Šiame straipsnyje nagrinėjama dainos „Lietuviais esame mes gimę“ istorija, atskleidžiama jos svarba Lietuvos kultūrai ir tautinei savimonei, taip pat aptariami kiti reikšmingi kultūriniai įvykiai bei asmenybės, dariusios įtaką lietuvių tautos formavimuisi.
Įžanga
Daina „Lietuviais esame mes gimę“ yra viena iš patriotiškiausių ir labiausiai atpažįstamų lietuviškų dainų, tapusi neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ši daina, kaip ir daugelis kitų kultūrinių reiškinių, yra glaudžiai susijusi su Lietuvos istorija, tautiniu atgimimu ir siekiu išsaugoti savo identitetą.
Himno Idėjos Ištakos
Šalia vizualinių simbolių, tokių kaip herbas ir vėliava, kiekviena šiuolaikinė valstybė turi ir savo garsinį simbolį - himną. Šie simboliai atsirado prieš kelis tūkstančius metų Rytų šalyse. Jie buvo naudojami antikoje ir skirti dievų bei valdovų garbinimui. Himnai plačiai naudoti ir krikščionių bažnyčios.
Idėja turėti Lietuvos himną, kaip ir Lietuvos valstybės vėliavos atveju, gimė užsienyje. Pradžioje net buvo galima rinktis iš kelių alternatyvių dainų. Apie 1880 m. Seinų kunigų seminarijos klierikai nusprendė apsvarstyti Adomo Mickevičiaus "Pono Tado" žodžius, prasidedančius žodžiais "Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie" (liet. Lietuva, mano tėvyne! Tu esi kaip sveikata), kaip Lietuvos himną. Jis buvo atliktas kaip himnas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1888 m. per Lietuvos diasporos kongresą.
Tarp Amerikos lietuvių taip pat cirkuliavo ir kitos dainos, galinčios tapti himnu, tokios kaip Antano Baranausko "Tu Lietuva, tu mieliausia motinėlė" (žodžiai) ir Jono Mačiulio-Maironio "Kur bėga Šešupė" (žodžiai) ir Česlovo Sasnausko (muzika). Ypač populiari tuo metu buvo Georgo Sauerweino daina "Lietuvininkų pavasario giesmelė", kitaip vadinama "Lietuviais esame mes gimę", pirmą kartą atlikta Tilžėje 1896 m. Sujungta su nauja Stasio Šimkaus melodija, šis Mažosios Lietuvos himnas buvo giedamas dainų šventėje Kaune 1908 m.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie lietuvių tapatybę: istorinis ir kultūrinis kontekstas.
„Tautiška Giesmė“ - Lietuvos Himnas
Tačiau galiausiai Lietuvos himnu buvo pasirinktas kitas muzikinis kūrinys - "Tautiška giesmė", kurios žodžius ir melodiją sukūrė Vincas Kudirka. Žodžiai ir natos buvo išspausdinti laikraščio "Varpas" 6-ame numeryje. Pirmą kartą viešai daina atlikta 1899 m. lapkričio 13 d. Sankt Peterburge per koncertą, skirtą lėšoms rinkti Lietuvos studentams paremti.
Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, "Tautiška giesmė" buvo girdima beveik kiekviename viešame renginyje. Miko Petrausko vadovaujamas choras pirmasis ją viešai atliko Lietuvoje 1905 m. birželio 6 d. per Lietuvos draugijos renginį Vilniaus miesto teatre. Koncerte, surengtame prieš Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimą, himnas buvo pakartotas net tris kartus. Netrukus "Tautiška giesmė" jau buvo atliekama visoje Lietuvoje. Ji buvo pripažinta Lietuvos himnu dar prieš atkuriant Lietuvos valstybę. Vėliau, 1917-1918 m., prasidėjo diskusijos dėl jo tinkamumo. Kai kuriems žmonėms nepatiko žodžiai, kitiems - melodija.
Himnas Sovietinės Okupacijos Metais
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką 1940 m. birželio 15 d., jos valstybingumo simboliai buvo uždrausti. Už jų naudojimą buvo skiriamos griežtos bausmės. Nepriklausomos Lietuvos himnas buvo vienintelis valstybės simbolis, kuris oficialiai vis dar buvo naudojamas okupuotoje Lietuvoje iki 1950 m. Todėl kai kuriose Lietuvos vietose buvo giedama "Tautiška giesmė", o kitose - "Internacionalas". Patvirtinus Lietuvos TSR himną 1950 m., "Tautiška giesmė" buvo visiškai uždrausta.
