguodami atgal. Taip kūdikis mokosi, kad jo garsai turi reikšmę.
- Būkite kantrūs. Kalbos raida užtrunka. Būkite kantrūs ir palaikykite savo kūdikį.
Kiti aštuonių mėnesių kūdikio raidos aspektai
Be kalbos raidos, aštuonių mėnesių kūdikiai patiria ir kitų svarbių raidos pokyčių:
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
- Motorika. Aštuonių mėnesių kūdikiai paprastai jau gali sėdėti be pagalbos, šliaužioti ar ropoti. Jie taip pat gali bandyti stotis įsikibę į baldus.
- Kognityvinė raida. Aštuonių mėnesių kūdikiai pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Jie taip pat pradeda suprasti daiktų pastovumo sąvoką, t. y., kad daiktai egzistuoja net tada, kai jie nematomi.
- Socialinė ir emocinė raida. Aštuonių mėnesių kūdikiai tampa vis socialesni ir emocingesni. Jie pradeda atpažinti pažįstamus žmones ir išreikšti savo emocijas. Jie taip pat gali pradėti jausti nerimą dėl atsiskyrimo nuo tėvų.
Vaiko psichoseksualinės raidos etapai pagal Z. Froidą
Z. Froidas išskyrė kelis psichoseksualinės raidos etapus, kurie, jo teigimu, daro įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Aštuonių mėnesių kūdikis yra oralinėje stadijoje (0-1 metai), kurioje pagrindinis malonumo šaltinis yra burna. Kūdikis patiria malonumą čiulpdamas, valgydamas ir tyrinėdamas daiktus burna.
Pasak Froido, maitinimas leidžia kūdikiui bendrauti su mama tiek fiziškai, tiek emociškai. Kūdikis patiria pasitenkinimą per šilumos, lietimo pojūčius. Be malonumų, kūdikis išgyvena frustraciją (kai nebemaitina naktį) ir nerimą (kai negauna stimuliacijos, kurią gaudavo gimdoje). Jis nerimauja, kai mama išeina, bijo, jog gali jos netekti.
Psichosocialinės raidos etapai pagal E. Eriksoną
E. Eriksonas, pratęsdamas Froido darbus, išskyrė 8 psichosocialinės raidos etapus. Kiekviename etape vaikas susiduria su tam tikra krize, kurią išsprendus jis įgyja naujų jėgų. Aštuonių mėnesių kūdikis yra pirmajame etape (pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas). Šiame etape kūdikis mokosi pasitikėti savo globėjais. Jei globėjai patenkina kūdikio poreikius, jis išmoksta pasitikėti pasauliu ir žmonėmis. Jei globėjai nepatenkina kūdikio poreikių, jis gali išmokti nepasitikėti pasauliu ir žmonėmis.
Kognityvinės raidos stadijos pagal J. Piaget
J. Piaget išskyrė keturias kognityvinės raidos stadijas. Aštuonių mėnesių kūdikis yra sensomotorinėje stadijoje (0-2 metai). Šioje stadijoje kūdikis pažįsta pasaulį per savo jutimus ir motorinius sugebėjimus. Jis mokosi apie objektus liesdamas, ragaudamas, uostydamas, matydamas ir girdėdamas. Jis taip pat įsisąmonina objektų pastovumą, t. y., kad jie yra, nors jų nemato.
Ankstyvosios raidos sutrikimai
Kai kuriais atvejais aštuonių mėnesių kūdikiai gali patirti ankstyvosios raidos sutrikimus. Tai gali būti kalbos, motorikos, kognityvinės ar socialinės ir emocinės raidos sutrikimai. Jei tėvai nerimauja dėl savo vaiko raidos, jie turėtų pasikonsultuoti su pediatru.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Vienas iš ankstyvosios raidos sutrikimų yra autizmas. Autizmas - tai įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis per pirmus 3 gyvenimo metus trijose veiklos srityse: 1) socialinėje sąveikoje, 2) komunikacijoje, 3) elgesyje bei interesų rato ypatumais. Autizmo sutrikimą galima įtarti 18 mėn. amžiuje, o patikimai diagnozuoti 4-5 metų amžiuje.
Autizmo požymiai
- Sutrikęs domėjimasis daiktais, savotiški žaidimai (pvz., mėgsta žaisti su seilėmis, pirštais, specifiniais buitiniais daiktais, tuo tarpu “vaikiškais” žaislais visiškai nesidomi).
- Specifinis “prisirišimo” objektas, pvz., skepetaitę, virvutę ar kt, su kuriuo niekur nesiskiria, ir kurio negalima pakeisti kitu.
