Macikų globos namų istorija yra sudėtingas ir daugiasluoksnis naratyvas, atspindintis XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos peripetijas. Ši vieta, įsikūrusi Šilutės rajone, per savo gyvavimo laikotarpį buvo ne tik Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vieta, bet ir nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovykla, Sovietų Sąjungos GULAG'o padalinys bei galiausiai - socialinės globos įstaiga. Šiandien Macikų globos namai yra svarbus istorinis objektas, liudijantis apie skirtingų režimų nusikaltimus ir žmonių kančias.
Macikų Dvaras: Nuo Kariuomenės Iki Anšliuso
Macikų dvaro istorija siekia XVII amžių. Nuo 1924 iki 1939 metų kovo mėnesio dvare buvo įkurta dalis Lietuvos kariuomenės dalinių. 1923 m. Macikų dvare buvo dislokuotas Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko antrasis batalionas. 1924 m. rugpjūčio 14 d. Macikų dvare buvo dislokuotas Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko pirmasis batalionas (298 kariai), įkurdintas senose dvaro alaus daryklos patalpose. Siekdama pagerinti bataliono infrastruktūrą, 1927 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nupirko centrinę dvaro dalį - visi dvaro trobesiai buvo pritaikyti Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko antrojo bataliono poreikiams.
Po 1939 m. kovo mėn. nacistinės Vokietijos įvykdyto Klaipėdos krašto anšliuso Macikuose buvo įkurtas valstybinis ūkis.
Nacistinės Vokietijos Karo Belaisvių Stovykla: Stalag 331 ir Luft VI
Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio pabaigoje-liepos pradžioje Šilutės apylinkėse (Stablaukiuose, Kalveliškiuose) buvo susiformuotos karo belaisvių izoliavimo stovyklų, kuriose buvo laikomi Antrojo pasaulinio karo pradžioje į nelaisvę patekę Lenkijos, Prancūzijos ir Belgijos karo belaisviai, tinklas. Čia buvo įsteigta karo belaisvių stovykla Stammlager (Stalag) 331. Ši stovykla buvo skirta specifinei kalinių grupei - belaisviams raudonarmiečiams, kuriems nebuvo taikomos 1929 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais normos. Dėl šios priežasties belaisvių laikymo sąlygos buvo itin žiaurios, o sisteminga nacistinės Vokietijos politika lėmė nuolatinį belaisvių naikinimą badu ir ligomis.
1943 m. gegužės-liepos mėn. Macikuose buvo įkurta antroji karo belaisvių stovykla - Stammlager (Stalag) Luft VI, skirta kalinti į nelaisvę patekusius Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos karo lakūnus. Trys JAV karo lakūnai belaisviai žuvo Macikų lageryje. 2021 m. Dalis šios karo belaisvių grupės kalinių buvo gen. Wladyslawo Anderso lenkų korpuso kariai. Remiantis 1944 m. JAV karinės žvalgybos departamento duomenimis, Macikų lageriuose buvo 12 medinių ir 10 mūrinių barakų, galėjusių talpinti ne mažiau 10 tūkst. žmonių.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų svarba
Liudijimai atskleidžia skirtingas sąlygas, kuriomis buvo laikomi karo belaisviai. D. Stučka paliudijo, kad „anglai ir kiti Vakarų karo belaisviai gyveno daug geresnėmis sąlygomis, jiems atsiųsdavo siuntinių per Raudonąjį Kryžių. O rusų karo belaisvių sąlygos buvo gerokai sunkesnės, jie negaudavo jokios pagalbos, ir lagerio administracija bei sargyba elgėsi su jais žiauriai ir žvėriškai, juos mušdavo, kankino badu ir vertė atlikti sunkius darbus. 1941 m.
Nacistiniai Macikų karo belaisvių lageriai buvo likviduoti 1944 m.
Sovietinis Lageris ir GULAG'o Padalinys: Nuo Karo Belaisvių Iki Politinių Kalinių
1945 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą ir okupavus Rytprūsius, viena Macikų lagerių komplekso dalių tapo Sovietų Sąjungos NKVD kuruojamu 184-uoju Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių lageriu. 1945 m. rugsėjo mėn. Macikuose buvo įkurta iš Vilniaus atkelta specialioji ligoninė Nr. 2652 - tai pasitarnavo prielaidą 184-ąjį lagerį paversti į „gydomąjį“ (tokį statusą šis lageris įgijo 1946 m. vasario mėn.). Lageryje buvo laikomi ir visiškai išsekę, nebegalintys dirbti, iš esmės mirčiai pasmerkti karo belaisviai ne tik iš lagerio 184-ojo lagerio, bet ir perkelti iš Klaipėdoje funkcionavusio karo belaisvių lagerio Nr. 57.