Eilėraščio Gimimas
Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Georgo Sauerweino (Jurgis Zauerveinas, 1831-1904) eilėraštis „Lietuv’ninkai mes esam gimme“ pirmą kartą buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais, o „Aušros“ kalendoriuje - 1884 metais. Pasirašinėdamas pseudonimais Girėnas, Pilėnas, Rukšnaitis, Silvatikus ir kt., jis rašė lietuviškos tematikos eiles, straipsnius, knygas lietuvių kultūros klausimais. Dabar atrodo, jog šios eilės ieškojo būdų tapti daina ir tam rinkosi simbolines datas.
Užfiksuota, jog daina pagal šias eiles buvo dainuota „Birutės“ dešimtmečio šventėje Tilžėje 1895 metų vasario 17 dieną, tačiau melodijos autorius liko nežinomas. 1896 metų vasario 16 dieną „Birutės“ šventėje vargonininko V. Nacevičiaus (1875-1943) vadovaujamas choras atliko jo šiuo tekstu sukurtą dainą. Vėl nenurodant autorystės minima, jog J. Gruodžio vadovaujamas choras Mintaujoje 1906 metais atliko keletą dainų, o daina pagal šias eiles buvo tiesiog ypatinga. Leidinyje „Lietuvių tėvynės dainos“ (Tilžė, 1911 m.) buvo publikuota Alberto Niemanno daina pagal šias eiles.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių identitetą
Stasio Šimkaus Indėlis
Tačiau išpopuliarėjo tik 1908 metais sukurta ir 1912 metais Sankt Peterburge išleista Stasio Šimkaus daina, Kaune atlikta „Dainos“ draugijos koncerte 1911 metais - caro valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!
Įkvepiantis tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ dar Nepriklausomybės išvakarėse buvo giedamas kaip himnas, kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertą pradėdavo, o S. Šimkaus daina - užbaigdavo.
Konkurencija Dėl Himno Statuso
Lietuvos respublikos himnu tapo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ - ji buvo senesnė ir daugelio jau laikyta himnu. Tačiau jos visam laikui liko greta. Tikriausiai visi žinome, jog V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai ir melodija buvo išspausdinti 1898 metais šeštame „Varpo“ numeryje. Melodijos amžiumi „Tautiška giesmė“ yra tikrai vyresnė už S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, tačiau jos tekstas - senesnis, o ir eilėraščio tapsmo daina kelias yra ilgesnis.
"Lietuviais esame mes gimę" - tai neoficialus Mažosios Lietuvos himnas ir rimčiausiais, kartu su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“, pretendentas į Lietuvos himną. Taip, tai kompozitoriaus ir dirigento Stasio Šimkaus (1887-1943) daina, sukurta ir su dedikacija „giliai gerbiamam Vîdûnui“ išleista Peterburge, 1912 metais.
Jurgis Zauerveinas: Asmenybė Ir Kūryba
Publicistą ir poetą, mažosios Lietuvos visuomenės veikėją Jurgį Zauerveiną (Georg Sauerwein), gimusį 1831 m. Vokietijoje ir mirusį 1904 m. Norvegijoje, labiausiai Lietuvoje išgarsino 1879 m. parašytas ir laikraštyje “Lietuviška ceitunga” paskelbtas jo eilėraštis “Lietuvninkai mes esam gimę”. Jis pagrįstai laikomas Mažosios Lietuvos himnu. O sutrumpintas Zauerveino eilėraščio variantas plačiai paplito Lietuvoje ir dabar neretai yra dainuojamas. Žodis “lietuvninkai” palaipsniui buvo pakeistas į “lietuviai”.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių tapatybę
Jurgio Zauerveino kūryba itin domėjosi Jonas Basanavičius, netgi parengęs šio poligloto, publicisto ir poeto raštus. Zauerveinas buvo tikras poliglotas. Tvirtinama, jog šis žmogus mokėjo per keturiasdešimt kalbų. Antai, 1874 metais atvykęs Švedijon, jis gana trumpu laiku išmoko šios šalies kalbą. Iš čia, užsukęs į Suomiją, tuoj pat išmoko suomiškai, net parašė keletą eilėraščių šios tautos kalba. Du mėnesius pabuvęs Alžyre, jis tuoj pat išmoko kabylų kalbą ir net naująjį testamentą išvertė. Beje, Biblijų vertimai į įvairias kalbas leido jam pragyventi.
