Kunigas Kazimieras Skučas - tai asmenybė, kurios gyvenimas paženklintas tarnyste Dievui ir žmonėms, meile Lietuvai ir aktyviu dalyvavimu Bažnyčios gyvenime. Šis straipsnis siekia apžvelgti kunigo Kazimiero Skučo gyvenimo kelią, jo tarnystę įvairiose parapijose ir įamžinti jo atminimą kaip darbštaus, patriotiško ir tikinčiuosius į Kristų vedančio dvasininko.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Kazimieras Skučas gimė 1934 m. balandžio 10 d. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Lietuvoje, o 1942-1954 m. jis mokėsi. Vėliau, 1960-1965 m., studijavo.
Kunigystės kelias
1965 m. balandžio 14 d. Kazimieras Skučas buvo įšventintas į kunigus. Nuo 1965 m. liepos 2 d. jis pradėjo savo kunigystės tarnystę.
Tarnystė parapijose
Kunigo Kazimiero Skučo tarnystė apėmė daugelį Lietuvos parapijų:
- Nuo 1968 m. gegužės 8 d.
- Nuo 1970 m. liepos 7 d. - Alytaus Šv.
- Nuo 1971 m. balandžio 5 d. - Sangrūdos Šv.
- Nuo 1983 m. gegužės 28 d. - Veiverių Šv. Liudviko parapija.
- Nuo 1988 m. gegužės 24 d. - paskirtas aptarnauti ir Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapiją.
Kunigas Kazimieras Skučas visose savo tarnystės vietose stengėsi ne tik atlikti reikiamus darbus bažnyčiose, bet ir atliepti į gyvosios Bažnyčios poreikius, vesti žmones prie Kristaus juos palaikant, kartu su jais gyvenant maldos gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Kunigo Valatkos biografija
Veikla Sangrūdos parapijoje
Savo laiku subūręs gausų patarnautojų būrį Sangrūdos parapijoje, kunigas Kazimieras sugebėjo būti jiems tėvo ir kunigo pavyzdžiu, kad net penki iš jų pasirinko kunigystės kelią.
Atleidimas iš pareigų ir tolesnė tarnystė
Nuo 2010 m. birželio 21 d. kunigas Kazimieras Skučas buvo atleistas iš Veiverių Šv. Liudviko parapijos klebono pareigų, paliekant Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapiją. Nuo 2021 m. balandžio 30 d. jis buvo atleistas iš Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigų ir paskirtas Veiverių Šv. Liudviko parapijos rezidentu.
Pomėgiai ir talentai
Kunigas Kazimieras išsiskyrė ir savo meile žirgams ir rimorystės amatui.
Atminimas
Kunigą Kazimierą Skučą atsiminsime kaip aktyvų, darbštų, patriotišką kunigą, kuris visose savo tarnystės vietose stengėsi ne tik padaryti reikiamus darbus bažnyčiose, bet ir atliepti į gyvosios Bažnyčios poreikius, vesti žmones prie Kristaus juos palaikant, kartu su jais gyvenant maldos gyvenimą.
Atsisveikinimas
Kun. Kazimieras Skučas buvo pašarvotas 2023 m. lapkričio 29 d. nuo 14 val. Veiverių Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje. Šv. Mišios už kun. Kazimierą buvo aukojamos lapkričio 29 d. 17 val. ir lapkričio 30 d. 18 val. Veiverių Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje. 2023 m. gruodžio 1 d. 12 val. Veiverių Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje buvo aukojamos laidotuvių Šventosios Mišios, po kurių kun. Kazimieras Skučas atgulė amžinojo poilsio.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir darbai: Antanas Valatka
Sovietinės Interpretacijos Klaidų Analizė
Praėjus daugiau negu 45 metams po Lietuvos okupavimo, sovietiniai istorikai ir propagandistai vis labai daug dėmesio skiria lemtingųjų 1939-1940 metų įvykių aiškinimui. Komunistų santvarkos teisėtumas nemaža dalimi priklauso nuo šių įvykių, tad propagandistai nesigaili pastangų tautos sąmonėje įtvirtinti savo versiją. Pagal įsisenėjusią dogmą 1949 m. ilgai rusenusi klasių kova Lietuvoje staiga įsiliepsnojo ir peraugo į socialistinę revoliuciją. "Buržuazinė" santvarka buvo sunaikinta, o sovietų valdžia atkurta. Raudonosios armijos įžygiavimas neva turėjęs tik šalutinį vaidmenį. Teigimai apie socialistinę revoliuciją yra sovietinės interpretacijos kertinis akmuo, ir vargu ar komunistai jos bet kada atsisakys.