- Domisi daikto dalimi, o ne visuma, dažnai žaidžia neįprastai, vienpusiškai, funkcionaliai, nesugeba žaisti vaizduotės žaidimų, laužo žaislus.
- Žaidimuose trūksta socialinių ir kūrybinių aspektų, daiktus laužo, į žmones gi linkę reaguoti kaip į daiktus.
- Akių kontakto kokybiniai savitumai.
- Hiperaktyvumas ar hipoaktyvumas, dažnai kartu pasireiškia ir agresyvumas, impulsyvumas, save žalojantis elgesys, greita nuotaikų kaita, egocentriškumas, užsispyrimas.
- Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai: kūdikis nustoja guguoti, vaikas - kalbėti, neimituoja garsų, gestų ar išraiškų (kartais garsus kartoja nebendraudamas).
Jei pastebėjote šių požymių savo vaikui, kreipkitės į specialistus dėl išsamaus įvertinimo.
Nekalbūs vaikai vyresniame amžiuje
Kai kurie tėvai nerimauja, kad jų vaikas 1 metų ir 10 mėnesių amžiaus nepasako nei vieno žodžio. Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiu tempu. Jei tėvai nerimauja dėl savo vaiko kalbos raidos, jie turėtų pasikonsultuoti su pediatru.
Žaislai ir aplinka
Juo kūdikis vyresnis, juo ilgesni jo nemiegojimo periodai, ypač antrąją dienos pusę. Kai nemiega, jis ieško kokios nors draugijos ir nori kuo nors užsiimti. Dviejų, trijų ir keturių mėnesių vaikai mėgsta žiūrėti į ryškius judančius daiktus. Išvežti į lauką, jie džiaugsmingai stebi, kaip juda lapai, kaip juose žaidžia šviesa ir šešėliai. Namuose jie tyrinėja savo rankeles, apmušalų piešinį.
Maždaug 6 mėnesiu kūdikiui didžiausias džiaugsmas bus griebti, laikyti ir kišti į burną visokius daiktus: barškučius, lėles, žaislinius gyvuliukus, namų apyvokos reikmenis.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Galite pakabinti ryškių plastmasinių žaislų ant virvelės skersai lovos. Pakabinkite pakankamai aukštai (o ne prie pat vaiko nosies), bet taip, kad jis galėtų juos paimti, kai pradės siekti daiktų. Galite patys iš kartono padaryti vėjo malūnėlių, apklijuotų spalvotu popieriumi, kurie sukasi nuo mažiausio vėjelio. Prikabinkite juos prie lubų ar prie šviestuvo, kad kūdikis negalėtų pasiekti, nes žaidimui jie pernelyg trapūs ir netinka kramtyti.
Taip pat galima pakabinti namų apyvokos Teikmenų: šaukštų, plastmasinių puodukų ir kt. Atsiminkite, jog viskas galų gale patenka į kūdikio burną. Neleiskite kūdikiui imti į burną ir kramtyti daiktų, nudažytų dažais, į kurių sudėtį įeina švino. Neleiskite žaisti su celiulioidiniais žaislais, kad neatkąstų mažų aštrių gabaliukų. Neduokite kūdikiui karolių ir kitų smulkių daiktų, kad jų neprarytų ar nuo jų neužspringtų.
Antroje dienos pusėje, kai kūdikiui nusibosta gulėti lovelėje, perkelkite jį į maniežą, pastatytą netoli savęs. Jeigu apskritai manote naudotis maniežu, pradėkite prie jo pratinti kūdikį nuo 3-4 mėnesių, kol jis dar neišmoko sėdėti bei šliaužioti ir nepajuto laisvės žavesio. Priešingu atveju kūdikiui maniežas bus lygu narvas. Kai išmoks sėdėti ir šliaužioti, jis smagiai leis laiką, slinkdamas nuo vieno daikto prie kito.
Kai kūdikiui nusibos būti manieže, pasodinkite jį prie stalelio arba į supamąją kėdutę. O kai jam ir ten nusibos, paleiskite ant grindų. Šitai jam ir naudinga, ir malonu.
Maniežas: už ir prieš
Visai nebūtina turėti maniežą. Kai kurie psichologai ir gydytojai nepritaria tai idėjai. Jie mano, kad manieže kūdikis neturi galimybės tirti aplinkinio pasaulio ir negali išsiugdyti savarankiškumo. Tai, aišku, neįrodyta. Maniežas - labai praktiškas ir naudingas daiktas, ypač užsiėmusiai motinai. Kadangi jį galima pastatyti virtuvėje ar kambaryje, kur dirba motina, tai kūdikis gali būti su žmonėmis ir matyti viską, kas vyksta aplinkui.
