Motinystė - tai viena svarbiausių temų literatūroje, atspindinti moters savirealizaciją, visuomenės vertybes ir tarpusavio ryšius. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip motinystės tema atsiskleidžia lietuvių autorių kūryboje, atkreipiant dėmesį į skirtingų epochų rašytojų požiūrius ir kūrybos ypatumus.
Klasikinės Literatūros Vertė
Kiekviena tauta turi savo literatūros kanoną, klasikines knygas, kurios išlieka vertingos per šimtmečius ir dešimtmečius. Lietuvių literatūroje, kaip ir pasaulinėje, yra kūrinių, kurie būtini pažinti kiekvienam vaikui. Pavyzdžiui, lietuviams K. Donelaičio „Metai“ yra atraminis taškas, pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys. Taip pat yra ir klasikinių vaikų literatūros kūrinių, labai vertingų meniniu požiūriu. Ar galime įsivaizduoti lietuvių nacionalinę vaikų literatūrą be Prano Mašioto, kuris laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu?
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi, kad klasikinė literatūra būtų nepamiršta ir skaitoma. Petro Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“ yra puikus kūrinys apie berniukų karą sniego gniūžtėmis, kuriame įdomūs vaikų psichologiniai portretai ir puiki veiksmo dinamika. Kazio Borutos pasakų knyga „Dangus griūva“ yra unikali dėl savo ritminės prozos, kurios neįmanoma išversti į kitas kalbas. Salomėjos Nėries „Eglė, žalčių karalienė“ yra tobulo eiliavimo pavyzdys lietuvių liaudies pasakos motyvais.
Motinos Paveikslas Lietuvių Literatūroje
Mūsų kultūroje pagrindinė moters savęs realizacijos funkcija suvokiama labai aiškiai - tai motinystė. Motinai ir tautosakoje skiriama labai daug pagarbos, ji - vaikų ugdytoja, globėja, darbų mokytoja, tradicijų saugotoja, gerumo ir kantrybės įsikūnijimas. Buvo manoma, kad netekti motinos - tai prarasti didžiausią paramą ir saugumą. Lietuvių literatūroje motinai taip pat skiriamas didelis dėmesys, rasime ne vieną jos įsimintiną paveikslą. Vienas ryškiausių motinos paveikslų randamas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“.
Šatrijos Ragana, talentinga, dvaro aplinkoje užaugusi, išsilavinusi moteris, savo gyvenimą paskyrusi literatūrai, pedagogikai, labdarystei, buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris 19 amžiaus mūsų visuomenės gyvenime, atkreipusi dėmesį į vaiko psichologiją, moters dvasinį pasaulį, kūryboje skleidusi krikščioniškąsias vertybes. Apysakos „Sename dvare“ centrinė figūra - mamatė, kurios subtilus paveikslas plėtojamas visame kūrinyje. Rašytoja parodo mamatę Mariją - turtingo dvarininko žmoną, trijų vaikų motiną. Sugriaudama to meto literatūrinius standartus, Šatrijos Ragana veiksmą nukelia į dvarą, kuriame sutelkta ne tik blogybės, bet ir kultūra, dvasinių vertybių puoselėjimas. Autorė, pati būdama pedagogė, suvokė, kokią didelę reikšmę vaikų gyvenime turi mama. Kūrinio įžangoje lyriškai kalbama apie motinos ir jau suaugusios dukters Irutės tarpusavio ryšį, kurį primena baltos rožės ir kuris juntamas net iš anapusinio pasaulio. Tas ryšys tampa apysakos pagrindiniu motyvu ir idėja - motinos pamokos svarbiausios. Visi įvykiai tarsi regimi dviem aspektais - aštuonmetės Irutės ir suaugusios motinos Marijos akimis.
Taip pat skaitykite: Deivių Sąrašas ir Reikšmė
Šiuolaikinės Tendencijos
Šiuo metu literatūroje vėl girdimas feministiškas balsas. Atsiranda poreikis kalbėti apie savo teises. Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip. Iš tiesų, šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susiję su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos.
Yra ir siauresnis terminas - moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės - Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje. Todėl, norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos. Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas.
Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manau, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai.
Motinystė ir Tapatybė
Svarbu, kad vaikai skaitytų lietuvių autorių knygas, nes lietuviškos knygos kalba apie lietuvišką aplinką. Tai svarbu vaiko dvasiai, vaiko tapatybės formavimuisi. Algimanto Zurbos romanas paaugliams „Melnragės akmenys“ puikiai pavaizduoja lietuvišką pajūriį, Klaipėdą, Melnragę - skaitytojas jaučia lietuvišką aplinką, koloritą. Vytauto Račicko kūriniuose labai svarbus lietuviškas miestelis, maža žmonių bendruomenė. Vaikas skaitydamas pajunta lietuvišką aplinką ir suvokia, kad viskas, kas įdomu, svarbu gali vykti ne tik kažkur už jūrų marių, bet ir šalia mūsų.
Knygos Vaikams ir Paaugliams
Vaikų literatūroje populiaru knygų serijos, tęsiniai. Lietuviškas pavyzdys - Renatos Šerelytės apysakų serija apie krakatukus („Krakatukų pievelė“, „Krakatukai brūzgynuose“, „Krakatukai požemiuose“), džiuginanti pradinių klasių moksleivius. Knygų serijos dažnai nukelia į rašytojų sukurtą pasaulį, sufantazuotą erdvę, kur vaikai skaitytojai susiduria su nematytais negirdėtais personažais.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir modernumas motinystės atspindžiuose
Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie tautos, valstybės patirtį, nueitą istorinį kelią. Neseniai išleista Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybingai, šiuolaikiškai ir vaikui patraukliai papasakoti apie sunkias tautos gyvenimo dienas, tremtį. Pernai pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėliai“, ji pelnė Prano Mašioto premiją. Tai knyga holokausto tema, kuri aktuali ir Lietuvai.
Motinystės Patirtys Literatūroje
Nuo pirmų kūdikio šypsnių iki filosofinių pokalbių su jau suaugusiu vaiku mama išgyvena daugybę virsmų ir kalba savo gyva patirtimi. Kiekviena savaip. Belgų autorės Hélène Delforge knyga, įspūdingai iliustruota Quentino Grébano, yra odė motinystei. Joje - skirtingų mamų iš viso pasaulio portretai ir jautrios įžvalgos apie tai, ką reiškia auginti vaiką.
Taip pat skaitykite: Lietuvių liaudies žaidimai