Meilės Drama
Dramatiška lemtimi paženklintas Zauerveino mokytojavimas kunigaikščio Hermano Wiedo šeimoje. Čia jis pradėjo mokyti kunigaikštytę Elžbietą. Užsiėmimų tematika buvo labai plati: kalbos, matematika, netgi fizika. Zauerveinui tuokart buvo dvidešimt šešeri, Elžbieta - dvylika metų jaunesnė. Bet tarp mokytojo ir mokinės įsiplieskė meilės jausmas. Zauerveinui ta nutrūkusi meilė kainavo „nervų ligą“, netgi nedidelį pamišimą. Skausmingai išgyvenęs jaunatvišką meilės romaną, vėliau jis taip ir liko visą amžių nevedęs.
Buvusi jo mokinė Elžbieta, ištekėjusi už Rumunijos kunigaikščio Karolio, netrukus tapo … karaliene. Prisimindami romantiškus jausmus, jiedu dar ilgai susirašinėjo, o Zauerveinas net du kartus lankėsi pas Rumunijos karalių.
Gyvenimas Mažojoje Lietuvoje
Daug ir dažnai keliavęs po pasaulį, Zauerveinas apie ketvirtį amžiaus gyveno Klaipėdoje ir čia nepaprastai susižavėjo lietuvių kalba. Jis artimai bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Autorius tikėjosi išvysti bent vieną savo poezijos knygą. 1881 metais buvo išspausdintas nedidelis tik 74 eilėraščių rinkinėlis.
Iki širdies gelmių Zauerveiną sukrėtė Kražių skerdynės. Sužinojęs, jog rusų valdžia iš vietos gyventojų nori atimti bažnyčią ir ją sugriauti, garbusis publicistas ir poetas rašo laišką (idealiai ir ant didelio popieriaus parašytą) Danijos karaliui Kristijonui IX-ajam (kaip caro Aleksandro III uošviui) ir net pačiam carui. Tame laiške jis kantriai išdėsto savo argumentus: „Duok Dieve, kad maloningiausiasis caras palenktų savo tėvišką širdį į tuos vargšus, kurie neturi kitokios prieglaudos, apart Dievo ir valdomo. Žmogus, kuris yra ištikimas Dievui ir tėvams, visados bus ištikimas ir valdomui“.
Politinė Veikla Ir Nusivylimas
Savo metu Zauerveinas buvo tikra Mažosios Lietuvos žvaigždė. Net kelis kartus jis dalyvavo rinkimuose į Prūsų karalystės seimą. Deja, visi tie jo bandymai buvo nesėkmingi. Ypač skaudžiai jis pergyveno dėl jam nepavykusių rinkimų 1898 metais. Ši nesėkmė tapo didele asmenine tragedija. Jis liguistai įsižeidė ir ilgam laikui atsiribojo nuo Mažosios Lietuvos, atsisakė netgi lietuviško savo slapyvardžio Girėnas. Zauerveinas ne tik mokėjo lietuviškai kalbėti bei kurti. Jis tiesiog dievino lietuvių kalbą.
Tautinio Atgimimo Žiburiai Telšiuose
Lietuvos kultūros istorijoje svarbų vaidmenį atlieka Telšiai, kurie XX a. pradžioje tapo vienu iš tautinio atgimimo centrų. 2022 m. sukako 115 metų, kai Telšiuose, 1907 m. rugpjūčio 2 d., vietos šviesuoliai, vadovaujami Felikso Milevičiaus, suorganizavo viešą lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti pirmieji lietuviški spektakliai - Miko Palionio komedija „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės)) komedija „Velnias spąstuose“.
Šį įvykį įamžina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus projektas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Projekto dalis - paroda, atidaryta Telšių kultūros centre. Paroda atskleidžia XX a. pr. Telšių kultūros procesus, visuomenės ir kūrėjo santykius.
