Erichas Kestneris (vok. Erich Kästner, 1899 m. vasario 23 d. - 1974 m. liepos 29 d.) - žymus vokiečių rašytojas, poetas, scenaristas, humoristas ir publicistas, labiausiai žinomas dėl savo knygų vaikams. Jo kūryba, apimanti eilėraščius, romanus ir pjeses, pasižymi socialine kritika, humanizmu ir subtiliu humoru. Kestneris paliko neišdildomą pėdsaką XX a. literatūroje, ypač vaikų literatūroje, pelnydamas pripažinimą ir skaitytojų meilę visame pasaulyje.
Ankstyvasis gyvenimas ir Veimaro Respublika
Erichas Kestneris gimė Drezdene, Vokietijoje. Šis miestas, palikęs neišdildomą pėdsaką rašytojo biografijoje. Autobiografinėje apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ autorius įamžina savo vaikystės metus bei Drezdeno miesto, per karą bene labiausiai nuniokoto iš visos Vokietijos miestų, atminimą.
Tiek E. Kestnerio vaikystei, tiek jaunystei neabejotinos reikšmės turėjo Veimaro respublikos kultūra - paskutinius dešimtmečius išgyvenančios respublikos piliečiai klausėsi Marlene Dietrich atliekamų dainų, skaitė Bertoldo Brechto eiles, žavėjosi „Bauhaus“ judėjimo architektūros naujovėmis.
Rašytojo vaikystė prabėgo karo nuojautos slegiamoje Vokietijos Veimaro respublikoje. Apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ įamžinta ir šios valstybės to meto realybė, gyvenimo būdas.
Kestnerio vaikystė buvo glaudžiai susijusi su jo motina, kurios meilė ir parama turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Kantriai taupydama pinigus motina Eriką vesdavosi ir į teatrą, kuris tapo viena įspūdingiausių jaunojo rašytojo vaikystės patirčių.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Būtent vaikystėje mokytojai, nuomavęsi vieną iš Kestnerių kambarių, tapo pavyzdžiu ir juos stebėjusiam mažajam Erichui, kuris vėliau nusprendė stoti į mokytojų seminariją. Nuomininkai berniuko motinai patardavo, kokias knygas verta skaityti, iš jų pasakojimų Kestner nuspręsdavo, į kokius muziejus, koncertus ar kitas lankytinas vietas verta nusivesti berniuką. Vis dėlto, kaip teigė pats E. Kestneris, ankstyva pažintis su mokytojo profesija, nors visų pirma nuvedė jaunuolį į mokytojų seminariją, tačiau vėliau jis suprato norįs labiau būti „mokiniu, o ne mokytoju“. Tačiau pagarba bei dėmesys mokytojo profesijai tapo ne vienos E. Kestnerio knygos leitmotyvu.
Staiga įsiplieskęs karas pakeitė ir E. Kestnerio gyvenimą - būdamas vos septyniolikos jis turėjo stoti prieš klasę ir mokytojauti, nes vyresnieji mokytojų seminarijos studentai kariavo fronte.
Kūryba vaikams
Erichas Kestneris išgarsėjo kaip vaikų knygų autorius, kurių siužetai dažnai nagrinėja socialines problemas, draugystę ir moralines dilemas. Jo knygos išsiskiria realistiškumu, humoru ir gebėjimu perteikti pasaulį vaiko akimis.
Pirmoji ir, tikriausiai, labiausiai E. Kestnerį išgarsinusi apysaka vaikams „Emilis ir sekliai“ buvo išleista 1929-aisiais. Kaip pasakoja tuo metu vaiku buvęs vokiečių literatūros kritikas Marcelis Reich-Ranickis, ši knyga buvo šis tas visiškai neregėto tuomečiame vaikų literatūros pasaulyje - ji pasakojo apie vaikus, tokius, kaip ir visi to laikmečio berniukai, patiriančius nuotykius čia pat, Berlyno gatvėse.
