Įsigilinus į vokiečių literatūrą, ypač Ernsto Wiecherto, Hermanno Sudermanno ir Agnės Miegel kūrinius, galima aptikti vardų, kurie lietuvių skaitytojams skamba maloniai ir pažįstamai. Šiems vokiečių rašytojams šie vardai - tai tarsi magiškos formulės, atkeliavusios iš jiems svetimos ir paslaptingos poezijos. Tai mūsų mitologijos palikti vardai ir jų metaforos. Šie rašytojai juos pasirinko portretuoti Rytprūsių gyventojų dvasinėms savybėms ir stengėsi jų alegorija pasiekti savo kūriniuose didesnio ir dramatiškesnio intensyvumo. Šiame straipsnyje panagrinėsime Laimos, vienos svarbiausių baltų mitologijos deivių, įvaizdį, jos funkcijas ir atspindžius literatūroje.
Laima lietuvių mitologijoje
Laima, Laimelė - lietuvių ir latvių likimo bei sėkmės deivė, anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII-XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime. Tai rodo baltų laimės samprata. Jie laimę supranta kaip globalinę sąvoką, apimančią žmonijai teikiamas gyvenimo galimybes, o Laimą - kaip žmogaus asmeninės laimės dalies (Dalios) lėmėją.
Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvės), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos. Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti daugeliu apeigų, pradedant nuo gimimo, pvz., nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio - namų Laimą. Ar šios deivės palankumas lydės žmogų įvairiose gyvenimo srityse, jam dirbant ir keliaujant, buvo bandoma sužinoti iš pranašysčių (pranašautojai).
Dar viena Laimos hipostazė - namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiškų papročių, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal. Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Ypač tai gausiai liudija latvių krikštynų dainos. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą.
Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus (greičiausiai su tuo sietina A. Salio etimologija Laima < laidma < leisti), o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės. Laima visuomet eina žmogui iš dešinės ir jį saugo, o Giltinė - iš kairės ir kenkia. Tautosakoje Laima turi savitą mitinę raišką. Sakmėse dažnai figūruoja ne 1, o 3 Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. 3 seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka 3 likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas. Kartais likimą parodo Laimos drabužiai (puošnūs arba prasti), Laimos namai (pilni gėrybių arba tušti). Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.
Taip pat skaitykite: Apie Laimą baltų mitologijoje
Laimos atspindžiai vokiečių literatūroje
Minėti vokiečių rašytojai vaizduoja M. Lietuvos lietuvius kaip krikščionybės išauklėtus žmones. Tačiau jų kasdieniame gyvenime randama aiškių pagoniško laikotarpio pėdsakų. Šitas dvigubas ir net vienas kitam priešingas dvasinis siluetas darniai jungiasi jų gyvenime. Dėl to minėti vokiečių rašytojai vaizduoja lietuvius vieną kartą lenkiančius savo galvas prie krikščioniško kryžiaus, o kitą - keliančius rankas į betekančią saulę - religinį simbolį, išlikusį iš pagoniško amžiaus.
Ernstas Wiechertas ir Laima
Ernsto Wiecherto kūryboje Laima pasirodo nevienareikšmiškai. Romane "Der Knecht Gottes Andreas Nyland" Grita samprotauja apie piktas jėgas žmogaus gyvenimo sūkuryje, suprasdama jų egzistavimą ne kaip dalį kosminio plano, kilusio iš krikščionių Dievo rankos, bet kaip įsiterpimą senovės lietuvių likimo deivės - Laimos. Laima įtraukia Andreas Nylandą į erškėčiais dengtą kelią, ir jos rankai pasipriešinti jam yra per sunku. Romane "Die Jeromin-Kinder" Laima meta savo šešėlį ant Martos Jeromin gyvenimo, pranašaudama nelaimes ir vėliau valdydama visą Sowirogo kaimą, parūpindama jo gyventojams didelių nelaimių. Iš šių epizodų aišku, kad Wiechertas įsivaizduoja Laimą turinčią tik neigiamas savybes, kas neatitinka jos lietuvių mitologijoj palikto paveikslo. Pagal mūsų mitologiją, Laima, būdama gyvenimo kompaso sprendėja, nustato įvairių kontrastų dienas ir tuo būdu harmonizuoja šviesius ir tamsius tonus žmonijos likimo simfonijoje.
