Tirkšliai, nedidelis miestelis Mažeikių rajone, turi turtingą istoriją ir kultūrinį palikimą. Šiame straipsnyje pasinersime į muzikos pasaulį, susijusį su Tirkšliais, ir aptarsime dviejų iškilių kompozitorių - Vytauto Klovos ir Konrado Kavecko - gyvenimus ir kūrybą. Taip pat apžvelgsime miestelio istoriją ir dabartinį kultūrinį gyvenimą.
Vytautas Klova: Gyvenimas ir Kūryba
Būsimasis kompozitorius Vytautas Klova gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose, vaistininkų Emilijos ir Julijono Klovų šeimoje. Po beveik dvejų metų šeimoje gimė dar vienas sūnus - Boleslovas Klova, kuris vėliau tapo žymiu Lietuvos dailininku monumentalistu.
Šeimos Įtaka Muzikai
Iš kur vaistininkų šeimoje gimusių berniukų meninė prigimtis? Jų mama Emilija Navickaitė tuo laikotarpiu, kai drauge su tėvais gyveno Peterburge, lankė dailės studiją, skambino fortepijonu. Susilaukusi sūnų ji pirmoji savo vaikus supažindino su muzika. Manoma, kad meilę muzikai Vytautas ir Boleslovas paveldėjo iš senelių: vienas buvo garsus Palangos bažnyčios vargonininkas, rengdavęs bažnytinės muzikos koncertus, kitas - vaistininkas, mėgęs groti fortepijonu. E. Navickaitė buvo baigusi farmacijos mokslus ir kartu su savo vyru Julijonu bei tėvu Jokūbu Navicku dirbo Tirkšlių vaistinėje.
Mokslai ir Pedagoginė Veikla
Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m., V. Klova įgijo Mažeikių gimnazijos atestatą ir išvyko į Darbėnus mokytojauti. 1945 m. rudenį abu su broliu Boleslovu išvyko studijuoti į Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Po metų V. Po J. Gruodžio mirties 1948 m. perėjo į profesoriaus Antano Račiūno klasę. Studijuodamas V. Klova dirbo mokytoju. 1948-1950 m. dėstė muziką Kauno 2-ojoje mergaičių vidurinėje mokykloje, 1951-1952 m. dirbo Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoju, nuo 1950 m. ketverius metus dėstė muzikos teorines disciplinas Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Paskui, 1951 m. 1954 m. V. Klova persikėlė gyventi į Vilnių. 1954-1994 m. dėstė polifoniją, harmoniją ir kitus muzikos teorijos dalykus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje (iki 1992 m. - Lietuvos konservatorija). 1982 m. V.
Kūrybinis Palikimas
Pirmieji V. Klovos savarankiškos kūrybos žingsniai atkreipė muzikinės visuomenės dėmesį į jauną, talentingą kompozitorių. 1954 m. V. Jau pirmąja opera V. Klova parodė ryškų melodisto talentą, kūrybinę brandą ir jau tada buvo vadinamas lietuvių operos klasiku. 1957 m. už „Pilėnus“ kompozitoriui suteikta Lietuvos valstybinė premija. Beje, vyresnių tirkšliškių atmintyje dar išlikę prisiminimai iš to meto, kai pušyne buvo rodoma opera „Pilėnai“. „Pilėnų“ pasisekimo paskatintas, kompozitorius labai greitai parašė kitą kūrinį teatro scenai - operą „Vaiva“. Iš viso V. Lietuvos valstybinė premija V. Klovai buvo paskirta ir už operą „Duktė“ 1960 m. V.
Taip pat skaitykite: Saugios vaikiškos belaidės ausinės
Kompozitoriaus kūrybinis palikimas - tai ir daugiau nei šimtas išplėtotų bei harmonizuotų liaudies dainų, muzika liaudies šokiams, tapusi neatsiejama lietuviškos dainų ir šokių švenčių tradicijos dalimi. Daug vokalinių bei instrumentinių kūrinėlių kompozitorius sukomponavo liaudies dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“, liaudies instrumentams bei dainininkams.
Ne mažiau ryškus jo indėlis ir į muzikos pedagogiką. Jis parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį (I d. - 1966 m., II d. - 1985 m.) ir „Polifonijos uždavinyną“ (1993 m., neišleistas). Dalį kamerinės instrumentinės V. Už kūrybą ir nuopelnus kultūrai V. Klovai 1959 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, 1976 m. - liaudies artisto vardas, 1996 m.