Būtent tokio griaustinio, atrodo, ir laukė trečiojo dešimtmečio vokiečių vaikai - pasakojimo apie tai, kas yra šalia jų, kas nesumeluota, neadaptuota vaikams ir, rodos, būtent tokį atgarsį ši apysaka ir sukėlė. M. Reich-Ranickis pasakoja, kad jis, kaip ir visi berniukai, skaitė Karlą Majų, Džeimsą Kuperį bei kitus nuotykių romanus kūrusius autorius. Tačiau E. Kestnerio „Emilis ir sekliai“ buvo kažkas visiškai naujo - tai buvo istorija apie jį patį.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Tai pajausti padėjo romano kalba, primenanti tai, ką jie girdėdavo tuomečio Berlyno gatvėse. E. Kestneris rašė: „Antai ten sėdi šunsnukis, kur pinigus jam pavogė. Tasai dešinėje prie krašto, su juodu aguročiu ant makaulės. Jeigu mes leisime tam žvirbleliui pasprukti, tai nuo rytojaus visi vadinsimės tik molio motiejais.“ Toks kalbėjimo būdas buvo artimesnis, be primestos, dirbtinės didaktikos. Net ir siužetas neatitiko iki tol įprastos struktūros, kai istorija būtinai turėdavo baigtis moralu. Šioje apysakoje patys vaikai (be suaugusiųjų pagalbos) imasi spręsti problemą - tai rodo jų savarankiškumą, taip pat draugystės, veikimo išvien svarbą ir galią. Suaugusiųjų pasaulis čia pateikiamas nevienareikšmiškai - esti ir gerų, rūpestingų, tačiau ir pavojingų žmonių. Vis dėlto verta paminėti, kad pasakojimo tonas apysakoje turi ir tam tikrą humoristinį aspektą - veikėjų vardai jau nuo pat apysakos pradžios įtraukia į žaidimą (Emilio pavardė vokiškai reiškia „stalo koja“).
„Emilio ir seklių“ siužetą esmingai persmelkusi ir jau šiek tiek aptarta motinos bei sūnaus stipraus ryšio linija. Ji turi autobiografinių bruožų - šeimos neturtas, mamos profesija. Ryšys su motina, nuolatinis rūpestis vienas kitu, meilė suteikia jėgų mažajam Emiliui (juk pavogti ir galų gale surasti pinigai buvo taip sunkiai uždirbti mamos!) bei sužydi dėkingumo žiedais (Emiliui tapus garsenybe bei gavus premiją, jis būtinai nori ja pasidalyti su mama bei nupirkti jai elektrinį plaukų džiovintuvą bei kailinius).
Panašiomis vertybėmis grįstas ir romanas „Skrajojanti klasė“ (1933). Tai jautrus ir nuotykių kupinas pasakojimas apie internate gyvenančius bei besimokančius draugus. Siužete vyrauja kelios linijos. Viena jų - gimnazistų kuriamas spektaklis pavadinimu „Skrajojanti klasė“. Kiekvienas berniukas pagal savo išvaizdą bei būdą atlieka, rodos, tinkamiausią vaidmenį. Spektaklis vaizduoja mokyklos klasę, keliaujančią po pasaulį bei galiausiai atsiduriančią danguje, prie Šv. Petro saugomų vartų. Kita tema - internato ir realinės gimnazijos kova dėl pavogtų diktantų, tapusi tikru karu. Kaip ir knygoje „Emilis ir sekliai“, vaikai čia pademonstruoja atsakomybę bei geba susivienyti kovodami dėl teisybės.
Kita, kone vizitine rašytojo kortele tapusi E. Kestnerio knyga - „Dvynukės“ (1949). Tai pasakojimas apie seseris dvynes, po tėvų skyrybų atsidūrusias skirtinguose miestuose bei net nenutuokiančias apie viena kitos egzistavimą. Netikėtai susitikusios ir susidraugavusios stovykloje jos sumaniai priverčia savo tėvus susitaikyti bei sugrįžti į bendrą šeimą. Panašios problemos vaizduojamos ir romane „Mažulė ir Antonas“ (1931), kur pabrėžiama socialinės nelygybės problema.
Šie E. Kestnerio realistinės vaikų prozos pavyzdžiai parodo pasaulį vaiko akimis ir, rodos, nerūpestingai kalba apie skausmingas visuomenės žaizdas - šiuo atveju, skyrybas, XX a. viduryje jau gają, tačiau ne taip dažnai nagrinėjamą literatūroje, problemą.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Šių romanų skaitytojai taip pat galėtų susidomėti ir trumpesnės apimties lietuviškai išleistais E. Kestnerio veikalais - apysakomis „Gegužės 35-oji“ (1931) ir „Mažasis žmogeliukas“ (1963). Pirmoji - nonsenso tipo pasakojimas apie berniuką Konradą, kiekvieną ketvirtadienio vakarą praleidžiantį su keistuoliu dėde Ringelhutu. Berniukas su dėde patiria netikėčiausių nuotykių - pavyzdžiui, sutinka kalbantį arklį, - ir galiausiai visus nuotykius suguldo į mokyklinį rašinėlį. Kita apysaka - „Mažasis žmogeliukas“ - turi pasakos bruožų: pagrindinis jos veikėjas yra nykštukas Maksiukas Pinchelšteinas, trokštantis tapti cirko artistu. Po ilgų mokymų Maksiukas galų gale pasirodo scenoje ir tampa tikra garsenybe.