1948 m. liepos 15 d. kita lagerio dalis 1945-1946 m. buvo paversta į SSRS GULAG‘o padalinį - NKVD (MVD) Pataisos darbų kolonijų skyriaus 3-iąjį lagerio skyrių (arba Pataisos darbų koloniją Nr. 3), skirtą civiliams politiniams (nemaža jų dalis buvo lietuviai, rusai, ukrainiečiai, etc.) ir kriminaliniams kaliniams. Gausėjant kalinių skaičiui ši lagerio teritorija buvo sparčiai plečiama ir netrukus užėmė 5 ha žemės. 1952 m. duomenimis, vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3 tūkst. žmonių- tai buvo vienas didžiausių GULAG‘o objektų Lietuvos SSR teritorijoje. Griežčiausiai, atskiroje zonoje, buvo kalinami politiniai kaliniai. Į lagerį patekdavo neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos SSR piliečiai, rezistentai ir jų artimieji, ūkininkai, nesugebėję sumokėti užkrautų mokesčių ir apkaltinti sabotažu, mokslininkai, kultūros veikėjai ir kt. Lageryje (specialiai įsteigtuose barakuose) buvo kalinamos ir moterys, čia gimę vaikai ir neįgalieji, kuriems buvo įsteigti atskiri barakai (pvz., „Motinos ir vaiko namai“). GULAG‘o padalinys Macikuose veikė iki 1955 m.
Po sovietų karo belaisviai, patekę į vokiečių rankas (anot oficialios terminologijos „pasidavę į nelaisvę“) buvo laikomi „priesaiką sulaužiusiais nepatikimais, silpnadvasiais, baikščiais elementais“, ir, anot istoriko Marko Edelės, „gavo žymę visam gyvenimui“.
Taip pat skaitykite: „Naminukų kačių namų“ veikla
Pokario Laikotarpis: Kapinių Likimas ir Socialinės Globos Įstaigos Įkūrimas
Uždarius lagerį bandyta sunaikinti ir Macikų lagerių kapines - buvo parengtas teritorijos ,,melioravimo“ projektas. Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas ir kapinės nebuvo sunaikintos, tačiau jose ganėsi gyvuliai ir buvo vykdoma ūkinė veikla. Macikų lageris sovietiniais laikais nebuvo niekaip pažymėtas, jis netapo ir negalėjo tapti memorialiniu objektu.
Nors Macikuose esančios kapinės nebuvo sunaikintos, tačiau jų šiaurinėje ir rytinėje dalyse buvo ganomi kolūkio ir pensionato darbuotojų gyvuliai, buvo šienaujama bei vykdoma kitokia ūkinė veikla. Kapinės buvo labai apleistos ir negerbiamos, beveik visai išlygintos. Buvo neaptvertos, ardomos Šyšos upės, vis priariamos, apžėlusios krūmais“., XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje kapinėse dar buvo likę kuolais ir numeruotomis lentelėmis pažymėtų kapaviečių. Tačiau šių ženklų kapinėse nebeliko 9-ajame dešimtmetyje.
1955 metais dalis buvusio Macikų lagerio teritorijos buvo perduota čia įsteigtiems Pagrynių invalidų namams (šiandien tai - Macikų socialinės globos namai).
Macikų Socialinės Globos Namai: Istorija ir Dabartis
Galima sakyti, kad ši įstaiga savo istoriją pradėjo rašyti 1955 m. kovo 15 d., kuomet buvo įkurti Pagrynių invalidų namai. Keturiuose nedideliuose namuose gyveno 100 gyventojų. 1965-aisiais suteiktas Pagrynių psichochronikų invalidų namų pavadinimas, o 1979-aisiais - Šilutės psichoneurologinio internato. Pastarajame gyveno 610 žmonių, dirbo 184 darbuotojai.
Nuo 1986 m. spalio 22 d. įstaigai pradėjo vadovauti R. Jovaiša. Jo ryžtingo darbo ir energijos dėka Macikų gyvenvietėje iškilo 4 nauji gyvenamieji namai darbuotojams, 2 ūkiniai pastatai, garažai. Sutvarkyta aplinka ir pušynas. 1990-aisiais įstaigai suteiktas Šilutės pensionato vardas, visuomenėje atkreiptas dėmesys į žmones su negalia. 1997 metais įvyko I įstaigos korpuso atidarymas. O štai nuo 2010 m. liepos 1 d. suteiktas Macikų socialinės globos namų statusas. Prieš 4-erius metus vykdytas projektas „Globos namų pastatų ir energetinių sistemų modernizavimas“.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir ateities vizija Pabrades globos namuose
Pasak J. Andrijauskienės, siekiant sukurti pilnavertę globos namų gyventojų kasdienybę, čia jie gali išreikšti save daugybėje veiklų. Kiekvienas randa sau tinkančią ir patinkančią. Čia veikia keramikos užimtumo grupė „Molinukas“, kas rytą mėgstančios rankdarbius skuba į užimtumo grupę „Prie židinio“, įvairius gaminius kuria floristikos grupėje, mokosi pinti iš vytelių, siūti. Vyriškiai daro gaminius iš medienos, metalo. Norintieji dalyvauja saviveikloje, naudojasi kompiuterių klase bei yra nuolatiniai bibliotekos lankytojai. Globos namų gyventojai aktyviai dalyvauja sportinėje veikloje, sportuoja aerobikos užsiėmimuose.