Vėliau kūdikis pasidarys pramogą, išmesdamas iš maniežo žaislus ir gaudamas juos atgal. Kai pradės stotis, jis galės kabintis už jo turėklų, ir tuo pačiu metu turės po kojomis tvirtą pagrindą. Esant geram orui, maniežą pastatykite verandoje, balkone arba kieme; iš čia kūdikis galės stebėti viską, kas dedasi aplinkui.
Supamoji kėdutė
Ji gali praversti, kai kūdikis išmoksta tiesiai sėdėti, ir tinka, kol jis mokosi vaikščioti. Jeigu kėdutės pagrindas nepakankamai ilgas, kūdikis, smarkiai įsisupęs, gali persiversti. Tėvas tai gali pataisyti, pailginęs sūpynės pavažas arba sumažinęs supimosi amplitudę. Nelaikykite per ilgai kūdikio supamojoje kėdutėje. Jam reikia laiko pašliaužioti ir pasimokyti stovėti.
Kūdikio raidos etapai ir psichologiniai aspektai
Kai jūsų vaikas bus vienerių, jis ištars vieną kitą žodį, dvejų metų jau atsimins jų keliolika ar net kelias dešimtis, trimetis džiugins nesudėtingais sakiniais, septynerių pradės lankyti mokyklą, o ją baigęs ne tik šnekės, bet ir rašys trim kalbom. O kol kas jis yra mažas bejėgis kūdikėlis, mokantis tik rėkti.
Rėksmas arba verkimas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai puikus gamtos išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas. Pirma, pajutus bėdą, jis kyla automatiškai - negalvojant kaip tai padaryti. Pagalvokime, kas galėtų atsitikti, jeigu kūdikis nerėktų. Nerėktų išalkęs.
Kai išgirstate verkiantį vaiką, jūs turite dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi „maitinimo valanda“. Rėkimas - tai kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas užsisklęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi.
Ir tai gali būti ilgam. „Ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių vaikai gali atrodyti paklusnūs, supratingi, „gerai išauklėti“. Reikalaudamas dėmesio, jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu.
Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia isterija, agresija ir neuroze. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku, ir ryšys tarp jų trūkinėja. Vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“.
Kai motina siekia kūdikį maitinti griežtai pagal tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į kūdikio verksmą, atsiradusį „ne laiku“. Eidama prieš gamtą, motina darosi abejinga jo primityviai „kalbai“, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeiminių santykių sritis.
Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų „be reikalo“ atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuotojo pasaulio kūdikių. Artimiausių žmonių nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų.
Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite - tą ir užauginsite. Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi.
Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis pats yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.
Pati gamta tuo pasirūpino. Motina, dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja kraujotaka į motinos krūtis, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja „motiniškos intuicijos“ fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas - oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę „meilės hormonų“ vardą.
Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiam žmogui atrodo trumpai, naujagimiui galbūt yra „amžinybė“. Mes galim vienas kitam pasakyti: „Aš dabar negaliu, neturiu laiko - tu palauk, pakentėk“. Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus.
Kaip stresas stabdo pieno tekėjimą motinos krūtyje, taip jis slopina ir išsigandusio kūdikio apetitą. Suteikite mažyliui kuo daugiau signalų, kad būtent Jūs - jo motina, esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama.
Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį ramina ir judesiai, nes primena kūdikiui tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti, tačiau alkis - toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, per ankštų drabužėlių veržimo. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos arba tiesiog nuobodžiaudami.
Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Eidama nuraminti verkiančio kūdikio, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Jeigu iš pat pradžių laikysite kūdikio verksmą signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turite sulaužyti, jūs netrukus tapsite tikra savo vaiko reikalų žinove.
Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo „iki verkimo“ signalus taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius.
Kai motina jautriai atsiliepia į jos naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta „kalbėti aiškiau“. Su kiekviena amžiaus savaite kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti savo kūdikio „gerą“ elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl įjungs vienintelės savo aktyvios veiklos - verkimo - „mygtuką“.
Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Jeigu vaiko nusiraminimą lydės įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas „žaidimėlis“…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku, tam, kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla.
Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį kartu. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Taip turi būti pagal gamtą.
Geras išradimas yra vaiknešėlis, ypač toks, kuris kabinamas motinai ant krūtinės. Būdraudamas kūdikis matys ir girdės ne tik kintančią aplinką, bet ir savo motinos veidą ir balsą, taip pat veidus ir balsus žmonių, su kuriais ji bendrauja. Saugus su motina ir kupinas naujų įspūdžių, vaikas „užmiršta“ verkti.