Jei 1940 m. Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija, ji buvo tokia staigi ir nelaukta, kad joje nedalyvavo nei gyventojų masės, nei kurio nors vieno visuomenės sluoksnio stambi dalis. Jos rangos darbai buvo tokie slapti, kad apie juos nežinojo nei valstybės saugumas, nei patys "revoliucionieriai". Pati revoliucija įvyko be kraujo praliejimo, be jokios stichijos, be revoliucinio sąmoningumo pakilimo. Reikėjo tik išeiti į gatvę ir žiūrėti į pražygiuojančius Raudonosios Armijos dalinius. Nei revoliucijos išvakarėse, nei pergalės dieną, t.y. birželio 15 d., kada prezidentas A. Smetona pasitraukė į užsienį, nebuvo jokių didesnių neramumų. Paskutiniame Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdyje ministrai rūpinosi Sovietų Sąjungos ultimatumu, o ne vidaus neramumais. Jie nesvarstė reikalo numalšinti vietos maištininkus, bet mėgino nutarti, ar reikia priešintis užsienio agresoriui. Ir tariamieji revoliucijos vadai nenujautė, kad bręsta kokia nors socialistinė revoliucija. Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovas A. Sniečkus ir daugelis svarbiausių partijos veikėjų dar sėdėjo kalėjime ir buvo paleisti tik birželio 18 d., nors dieną anksčiau Komunistų internacionalo vykdomojo komiteto generalinis sekretorius G.
Nors socialistinės revoliucijos mitas tebeugdomas, Sovietų Sąjungos ultimatumo ir Raudonosios armijos vaidmuo tokie akivaizdūs, nulemiant Lietuvos nepriklausomybės netekimą, kad sovietiniai istorikai jaučia reikalą kitais, nors ir šalutiniais, argumentais išaiškinti ir pateisinti Lietuvos okupavimą. Jie mini tų dienų įtemptą tarptautinę konjunktūrą, mažų valstybių sunkumus išlaikyti tikrą politinę ar ūkinę nepriklausomybę, pavojingą Lietuvos geopolitinę padėtį. Sovietiniai istorikai kartoja kaip tikrą pinigą visus Maskvos priekaištus Lietuvai, padarytus per 1940 m. birželio derybas, pvz., kad saugumas pagrobė kelis raudonarmiečius, kad Lietuva su kitomis Pabaltijo šalimis surengė prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą karinę santarvę. Ir kiti vyriausybės veiksmai neva rodė nedraugišką Lietuvos nusistatymą Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Daug dėmesio skiriama tariamiems mėginimams Lietuvą atiduoti Vokietijai.
