Įvadas
Jadvyga Čiurlionytė - iškili asmenybė lietuvių kultūroje, žinoma ne tik kaip M. K. Čiurlionio sesuo, bet ir kaip talentinga muzikologė, folkloristė, pedagogė ir M. K. Čiurlionio muzikinio palikimo puoselėtoja. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti jos reikšmingą indėlį į lietuvių vaikų dainų kultūrą, remiantis jos moksliniais darbais, atsiminimais ir veikla.
Jadvygos Čiurlionytės asmenybė ir veikla
Irena Litvinaitė-Avyžienė prisimena J. Čiurlionytę kaip mažutę žilagalvę moterį, vaikštinėjančią Vilniaus Žvėryno pakraštyje, gatvėje, atsiremianti į Nerį. Jos veide visada atsispindėjo gilus susimąstymas. J. Čiurlionytė visą savo gyvenimą paskyrė muzikai, nes, pasak jos, „nieko nėra pasaulyje aukščiau už muziką". 1925 metais ji baigė fortepijono studijas Berlyno konservatorijoje. Jos darbų spektras apima muzikologiją, folkloristiką, pedagogiką, muzikos kūrinių redagavimą ir M. K. Čiurlionio muzikinio palikimo puoselėjimą.
Tiems, kuriems teko laimė pažinti J. Čiurlionytę, didelį įspūdį darė jos erudicija, aukšta kultūra, subtilus meninis skonis ir meilė muzikai.
„Lietuvių liaudies dainos vaikams"
Ypatingą vietą J. Čiurlionytės veikloje užima jos sudarytas „Lietuvių liaudies dainų vaikams" rinkinys su natomis ir dailininkės Domicelės Tarabildienės iliustracijomis, išleistas 1948 metais. Šis rinkinys, kupinas šiltų ir nuoširdžių dainų, skirtas patiems mažiausiems klausytojams ir atlikėjams. Jame atsispindi lietuvių liaudies dainų lyrizmas, dermių grožis ir auklėjamoji vertė.
Šiame rinkinyje esančios dainos, tokios kaip „Tindi rindi riuška", ne tik lavino vaikų muzikinį skonį, bet ir skatino domėtis gamta, ugdė meilę gimtajam kraštui. Rinkinys pasižymi meniškumu, dainų tekstai lengvai įsimenami, o melodijos - melodingos ir žaismingos.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Liaudies dainų rinkimas ir klasifikavimas
J. Čiurlionytė skersai ir išilgai išvaikščiojo Lietuvą, užrašinėdama senolių dainuojamas liaudies dainas. Ji pati užrašė apie keturis tūkstančius lietuvių liaudies dainų melodijų, parengė spaudai jų rinkinius. Šis kruopštus darbas leido išsaugoti ir populiarinti lietuvių tautosakos perlą - liaudies dainas.
J. Čiurlionytė pradėjo klasifikuoti dainų melodijas, įkūrė Liaudies dainų kabinetą. Jos dėka buvo įteisinta Liaudies muzikos specialybė.
Liaudies dainų reikšmė vaikų ugdymui
J. Čiurlionytė pabrėžė liaudies dainų svarbą vaikų ugdymui. Pasak jos, liaudies daina kelia meilę savo kraštui, meilę gamtai. Ji apgailestavo, kad šiuolaikiniai vaikai tolsta nuo liaudies dainų, pamiršta jas. Čiurlionių namuose „daina buvo seseria". Ji net konkuravo su pianinu, nes ją buvo galima „išnešti į laukus, į pievas". Konstantinas buvo suorganizavęs savotišką namiškių ir šeimos bičiulių namų chorą, kuris dainuodavo liaudies dainas.
J. Čiurlionytė teigė, kad liaudies daina ateina pas mus su vaikyste, su motinos lopšine. Todėl labai svarbu, kad tėvai ir pedagogai skatintų vaikus dainuoti liaudies dainas, supažindintų su jų grožiu ir reikšme.
Žemaičių dainų melodijos
J. Čiurlionytė tyrinėjo ne tik visos Lietuvos, bet ir atskirų regionų liaudies dainas. Jos darbe „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai" (1969) analizuojami žemaičių dainų melodijų ypatumai.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Žemaičių dainų melodijos pasižymi monolitiškumu, kuris susiformavo ilgaamžės raidos procese. Joms būdinga harmoninio funkcinio mąstymo paliesta šiuolaikinio mažoro derminė sandara ir intervalika. Melodijų linija banguoja laisvai ir plačiai, be staigių posūkių ir didelių šuolių. Daugelis žemaičių melodijų skiriasi nuo šiaurės aukštaičių didesniu dainingumu ir laisvu dainavimo būdu. Neretai pirmasis balsas laisvai improvizuoja, išpuošdamas melodiją melizmais, pereinamais garsais ir ilgai skambančiais ritminiais užtęsimais - fermatomis.
J. Čiurlionytė atkreipė dėmesį į tai, kad žemaičių melodijose pasitaiko chromatizmų, kurie kitose Lietuvos etnografinėse srityse, išskyrus Prūsų Lietuvą, nežinomi.
Indėlis į muzikologiją ir folkloristiką
J. Čiurlionytė paliko didžiulį indėlį į lietuvių muzikologiją ir folkloristiką. Jos moksliniai darbai, ypač „Lietuvių liaudies dainų kūryba", yra vertingi šaltiniai tyrinėjant lietuvių liaudies dainų istoriją, žanrus ir stilistiką.
Nuo 1949 metų dėstydama Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, profesorė Jadvyga Čiurlionytė išugdė gražų būrį muzikologų folkloristų. Dar 1948 metais ji Konservatorijoje įkūrė Liaudies dainų muzikos kabinetą.
Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį
J. Čiurlionytė parašė atsiminimus apie savo brolį M. K. Čiurlionį. Memuarus autorė įvilko į beletristikos rūbą, jie parašyti labai poetiškai, jautriai, pastabiai, su didele meile broliui, savo šeimai, paprastam žmogui. Ji norėjusi atkurti tą aplinkumą, kurioje Čiurlionis brendo kaip menininkas, kuri, jos nuomone, turėjo sąveiką su broliu, aprašyti tuos žmones, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjo.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
tags: #ciurlionyte #vaiku #dainos