Atminimo Įamžinimas ir Tamsusis Paveldas
Buvę Macikų lageriai Šilutės rajone yra išskirtinės reikšmės objektas Lietuvoje ne vien dėl teritorijos dydžio bei tarptautiškumo (lageryje kalėjo įvairių valstybių ir tautybių piliečiai), bet ir dėl šios vietovės paskirties kaitos per sąlyginiai trumpą laikotarpį. Macikų atvejis išryškina XX amžiaus Europos istorijos peripetijas ir “konkuruojančias” atmintis - nacistinės Vokietijos laikotarpiu Macikų karo belaisvių stovykloje skirtingomis sąlygomis buvo laikomi įvairių tautybių karo belaisviai, o pasibaigus karo veiksmams sovietai toje pačioje teritorijoje laikė Vokietijos karo belaisvius ir represinių struktūrų pareigūnus bei GULAG’o kalinius. Tad Macikų lagerių istorijoje atsispindi ne tik Lietuvos ir Rytų Europos, bet ir Vakarų pasaulio - Antrojo pasaulinio karo dalyvių - likimai ir asmeninės patirtys.
Macikų memorializacijos atveju reikėtų siekti viršnacionalinės perspektyvos edukacine ir didaktine prasmėmis formuojant bendrą Europos atminties kultūrą periferijoje.
Tačiau, net ir turint omenyje skirtingas pozicijas, reikėtų stengtis siekti konsensuso ne dėl pačių istorinių įvykių vertinimo, bet dėl šios vietos įamžinimo priimtinomis visoms pusėms formomis. Macikų memorialo įamžinimo atveju „integracija per konfliktą“ būtų valia siekti susitarimo, o šiame procese svarbiausias būtų kitoks atminties konfliktų sprendimo modelis. Šioje teritorijoje galėtų atsirasti lokalinis, bet pliuralistinis Antrojo pasaulinio karo konfliktų įmažinimo modelis. Kadangi Macikų lagerių kalinių atminimo įamžinimas yra svarbus ir Vakarų šalių, kovojusių prieš nacistinę Vokietiją, ir Rusijos karo veteranų, ir Vokietijos karių bei karo belaisvių bei jų atminimo objektų priežiūros organizacijoms, ir Lietuvos politinių kalinių bendrijoms, Macikų lagerių memorialas galėtų tarnauti universalia atminimo vieta Lietuvos teritorijoje vieta.
Iššūkiai ir Skaudūs Įvykiai
Deja, Macikų socialinės globos namų istorija nėra vien tik šviesi. Pastaruoju metu įstaiga susidūrė su rimtais iššūkiais, susijusiais su gyventojų priežiūra. Viešumoje pasirodė informacija apie galimą aplaidumą ir smurtą prieš senolius.
Vienas iš artimųjų tikino turintis ir nuotraukų, kuriose užfiksuota senolės būklė - jose aiškiai matyti nepriežiūros pasekmės ir galimos smurto žymės. Pati senolė apie patirtus išgyvenimus papasakoti negali: dėl demencijos ji nieko nebeatsimena.
Macikų socialinių globos namų direktorius Eugenijus Judeikis į viešai paskelbtą informaciją apie sunkiai sergančios senolės nepriežiūrą reagavo nedelsdamas. Kaip informavo „Šilokarčemą“, įstaigoje jau sudaryta vidinė komisija, kuri tiria šį atvejį. Jei faktai pasitvirtins, pasak direktoriaus, kalti darbuotojai bus „ypatingai griežtai nubausti“.
Po feisbuke paviešinto įrašo kilo aštri diskusija: vieni piktinosi galimai žiauriu globos namų darbuotojų elgesiu, kiti kaltino artimuosius, esą šie patys paliko žmogų įstaigoje. Tačiau diskusijos fone pasirodė dar svarbesni liudijimai - buvę darbuotojai parašė privačiai, patvirtindami, kad tokia situacija esą ne išimtis, o ilgalaikė problema. Vienas iš jų teigė, kad aplaidumas ir smurtas yra sisteminis reiškinys: „Užgauliojimai žodžiais, fizinis smurtas. Ką mačiau, nelinkėčiau jokiam bejėgiui. Tas pats sveikatos nesuteikimas, nors žmogui skubiai reikia į greitąją… Esant galimybėms, nepalikit ten artimojo.“
Ši istorija - ne tik vienos šeimos drama. Tai signalas visai sistemai, kad globos įstaigų veikla privalo būti nuolat ir realiai prižiūrima, o pažeidžiamiausi žmonės negali būti palikti vieni su tais, kurie turi galią juos prižiūrėti ar… nepastebėti jų kančios.