Nėra jokio reikalo plačiau nagrinėti vadinamąjį planą "R", kuris buvo vienas iš dviejų kariuomenės štabo parengtų gynybos planų. Jie buvo slapta parengiami ir laikomi spintoje. Pik. K. Ališauskas nurodo, kad 1939 m. pavasarį buvo du tokie planai: "L" - puola lenkai, ir "V" - puola vokiečiai. Planai buvo gynybiniai. Ališauskui buvo nurodyta parengti Kauno gynimo planą, parenkant poziciją, kurioje Kauno įgula galėtų per dvi valandas įsitvirtinti. Lenkijai žlugus 1939 m. rudenį ir Sovietų Sąjungai pasidarius Lietuvos rytine kaimyne, planą "L" pakeitė į planą "R" (rusai puola). Pasak Ališausko, "gynimosi plane buvo padaryta pataisų, bet neesminių". 1940 m. pražioję naujasis kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas peržiūrėjo planą ir jį šiek tiek pataisė.2 Vykdamas į Gudagojų susitikti su Raudonosios armijos generolu Pavlovu 1940 m. Kiti aukšti karininkai patvirtina plano buvimą. Gen. S. Raštikis pažymi, kad planas "R", kuris 1939 m. pabaigoje buvo "papildytas naujais nurodymais apie mūsų karinį reagavimą prieš galimus rusų karinių įgulų (bazių), buvusių Lietuvoje, karo veiksmus".3 Pik. K. Škirpa taip pat tvirtina, kad buvo gynybos planas.4 Tik prezidentas Smetona savo pro memoria, kurią parašė 1940 m. liepos 1 - 25 d. Tačiau nė ministrų pirmininkų, nė kariuomenės vadų nebuvo pateikta plano, kaip gintis; nebuvo tam paruoštas ir valstybės aparatas, nors aš, kaip Resp.
Jei Lietuva ir turėjo gynybinį planą "R", tai jokiu būdu nerodytų Lietuvos vyriausybės politikos antisovietinės krypties. Pirma, kiekviena šalis turi teisę, gal net ir pareigą, gintis nuo užsienio agresorių, o tai beveik neįmanoma be ankstesnio pasiruošimo. Gynybos planų rengimas yra eilinis generalinio štabo uždavinys, ir šiuo atžvilgiu Lietuva ne daug kuo skyrėsi nuo kitų Europos valstybių. Antra, kariuomenė taip pat turėjo planą gintis nuo Vokietijos antpuolio. Pagal sovietinių istorikų logiką šitokio plano parengimas turėtų rodyti priešišką Lietuvos vyriausybės nusistatymą Vokietijos atžvilgiu. Bet tie patys istorikai atkakliai kaltina Lietuvos vyriausybę noru pataikauti naciams ir pasiduoti Vokietijos įtakai. Tad dėl nuoseklumo jie turi pasirinkti: arba gynybos plano parengimas rodo priešiškumą ir tad Lietuva vedė ir antivokišką ir antisovietinę politiką, arba tokių planų ruošimas suderinamas su neutralia, gal net draugiška politika. Trečia, 1939 m. Sovietų Sąjungos sukeliamas pavojus Lietuvai buvo akivaizdus. Spalio mėnesį Maskva privertė Lietuvą pasirašyti vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią sovietai gavo teisę Lietuvos teritorijoje įsteigti savo karines bazes ir jose laikyti beveik tiek pat karių, kiek normaliomis sąlygomis turėjo visa Lietuvos kairuomenė. Lietuva nusileido Sovietų Sąjungos diktatui, bet daugelis lietuvių įsitikino, kad Kremlius Lietuvai nieko gero nežada. Po kelių mėnesių Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, net neslėpdama savo ekspansionistinių kėslų. Maskvos ketinimą netrukus užimti Lietuvą rodo ir tai, kad Raudonosios armijos generalinis štabas dar 1939 m.
