Įvadas
Socialinė globa yra neatsiejama socialinių paslaugų sistemos dalis, o stacionarios socialinės globos įstaigos Lietuvoje atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant priežiūrą ir pagalbą tiems, kurie negali savarankiškai pasirūpinti savimi. Šiame straipsnyje aptariama stacionarių socialinės globos įstaigų raida Lietuvoje, jų tipai, veiklos organizavimo ypatumai ir ateities perspektyvos.
Socialinės globos samprata ir rūšys
Socialinė globa - tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Pagal globos formą ir trukmę globos įstaigos skirstomos į dienos globos, laikino apgyvendinimo ir stacionarios globos įstaigas. Globos įstaigos dažniausiai specializuojasi teikti paslaugas vienai ar kelioms klientų grupėms, kurias sieja panašios socialinės problemos, poreikiai ir interesai.
Stacionari socialinė globa - tai ilgalaikė globa, teikiama socialinės globos įstaigose, skirtose žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, ilgalaikė globa ir slauga. Šios įstaigos užtikrina tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.
Istorinis kontekstas
Globos įstaigų ištakos Europoje siekia XVI amžių, kai bažnyčios, vienuolynai ir labdaros organizacijos ėmėsi globoti vargšus. XVII amžiuje, augant vargšų skaičiui dėl socialinių ir ekonominių pokyčių, atsakomybę už jų globą perėmė valstybė. Tuo metu globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, o pagrindinis tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti.
Lietuvoje pirmosios globos įstaigos (špitolės) pradėjo veikti XVI amžiuje prie vienuolynų ir bažnyčių. Jos daugiausia buvo skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems. XVIII amžiuje pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir ateities vizija Pabrades globos namuose
Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas. Nuo 1991 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų.
Stacionarių globos įstaigų tipai Lietuvoje
Lietuvoje veikia įvairių tipų stacionarios socialinės globos įstaigos, skirtos skirtingoms gyventojų grupėms:
- Vaikų globos įstaigos: apgyvendinami ir globojami vaikai, dėl tam tikrų aplinkybių negalintys gyventi namuose.
- Neįgaliųjų globos įstaigos: skirtos laikinai arba nuolat gyventi proto negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir jie negali gyventi namuose arba savarankiškai.
- Senų žmonių globos įstaigos: skirtos nuolat gyventi seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga.
2016 m. Lietuvoje veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, iš kurių keturios buvo skirtos negalią turintiems vaikams, 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms, ir 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims.
Demografiniai pokyčiai ir socialinės globos poreikis
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro senyvo amžiaus, t. y. 60 metų ir vyresni asmenys. Statistikos departamento duomenimis, 2008 metų pradžioje tokių asmenų buvo 690,8 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas, ir prognozuojama, kad 2060 metų pradžioje du penktadalius (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys. Prognozuojama, kad 2050 m. pradžioje kas trečias Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus.
Šie demografiniai pokyčiai lemia socialinės globos poreikio augimą. Senyvo amžiaus asmenims gana dažnai reikia ilgalaikės globos, nes jie savarankiškai negali atlikti daugelio kasdieninio gyvenimo funkcijų. Nors pripažįstama, kad šiuo metu senėjant visuomenei institucinė socialinė globa nebetenkina visuomenės poreikių ir būtina vystyti kitas, nemažiau patrauklias socialinės globos formas, kaip senyvo amžiaus asmens socialinė priežiūra, bet socialinė globa, teikiama senyvo amžiaus asmens socialinės globos įstaigose šiuo metu ir ateityje užims reikšmingą vietą socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims segmente.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai Vilijampolės globos namuose
Socialinės globos įstaigų veiklos organizavimas
Pagrindinis senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.
Siekiant didinti globos įstaigos veiklos efektyvumą, 1998 metais Lietuvoje buvo priimti Stacionarios globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo nuostatai. Minėtame dokumente siūloma tęsti pradėtą stacionarios globos įstaigos decentralizaciją, priartinant globos įstaigas prie gyvenamosios vietos ir stengiantis kuo ilgiau išlaikyti žmogų jam įprastoje bendruomenėje. Dokumente pabrėžiama, kad stacionariose globos įstaigose apgyvendinti tik tuos žmones, kuriems socialinių paslaugų negalima suteikti bendruomeninis paslaugų tinkle arba tos paslaugos yra neefektyvios. Minėtame teisės akte nurodoma nesteigti didelių stacionarių globos įstaigų, o esamose vykdyti pertvarkos projektus.
Norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų teikimo tikslą - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, ir integruotis į visuomenę, 2002 m. Lietuvoje priimama Socialinių paslaugų teikimo koncepcija, kurioje buvo nustatyti socialinių paslaugų sistemos plėtros prioritetai, tolesnės socialinių paslaugų kryptys.
Apmokėjimas už socialinę globą
Asmuo, norintis gauti socialinę globą savo visuomeniniu gyvenimu, turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę. Savivaldybės nustatyta tvarka paskirti socialiniai darbuotojai, gavę asmens prašymą, nustato socialinių paslaugų poreikį individualiai pagal asmens nesavarankiškumą. Socialinių paslaugų poreikis vertinamas kompleksiškai pagal asmens amžių, organizmo funkcinius sutrikimus, kitas ypatybes, turinčias įtakos asmens gebėjimui rūpintis asmeniniu gyvenimu.
Mokėjimo už socialinę globą sąlygos yra: 80 procentų pensijos, 100 procentų slaugos ar kitų senjoro pajamų, 1 procentas turimo Nekilnojamo turto vertės.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinės globos sistema
Teisinė bazė
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas reglamentuoja socialinių paslaugų teikimą, įskaitant socialinę globą. Socialinių paslaugų katalogas, patvirtintas socialinės apsaugos ir darbo ministro, apibrėžia socialinės globos rūšis ir teikimo tvarką.
Iššūkiai ir perspektyvos
Daugelyje socialinės globos įstaigų vykdoma veikla dar neatitinka šiuolaikinės socialinės globos sampratos. Šio personalo sudėtis bei kvalifikacija, darbo organizavimas, teisinis socialinės globos paslaugų reglamentavimas. Dėl ilgalaikės globos poreikio didėjimo ir siekiant kokybiškesnio paslaugų teikimo, būtina tobulinti socialinės globos įstaigos veiklą.
Siekiant užtikrinti kokybišką socialinę globą, būtina:
- Tobulinti socialinės globos įstaigų personalo kvalifikaciją.
- Gerinti socialinės globos paslaugų reglamentavimą.
- Plėtoti alternatyvias socialinės globos formas, tokias kaip socialinė priežiūra namuose.
- Užtikrinti socialinės globos įstaigų finansavimą.
Teigiami aspektai
Nepaisant iššūkių, svarbu paminėti ir teigiamus aspektus, susijusius su stacionariomis socialinės globos įstaigomis Lietuvoje. Darbuotojai, dirbantys šiose įstaigose, dažnai pasižymi sąžiningumu, teisingumu, pagarba ir aukšta kompetencija. Jie visada atsižvelgia į savo gyventojų ir jų šeimų interesus, pripažįsta savo klaidas ir greitai reaguoja į atsiliepimus ir skundus. Kiekvienas gyventojas ir darbuotojas yra labai vertingas žmogus ir nusipelno orumo ir pagarbos.
tags: #stacionari #socialines #globos #istaiga