Žemaičių meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis teigė, kad Žemaitija pilna netikėčiausių paslapčių, kurią reikia iš naujo atrasti kiekviename žingsnyje. Telšių fenomenas - XX a. pr. 1907 m. prasidėjęs kultūrinis sąjūdis išaugo į 1916-1934 m. veikusią Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, kuri pakvietė į 60 spektaklių premjerų, parodytų apie 400 kartų. Su „Kanklėmis“ siejama idėja pastatyti Telšių teatro rūmus ir pirmieji veiksmai šiam sumanymui įgyvendinti. Mėgėjiško teatro tradicija sudarė galimybę 1940 m. pradėti formuoti profesionalų Žemaičių teatrą.
Ryškus XX a. pr. Telšių kultūrinio gyvenimo reiškinys - Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“, įkurta 1911 m. Felikso Milevičiaus iniciatyva. F. Milevičius, ilgametis miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. ėjo Telšių burmistro pareigas. Jo pavyzdys rodo, kaip žmogus, neturėjęs galimybės lankyti mokyklos dėl tėvų neturto, gali tapti išsilavinusiu kultūros veikėju.
Feliksas Milevičius: Tautos Šviesuolis
Feliksas Milevičius (1883-1965) - iškilus Telšių XX a. pr. kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimęs neturtingų amatininkų šeimoje, jis nuo mažens siekė mokslo ir mėgo skaityti. 1899 m. iš kunigaikščio Mykolo Oginskio gavęs pinigų, metus mokėsi knygrišystės amato. Įsigijęs profesiją, savo pirmąją savarankiškai įrištą knygą įteikė kunigaikščiui M. Oginskiui.
F. Milevičius gyveno ir dirbo Telšiuose, Didžiojoje gatvėje (dabar Respublikos g.) įsigytame namelyje, kuriame veikė jo knygrišykla, o vėliau ir knygynas. Savo atsiminimuose jis rašė: „1924 m. prie mano dirbtuvės, skolon, užpirkęs prekes, įkūriau knygyną, kuris veikė iki 1941 metų“. XX a. 5-6 deš. F. Milevičiaus namuose veikė valgyklėlė, nes tarpukariu Lietuvos švietimo ir kultūros ministerijos jam skirta personalinė pensija nuo 1940 m. nebebuvo mokama.
F. Milevičius knygrišyste užsiėmė iki senatvės. Jis taip pat dirbo Teismo archyvinių bylų tvarkytoju, dėstė knygrišybą Telšių mokytojų seminarijoje, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Iki 1927 m. kelias kadencijas buvo Telšių miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. Krašto kultūros ir švietimo reikalais F. Milevičius rūpinosi dar jaunystėje. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jis skaitė ir platino uždraustus spaudinius. 1907-1908 m. buvo Telšiuose viešuose vakaruose parodytų pirmųjų lietuviškų spektaklių iniciatorius ir organizatorius.
Norėdamas, kad krašto žmonės šviestųsi, 1911 m. F. Milevičius ėmė burti kultūros žmones bendriems knygų skaitymams, pasidainavimams, įsitraukė į bažnytinio choro veiklą. 1916 m., parengęs draugijos įstatų projektą, pasiūlė įkurti dramos mėgėjų ratelį, kurį pavadino Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Ši draugija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. gruodžio mėnesį ir veikė iki 1935-ųjų metų. Ilgą laiką jai su pertraukomis vadovavo F. Milevičius.
1919 m. paragintas pirmojo Telšių komendanto, pritariant miesto visuomenei, jis įsteigė Telšių Šaulių būrį, kuriam ilgą laiką vadovavo. 1920 m. buvo Lietuvos gynimo komiteto Telšių skyriaus pirmininko pavaduotojas, rinko šiam komitetui lėšas. Jis rėmė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos kovojusius sukilėlius ir už šią veiklą buvo apdovanotas Klaipėdos vadavimo ženklu.
F. Milevičius taip pat įkūrė Verslininkų sąjungos Telšių skyrių, įrengė „Lietuvos verslininkų vasarvietę“ prie Germanto ežero, finansavo vasarnamio statybos darbus. Nuo 1900 m. buvo Telšių miesto gaisrininkų savanorių draugijos narys, keletą metų jai vadovavo. Dirbdamas burmistru, prie Telšių miesto savivaldybės buvo įkūręs „Labdaringųjų Patronatą“.
Apie 20 metų aktyviai dalyvavo labdaros organizacijų veikloje, rėmė neturtingai gyvenančias šeimas, knygomis ir pinigais - vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, nunešdavo knygų į Telšių kalėjimą, skyrė lėšų miesto reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo dvi žydų gydytojų šeimas. 1940-aisiais įsijungė į Telšiuose besiformuojančio Žemaičių teatro veiklą, 1942-1946 m.
Pirmieji Lietuviški Spektakliai Telšiuose
Po 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusio viešo lietuviško vakaro, kuriame pirmą kartą Lietuvoje buvo parodytas lietuviškas spektaklis - Keturakio „Amerika pirtyje“, ir 1904 m. panaikinus lietuviško žodžio draudimą, Lietuvoje prasidėjo naujas tautinio atgimimo etapas. Telšiuose pirmasis žinomas lietuviškas vakaras įvyko 1890 m., o pirmieji lietuviški spektakliai buvo parodyti 1907 m. rugpjūčio 2 d. Felikso Milevičiaus paragintas, aktorius subūrė, spektaklius režisavo, dekoracijas nupiešė Povilas Vaseris.
Tų pačių metų lapkričio 11 d. telšiškiai vėl buvo pakviesti į lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti du spektakliai - Keturakio „Amerika pirtyje“ ir „Vienas iš mūsų turi pasitraukti“. Yra pagrindo manyti, kad juos režisavo F. Milevičius. 1908 m. rugpjūčio 2 d. įvykusio viešo lietuviško vakaro metu buvo parodyti du spektakliai (Žemaitės „Trys mylimos“ bei „Valsčiaus sūdas“), kuriuos režisavo Matas (Mateušas) Juozapas Veitas.
1909 m. mieste pastatytus spektaklius („Velnias ne boba“ ir „Nutrūko“) režisavo Bronislovas Untulis. 1910-ųjų rugpjūčio 2-ąją žiūrovus nudžiugino Gabrieliaus Lansbergio-Žemkalnio spektaklio „Blinda. Svieto lygintojas“ (rež. Bronislovas Martinaitis) premjera. 1911 m. Telšių scenos mėgėjai vaidino Kasiulaičio „Ekspropriatorių“ ir Tubino „Tarnas įpainiojo“, 1912 m. - Žemaitės „Marti“.
Tuometinės politinės ir ekonominės sąlygos lėmė, kad režisieriai rinkdavosi lengvo turinio pjeses ir spektakliuose didesnių idėjų nekėlė. Lietuvių pavyzdžiu pasekė ir Telšiuose gyvenę lenkai bei žydai. Siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų, kartais ta pati „Kanklių“ vaidintojų trupė nedidelės apimties scenos veikalus vaidindavo keliomis kalbomis - lietuvių, lenkų, rusų.
Choras: Tautos Dvasios Gaivintojas
1908 m. F. Milevičius, pradėdamas ruoštis rugpjūčio 2-ąją įvyksiančiam lietuviškam vakarui, paprašė dvarininko Viktoro Kryževičiaus, kad šis paragintų Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonininką Juozapą Končių bažnyčios choristus išmokyti lietuviškų patriotinių dainų. J. Končius ėmėsi darbo ir po mėnesį trukusių repeticijų įvyko koncertas, kuriame dainavo apie 30 choristų.
Choro pasirodymai lietuviškų vakarų metu telkė žmones, kėlė jų tautinę savimonę, skatino juos gerbti savo gimtąją kalbą, mokytis lietuviškų dainų ir jas dainuoti. Vakarai, kuriuose buvo rodomi ne tik spektakliai, bet ir koncertuodavo choras, tapo tradiciniais. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnytinio choro dalyvių gretas papildė aktyvūs miesto visuomenės veikėjai.
1918 m. mieste įregistravus Telšių muzikos ir scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“, ši įkūrė Muzikos (Choro) sekciją, kuri telkė mieste buvusius choristus ir muzikantus. Didelę dainininkų dalį sudarė bažnyčios choristai. Nuo 1916 m. pabaigos juos lietuviškų dainų mokė vargonininkas Vladas Baltrimas.
Choro repertuare buvo tokios dainos kaip „Atsisveikinimas su giria“, „Birutės daina“, „Burtai“, „Eikim sesres“, „Jaunimo giesmė“, „Karvelėlis“, „Ko liūdi, sesele“, „Lai gyvoj Lietuva“, „Laisvės varpas“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Loja šunes“, „Mes padainuosim“, „Miškų gėlė“, „Močiute širdele“, „Onytė“, „Pavasario maršas, „Plaukia sau laivelis“, „Prašom prašom paklausyti“, „Snaigės“, „Sveiki, broliai dainininkai“, „Svajonė“ ir kt. 1924 m. „Kanklių“ choras dalyvavo Šiauliuose vykusioje Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ dainų šventėje, Kaune vykusioje antrojoje Dainų šventėje.
Draugijos vadovai, siekdami, kad choristai noriai lankytų repeticijas, rengdavo choristų pagerbimui skirtus vakarus, kurių metu jiems būdavo surengiamos ir vaišės. „Kanklių“ draugijoje veikė ir nedidelis mišrus styginis orkestras.
„Skrajojantis Knygynėlis“: Švietimo Sklaida
1911 m. grupė Telšių šviesuolių, paraginti Felikso Milevičiaus, įkūrė „Skrajojantį knygynėlį“, kurio teikiamomis paslaugomis gyventojai galėjo naudotis nemokamai. Tarp knygynėlio įkūrėjų buvo gydytojas Liudas Vaineikis, Pranas Girdvainis, Zuzana Girdvainytė, Ona Eirošiūtė, Antanas Tamošauskis, Adomas Jonaitis.
Dalį spaudinių knygynėliui nupirko steigėjai, kitą dalį padovanojo kun. Povilas Korzonas, gydytojas Jonas Mikulskis, visuomenininkai Ona Eirošiūtė, Vladas Domeika, B. Stočkus, K. Krauz, B. Godliauskienė, F. Milevičius. Šias knygas įrišdavo, taisydavo, apskaitą vesdavo, jas gyventojams išduodavo F. Milevičius.
1918 m. įregistravus Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, F. Milevičius šios draugijos būstinėje iš išlikusių „Skrajojančio knygynėlio“ spaudinių, Telšių šviesuolių paaukotų knygų įkūrė „Kanklių“ draugijos knygyną-biblioteką.
Tautinis Šokis: Tautos Identiteto Išraiška
Šokis yra amžinai gyvas, jaunas ir nemarus visose tautose. Visos tautos didžiuojasi savaisiais tautiniais šokiais, rodančiais liaudies sukrautus ir išsaugotus tautinės kultūros lobius. Tautinių šokių tyrinėtojai ir puoselėtojai norėtų didelę tautinių šokių dalį vadinti liaudies šokiais, kurie sukurti mūsų krašte, mūsų sodžiuose, išsivystė iš atskiros žmonių grupės pergyvenimo, surišto su kasdieniu gyvenimu, papročiais, darbu, apeigomis.
Kiti šokiai iš kitų kraštų per dvarą atkeliavo į mūsų žemę, pritaikė savitą charakterį ir sulietuvino. Tokius šokius dera vadinti tautiniais šokiais, nes jie yra bendri visai tautai.
Seniausi lietuviški šokiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. L. Jucevičius 1846 m. mini Blezdingėlės šokį, o A. Juška dar prieš 1880 m. nurodo, kaip Blezdingėlės šokis šokamas: Blezdingėlę šoka vienos merginos su skepetaitėmis rankose. Šiandien Blezdingėlės šokis laikomas seniausiu lietuvišku šokiu.
Iš svetur į mūsų kraštą atkeliavusių šokių istorija aiškesnė. Aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje Paryžiuje sukurtas kadrilis per Skandinavų kraštus Lietuvą pasiekė to paties šimtmečio viduryje. Kadrilinių šokių gausu mūsų tautiniuose šokiuose. Polkos takto įvedimas į mūsų tautinius šokius labai ryškus.
Mūsų tautiniai šokiai įvairūs. Apeiginių pėdsakų randame Sukčiaus, Mikitos, Kubilo šokiuose, darbo šokių grupei priklauso Lineliai, Rugučiai, Dobilėlis, Kalvelis, o iš pramoginių šokių ryškiausi šustas, Jonkelis, žėkelis.
Senieji šokiai pradėjo nykti devynioliktame šimtmetyje. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje senuosius šokius retai kas bešoko. Senųjų šokių rinkimas ir propagavimas prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Nuo 1924 m. į gimnazijas įvestos kūno kultūros pamokos, kuriose buvo šokami ir tautiniai šokiai. 1936 m. tarptautinėje šokių šventėje Londone lietuvių tautinių šokių grupe jau stebino iš įvairių kraštų suplaukusius tautinių šokių specialistus.
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #vikipedija