Taip pat skaitykite: Apie kunigą Rimantą Gudelį
Komunistai gerokai daugiau reikšmės skiria saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio kelionei į Berlyną. 1960 m. žurnalas Komunistas paskelbė ištraukas iš Povilaičio parodymų, duotų 1941 m. kovo 13 d. sovietiniam saugumui.7 Nuo to laiko istorikai, kaip K. Navickas ir V. Kancevičius, bei eiliniai propagandistai, kaip O. Aleksa ir M. Goliakevičius, dažnai mini Povilaičio parodymus kaip įrodymą, kad Smetona norėjo leisti vokiečiams užimti Lietuvą.8 Suomių istorikas Seppo Myllyniemi savo knygoje Die baltische Krise 1938 - 1941 laiko Povilaičio parodymus autentiškais ir paskelbė naujų duomenų, gautų iš aukšto nacių pareigūno dr. Werner Best, kurie juos lyg ir patvirtina. Teigiama, kad 1940 m. vasario mėnesį prezidentas Smetona neva pasiuntė Povilaitį į Berlyną slapta ir su Gestapo pagalba sužinoti Vokietijos valdžios nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei paaštrėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai. Smetona įsakęs Povilaičiui pasiteirauti, ar tokiu atveju Vokietija paimtų Lietuvą į savo globą protektorato ar kita forma. Povilaitis turėjęs pranešti, kad Lietuvos prezidentas nutaręs perorientuoti Lietuvos politiką į Vokietiją ir tikisi gauti jos paramą. Berlyne Povilaitis tarėsi su dr. Bestu, kuris pranešė, kad Vokietija nenori kištis į Pabaltijo reikalus, kol tebevyksta karas Vakaruose.
Povilaičio kelionės istorija komunistai siekia nuvertinti Lietuvos neprikausomybės netekimo reikšmę. Atseit, nereikėtų per daug sielotis dėl Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą, jei pats prezidentas nevertino Lietuvos nepriklausomybės, ryžosi ją palaidoti, ieškodamas vokiečių globos. Sunku kategoriškai paneigti sovietų tvirtinimus apie Povilaičio kelionę, nes tai reikalautų įrodyti neigiamą faktą, būtent, kad kas nors neįvyko, formaliai neįmanomi tjk tie veiksmai, kurie prieštarauja logikai ar gamtos dėsniams. Ir net primityviausi propagandistai neperša su gamtos dėsniais nesuderinamų aiškinimų. Tad reikalas liečia kurio nors įvykio didesnę ar mažesnę tikimybę, o ne jo galimybę. Žmogus yra sudėtinga ir prieštaringa būtybė, o psichologijos ir sociologijos pajėgumas iš anksto numatyti žmogaus elgesį, o ne vėliau jį paaiškinti, yra verktinai mažas. Žiauriausias žudikas gali staiga pasigailėti net didelio priešo, o švelniausia motina, netekusi kantrybės, per veidą kirsti nekaltam vaikui. Dėl panašių priežasčių negalima kategoriškai atmesti sovietinių aiškinimų apie Povilaičio kelionę. Tačiau šiek tiek kritiškesnis žvilgsnis į jo parodymų turinį bei davimo sąlygas, jo sutiktų nacių pareigūnų tarpusavio santykius, prezidento Smetonos nusistatymą Vokietijos atžvilgiu atskleidžia daug neaiškumų. Negalima paneigti Povilaičio parodymų dėl kurio nors vieno aspekto neįtikinamumo, bet kone kiekviena svarbesnė kelionės aplinkybė, aptariama parodymuose, sukelia abejonių. Panagrinėkime kuo remiasi ir kuo verti sensacingi tvirtinimai apie Povilaičio kelionę. Normaliai nurodomi du šaltiniai: paties Povilaičio parodymai ir W. Besto stalo kalendorius bei laiškai, rašyti Myllyniemiui 1975 m.10 Iš esmės tvirtinimų pagrindą sudaro parodymai, nes Besto medžiaga nelabai vertinga. Per karą išlikęs Besto stalo kalendorius (Schreibtischkalender) rodo, kad 1940 m. vasario mėnesį jis du kartus susitiko su Povilaičiu.11 Praėjus 35 metams po šių įvykių, Best neprisimena pokalbių detalių, nors Myllyniemiui rašė, kad jie labiausiai kalbėjo apie Lietuvos norą patekti į Vokietijos, o ne į Tarybų Sąjungos įtakos sferą, ir kad jis supažindino Povilaitį su aukštais valdžios pareigūnais, tarp jų ir iš užsienio reikalų ministerijos. Istorikai kaip Kancevičius nujaučia, jog Besto medžiaga nėra itin svarbi. Siekdamas padėtį pagerinti ir sustiprinti savo teigimų patikimumą, Kancevičius rašo, kad Myllyniemi savo knygoje "pateikia ištraukas iš W. Tad iš esmės viskas priklauso nuo Povilaičio parodymų sovietiniam saugumui.
