Vaiko gimimas - vienas reikšmingiausių įvykių šeimos gyvenime, lemiantis ne tik džiaugsmą ir meilę, bet ir naujus iššūkius bei pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip vaiko atėjimas į šeimą veikia tėvų santykius, vaiko asmenybės formavimąsi ir kokios yra galimos krizės bei būdai jas įveikti.
Gimimo Eiliškumo Įtaka: Istorinė Perspektyva
Pirmasis šia tema XX a. pradžioje prabilo psichiatras Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos pradininkas. Adleris teigė, kad pirmagimiai dažnai užauga neurotiški, nes juos traumuoja antrojo vaiko atsiradimas. Nuo to laiko mokslininkai visame pasaulyje vykdė tyrimus, siekdami patvirtinti ar paneigti šias prielaidas. 1968 m. amerikiečių tyrėjų studija parodė, kad pirmagimiai yra atsargesni ir mažiau linkę rizikuoti. Tačiau 1980 m. studija šias išvadas paneigė. Šiandien aiškėja, kad abi studijos buvo atliktos naudojantis abejotinais metodais. Psichologo Scotto Alexanderio 2018 m. tyrimas, apklausęs 7 248 asmenis, nerado įrodymų, kad gimimo tvarka darytų įtaką žmonių charakterio savybėms. Pasak mokslininko, svarbiausia, kaip tėvai elgiasi su skirtingo amžiaus vaikais.
Gimimo Pozicija: Subjektyvi Patirtis
Psichologė Giedrė Kivylienė teigia, kad svarbiau ne gimimo tvarka, o tai, kaip žmogus vaikystėje išgyveno savo gimimo poziciją. Anot jos, asmeniniai išgyvenimai ir nuoskaudos labiau susiję su žmogaus charakterio savybėmis nei pati gimimo tvarka. Adleris dar 1918 m. pastebėjo, kad brolių ir seserų tarpusavio santykiai sukuria universalių potyrių, tačiau pabrėžė, kad svarbi ir atmosfera šeimoje, ankstyvosios patirtys ir gyvenimo stilius. Todėl psichologo konsultacijų metu klausiama ne tik apie vaiko gimimo eiliškumą šeimoje, bet ir apie ankstyvąsias vaikystės patirtis, raidos kontekstą ir situacinius veiksnius.
Brolių ir Seserų Konkurencija
Geštalto psichoterapijos praktikė Jurga Kuliešienė pabrėžia, kad brolių ir seserų konkurencija yra natūralus procesas. Remiantis 1996 m. studija, dviejų vaikų šeimose augantys pirmagimiai broliai gali tapti ambicingi, dominuojantys, pavydūs, agresyvūs, labiau besilaikantys vertybių ir įsitikinimų, o jaunesnieji broliai - maištingesni, atviri naujovėms ir nuotykiams, be to, paslaugūs. Tačiau F. Sulloway pastebėjo, kad gimimo eilė lemia skirtingą mūsų amžių, fizinį sudėjimą, statusą, taip pat turime skirtingus vaidmenis savo šeimose.
Įvaikintų Vaikų Patirtis
Tyrinėjant šeimas, kuriose auga įvaikinti vaikai, psichologai pastebi analogiškus elgesio modelius, susijusius su įvaikinimo eiliškumu. Tai rodo, kad vien faktas, jog žmogus gimė pirmas ar penktas šeimoje, negali turėti stipraus poveikio. Anot specialistų, pagal gimimo tvarką priskiriant žmonėms asmenybės ar charakterio bruožus, galima daryti nebent mažai mokslines, bendrojo pobūdžio prielaidas.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namai: suicido prevencija
Trauminių Patirčių Įtaka
Vis dėlto gimimo eiliškumas kartais gali atskleisti traumines vaiko patirtis. G. Kivylienė atkreipia dėmesį, kad mažam žmogui tenka išgyventi pakitusį santykį su svarbiais suaugusiais ir priimti konkurentą. Neretai jam taip pat užkraunama atsakomybė rūpintis jaunesniais šeimos nariais, nepagrįstai perimti tėvų pareigas. Be to, tėvai linkę nejučia lyginti vaikus tarpusavyje. Šiuos vaidmenis vaikai perima bendraudami su tėvais, broliais ir seserimis, globėjais, giminėmis, mokytojais ir kitais aplinkiniais. Jų įtaka vaiko asmenybės formavimosi metu ypač svarbi.