Tačiau Wiechertas šitą universalią mitologinę tradiciją palaiko, įtraukdamas į savo paskutinę novelę "Missa sine nomine" ir lietuviškas laumes, kurias jis pavadina "Nebelfrauen". Būdamos pusdievės, šios laumės turi dievų nemirtingumą ir žmogaus pavidalą, bet savo veikloje jos daugiau palinkusios į žemės reikalus, negu į dievų pasaulį. Nors yra moterys, tačiau joms nėra skirta gimdyti vaikų, dėl to jos nusistačiusios prieš motinystę ir bando jai visokiais būdais pakenkti. Šioje novelėje Donelaitis jas kaltina dėl jo šeimos išardymo, dėl to, kad jis nesusilaukė įpėdinio, dėl to, kad prarado savo vienintelę gyvenimo meilę Erdmuthe. Tačiau laumių ranka nebėra tokia fatališka, kaip Laimos. Patys Donelaičio žodžiai rodo, kad laumių galia pasibaigia ten, kur krikščionybė prasideda. Jos yra visiškai bejėgės prieš pasaulį, kurio centre žiba Išganytojo meilė pasimetusiai žmonijai. Wiechertas laumių aprašyme (panašiai kaip Laimos įvaizdyje) nepripažįsta joms jokių gerų ypatybių, tuo vėl nutoldamas nuo mūsų mitologinių įvaizdžių.
Romane "Die Magd des Jürgen Doskocil" atsispindi kai kurios senovės lietuvių religinio gyvenimo liekanos. Jürgen tiki, kad "požeminiai" (Unterirdischen) augina ir saugo jo pasėtas avižas. Šitų "požeminių" mitologinis charakteris yra artimai susietas su mūsų Žemyna ir Žemininku, kurie buvo daugiau populiarūs Mažojoj negu Didžiojoj Lietuvoje. Wiechertas jais pasinaudoja sugyvinti Jürgen asmenybei, daugiau palinkęs į Jürgen pagonišką orientaciją, negu į jo krikščionišką nusiteikimą.
Wiechertas susipažino su lietuvių mitologija jo tetos Veronikos dėka. Per jos ankstyvą įtaką jaunas Wiechertas palinko į jos keistą tikėjimą, susidedantį iš pagoniškų ir krikščioniškų segmentų. Jos artimas ryšys su aplinkine gamta, pripildyta dvasių ir burtų, uždegė rašytojo sieloje panteistinės filosofijos kibirkštį, kuri žymiai atsispindėjo jo gilioje meilėje Rytprūsių miškams. Žinodami autoriaus prisirišimą prie savo lietuvės tetos, galime prileisti, kad jis tetos pasakų repertuare girdėjo ir Medeinės mitą. Tai miškų dievaitė, senovės lietuvių globotoja, kuri kaip švelni motina saugojo savo tautą. Todėl Wiechertas dažnai bandė nuo šio pasaulio blogybių slėptis miškų gilumoje, kurioje jis pats ar jo sukurtos asmenybės rado sielos ramybės, nors ir trumpos.
Taip pat skaitykite: Mitai apie NASA Rasos Kiaušinius
Hermannas Sudermannas ir Laima
Hermannas Sudermannas taip pat vaizduoja lietuvius su krikščioniško tikėjimo ir pagonybės įtakos mišiniu. Apysakoje "Die Reise nach Tilsit" Sudermannas įtraukia dvi lietuvių mitologijoje įdeivintas idėjas - Aušrinę ir Laimą. Pakartotinas Indrės Balčienės palyginimas su "Sonnentochter" rodo, kad rašytojas ją ir jos charakterį įsivaizduoja kaip patraukliai žibančią žvaigždę - Aušrinę. Vėliau Aušrinė pasidarė krikščionišku simboliu. Ji buvo žvaigždė, kuri rodė kelią pas užgimusį Kristų ir vėliau liko dangišku Švč. Marijos simboliu. Dėl to Sudermannas i lygina Indrę su "die katholische heilige Jungfrau".
