Įvadas
Nykštukai - populiarūs pasakų personažai, apipinti mitais ir legendomis. Jie dažnai vaizduojami kaip maži, darbštūs, geri ir išmintingi padarai, gyvenantys miškuose ar kalnuose ir saugantys paslėptus lobius. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą įdomių istorijų apie nykštukus, skirtų vaikams, atskleisdami jų nuotykius, išmintį ir gerumą.
Kalėdinė pasaka miesto aikštėje
Kalėdos - tai stebuklų metas, ypač vaikams. Vieną gruodžio dieną, „Drugelių“ ir „Katinukų“ grupių vaikučiai miesto aikštėje pateko į tikrą kalėdinę pasaką. Papuoštos eglutės viduje jų laukė du nuostabūs nykštukai, kurie pasekė pasaką „Raudonkepuraitė“. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad vaikai patys turėjo vaidinti šią pasaką. Tai buvo nekasdieniška patirtis, leidžianti vaikams pasinerti į pasakos pasaulį ir tapti jos dalimi.
Nykštuko nuotykiai Martyno kambaryje
Vienas nykštukas gyveno Martyno kambaryje. Jis nešiojo mėlyną kepurę su bumbulu, mėlyną striukę ir mėlynas trumpas kelnes. Jis taip pat turėjo raudoną nosytę ir šešias strazdanas ant veido. Martyno mamytė parnešė jį iš parduotuvės, kai Martynui suėjo penkios dienos. Nykštuko vardas ir pavardė buvo Nykštukas. Martynas jį labai mylėjo, ir Nykštukas atsilygino jam tuo pačiu. Nykštukas nemokėjo kurti poezijos ar burti, jis buvo paprastas nykštukas, kuris visą laiką gyveno kartu su Martynu.
Vieną naktį Nykštukas nusprendė pats vienas išeiti pasivaikščioti į gatvę. Jis dar pats vienas niekur nebuvo palikęs Martyno kambario. Gatvėje jis sutiko pelę, kuri jam atsakė „Cypt“. Vėliau jis sutiko palaidą šunį, kurį pavadino Brisiumi. Po to Nykštukas sutiko žmogų su šluota rankose ir paklausė jo, ką jis veikia taip vėlai. Nykštukas pastebėjo ryškią šviesą dangaus skliaute ir susidomėjo, kas tai yra. Martynas jam paaiškino, kad norint sveikai augti, reikia mokytis ir mąstyti. Kitą naktį Martynas sapnavo apie Alisos nuotykius stebuklų šalyje. Kai Martynas pabudo, jis nesuprato, ar tai buvo tik jo sapnas, ar tikras Nykštuko nuotykis.
Nykštukas Tomo ir Miko namuose
Broliukai Tomas ir Mikas jau snūduriavo klausydami, kaip kaukia vėjas ir į langą blokšdamas sniegą. Staiga kažkas tyliai pabeldė į lango stiklą. Tomas nušlepseno prie lango ir pamatė pilką balandį, o ant jo nugaros - mažyliuką žmogutį su raudona kepurėle, šlaputėliu nuo sniego paltuku ir varvančia nosele. Tai buvo tikrų tikriausias nykštukas. Jis pasiprašė nakvynei pasišildyti ir papasakojo, kad balandis atnešė jį iš miško pažiūrėti į Kalėdų eglutę.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vaikiškas daineles
Nykštukas paaiškino, kad nykštukų pasaulyje labai mažai liko. Žmonės iškirto tankiąsias sengires, sunaikino šimtamečius medžius, kurių drevėse jie įsirengę būstus. Vis mažiau lieka jų draugų žvėrių ir paukščių. O bjauriausia, kad grybautojai ir uogautojai kasmet taip prišiukšlina mišką, kad visa armija nykštukų nepadarytų tvarkos. Vaikai pažadėjo daugiau nemėtyti šiukšlių miške ir neleisti to daryti savo tėveliams. Nykštukas pasirodė esąs dar mažas, be barzdos.
Vėliau nykštukas apžiūrėjo vaikų žaislus ir pasivažinėjo lenktyniniu automobiliu bei mėnuleigiu. Jam labai patiko greitai važiuoti. Paskui visi trys šokinėjo ant lovų, ir nykštukas šokinėjo kone iki lubų. Nykštukas išsimaudė akvariume, o žuvytės smalsiai jį apžiūrinėjo. Vaikai parodė svečiui savo lipdukų kolekciją ir žiūrėjo paveikslėlius pasakų knygose. Galiausiai visi įsinorėjo miego. Nykštukas miegojo ant minkštos lenktyninės mašinos sėdynės, užsiklojęs gauruotu rankšluosčiu.
Ryte nykštukas atsisveikino ir išskrido su balandžiu, palikdamas vaikams sidabrinę plunksną su juodais taškeliais ir žaliais pakraštėliais. Mama patikino, kad patys gražiausi sapnai - tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.
Pasaka apie Nykštuką
Buvo toks neturtingas sodietis, kuris neturėjo vaikų. Kartą žmona pagimdė vaikelį, kuris buvo ne didesnis už nykštį, todėl jį pavadino Nykštuku. Nykštukas buvo protingas ir miklus vaikas. Vieną dieną sodietis susiruošė į mišką malkų kirsti, o Nykštukas pasiūlė atvažiuoti jam ratais. Tėvas sutiko, ir Nykštukas, sėdėdamas arkliui į ausį, nuvažiavo į mišką.
