Šis straipsnis nagrinėja dainos „Lietuviais esame mes gimę“ istoriją, atskleidžia jos svarbą Lietuvos kultūrai ir tautinei savimonei, taip pat aptaria kitus reikšmingus kultūrinius įvykius bei asmenybes, dariusias įtaką lietuvių tautos formavimuisi.
Įžanga
Daina „Lietuviais esame mes gimę“ yra viena iš patriotiškiausių ir labiausiai atpažįstamų lietuviškų dainų, tapusi neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ši daina, kaip ir daugelis kitų kultūrinių reiškinių, yra glaudžiai susijusi su Lietuvos istorija, tautiniu atgimimu ir siekiu išsaugoti savo identitetą.
Tautinio Atgimimo Žiburiai Telšiuose
Lietuvos kultūros istorijoje svarbų vaidmenį atlieka Telšiai, kurie XX a. pradžioje tapo vienu iš tautinio atgimimo centrų. 2022 m. sukako 115 metų, kai Telšiuose, 1907 m. rugpjūčio 2 d., vietos šviesuoliai, vadovaujami Felikso Milevičiaus, suorganizavo viešą lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti pirmieji lietuviški spektakliai - Miko Palionio komedija „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės)) komedija „Velnias spąstuose“.
Šį įvykį įamžina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus projektas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Projekto dalis - paroda, atidaryta Telšių kultūros centre. Paroda atskleidžia XX a. pr. Telšių kultūros procesus, visuomenės ir kūrėjo santykius.
Žemaičių meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis teigė, kad Žemaitija pilna netikėčiausių paslapčių, kurią reikia iš naujo atrasti kiekviename žingsnyje. Telšių fenomenas - XX a. pr. kultūrinis sąjūdis, kurio metu viešuose vakaruose rodyti lietuviški spektakliai stiprino žmonių dvasią po beveik dvidešimt metų trukusio lietuviškos spaudos ir kultūros draudimo laikotarpio.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių identitetą
1907 m. prasidėjęs kultūrinis sąjūdis išaugo į 1916-1934 m. veikusią Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, kuri pakvietė į 60 spektaklių premjerų, parodytų apie 400 kartų. Su „Kanklėmis“ siejama idėja pastatyti Telšių teatro rūmus ir pirmieji veiksmai šiam sumanymui įgyvendinti. Mėgėjiško teatro tradicija sudarė galimybę 1940 m. pradėti formuoti profesionalų Žemaičių teatrą.
Ryškus XX a. pr. Telšių kultūrinio gyvenimo reiškinys - Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“, įkurta 1911 m. Felikso Milevičiaus iniciatyva. F. Milevičius, ilgametis miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. ėjo Telšių burmistro pareigas. Jo pavyzdys rodo, kaip žmogus, neturėjęs galimybės lankyti mokyklos dėl tėvų neturto, gali tapti išsilavinusiu kultūros veikėju.
Feliksas Milevičius: Tautos Šviesuolis
Feliksas Milevičius (1883-1965) - iškilus Telšių XX a. pr. kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimęs neturtingų amatininkų šeimoje, jis nuo mažens siekė mokslo ir mėgo skaityti. 1899 m. iš kunigaikščio Mykolo Oginskio gavęs pinigų, metus mokėsi knygrišystės amato. Įsigijęs profesiją, savo pirmąją savarankiškai įrištą knygą įteikė kunigaikščiui M. Oginskiui.
F. Milevičius gyveno ir dirbo Telšiuose, Didžiojoje gatvėje (dabar Respublikos g.) įsigytame namelyje, kuriame veikė jo knygrišykla, o vėliau ir knygynas. Savo atsiminimuose jis rašė: „1924 m. prie mano dirbtuvės, skolon, užpirkęs prekes, įkūriau knygyną, kuris veikė iki 1941 metų“. XX a. 5-6 deš. F. Milevičiaus namuose veikė valgyklėlė, nes tarpukariu Lietuvos švietimo ir kultūros ministerijos jam skirta personalinė pensija nuo 1940 m. nebebuvo mokama.
F. Milevičius knygrišyste užsiėmė iki senatvės. Jis taip pat dirbo Teismo archyvinių bylų tvarkytoju, dėstė knygrišybą Telšių mokytojų seminarijoje, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Iki 1927 m. kelias kadencijas buvo Telšių miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. ėjo Telšių burmistro pareigas.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių tapatybę
Krašto kultūros ir švietimo reikalais F. Milevičius rūpinosi dar jaunystėje. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jis skaitė ir platino uždraustus spaudinius. 1907-1908 m. buvo Telšiuose viešuose vakaruose parodytų pirmųjų lietuviškų spektaklių iniciatorius ir organizatorius.
Norėdamas, kad krašto žmonės šviestųsi, 1911 m. F. Milevičius ėmė burti kultūros žmones bendriems knygų skaitymams, pasidainavimams, įsitraukė į bažnytinio choro veiklą. 1916 m., parengęs draugijos įstatų projektą, pasiūlė įkurti dramos mėgėjų ratelį, kurį pavadino Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Ši draugija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. gruodžio mėnesį ir veikė iki 1935-ųjų metų. Ilgą laiką jai su pertraukomis vadovavo F. Milevičius.
1919 m. paragintas pirmojo Telšių komendanto, pritariant miesto visuomenei, jis įsteigė Telšių Šaulių būrį, kuriam ilgą laiką vadovavo. 1920 m. buvo Lietuvos gynimo komiteto Telšių skyriaus pirmininko pavaduotojas, rinko šiam komitetui lėšas. Jis rėmė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos kovojusius sukilėlius ir už šią veiklą buvo apdovanotas Klaipėdos vadavimo ženklu.
F. Milevičius taip pat įkūrė Verslininkų sąjungos Telšių skyrių, įrengė „Lietuvos verslininkų vasarvietę“ prie Germanto ežero, finansavo vasarnamio statybos darbus. Nuo 1900 m. buvo Telšių miesto gaisrininkų savanorių draugijos narys, keletą metų jai vadovavo. Dirbdamas burmistru, prie Telšių miesto savivaldybės buvo įkūręs „Labdaringųjų Patronatą“.
Apie 20 metų aktyviai dalyvavo labdaros organizacijų veikloje, rėmė neturtingai gyvenančias šeimas, knygomis ir pinigais - vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, nunešdavo knygų į Telšių kalėjimą, skyrė lėšų miesto reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo dvi žydų gydytojų šeimas. 1940-aisiais įsijungė į Telšiuose besiformuojančio Žemaičių teatro veiklą, 1942-1946 m. jam vadovavo.
Taip pat skaitykite: „Lietuviais esame mes gimę“ analizė
Pirmieji Lietuviški Spektakliai Telšiuose
Po 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusio viešo lietuviško vakaro, kuriame pirmą kartą Lietuvoje buvo parodytas lietuviškas spektaklis - Keturakio „Amerika pirtyje“, ir 1904 m. panaikinus lietuviško žodžio draudimą, Lietuvoje prasidėjo naujas tautinio atgimimo etapas. Telšiuose pirmasis žinomas lietuviškas vakaras įvyko 1890 m., o pirmieji lietuviški spektakliai buvo parodyti 1907 m. rugpjūčio 2 d. Felikso Milevičiaus paragintas, aktorius subūrė, spektaklius režisavo, dekoracijas nupiešė Povilas Vaseris.
Tų pačių metų lapkričio 11 d. telšiškiai vėl buvo pakviesti į lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti du spektakliai - Keturakio „Amerika pirtyje“ ir „Vienas iš mūsų turi pasitraukti“. Yra pagrindo manyti, kad juos režisavo F. Milevičius. 1908 m. rugpjūčio 2 d. įvykusio viešo lietuviško vakaro metu buvo parodyti du spektakliai (Žemaitės „Trys mylimos“ bei „Valsčiaus sūdas“), kuriuos režisavo Matas (Mateušas) Juozapas Veitas.
1909 m. mieste pastatytus spektaklius („Velnias ne boba“ ir „Nutrūko“) režisavo Bronislovas Untulis. 1910-ųjų rugpjūčio 2-ąją žiūrovus nudžiugino Gabrieliaus Lansbergio-Žemkalnio spektaklio „Blinda. Svieto lygintojas“ (rež. Bronislovas Martinaitis) premjera. 1911 m. Telšių scenos mėgėjai vaidino Kasiulaičio „Ekspropriatorių“ ir Tubino „Tarnas įpainiojo“, 1912 m. - Žemaitės „Marti“.
Tuometinės politinės ir ekonominės sąlygos lėmė, kad režisieriai rinkdavosi lengvo turinio pjeses ir spektakliuose didesnių idėjų nekėlė. Lietuvių pavyzdžiu pasekė ir Telšiuose gyvenę lenkai bei žydai. Siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų, kartais ta pati „Kanklių“ vaidintojų trupė nedidelės apimties scenos veikalus vaidindavo keliomis kalbomis - lietuvių, lenkų, rusų.
Choras: Tautos Dvasios Gaivintojas
1908 m. F. Milevičius, pradėdamas ruoštis rugpjūčio 2-ąją įvyksiančiam lietuviškam vakarui, paprašė dvarininko Viktoro Kryževičiaus, kad šis paragintų Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonininką Juozapą Končių bažnyčios choristus išmokyti lietuviškų patriotinių dainų. J. Končius ėmėsi darbo ir po mėnesį trukusių repeticijų įvyko koncertas, kuriame dainavo apie 30 choristų.
Choro pasirodymai lietuviškų vakarų metu telkė žmones, kėlė jų tautinę savimonę, skatino juos gerbti savo gimtąją kalbą, mokytis lietuviškų dainų ir jas dainuoti. Vakarai, kuriuose buvo rodomi ne tik spektakliai, bet ir koncertuodavo choras, tapo tradiciniais. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnytinio choro dalyvių gretas papildė aktyvūs miesto visuomenės veikėjai.
1918 m. mieste įregistravus Telšių muzikos ir scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“, ši įkūrė Muzikos (Choro) sekciją, kuri telkė mieste buvusius choristus ir muzikantus. Didelę dainininkų dalį sudarė bažnyčios choristai. Nuo 1916 m. pabaigos juos lietuviškų dainų mokė vargonininkas Vladas Baltrimas.
Choro repertuare buvo tokios dainos kaip „Atsisveikinimas su giria“, „Birutės daina“, „Burtai“, „Eikim sesres“, „Jaunimo giesmė“, „Karvelėlis“, „Ko liūdi, sesele“, „Lai gyvoj Lietuva“, „Laisvės varpas“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Loja šunes“, „Mes padainuosim“, „Miškų gėlė“, „Močiute širdele“, „Onytė“, „Pavasario maršas, „Plaukia sau laivelis“, „Prašom prašom paklausyti“, „Snaigės“, „Sveiki, broliai dainininkai“, „Svajonė“ ir kt. 1924 m. „Kanklių“ choras dalyvavo Šiauliuose vykusioje Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ dainų šventėje, Kaune vykusioje antrojoje Dainų šventėje.
Draugijos vadovai, siekdami, kad choristai noriai lankytų repeticijas, rengdavo choristų pagerbimui skirtus vakarus, kurių metu jiems būdavo surengiamos ir vaišės. „Kanklių“ draugijoje veikė ir nedidelis mišrus styginis orkestras.
„Skrajojantis Knygynėlis“: Švietimo Sklaida
1911 m. grupė Telšių šviesuolių, paraginti Felikso Milevičiaus, įkūrė „Skrajojantį knygynėlį“, kurio teikiamomis paslaugomis gyventojai galėjo naudotis nemokamai. Tarp knygynėlio įkūrėjų buvo gydytojas Liudas Vaineikis, Pranas Girdvainis, Zuzana Girdvainytė, Ona Eirošiūtė, Antanas Tamošauskis, Adomas Jonaitis.
Dalį spaudinių knygynėliui nupirko steigėjai, kitą dalį padovanojo kun. Povilas Korzonas, gydytojas Jonas Mikulskis, visuomenininkai Ona Eirošiūtė, Vladas Domeika, B. Stočkus, K. Krauz, B. Godliauskienė, F. Milevičius. Šias knygas įrišdavo, taisydavo, apskaitą vesdavo, jas gyventojams išduodavo F. Milevičius.
1918 m. įregistravus Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, F. Milevičius šios draugijos būstinėje iš išlikusių „Skrajojančio knygynėlio“ spaudinių, Telšių šviesuolių paaukotų knygų įkūrė „Kanklių“ draugijos knygyną-biblioteką.
Tautinis Šokis: Tautos Identiteto Išraiška
Šokis yra amžinai gyvas, jaunas ir nemarus visose tautose. Visos tautos didžiuojasi savaisiais tautiniais šokiais, rodančiais liaudies sukrautus ir išsaugotus tautinės kultūros lobius. Tautinių šokių tyrinėtojai ir puoselėtojai norėtų didelę tautinių šokių dalį vadinti liaudies šokiais, kurie sukurti mūsų krašte, mūsų sodžiuose, išsivystė iš atskiros žmonių grupės pergyvenimo, surišto su kasdieniu gyvenimu, papročiais, darbu, apeigomis.
Kiti šokiai iš kitų kraštų per dvarą atkeliavo į mūsų žemę, pritaikė savitą charakterį ir sulietuvino. Tokius šokius dera vadinti tautiniais šokiais, nes jie yra bendri visai tautai.
Seniausi lietuviški šokiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. L. Jucevičius 1846 m. mini Blezdingėlės šokį, o A. Juška dar prieš 1880 m. nurodo, kaip Blezdingėlės šokis šokamas: Blezdingėlę šoka vienos merginos su skepetaitėmis rankose. Šiandien Blezdingėlės šokis laikomas seniausiu lietuvišku šokiu.
Iš svetur į mūsų kraštą atkeliavusių šokių istorija aiškesnė. Aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje Paryžiuje sukurtas kadrilis per Skandinavų kraštus Lietuvą pasiekė to paties šimtmečio viduryje. Kadrilinių šokių gausu mūsų tautiniuose šokiuose. Polkos takto įvedimas į mūsų tautinius šokius labai ryškus.
Mūsų tautiniai šokiai įvairūs. Apeiginių pėdsakų randame Sukčiaus, Mikitos, Kubilo šokiuose, darbo šokių grupei priklauso Lineliai, Rugučiai, Dobilėlis, Kalvelis, o iš pramoginių šokių ryškiausi šustas, Jonkelis, žėkelis.
Senieji šokiai pradėjo nykti devynioliktame šimtmetyje. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje senuosius šokius retai kas bešoko. Senųjų šokių rinkimas ir propagavimas prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Nuo 1924 m. į gimnazijas įvestos kūno kultūros pamokos, kuriose buvo šokami ir tautiniai šokiai. 1936 m. tarptautinėje šokių šventėje Londone lietuvių tautinių šokių grupe jau stebino iš įvairių kraštų suplaukusius tautinių šokių specialistus.
Lietuvių Tautiniai Šokiai Amerikoje
Amerikos lietuvių tautinių šokių užuomazga sietina su seselės Anna Maria vardu. Mūsų tautinius šokius pradėjo populiarinti Vyt. Beliajus, Bostone atsirado O. Ivaškienės tautinių šokių grupė, o Čikagoje Ateities šokėjus suorganizavo Bruno G. Shotas. 1939 m. iš Lietuvos į JAV atsiųsta M. Baronaitė, L. Stilsonai-tės padedama, New Yorke paruošė 300 šokėjų grupę, kuri su mūsų tautiniais šokiais gražiai pasireiškė pasaulinėje parodoje New Yorke.
Pirmosios tautinių šokių šventės įvyko Čikagoje. Antroji Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventė įvyko Čikagoje 1963 m. liepos 7 d. Ji sutraukė 7000 žiūrovų, tautinius šokius šoko arti 700 vyresniųjų šokėjų ir 4 lengvesnius šokius pašoko 320 mokyklinio jaunimo būrys.
Stasys Šimkus: Dainos Meistras
Kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887-1943) kūrybinis palikimas svarbus lietuvių kultūrai, o ypač reikšminga jo dalis - dainos, tapusios lietuvių vokalinės ir chorinės literatūros klasika. Stasys Šimkus tęsė lietuvių muzikinės kultūros pradininkų - Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio - tradicijas.
Stasys Šimkus buvo iniciatyvus chorvedys, vargonininkas, dirigentas, lietuviškų "klojimų vakarų" rengėjas, publicistas, pedagogas, muzikos mokyklos Klaipėdoje įkūrėjas, apie 1200 lietuvių liaudies melodijų užrašęs folkloristas, pirmųjų Lietuvos dainų švenčių organizatorius.
Stasio Šimkaus kūryba - tai nacionalinio romantizmo pavyzdys. Vėlesniojo laikotarpio kūriniuose klasikinės-romantinės tradicijos kartais susipina su impresionistinėmis. Kompozitorius savo muziką grindė lietuvių liaudies melodijų elementais. Vertingiausią Stasio Šimkaus kūrybos dalį sudaro vokaliniai ir choriniai kūriniai. Tai daugiau nei 55 kompozicijos balsui solo bei 252 kompozicijos chorui. Tarp jų - 245 lietuvių liaudies dainų harmonizacijos, plėtotės.
Rugpjūčio 23-ioji: Atminties Diena
Rugpjūčio 23-ioji buvo vadinama Juodojo kaspino diena, o nuo šiol - Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena. Prieš 70 metų Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė abiejų šalių nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, kurie lėmė, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės prarado nepriklausomybę.
Vienam garsiausių Lietuvos dainininkų Andriui Mamontovui rugpjūčio 23-ioji - gimimo diena. Andriaus nuomone, nereikėtų amžinai liūdėti, reikia gyventi toliau. Laikui bėgant žmogui lieka tik geri prisiminimai.
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji: Nepriklausomybės Dienos
Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Daugelis žmonių, gimusių šią dieną, jaučiasi ypatingai, nes jų gimtadienį švenčia visa Lietuva. Kovo 11-oji - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Ši data taip pat svarbi Lietuvos istorijai ir yra švenčiama visoje šalyje.
Jonas Karolis Chodkevičius: Lietuvos Didvyris
Lietuva nuo amžių garsėja didikais, kurie visą gyvenimą atidavė ne tik savo krašto puoselėjimui ir saugumui, bet ir kitų žemių gynimui nuo neprašytų užpuolikų. Plati Chodkevičių giminė - tinkamiausias viduramžių pavyzdys.
Chodkevičių giminė kildinama iš XVI a. vidurio vienos turtingiausių giminių, konkuravusių su Radvilomis. Nuo 1555 m. jie turėjo grafų titulą, kuris atitiko kunigaikščio rangą.
Jonas Karolis Chodkevičius (1561 - 1621) priklausė vadinamai Bychavo šakai. XVII a. Chodkevičiai perėjo į katalikybę ir be rusėnų žemių ėmė daugiau valdyti Lietuvoje. Jiems priklausė turtingos rezidencijos Šaukėnuose, Kretingoje, taip pat Vilniuje. J. K. Chodkevičius Žemaitijoje įsteigė du vėliau išgarsėjusius katalikų tikėjimo ir švietimo centrus - Kražių jėzuitų kolegiją ir Kretingos bernardinų vienuolyną.
Zigmantas Vaza, jo tėvui Švedijos karaliui mirus, 1592 m. tapo ir šios karalystės valdovu. Jis prie Lietuvos ir Lenkijos norėjo prisijungti tą Livonijos dalį (dabartinę Latviją ir dalį Estijos), kuri Žygimanto Augusto laikais buvo atitekusi švedams. Prasidėjo Zigmanto karas su švedais, į kurį per Livoniją išžygiavo ir Lietuvos didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus kariuomenė.
1605 m. ties Kirchholmu (Salaspiliu) J. K. Chodkevičius visiškai sumušė švedus. Kitą dieną, rugsėjo 28-ąją, J. K. Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą. Miestas buvo apgintas. Po Salaspilio mūšio, kuris lyginamas su Žalgirio ar Ulos mūšiais, Lietuvą sveikino Anglijos karalius Jokūbas I, popiežius Paulius V, Persijos šachas Abasas I Didysis.
Pasiekęs istorinę pergalę prieš švedų kariauną, J. K. Chodkevičius netrukus galėjo pasireikšti Maskvos frontuose. Tačiau jam nepavyko prasiveržti į Kremlių.
1620 m. rudenį turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją. Varšuvos Seimas ir karalius nutarė kariuomenės vadovavimą pavesti LDK didžiajam etmonui J. K. Chodkevičiui. 1621 m. Chotyno mūšį su turkais. J. K. Chodkevičius mirė 1621 m. rugsėjo 24-ąją Chotyno pilyje.
Sausio 15-oji: Klaipėdos Krašto Prijungimas
XX a. pirmosios pusės istoriniai įvykiai Klaipėdos krašte turėjo didelės įtakos vietos žmonių gyvenimui. Ypač didelę reikšmę tautiniam krašto pakilimui turėjo aktyvus kultūrinis gyvenimas: būrėsi bendrijos, draugijos, kilo kultūros sąjūdžiai. Vienas tokių sąjūdžių - Visuotinis lietuvių chorų sąjūdis, kurio įkvėpėjas buvo Vydūnas.
Šilutėje vyko iškilmingas šventinis koncertas „Viena giminė, viena kalba, viena žemė…“, kuriame nuskambėjo kompozitoriaus Stasio Šimkaus daina - patriotinė giesmė chorui „Lietuviais esame mes gimę“.
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #marsas