Įvadas
Antanas Baranauskas (1835-1902) - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje ir kultūroje. XIX a. antros pusės lietuvių poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. Jo kūryba, mokslinė veikla ir pastoracinė tarnystė paliko gilų pėdsaką tautos sąmonėje. Šiame straipsnyje nuosekliai aptariamas A. Baranausko gyvenimo kelias, kūrybos bruožai ir reikšmė lietuvių kultūrai.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Jurzdike, gausioje karališkųjų valstiečių šeimoje. Jo vaikystė prabėgo sunkiai dirbant ūkio darbus. Pirmąsias mokslo žinias A. Baranauskas gavo iš savo tėvo, o 1841-1843 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba. Vėliau, 1845-1848 m., lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai.
Dėl finansinių sunkumų A. Baranauskas 1848-1849 m. tarnavo Gelvonų klebonijoje, o vėliau grįžo į tėvų ūkį. Pajutęs potraukį mokslui, 1851-1853 m. A. Baranauskas mokėsi valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškėse, kur išmoko rusų kalbą.
Baigęs Rumšiškių mokyklą, A. Baranauskas dirbo raštininku Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode. Laisvalaikiu mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba.
Kūrybinio kelio pradžia
Svarbiu A. Baranausko gyvenimo įvykiu tapo pažintis su poete Karolina Praniauskaite Sedoje 1855 m. Ji supažindino A. Baranauską su lenkų literatūra, klasikinės poezijos kūriniais ir skatino rašyti lietuviškai. Jos tėvai ir brolis kunigas Otonas Praniauskas sudarė sąlygas A. Baranauskui įstoti į Varnių kunigų seminariją 1856 m.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Seminarijoje (1856-1858) A. Baranauskas apsisprendė rašyti lietuvių kalba ir sukūrė pagrindinius savo poezijos kūrinius, tarp jų ir „Anykščių šilelį“.
Studijos ir akademinė veikla
Bažnytinė vyriausybė A. Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko ir Liuveno katalikiškuose universitetuose.
1865 m. A. Baranauskas tapo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi, tačiau netrukus grįžo į Lietuvą ir 1866 m. buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1867 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, vėliau tapo jos inspektoriumi.
Kalbotyra ir tautosakos rinkimas
Gyvendamas Kaune, A. Baranauskas susidomėjo lietuvių kalbos mokslu, tyrinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Jo filologiniai darbai turėjo reikšmę lietuvių kalbotyrai. Jis sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ("Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną"). A. Baranauskas sukūrė nemažai lingvistinių terminų, kai kurie vartojami iki šiol (būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, sakinys, tarmė…). Jis ėmėsi kurti lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Kalbotyros klausimus svarstė su žymiais savo meto kalbininkais, baltistais: Augustu Šleicheriu, Frydrichu Kuršaičiu, Jonu Boduenu de Kurtenė.
A. Baranauskas rinko lietuvių tautosaką, užrašė dainų melodijas.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Vyskupystė ir paskutiniai gyvenimo metai
Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A. Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo.
Į senatvę A. Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.
A. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose.
Kūrybos bruožai ir reikšmė
A. Baranausko kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai. Svarbiausias jo kūrinys - romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858-1859), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Poemoje skleidžiasi pakili epochos permainų, „naujo pasaulio“ artėjimo nuojauta, būdinga revoliucingai Romantizmo poezijai.
Kiti žymesni A. Baranausko kūriniai:
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
- Eilėraštis „Dainu dainelę“ (1857) - poetizuojama Lietuvos senovė.
- Poema „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ (1859) - išdėstyti skirtingi požiūriai į Lietuvos likimą, plėtojama būsimos modernios valstybės vizija.
- Didaktinė poema „Dievo rykštė ir malonė“ (1859) - tautos istorija vertinama katalikiškos moralės požiūriu.
- Kelionės laiškų poema „Kelionė Petaburkan“ (1858-1859).
A. Baranausko kūryba pasižymi gamtos ir žmogaus dvasinio ryšio pabrėžimu, protestu prieš tautinį engimą, meile gimtajam kraštui ir jo istorijai.
Atminimo įamžinimas
A. Baranausko atminimas įamžintas įvairiose vietose:
- Anykščiuose 1927 m. atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.
- Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993) ir Seinuose (1999), biustai Anykščiuose (1957, 1985), Sedoje (2003), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973).
- Antano Baranausko vardu pavadintos mokyklos Rumšiškėse (1938) ir Anykščiuose (1992), tiltas per Šventąją Anykščiuose (1932), krateris Merkurijuje (2015).
„Anykščių šilelis“: Lietuvos gamtos himnas
„Anykščių šilelis“ - ne tik A. Baranausko kūrybos viršūnė, bet ir vienas žymiausių XIX a. lietuvių poezijos kūrinių, tapęs Lietuvos gamtos himnu. Ši silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme parašyta poema apdainuoja gimtojo krašto gamtą, idealizuoja Lietuvos senovę, atskleidžia gamtos ir žmogaus dvasinį ryšį, protestuoja prieš tautinį lietuvių tautos engimą.
„Anykščių šilelis“ yra plačiausiai pasklidęs po pasaulį lietuvių literatūros kūrinys, išverstas į daugelį kalbų.
Matematika A. Baranausko gyvenime
Nors A. Baranauskas labiausiai žinomas kaip poetas ir kalbininkas, jis taip pat domėjosi matematika. Pasitraukęs iš seminarijos, A. Baranauskas 1884-1900 m. itin žavėjosi matematika, kaip matematikas mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai padarė daug atradimų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, mokslininkams jau buvo žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik "Baranausko formulė" pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Nuo 1891 m. A. Baranauskas labiau domėjosi geometrija, mėgino tikslinti skaičiaus "pi" reikšmę, o apie 1897 m., gilindamasis į begalybės sąvoką, sukūrė ir paliko lietuvių matematinės filosofijos pagrindus. Jis taip pat sukūrė ir 1892 m. matematikos terminų.
Seinų vyskupas: pastoracinė veikla ir tautinė vienybė
1897 m. A. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atvykęs į Seinus ir čia pasilikęs iki gyvenimo pabaigos, A. Baranauskas 1897-1902 m. buvo Seinų ir Augustavo vyskupijos valdytojas - pirmasis vyskupas, šiame krašte prašnekęs į tikinčiuosius lietuviškai. Jis uoliai atliko vyskupo pareigas, mokė kunigus, rengė jiems rekolekcijas, skelbė Ganytojo laiškus.
Vyskupas A. Baranauskas Seinuose buvo lenkų ir lietuvių katalikų vienybės prieš rusiškąją stačiatikybę šalininkas, panaudojo savo kaip vyskupo įtaką kunigų rusifikavimui stabdyti. Jo manymu, lietuvių kalba religiniame gyvenime turėjo sustabdyti caro valdžios skiepijamą rusų kalbą ir stačiatikybę.
tags: #kur #gime #antanas #baranauskas