Vaikų Auklėjimas ir Savarankiškumas
Psichologė pasakoja, kad augant jos kartai, vyravo nerašyta taisyklė, kad vaikai augina vaikus. Juk tėvai nuolat dirbdavo, todėl vyriausiasis vaikas atlikdavo tėvų pareigas, rūpindavosi ne tik savimi, bet ir mažesniaisiais. Todėl greičiausiai toks suaugęs vyresnėlis nuoširdžiai nesupras savo atžalos nesavarankiškumo patekus į panašias situacijas. Šiandien akcentuojame pagarbą vaiko poreikiams ir galimybėms pagal amžių ir raidą, bei vis plačiau kalbame apie pagarbią ir išmintingą tėvystę. Ar šios patirtys vėliau gali lemti tai, kaip suaugęs žmogus kurs šeimą? Anot G. Kivylienės, šioje situacijoje apibendrinimai neįmanomi. Vaikai savo charakterio savybes ugdo ne tik namuose, bet ir kitose socialinėse erdvėse - darželyje, mokykloje, draugų rate.
Šeimos Modelis ir Partnerių Pasirinkimas
G. Kivylienė pažįsta vienturtį, kuris sėkmingai sukūrė šeimą ir augina tris nuostabius vaikus. Ji neabejoja jo diplomatiškumu ieškant kompromisų šeimoje. Kalbant apie gyvenimo partnerių pasirinkimą ir šeimos kūrimą, tėvų šeimos modelis ir ankstyvos vaikystės patirtys išties yra itin reikšmingos. Jei tėvai puikiai sutaria, didelė tikimybė, kad tai atsispindės ir jų suaugusio vaiko gyvenime. Partnerius pasąmoningai pasirenkame panašius į savo biologinius tėvus ar globėjus.
Vienturčių Patirtis
J. Kuliešienė pritaria, kad tėvų suformuoti ir dėl įvairių trauminių patirčių atsiradę elgesio modeliai pasireiškia ir suaugus. Ji nemano, kad galima teigti, jog užaugęs vienturtis būtinai patirs sunkumų dalijantis, kuriant šeimą. Tačiau tai, kad jis augo vienas, vis dėlto gali turėti įtakos. Galbūt toks žmogus nuspręs turėti tik vieną vaiką, nes jam pačiam buvo labai gera, arba kaip tik norės gausios šeimos. Vienturčio patiriami sunkumai dalijantis ar ieškant kompromisų daugiau gali būti susiję ne su vaikų skaičiumi šeimoje, o su jo auklėjimu. Dalijimosi sunkumai gali kilti dėl klaidingo tėvų skatinimo vaikystėje atiduoti žaislus kitiems, jei tai vaikas išgyveno kaip trauminę patirtį. Pašnekovė sako, kad daugiavaikėje šeimoje augęs žmogus išties gali turėti išugdytą polinkį nusileisti, susitarti.
Partnerių Gimimo Eiliškumas Santuokoje
XX a. antrojoje pusėje buvo vykdyta nemažai tyrimų, tvirtinančių, kad partnerių gimimo eiliškumas yra svarbus santuokai. Pasirodo, esą geriausiai į poras pirmagimiui, vienturčiui ir viduriniam vaikui tinka jaunėlis. Tokiomis išvadomis greitai susižavėjo populiarioji psichologija. Šių tyrimų pagrindu publikuota daugybė straipsnių ir knygų, patariančių, kaip susirasti antrąją pusę. Tačiau G. Kivylienės teigimu, romantiniai santykiai nėra tokie jau paprasti.