V. Klova mirė 2009 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Atminimo Įamžinimas
Iš Tirkšlių kilusio kompozitoriaus vardą stengiamasi įamžinti ir Mažeikių rajone. Savivaldybės tarybos sprendimu Mažeikių muzikos mokyklai nuo 2011 m. sausio 1 d. 2016 m. minint kompozitoriaus bei pedagogo 90-ąsias gimimo metines, Tirkšliuose, ant Mokyklos g. 2 esančio namo, kuriame gyveno V. Klovos šeima, sienos buvo atidengta memorialinė lenta.
Konradas Kaveckas: Kraštietis Pedagogas ir Chorvedys
2015 m. Tirkšliai didžiuojasi ir savo kraštiečiais. Čia 1905 m. lapkričio 5 d. gimė Lietuvos vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir kultūros veikėjas Konradas Kaveckas.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Muzikinė Šeima ir Mokslai
K. Kaveckas gimė 1905 m. lapkričio 2 d. Tirkšliuose, jo tėvas - vargonininkas, mokytojas ir chorvedys Vladas Kaveckas taip pat buvo J. Naujalio mokinys, todėl nenuostabu, kad nuo pat mažų dienų Konradas buvo gabus muzikai, tėvas leisdavo jam atsisėsti ir prie vargonų.
Sūnui baigus pradinę mokyklą, šeima išsikraustė į Kaišiadoris, bet supratę, kad sūnui reikia mokslo, išleido mokytis į Mažeikių progimnaziją. Ten būsimasis chorvedys įsitraukė į mokyklos chorą, dramos būrelį, o muzikos ir chorinio dainavimo mokėsi pas vargonininką Karolį Pukevičių. 1922 m. baigęs keturias gimnazijos klases būsimasis kompozitorius pradėjo mokytis Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, baigė ir ją, ir muzikos mokyklą, kur mokėsi vargonauti pas J. Naujalį.
1926 m. K. Kaveckas įstojo į Lietuvos universitetą studijuoti pedagogikos, ten gavo ir vargonininko-chorvedžio vietą, 1929-1933 m. Paryžiaus muzikos mokykloje jis studijavo vargonų mokslą, dirigavimą ir kompoziciją, muzikos teorijos ir istorijos paskaitų klausėsi Sorbonos universitete, o Šv. Grigaliaus institute studijavo grigališkąjį choralą.
Muzikinė Karjera
Atlikęs karo prievolę K. Kaveckas aktyviai įsitraukė į muzikinį gyvenimą: vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mišriam chorui, dirbo Kauno arkikatedros bazilikos vargonininku. Vėliau jis išvyko į Vilnių, kur dirbo konservatorijos dėstytoju, vėliau - choro dirigavimo katedros vedėju, sukūrė daug dainų, instrumentinių kūrinių, parašė daug straipsnių, recenzijų. K. Kaveckas buvo 1939 m. Kaune vykusios Pavasario federacijos dainų šventės dirigentas ir rajoninių dainų švenčių dirigentas, 1946-1990 m. - respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyriausiasis dirigentas, chorų konsultantas, meno ir repertuarinių komisijų narys, chorų apžiūrų ir konkursų vertinimo komisijų pirmininkas, išugdė apie 70 choro dirigentų. Kompozitorius mirė 1996 m. lapkričio 8 d.
Ryšys su Gimtine
K. Kaveckas neužmiršo gimtinės - jis dalyvavo Mažeikių muzikos mokyklos veiklos 25-mečio ir 30-mečio šventėse, su Lietuvos radijo ir televizijos choru buvo atvežęs autorinę programą, parašė melodijas garsiajai dainai „Ten, kur Venta“ bei kitai dainai apie mūsų miestą - „Gyvuokit, Mažeikiai“.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Buvęs Mažeikių muzikos mokyklos direktorius R. Grušas prisimena: jam studijuojant muzikos akademijoje, dirigavimo egzamino metu K. Kaveckas paprašė sugroti taip pat Tirkšliuose gimusio kompozitoriaus Vytauto Klovos kūrinį „Mirštantis sveikina gyvenimą“.
K. Kavecko 100-ųjų gimimo metinių proga Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčios šventoriuje buvo atidengtas memorialinis akmuo, viena Mažeikių miesto gatvių pavadinta kraštiečio vardu, mūsų mieste kas dvejus metus vyksta tradicinis K. Kavecko sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“.
Tirkšlių Istorija ir Kultūrinis Gyvenimas
Važiuojant nuo Plungės prieš pat Mažeikius pasitinka Tirkšlių miestelis. Tvarkingi namai, kruopščiai prižiūrėti kiemai, daugelyje jų net ankstyvą pavasarį širdį šildo pirmieji žiedai. Kaip liudija įvairūs šaltiniai, Tirkšlių vardas jau aptinkamas XIII amžiuje.