A. Solženicynas, R. Medvedevas ir anglų istorikas R. Conquest nuodugniai aprašė sovietinio saugumo tardymo ir kankinimo metodus, tad nereikia jų išvadų plačiau atpasakoti. Vis dėlto pravartu šį tą priminti. Savo slaptoje kalboje XX-ame TSKP suvažiavime tuometinis Kremliaus vadovas Chruščiovas pažymėjo, kad Stalino laikais tardytojai įvairiomis spaudimo priemonėmis, kankinimais, mušimu iki sąmonės netekimo ir žmogiškojo orumo išniekinimu priversdavo suimtuosius prisipažinti kaltais, nors jokių nusikaltimų nebuvo įvykdę.13 Chruščiovas aptarė kandidato į Politbiuro narius R. Eihės atvejį. 1939 m. Mano parodymų didžiąją dalį įteigė arba padiktavo (tardytojas) Ušakovas. Stalinas neatsakė į pareiškimą. mano tariamuosiuose parodymuose mano ranka nėra parašyta nė viena raidė, išskyrus mano parašą protokolo pabaigoje, kuris buvo prievarta išreikalautas. Aš pasirašiau savo parodymus, veikiamas tardytojo spaudimo, kuris nuo suėmimo dienos pradėjo mane kankinti. Eihė atmetė visus kaltinimus, pabrėžė esąs nekaltas. Atrodo, jog Eihė buvo drąsus žmogus, kuris turėjo vilčių, kad partijos vadovai jį dar išteisins. Tuo tarpu Augustinas Povilaitis žinojo, kad jo laukia nepavydėtinas likimas. Net kai Lietuva dar buvo nepriklausoma, sovietiniai pareigūnai jį kaltino antisovietiniu nusistatymu. Jis ir Vidaus reikalų ministras K. Skučas buvo ypatingi Maskvos taikiniai. 1940 m. birželio 7 d. V. Molotovas reikalavo Maskvoje viešintį Lietuvos ministrą pirmininką Merkį iš pareigų atleisti Povilaitį ir Skučą. Kremlius pakartojo šiuos reikalavimus birželio 9, 11 ir 12 d. Pagaliau Lietuvos vyriausybė juos atleido iš pareigų. Bet Maskva nebuvo patenkinta. Sovietinio ultimatumo pirmasis reikalavimas buvo Povilaitį ir Skučą nedelsiant teisti. Povilaitis pasitraukė į savo tėviškę, bet sekančią dieną buvo suimtas ir nugabentas į Kauno kalėjimą. Pokario metais buvo gandų, kad Povilaitis buvo sugrąžintas į Vilnių 1960 m.16 Tačiau Lietuviškoji tarybinė enciklopedija pažymi, kad jis mirė 1941 m. Tikslesnė mirties data nepaskelbta, tad negalima žinoti, ar sovietinis saugumas Povilaitį nužudė tuojau po to, kai išgavo jo vadinamąjį parodymą. Aišku tik tiek, kad Povilaitis jau buvo praleidęs devynis mėnesius saugumo rankose ir veikiausiai buvo žiauriai kankinamas pagal tuometinę NKVD praktiką. Per devynis mėnesius galima palaužti ir drąsiausią žmogų, juo labiau tuos, kurių nervai buvo pakrikę. Nors Povilaitis negalėjo turėti didelių iliuzijų dėl savo likimo, bet žmogaus noras gyventi labai stiprus. Povilaitis turėjo suprasti, kad gyvas išliks bent tuo atveju, jei patenkins visus tardytojų reikalavimus. Tad gal jis savo kelionę į Berlyną apibūdino