Taip pat skaitykite: Šventinės gimtadienio akimirkos
Suaugusiųjų Kritinis Mąstymas
Nepriklausomai nuo to, ką patyrėme vaikystėje, svarbiau yra tai, kaip mes į tai reaguojame užaugę. Suaugę mes jau galime kritiškai mąstyti ir vaikystės situacijas vertinti nebe vaiko, o suaugusio žmogaus akimis. Galime netgi įsijausti į tėvų, brolių ar seserų vaidmenis. Pasak specialistės, mes turime galimybę keisti savo charakterio savybes ar išmoktus elgesio modelius. Tai galioja ir sąmoningai kuriamai santuokai.
Tobulų Santykių Recepto Neegzistavimas
J. Kuliešienės teigimu, tobulų santykių recepto tikrai nėra. Ne gimimo eilė lemia santuokos tvirtumą ar apskritai gebėjimą ją sukurti. Tai, kaip mes renkamės partnerius, tiria ne viena iš psichologijos mokslo krypčių. Anot tyrėjų, mūsų pasirinkimui įtakos turi daugybė asmenybę suformavusių faktorių.
Tėvų Auklėjimo Įtaka Asmenybei
Vis dėlto abi pašnekovės sutinka, kad gimimo eiliškumo ir tėvų auklėjimo mišinys turi įtakos žmogaus asmenybei. Jei pirmagimis tėvų yra labiau skatinamas, jaučia spaudimą būti geriausias, tai, be abejonės, turės įtakos. Tėvų vaidmuo, jų auklėjimo stilius ir sukurtas santykis su vaiku yra labai svarbus besiformuojančiai atžalos asmenybei. Tačiau nenuvertinkime ir paties vaiko temperamento, talentų, individualybės ir unikalumo. Gimimo eiliškumas iš tikrųjų suteikia tam tikras sąlygas vaiko raidai. Pavyzdžiui, jei mama daugiau laiko praleidžia su mažesniu šeimos nariu, vyresnėlis turi erdvės tapti savarankiškesnis ar kūrybiškesnis. Jaunėliams suteikiama galimybė stebėti tėvų santykius su pirmagimiu, ir iš jų mokytis. Tiek jaunėliai, tiek vyresnieji šeimoje susiduria su tam tikrais resursais ir apribojimais.
Vidurinio Vaiko Sindromas
Nemažai psichologų kalba apie vidurinio vaiko sindromą. Esą vyresniajam tenka visi nuopelnai, jauniausiajam - meilė, o viduriniam - nieko. Už namų ribų elgiamės pagarbiai ne tik su mažiausiais, bet ir vyresniaisiais. Vis dėlto, anot G. Kivylienės, sunku pasakyti, kada iš tikrųjų geriausia gimti. Kaip bus patenkinti vaiko poreikiai, priklauso nuo tėvų empatijos ir įsitraukimo į tėvystę, paties mažylio subjektyvių patirčių. Ji pasidalijo vienos mamos pasakojimu, kaip jos trimetė jaunėlė vieną dieną su liūdesiu paklausė, kodėl būtent ji gimė šeimoje trečia. Ši mergaitė trečiosios poziciją kažkodėl interpretuoja neigiamai.
Apibendrinimų Vengimas
J. Kuliešienė pritaria, kad apibendrinimų šiuo atveju būti negali. Įsivaizduokime, kad trys vaikai šeimoje auginami pagal modelį, kai antragimiui išties skiriama mažiau dėmesio. Tada jis tikrai patirs vidurinio vaiko sindromą. Jei svarbūs mūsų poreikiai vaikystėje nepatenkinami, jie lydės mus visą gyvenimą. Suaugus tai gali trukdyti gyventi visavertiškai.
Taip pat skaitykite: Kelionė su Žiulio Verno „Kapitono Granto vaikais“
Tėvų Veiksmai
Tad kaip užtikrinti, kad vaikui jo gimimo eiliškumas neturėtų didelės įtakos? Ko gali imtis tėvai? Deja, mūsų baimės ir lūkesčiai vaikus riboja, sukuria tarp jų konkurencingą, nepagarbią aplinką. Mažieji pykstasi ir konkuruoja dėl jiems pačių svarbiausių žmonių - tėvų, dėmesio, meilės ir pripažinimo. Galime įsivaizduoti ar prisiminti, kaip jaučiasi vaikas, kuris yra nuolat tėvų raginamas nusileisti ir tenkinti mažesniojo brolio ar sesės įnorius, ignoruojant savuosius. Arba kaip jaučiasi vidurinysis, kurio pasiekimai nuolat lyginami su vyresnėlio gerais rezultatais. Anot pašnekovės, vien dėl to, kad vaikas yra vyresnis, jis neprivalo nuolat taikytis su brolio ar sesers nemokėjimu bendrauti. Už namų ribų elgiamės pagarbiai ne tik su mažiausiais, bet ir vyresniaisiais. Šią taisyklę turėtume taikyti ir namuose. J. Kuliešienė primena tėvų auklėjimo, meilės, suteikiamo saugumo ir laisvės jausmo svarbą. Viskas priklauso nuo to, kokį vaikų auginimo modelį sąmoningai ar pasąmoningai pasirenka tėvai. Kartais atžaloms nejučia skirstomi vaidmenys, pavyzdžiui, tikimasi, kad pirmagimis bus atsakingas, paklusnus.
Gimimo Eiliškumas: Ne Likimo Nuosprendis
Gimimo eiliškumas - tema, apie kurią tiek daug prikalbėta, prirašyta, liaudyje pripasakota, jog gali pasirodyti, kad nieko naujo čia nepasakysi, dviračio neišrasi. Prieš atsakant į pastarąjį klausimą, svarbu priminti faktą, kurį dažnas (net ir moksliškai tyrinėjantis gimimo eiliškumo konstruktą) yra linkęs pamiršti - gimimo eiliškumas nėra lygus gimimo numeriui ar chronologiniam eiliškumui (pirmas, antras, trečias ir t.t.). Tad ganėtinai rizikinga yra teigti, jog trečias brolis Jonas gimė kvaileliu ir nieko čia jau nebepakeisi (kaip žinome, pasakose nutinka ir kitaip). Kitaip tariant, gimimo pozicija nėra žmogaus charakterį nulemiantis veiksnys. Tarsi ateitį išpranašavęs Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“ (Adler, 1929, cit. iš Ansbacher & Ansbacher, 1956, p. 377).
Situaciniai Veiksniai Vaiko Raidoje
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. (Sulloway, 1996). Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą. Tad į biologinę gimimo eiliškumo poziciją derėtų žiūrėti ne kaip į duotybę, o kaip į tikimybę vaikui įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą.
Psichologinė Gimimo Eiliškumo Pozicija
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje (Shulman & Mosak, 1977). Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
Tyrimai ir Gyvenimo Stilius
2015 metais Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Psichologinis gimimo eiliškumas buvo matuojamas, naudojant lietuviškąją White-Campbell Psychological Birth Order Inventory (PBOI) versiją (L. Campbell, J. White & A. Stewart, 1991); gyvenimo stiliaus analizei pasitelktas Basic Adlerian Scales for Interpersonal Success-Adult Form (BASIS-A) klausimynas (M. S. Wheeler, R. M. Kern & W. L. Curlette, 1993); abu klausimynai paremti individualiosios psichologijos teoriniu pagrindu bei ankstyvųjų prisiminimų metodu. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Matyti, jog psichologinių gimimo eiliškumo pozicijų analizė gali duoti pakankamai išsamius rezultatus apie gyvenimo stilių. Kone identiški rezultatai buvo gauti ir Gfroerer, Gfroerer, Curlette, White ir Kern (2003) tyrime, atliktame su JAV studentais, kuriame taip pat buvo tiriamos psichologinio gimimo eiliškumo sąsajos su gyvenimo stiliumi. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu. Tuo tarpu biologinės gimimo eiliškumo pozicijos tyrimas nedavė jokių sąsajų su gyvenimo stiliaus charakteristikomis. Tai patvirtina Adlerio keltas prielaidas apie tai, kad vaiko gimimo numeris nelemia jo charakterio.