Istoriniai Bruožai
„Tai gana senas miestelis“, - pasiteiravus, kuo ypatingi Tirkšliai, sako seniūnas Juozas Kungys. Nuo XVI a. minimas Tirkšlių dvaras. 1569 m. dvaro ir miestelio inventoriuje minima turgavietė, alaus, midaus ir degtinės smuklės. Miestelio neaplenkė ir inkvizicija. Iš senųjų išlikusių dokumentų išsiaiškinta, kad 1630 m. birželio 12 dieną Tirkšlių miestelyje įvyko inkvizicijos teismas ir už raganavimą ant laužo buvo sudeginta Regina Kosčiukienė. Vėliau buvo nuteistos dar dvi „raganos“ - Sudienė ir Saukienė. XIX a. - XX a. pirmoje pusėje Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Čia vykdavo dideli turgūs ir prekymečiai. 1901 m. tirkšliškis G. Miežis įsteigė pirmąją lietuvišką krautuvę su lietuviška iškaba „Krautuvė S. Miežio.1905 m. miestelyje veikė valsčiaus raštinė, vaistinė, 7 alinės, krautuvė ir degtinės monopolis, kuriame 1904 m. Nepriklausomybės metais Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Veikė valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktas, ambulatorija, policijos nuovada, vaistinė, malūnas, kooperatyvas, elektrinė, smulkaus kredito draugija, valstybės bibliotekos šaulių skaitykla, kelios krautuvės ir amatininkų įmonės. Sovietmečiu miestelis buvo „Jaunosios gvardijos“ kolūkio gyvenvietė, 1978 m.
Šiandien kai kuriuos miestelio istorijos epizodus primena išlikę statiniai ir paminklai. Bene seniausias iki mūsų dienų išlikęs paminklas - Penkių širdžių koplytstulpis, kaip manoma, pastatytas XVII a. pabaigoje. Beveik penkių metrų aukščio balto mūro su penkiomis raudonomis širdutėmis ir kryžiumi pasibaigiantis koplytstulpis apipintas įvairiausiais pasakojimais. Vienuose teigiama, kad koplytstulpį 1667 m. pastatė Tirkšlių dvaro savininkė Važinskienė savo sūnui, kurį švedai pakorė, atminti.
Miestelio centre stovi 1939 m. pastatyta Kristaus Karaliaus bažnyčia, per gaisrą sudegus senajai. Išlikusi ir medinė žydų sinagoga. Paveldosaugininkų manymu, tai ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų.
Dabartinis Gyvenimas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Tirkšliuose įsisuko permainų vėjai. Nyko kai kurie privatizuoti pastatai. Trūko lėšų gatvėms, šaligatviams remontuoti. „Pastaruoju metu pasinaudojant ES lėšomis pavyko sutvarkyti miestelio centrą. Atnaujinome gatves, šaligatvius, susitvarkėme centre esantį skverą. Į miestelio centrą investuota apie 59,6 tūkst. eurų, - pasakoja seniūnas. - Žinoma, dabar laikas nėra palankus pamatyti visą mūsų miestelio grožį.
Atnaujintas vaikų darželio pastatas. Jį lanko apie 100 vaikų. Atgimė ir miestelio centre esantis ir ne vieną dešimtmetį užkaltais langais stovėjęs kultūros namų pastatas.
„Labai malonu, kad Mažeikių rajono savivaldybės įsteigta Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija šiemet paskirta mūsų miestelio menininkei, atsidavusiai savo darbui mokytojai, poetei, tautodailininkei, Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio narei Almai Krapauskienei, - įsikalbėjus apie kultūrą pasidžiaugia seniūnas J. Kungys ir priduria, kad didžiausios tirkšliškių šventės - Petrinės ir rudenį rengiamas Kermošius.
Vasaros estrada - tik nedidelė dalis tirkšliškių poilsio infrastruktūros jų nuo seno pamėgtame pušyne. Čia įrengtos pavėsinės, kuriose orams atšilus mielai renkasi mamos su savo mažyliais. Ne tik miestelio, bet ir Mažeikių gyventojai pušyno takais mėgsta pavaikščioti.
