Įvadas
Kunigas Antanas Valatka - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, palikusi ryškų pėdsaką dvasinėje ir kultūrinėje šalies raidoje. Šiame straipsnyje siekiama išsamiai apžvelgti jo gyvenimą, veiklą ir palikimą, remiantis istoriniais šaltiniais ir archyvine medžiaga.
Ankstyvasis gyvenimas ir Šeima
Pranciškus Mykolas Juras, vėliau tapęs kunigu Antanu Valatka, gimė 1891 m. birželio 16 d. Bridų kaime, netoli Šiaulių. