Vincas Krėvė-Mickevičius (tikrasis vardas Vincas Mickevičius; 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės vlsč. - 1954 m. liepos 7 d. Springfielde, palaidotas Filadelfijoje, 1992 m. perlaidotas Subartonyse) - vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų, literatūros klasikas, visuomenės ir politikos veikėjas. Jo kūryba apima beletristiką ir dramaturgiją, o asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje yra itin didelė. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais.
Jaunystė ir Studijos
Vincas Mickevičius-Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Iš motinos, Marės Kindaraitės-Mickevičienės, manoma, paveldėjo švelnumą ir jautrumą, o iš tėvo, Juozo Mickevičiaus, - stiprų charakterį, užsispyrimą ir valdingumą.
Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Po dvejų metų, dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe, iš jos pasitraukė, nors visą gyvenimą domėjosi religija. 1904-1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų - Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai. 1908 m. baigė Lvovo universitetą, įgydamas filologijos daktaro laipsnį.
Užrašų sąsiuvinyje, kurį būsimasis rašytojas rašė lenkiškai, 1900-1902 m. mokydamasis kunigų seminarijoje, ne vienas įrašas byloja apie aistringą norą būti rašytoju. Taip pat ir apie maištingą prigimtį, kuri nuolat skatina ieškoti kliūčių ir jas įveikti, pasipriešinti net žemės traukai. Ir apie natūralų polinkį į dialoginį kalbėjimą, - jaunasis Krėvė šnekasi su įsivaizduojama Ponia: „norėjau poniai papasakoti, kaip tapau tuo, kuo esu, tai yra rašytoju. […] Reikia poniai žinoti, kad jau keleri metai aš svajoju apie tai, kaip pakilti aukštai iki pačios saulės, kad visa žemė išsižiotų iš nuostabos, jog vienas jos sūnų užkopė ten, kur ji, prikaustyta Niutono grandinėmis, pakilti negali. Kūriau visokius projektus, net konkursą paskelbiau, bet, deja, niekas nieko geresnio nesugalvojo, tik kažkoks nepažįstamas berniukas man patarė pasidaryti iš vaško sparnus arba vantas prie rankų prisirišti ir taip skristi aukštyn“. Ikaro sparnų vaizdiniu atskleidžiamas rašytojo prigimtyje esantis natūralus dramatiškumas.
Gyvenimas ir Kūryba Baku
Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909-1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su Rebeka Karak.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Baku Krėvė aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime: 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, nuo 1912 m. universitete dėstė persų Viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, 1917-1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
Būtent Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą:
- „Šarūną“ (išsp. 1910-1911)
- „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912)
- „Pratjekabudą“ (išsp. 1913)
- „Skirgailą“ (rus. 1916, išsp. 1922, liet. 1924)
- Buitinę-psichologinę dramą „Žentas“
- Novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922).
Šie kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.
Grįžimas į Lietuvą ir Pedagoginė Veikla
Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925-1937). Redagavo mokslinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosaka“, „Darbai ir dienos“, literatūrinius žurnalus „Skaitymai“, „Literatūra“, „Dienovidis“ ir kt.
Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923‑iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Krėvė rinko lietuvių tautosaką ir paskelbė jos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924), „Aitvaras liaudies padavimuose“ (1933), „Dzūkų poringės“ (1934), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t. 1966. Po 1926 m. perversmo Krėvė nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu (pasirašė žurnalo Literatūra redaktoriumi, bendradarbiavo Prošvaistėje). 1935-aisiais išspausdino dramą Mindaugo mirtis, 1939 m. - apysaką Raganius. 1939-1940 m. buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas.
Politinė Veikla ir Emigracija
1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, sovietiniai emisarai pasirinko žymų rašytoją ir politiką kaip dekoraciją, kuria norėjo pridengti krašto okupavimą. Krėvė bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.
1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisaras paskyrė jį Lituanistikos instituto direktoriumi, 1941 m. - pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, buvusio Liaudies seimo nariai, tarp jų ir Krėvė pasirašė rezoliuciją, kuri atskleidė neteisėtus Sovietų Sąjungos veiksmus ir klastingą Stalino propagandą, okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją 1940-ųjų vasarą. Krėvė profesoriavo Vilniaus universitete, bet 1943 m. buvo uždarytos visos Lietuvos aukštosios mokyklos. 1943-iaisiais vokiečių valdžia išvežė į koncentracijos stovyklas daugelį Lietuvos intelektualų. Krėvė, vengdamas suėmimo, slapstėsi nuo gestapo, rašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas (išsp. 1944).
1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius, redagavo žurnalą Į Tėvynę. 1946 m. Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“. Atgimimo laikais, 1988 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus.
Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į JAV. Universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Prieš mirtį Krėvė ketino baigti viso gyvenimo veikalą Dangaus ir žemės sūnūs, parašyti dramą apie Vytautą Didįjį. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV).
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
1992 m. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į Subartonių kapines.
Kūrybos Bruožai
Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. 1912 m. išleidus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Krėvė aiškiai suvokia savo kūrybos tikslą - „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“. Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).
Krėvės kūryboje svarbi vertybė yra individualizmas, kurį atskleidžia įvairaus žanro kūriniuose. Daugelis jų veikėjų - išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. Aistra peržengti savojo pasaulio ribas galima paaiškinti ir Krėvės trauką Rytų kultūrai, ir stiliaus eksperimentus, liaudies dainas transformuojant į prozos tekstą, kuriant pakilų lyrinį tekstą, kokio lietuvių literatūroje iki tol nebuvo.
Atminimo Įamžinimas
V. Krėvės atminimas įamžintas įvairiomis formomis:
- 1966 m. Subartonyse įkurtas rašytojo memorialinis muziejus.
- 1967 m. ant namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) atidengta atminimo lenta.
- 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta.
- 1988 m. Lietuvos SSR Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino akademikų vardus V. Krėvei ir M. Biržiškai.
- 1989 m. vienas iš Kauno prospektų Dainavos mikrorajone pavadintas jo vardu.
- 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas.
- 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas.
- 1997 m. bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, kuriame 1940-1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus.
- 1997 m. įsteigta Vinco Krėvės literatūrinė premija.