Sakralinės Muzikos Festivalis "O Sacrum Convivium"
Savaitgalį Tirkšliuose vyko 10-asis Konrado Kavecko sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“, skirtas kompozitoriaus 120-osioms gimimo metinėms. Festivalis subūrė muzikos mylėtojus, kompozitoriaus kolegas, artimuosius, mokslininkus, konferencijoje pristačiusius paskaitas, prisiminimus apie mūsų garsųjį kraštietį.
Sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“ (liet. - O šventas pokyli) prasidėjo penktadienį Tirkšlių kultūros centre surengta konferencija-koncertu, skirtu kompozitoriaus ir dirigento K. Prisiminimais pasidalijo taip pat mūsų kraštietis - muzikologas Vaclovas Juodpusis. Jis pristatė pranešimą „Nepamirštamas Konradas Kaveckas“. Mažeikių kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ vadovas Ričardas Grušas supažindino su K. Grušas pasidalijo prisiminimais, kaip jo, studijuojančio muzikos akademijoje, dirigavimo egzamino metu K. Kaveckas paprašė sugroti taip pat Tirkšliuose gimusio kompozitoriaus Vytauto Klovos kūrinį „Mirštantis sveikina gyvenimą“. Grušas pasakojo, kad K. Kaveckas, atvykęs į Mažeikių rajoną, visada prašydavo jį nuvežti į Tirkšlius. Konferencijoje prisiminimais dalijosi ir buvusi profesoriaus studentė, moterų choro „Liepos“ vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė. Ji K. Viešnia prisipažino, jog iš pradžių labai nuliūdo, kai sužinojo, jog jai dėstys K. Kaveckas. Studentė tikėjosi kito dėstytojo, bet labai greitai pasigailėjo tokių minčių. Galimybę mokytis pas maestro K. Konferencijoje koncertavo Tirkšlių kultūros centro instrumentinis vokalinis ansamblis „Kasnakt“ (vadovė Modesta Šakienė). Abejingų nepaliko Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokinių koncertas.
Sakralinės muzikos festivalis „O Sacrum Convivium“ tęsėsi ir šeštadienį. Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios ir surengtas iškilmingas koncertas, skirtas K. Pasirodė Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ (vadovė A. Steponavičiūtė-Zupkauskienė), Plungės moterų choras „Plungė“ (vadovė Rita Urniežienė), Mažeikių kultūros centro mišrus choras „Draugystė“ (vadovas R.
Koncertui pasibaigus, Savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė Tatjana Kinčinienė įteikė merės Rūtos Matulaitienės padėkos raštą R. Grušui - šio muzikos festivalio idėjos autoriui, daug metų puoselėjančiam K. Kavecko atminimą. Lapkričio 9 d. R. „Dirbo visi drauge, ranka rankon - Tirkšlių kultūros centras, miestelio bendruomenė, parapija, seniūnija, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla, festivalio sumanytojas ir organizatorius Ričardas Grušas, atsakingas už muzikinę dalį, jungtinį kolektyvų repertuarą. Smagu buvo prisidėti prie šių prasmingų renginių. Esame pakylėti po tokio sklandaus ir aukšto meninio lygio renginio, tačiau ilgai džiaugtis bei ilsėtis nėra kada, nes jau ruošiamės kitąmet vyksiančiam mūsų žemiečio - taip pat Tirkšliuose gimusio kompozitoriaus Vytauto Klovos 100-osioms gimimo metinėms“, - kalbėjo R.
Skyriaus vedėja sakė: apie tai, kad „O Sacrum Convivium“ sulaukė dėmesio ir teigiamų įvertinimų, liudija organizatorius pasiekiančios padėkos. Vieną jų parašė konferencijoje pranešimą skaitęs muzikologas V. „Džiaugiuosi, kad gimtinė pelnytai nusilenkė Konrado Kavecko talentui, prie kurio garsinimo kadaise teko jungtis ir man. Tirkšlių šventė, skirta K. Kavecko atminimui, man buvo ryškiausias 2025 metų įvykis, kuriame teko dalyvauti“, - rašė V. Tirkšlių bažnyčioje vykęs koncertas buvo tiesiogiai transliuojamas per LRT feisbuko paskyrą.
Muzikinės Tradicijos Lietuvos Dvaruose
Nuo seno Europos, o kartu ir Lietuvos didikų dvaruose didelis dėmesys būdavo skiriamas muzikiniam išsilavinimui. Nepaisant to, kūrybinis darbas didikų nebuvo laikomas prestižiniu, tad muzikavimas, dainavimas, kompozicijų kūrimas jiems dažniausiai būdavo tik pramoga, viena iš laisvalaikio praleidimo formų, taigi, - ne profesija. XVIII a. pab. nuo anksčiau dažnai vykusių didikų viešų koncertų palaipsniui buvo pereinama prie kamerinių pamuzikavimų namuose, diduomenės suėjimuose. Įsigaliojo supratimas, kad muziko profesiją gali rinktis vidutiniosios klasės atstovai, o ne aristokratai.