Biologinės ir Psichologinės Pozicijų Nesutapimai
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Kadangi tokia specifinė neatitikimų analizė yra atliekama pirmą kartą, iki šiol lieka neatsakytas klausimas, ar tokie skirtumai yra dėsningi, ar atsitiktinai būdingi šio tyrimo dalyviams, todėl šie rezultatai turėtų būti vertinami kritiškai. Svarbu tai, jog biologinės gimimo eiliškumo pozicijos neatitikimas su psichologine aptinkamas ir kituose moksliniuose tyrimuose (Lohman, Lohman ir Christensen, 1985; Stewart ir Campbell, 1998). Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių.
Šališkas Klinikinis Įvertinimas
Psichologas Stewart (2004) pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą. Tokiu atveju gimimo eiliškumo pozicijų supratimas ne padeda, o trukdo suprasti kliento subjektyvų pasaulėvaizdį.
Individualumas ir Kontekstas
Individualiosios psichologijos konsultavime ir terapijoje yra pabrėžiamas kiekvieno žmogaus individualumas ir kūrybiškas pasaulio bei kitų žmonių vertinimas, todėl gimimo eiliškumo euristika yra panaudojama kaip spėjimas, leidžiantis toliau prieiti prie kliento privačios logikos bei gyvenimo stiliaus supratimo. Be to, Adleris apskritai nepripažino žmonių skirstymo į tipus ir teigė, jog tikrovėje neegzistuoja jokie grynieji tipai. Psichologinio (arba funkcinio) gimimo eiliškumo formavimesi, be subjektyvių veiksnių, veikia ir eilė išorinių (aukščiau išvardintų) faktorių, todėl svarbu individą matyti kaip visumą, neatsiejamą nuo jos konteksto.
Vaiko Gimimas ir Poros Santykiai
Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų - džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo.
Santykių Pokyčiai Po Vaiko Gimimo
Dar prieš vaiko gimimą santykiai turi tam tikrą ritmą, daugiau erdvės vienas kitam, bendri pomėgiai, spontaniškumas. Gimus vaikui, prioritetai pasikeičia iš esmės. Visa energija ir dėmesys natūraliai krypsta į naują gyvybę, o partnerystė tarsi atsiduria „antrame plane“. Ši situacija savaime nėra bloga - tai natūrali vystymosi dalis. Tačiau jei nesame tam pasiruošę, pokyčiai gali sukelti daug nesusipratimų:
- Skirtingi lūkesčiai, kai vienas iš partnerių gali tikėtis daugiau pagalbos ar emocinio palaikymo, kitas nesuprasti ar nežinoti, ko iš jo tikimasi.
- Nuovargis ir miego trūkumas, išsekimas mažina kantrybę, gebėjimą empatiškai reaguoti.
- Gali atsirasti emocinė distancija, intymumas ir ryšys gali nuslopti, ypač jei abu partneriai jaučiasi nesuprasti.
- Vaiko gimimas gali pažadinti mūsų asmeninės vaikystės prisiminimus, prieraišumo stilius ar nerealizuotus lūkesčius, kurie netikėtai ima veikti dabartinius santykius.
Konfliktų Priežastys: Giliau Nei Kasdienybė
Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tai tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.
Schemų Terapija: Praeities Įtaka Dabartyje
Pasak J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“, giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą. Pavyzdžiui, jei partneris neprisijungia padėti ar neparodo dėmesio, senoji schema gali suveikti tarsi aliarmas: „Štai, aš ir vėl viena (-as), manęs niekas nemato.“ Tada kyla stiprus emocinis atsakas - ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.
Prieraišumo Stiliai: Ryšio Kūrimas
Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe.
- Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje.
- Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija.
- Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos.
- Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).
Moters ir Vyro Vidinis Pasaulis
Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.
Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta. Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.
Kaip Susikalbėti, Kai Viskas Keičiasi?
Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė - keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą.
Sąmoningas savęs pažinimas - pirmas žingsnis. Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.
Atvira komunikacija - ne apie kaltę, o apie artumą. Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos. Vietoj: „Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti: „Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“ Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį.
Maži intymumo gestai - didelė vertė santykiuose. Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiayra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka:
- Nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje.
- Klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“
- Priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
Pagalbos ieškojimas - brandos ženklas, ne silpnumas. Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.
#