pagal saugumo norus. Gal jis ir priešinosi, bet, nepakeldamas tolesnių kankinimų, pasirašė parodymą, kurį pasikeitusiomis aplinkybėmis būtų paneigęs kaip suklastotą prasimanymą. Yra ir trečia galimybę. Sovietų Sąjungoje po kaltinamojo apklausos tardytojas surašo protokolą ir duoda jį kaltinamajam pasirašyti. Tardytojas rašo protokolą, kaip nori, pakeisdamas žodžius, kaltinamojo atsakymus savaip nuspalvindamas, kartais net iškreipdamas jų prasmę. Lietuvos partizanų parodymuose jų kovos draugai kone visada vadinami "banditais", partizanų daliniai - "banditų gaujomis", ne dėl to, kad partizanai būtų šiuos žodžius vartoję, bet dėl to, kad tardytojai taip surašė protokolą. Gana nekaltas nusiskundimas dėl kokios nors visuomenės negerovės gali greitai pavirsti pasikėsinimu į sovietinę santvarką, o pasiteiravimas, ką vokiečiai darytų, Sovietų Sąjungai užpuolus Lietuvą, gali tapti pasiūlymu Lietuvą perduoti vokiečiams. Visas Povilaičio parodymas kol kas nepaskelbtas. Žurnale Komunistas buvo išspausdinta tik kelių puslapių ištraukos, kurios buvo gerokai suredaguoto'', siekiant sukurti ko blogiausią įspūdį. Povilaitis neva turėjo vokiečių paklausti kelis klausimus, kurie Komuniste šitaip aprašomi. 3. Taigi antrasis klausimas sąmoningai nutylėtas, nes jis iš dalies suteikia skirtingą atspalvį visiems klausimams. 2. Kaip Vokietija reaguotų tuo atveju, jei Lietuva būtų Sovietų Sąjungos užpulta, arba Sovietų Sąjunga kištųsi į Lietuvos vidaus reikalus ir tuo būdu pažeistų Lietuvos suverenumą? Tačiau ir paskelbtose parodymų ištraukose matyti tardytojų ranka. Gyvenimas neva Smetonai parodė, "kad Anglija apvylė eilę valstybių: Abisiniją, Austriją, Lenkiją, Čekoslovakiją ir kad greta šių valstybių Lietuva taip pat tapo paklusniu įrankiu Anglijos rankose… "20 Smetona gal buvo nusivylęs Anglija ir kitomis Vakarų demokratijomis, bet teigimas, kad daug šalių tapo "paklusniu įrankiu Anglijos rankose" yra tų metų komunistų propagandistų šablonas, nuolat kartojamas, siekiant nuvertinti Rytų ir Vidurio Europos šalių nepriklausomybę. Povilaičio kelionės tikslas, pasak parodymų, buvo atiduoti Lietuvą į Vokietijos rankas. Stalino siautėjimo metais sovietinis saugumas kone visas teroro aukas kaltino tėvynės išdavimu arba priklausymu kuriai nors fašistinei kontrrevoliucinei organizacijai, net Lenino politbiuro nariai L. Kamenevas ir G. Zinovjevass ir Lenino numylėtinis bei partijos teoretikas V. Bucharinas. Maršalai M. Tuchačevskis ir V. Bliucheris, žinomi tarybiniai kariai, kaip P. Jakiras, J. Uborevičius ir V. Putna buvo apkaltinti priklausę kontrrevoliucinei karinei fašistinei organizacijai ir su…
tags: #kunigas #kazimieras #skucas #gime