Pakeliui du keleiviai nustebo pamatę vežimą be vežėjo. Jie pasekė paskui vežimą ir pamatė Nykštuką. Jie pasiūlė tėvui parduoti jiems Nykštuką, kad galėtų jį rodyti dideliame mieste už pinigus. Nykštukas patarė tėvui jį parduoti, pažadėdamas sugrįžti.
Taip pat skaitykite: Žąsų dainelės vaikams
Keleiviai užsikėlė Nykštuką ant skrybėlės krašto ir iškeliavo. Sutemus Nykštukas paprašė jį nukelti, bet keleiviai atsisakė. Tada Nykštukas nulipo ir įlindo į pelės urvelį. Keleiviai bandė jį iškrapštyti, bet nesėkmingai.
Nykštukas išlindo iš urvelio ir rado tuščią sraigės kiaukutą, kuriame pernakvojo. Naktį jis išgirdo du vagis, kurie planavo apiplėšti kleboną. Nykštukas pasiūlė jiems savo pagalbą. Jis įlindo į klebono kamarą ir pradėjo šaukti, klausdamas, ar duoti viską, kas ten yra. Vagys išsigando ir pabėgo.
Nykštukas pasislėpė daržinėj, bet ryte merga, šerdama gyvulius, įmetė jį kartu su šienu į karvės gerklę. Nykštukas atsidūrė karvės pilve ir pradėjo šaukti, kad jam daugiau neduotų šviežienos. Merga išsigando ir papasakojo klebonui. Klebonas liepė papjauti karvę, o pilvą išmetė ant mėšlyno.
Atlėkė vilkas ir prarijo karvės pilvą su Nykštuku. Nykštukas pasiūlė vilkui pasivaišinti jo tėvų namuose. Vilkas įsibrovė į Nykštuko tėvų namus ir prisivalgė. Tada Nykštukas pradėjo vilko pilve triukšmauti. Pabudo tėvas ir motina, pamatė vilką ir nužudė jį. Jie prapjovė vilko pilvą ir ištraukė Nykštuką. Tėvai džiaugėsi susigrąžinę savo vaikelį ir daugiau jo niekur nebepardavė.
Podukra ir nykštukai
Kitados gyveno moteriškė, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Pamotės duktė buvo negraži, nemandagi ir tinginė, o podukra - gero būdo ir kasdien darėsi vis dailesnė. Vieną žiemos dieną pamotė išsiuntė podukrą į mišką ieškoti žemuogių, tikėdamasi, kad ji sušals.
Taip pat skaitykite: Dainelių rinkinys apie Žemę vaikams
Miško tankmėje mergaitė rado trobelę, kur gyveno trys maži nykštukai. Ji paprašė pas juos užeiti, nes lauke buvo labai šalta. Nykštukai ją pakvietė į trobelę, ir mergaitė papasakojo, kad pamotė ją išvarė į mišką ieškoti uogų. Mergaitė padalijo nykštukams duonos kampelį, iššlavė aslą ir sutvarkė kambarius. Tada nykštukai liepė jai nušluoti sniegą nuo durų. Nušlavusi sniegą, mergaitė pamatė, kad aplinkui auga raudonos kvepiančios žemuogės, ir prisirinko jų pilną pintinę. Nykštukai pasakė, kad kai ji tars žodį, jai iš burnos kris aukso pinigai, ir ją ves karaliaus sūnus.
Taip ir buvo. Kai podukra parėjus namo prakalbo, jai iš burnos ėmė byrėti aukso pinigai. Pamotė supyko ir išsiuntė savo dukrą į mišką pas nykštukus. Bet pamotės duktė nepavaišino nykštukų pyragu, nesutvarkė jų kambarių ir atsisakė nušluoti sniegą. Nykštukai jai tarė, kad kai ji tars žodį, jai iš burnos kris rupūžės ir niekas jos nenorės vesti.
Taip ir buvo. Kai parėjusi namo tarė žodį, iš burnos jai pradėjo kristi rupūžės. Karaliaus sūnus pamatė gražiąją podukrą ir įsimylėjo. Parsivežė ją į pilį ir vedė. O pamotė su savo dukra liko vienos gyventi savo gryčioje.
Kalėdų senelio pagalbininkų paieška
Gruodis - tai ypatingas metas, kai vaikai laukia Kalėdų. Darželyje vyko kalėdinė šventė, kur vaikai vaidino sniego senelius ir eglutes. Netikėtai pasirodė Kaukas ir perdavė dėžutę su Kalėdų senelio laišku. Senelis pranešė, kad negali pats atvykti, bet paliko vaikams užduotį - surasti 5 nykštukus. Kiekvienas nykštukas davė laišką su užuomina, kur paslėptas kitas nykštukas. Vaikai leidosi į nykštukų paieškas ir galiausiai rado dovanas.
Nykštukų susitikimas su Kalėdų seneliu
Kitados senoje oloje gyveno du nykštukai, kurie beveik šimtą metų nebuvo išėję iš savo namų. Jie pasakodavo vienas kitam istorijas apie Kalėdas, Kūdikėlį ir Kalėdų senelį. Vieną rytą jie išvydo vėjo supustytus baltus patalus. Jie niekada nebuvo matę sniego.
Atsigręžę jie spėjo išvysti kažką pasiutusiu greičiu atlekiantį į juos ir nė sekundei nepraėjus jie atsidūrė baltų pūkų pusnyje. Kažkas pakėlė juos už pakarpos. Į nustebusius nykštukus žvelgė šiaurės vėjo nugairintas veidas. Tai buvo Kalėdų senelis, kuris ieškojo sau pagalbininkų. Nykštukai sutiko jam padėti ir atvyko į Kalėdų senelio dirbtuves. Ten jie atrado sau vertą darbą ir susipažino su Kalėdų seneliu.