Oginskių Įtaka Rietavo Dvarui
Su Rietavo dvaru susijęs kompozitorius, valstybės ir politikos veikėjas, diplomatas, kelių knygų autorius, buvęs Rietvo dvaro savininkas Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Savo atsiminimuose M. K. Oginskis yra nurodęs, jog jis tėvų namuose nuo vaikystės buvo ruošiamas valstybės tarnybai. Tačiau… Dar mažam būnant išryškėjo jo muzikinis talentas, tad muzika tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Net ir paskutiniais savo gyvenimo metais, nusilpus regėjimui, jis ieškojo būdų, kaip geriau išmokti griežti smuiku, ir šiuos įgūdžius dažnai tobulindavo grodamas kartu su žymiais ano meto muzikais ar paklausęs jų patarimo.
Šiandien specialistams, tyrinėjantiems Mykolo Kleopo Oginskio muzikinį palikimą, gana sunku tiksliai pasakyti, kiek ir kokių kūrinių jis yra sukūręs. Pasak muzikologų, M. K. Oginskio muzikinio paveldo tyrinėtojų, iš viso iki mūsų dienų gali būti išlikę apie 70-80, o gal net ir daugiau jo kūrinių.
Oginskių Sūnūs ir Muzikinė Kūryba
Yra žinoma, kad Mykolas Kleopas Oginskis turėjo 8 vaikus, iš kurių dvi dukros mirė kūdikystėje. Gyvenant santuokoje su pirmąja žmona Izabele Lasocka (1764-1852) gimė du sūnūs - Tadas Antonijus (1798-1844) ir Pranciškus Ksaveras (1801-1837) bei dukra, kuri, tikėtina, jog mirė būdama maža. Abu šie M. K. I. Zaluskis knygoje „Oginskių genas“ rašo, kad abu broliai buvo pianistai ir kompozitoriai. Juos dažnai galėjai pamatyti klestinčiuose didikų salonuose, kur jie linksmindavo publiką, grodami savo pačių ir savo tėvo legendinius polonezus.
Pranciškus Ksaveras gimė 1801 m. Bžezinų dvare (centrinė Lenkija). Jis Varšuvos aristokratų salonuose, kuriuose kartu su broliu Tadu Antonijumi pradėjo lankytis 1820 m., ovacijomis būdavo sutinkamas jau 1820-1830 metais. Kurti muziką pradėjo dar anksčiau. Didikų vakarėliuose Pranciškus Ksaveras dažniausiai atlikdavo savo paties ir savo tėvo kūrinius. Jie žavėdavo aiškumu ir emocionalumu. Mėgo jis J. L. Duseko, A. Kolono, G. Spontinio ir tėvo muziką. Tai buvo laikotarpis, kai jaunasis kompozitorius Frederikas Šopenas pradėjo savo karjerą. Muzikologai pripažįsta, kad ne tik Mykolo Kleopo Oginskio, bet ir jo sūnaus Pranciškaus Ksavero Oginskio kūryba tuo laikotarpiu padarė nemažą įtaką kūrybiniams F. Šopeno ieškojimams.
Iš viso Pranciškus Ksaveras Oginskis parašė kelias dešimtis polonezų, iš kurių didelė dalis yra išlikusi. Pranciškus Ksaveras sukūrė ir nemažai romansų, vėlgi savo tėvo stiliumi, iš kurių išliko keturi.
Bogdano Oginskio Muzikos Mokykla Rietave
Kaip jau minėta, Mykolo Kleopo Oginskio žmona Marija de Neri-Oginskienė Rietavo dvarą perdavė savo sūnaus Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808-1863) žinion, vėliau dvaro šeimininku tapo jo sūnus - kunigaikštis Bogdanas Oginskis (1848-1909), kuris išpuošė ne tik šio dvaro sodybą, bet ir visą tuometinį Rietavo miestelį. Jis garsėjo ir kaip didelis novatorius, puikus ūkininkas, naujų pramonės ir žemės ūkio technologijų diegėjas, muzikos mecenatas. 1872 m. B. Oginskis Rietave įsteigė muzikos mokyklą, kurioje muzikai gabūs vaikai būdavo mokomi groti smuiku, vargonais, pučiamaisiais instrumentais.
tags: #muzikai #gime #tirksliuose