Indrės tragiškas gyvenimas priveda rašytoją iškelti ir kitą mūsų mitologinę deivę - Laimę. Čia jis jau ištikimiau, negu Wiechertas, laikosi lietuvių mitologinės tradicijos. Jis vaizduoja Laimę su geromis ir blogomis savybėmis. Indrės gyvenimo pradžioje ji atrodo kaip "die freundliche Göttin", o vėliau atsistoja prie Balčiaus šeimos likimo vairo jau mirties angelo pareigose. Be Laimės, Sudermannas atgaivina ir kitas senovės lietuvių deives - tai Milda, Magila ir Giltinė. Lietuviai apysakoje "Die Magd" taip pamilsta vokiečio Westphalio žmoną, kad ją lygina su deive Milda. Prieš pat jos atvykimą vestuvių puotos mitologinėje aplinkoje viešpatauja piktybės atstovė Magila. Apysakoje "Miks Bumbullis" sutinkame mirties deivę Giltinę, kurią Sudermannas įtraukia išryškinti Miko charakteriui ir jo religiniam siluetui. Mikas mato sapnuose mirusią Anikę ir nutaria, kad nepatenkinta Giltinė lyg iš keršto neleidžia Anikei tęsti amžino miego. Jis užsimoja pagoniškomis aukomis išpirkti iš Giltinės ramybę savo pamiltai globotinei. Pagrįstai Giltinės vaidmenį Sudermannas susieja su sapnų pasauliu. Mikas, kaip ir daugelis lietuvių, tiki į sapnų orakulinę reikšmę. Todėl Sudermannas į jo sapnų turinį įdeda ir raktą tai tragiškai paslapčiai išspręsti.
Taigi, ir Sudermanno, kaip Wiecherto, lietuviai, nors ir krikščioniškai išauklėti, dar stipriai laikosi į-vairių pagoniškų sąvokų. Ten, kur krikščionybė sielų nepatenkina, jie jos ieško pagoniškame nusiteikime.
Agnė Miegel ir Laima
Agnė Miegel, aprašydama Rytprūsių gyventojus, nenutolsta nuo Sudermanno ir Wie-cherto. Rytprūsiams charakteringas tikėjimas, siejąs pagonišką ir krikščionišką spektrą, atsispindi ir Agnės Miegel kūryboje. Jos raštai yra lyg paminklas šiai Rytprūsių būdingai dvasinei orientacijai.
Pati žymiausia vieta jos kūryboje tenka Perkūnui. Alegorinės apysakos "Die schone Malone" didesnė dalis ir yra skirta šiam mūsų dievui, kuris aplanko žemę pasirinkti sau žmoną. Lietuviai apie Perkūną kalba daugiau su pagarba ir meile, negu su baime. Jie jį laiko savo "didžiuoju Tėvu", kuris savo globotinių niekuomet neapleidžia. Arčiau pažvelgę į Agnės Miegel aprašomą audros sceną, turime sutikti, kad rašytoja gerai interpretuoja Perkūno portretą, mūsų mitologijos paliktą, ir lengvai galime įsivaizduoti tą galingą lietuvių dievą bestovintį vežime, traukiamame dviejų ugninių žirgų. Norint dar pilniau suprasti apysaką "Die schone Malone", reikia atkreipti dėmesį ir į žemišką Perkūno žmoną. Ji yra Magdalene, Georg H6xterio giminaitė, kuri paslaptingai pradingsta prieš pat savo vestuves. Prabėgus šimtmečiui, ji taip pat paslaptingai sugrįžta pas savo likusias gimines, bet jau su nauja ir mums simboliška pavarde - Malone Perkuhn. Kartu su jos atsiradimu grįžta ir laimė į Höxterio šeimos gyvenimą. Agnes Miegel tą krikščioniškąją idėją susieja su senovės lietuvių tikėjimu, lyg norėdama skaitytojui priminti istorines dienas, kuriose Perkūno ranka artimai lietė žmogaus sielos gyvenimą. Pačiose lietuvių pagonių dievo ir vokiečių ateivių moteries vestuvėse rašytoja iškelia savo pritarimą ne tik religiniam, bet ir socialiniam junginiui iš senų ir naujų M. Lietuvos gyventojų. Pagal Agnes Miegel, šitas susijungimas su buvusiomis ir atneštomis tradicijomis sudaro naują M. Lietuvos gyventojų klasę, kuri nepriklauso nei grynai vokiečiams, nei prūsų palikuonims, nei lietuviams.
Taip pat skaitykite: Laima Baltų Mitologijoje
Be Perkūno, Agnes Miegel į savo raštus įtraukia ir Bangpūtį. Apysakoje "Tine Sudaus Erzählung" rašytoja pasirenka Bangpūtį, nors ir neminėdama jo vardo, didesniam dramatiniam įspūdžiui.
Laima šiuolaikinėje kultūroje
Laimos įvaizdis išlieka gyvas ir šiuolaikinėje kultūroje. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose. 2025 m. Kaišiadoryse užfiksuotas masiškiausias Laimų, Laimučių, Laimių sambūris - 40 asmenų. Siekiant įamžinti Laimos vardą, Kaišiadoryse pasodintos trys liepos, simbolizuojančios mitines gyvenimo siūlo verpėjas Laimas.