„Naujasis dalykiškumas“
E. Kestnerio kūryba dėl savo realistiškumo iš dalies priskiriama ir unikaliai Veimaro respublikoje susiformavusiai „Naujojo dalykiškumo“ (vok. Neue Sachlichkeit) literatūros krypčiai. Šis judėjimas kilo kaip atsakas į vyravusį ekspresionizmą mene bei siekė tikrovę vaizduoti kaip įmanoma realistiškiau, dalykiškiau. Ryškiausiu šios krypties literatūriniu pavyzdžiu laikomas vokiečių rašytojo Aleksandro Doblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929), itin dokumentiškai pasakojantis paleisto į laisvę kalinio istoriją. E. Kestnerio prozos stilius taip pat pasižymi dokumentiškumu, o vaizduojami objektai paimti iš kasdienio gyvenimo, tarpukario vaikų realybės.
Šeimos Meilės Tema
Nors siužetai, vaizduojamų vaikų situacijos kiek varijuoja, kūriniuose nuosekliai plėtojama šeimos meilės, be galo reikalingos vaikui ir jį stiprinančios, tema. Nors daugelio vaikų likimai sudėtingi - išblaškytos šeimos, vienišumas, išsiskyrę tėvai, - visi jie kaip vienas trokšta rūpesčio, meilės. Šie siužetai buvo gana naujas žingsnis vaikų literatūroje, nes ėmė nagrinėti realias, XX a. dažną Europos šeimą ištikusias socialines problemas.
Kūryba suaugusiems ir politinė pozicija
E. Kestneris taip pat rašė poeziją ir vienintelį romaną suaugusiems „Fabianas: vieno moralisto istorija“ (1932), kuris vertinamas nevienareikšmiškai. Anot M. Reich-Ranickio, pastarasis romanas tebuvo bandymas įsilieti į tuo metu populiarių „laisvalaikio romanų“ pasaulį, tačiau jis kiek nublanksta prieš E. Kestnerio vaikų literatūrą.
Kestneris savo poezijoje laikėsi pacifistinės pozicijos bei oponavo 1933-aisiais į valdžią atėjusių nacionalsocialistų režimui. Dėl šios priežasties rašytojas net kelis kartus buvo tardomas gestapo, o 1933-aisiais tapo savo knygų deginimo liudininku.
Gyvenimas nacistinėje Vokietijoje
Įsivyravus nacių režimui E. Kestneris, kitaip nei dauguma to meto vokiečių inteligentijos, nusprendė neemigruoti, dėl to dažnai buvo kaltinamas, tačiau likęs Vokietijoje atsisakė kolaboruoti su režimu.
Palikimas ir atminimas
E. Kestnerio recepcija vaikų literatūros pasaulyje neabejotinai yra itin sėkminga. Tai byloja ir 1960-aisiais jam paskirtas prestižinis H. K. Anderseno medalis bei faktas, kad rašytojas net 4 kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai.
Rašytojo atminimas susilaukė nemenko įamžinimo. Netrukus po autoriaus mirties Bavarijos menų akademija įsteigė E. Kestnerio vardo apdovanojimą. 2000-aisiais, minint 101-ąsias rašytojo gimimo metines, Drezdene atidarytas Ericho Kestnerio muziejus. Čia lankytojai gali susipažinti su rašytojo biografija, istoriniu bei politiniu kontekstu, unikalia autoriaus kūryba.
Bibliografija
- Dvynukės: romanas, vertė L. Kaminskienė.
- Emilis ir sekliai: apysaka, vertė J. Kardelytė.
- Gegužės 35-oji: apysaka, iš vokiečių kalbos vertė J. Rinkevičius.
- Mažasis žmogeliukas: apysaka, vertė universiteto V kurso germanistų grupė, vadovas A. Girdenis.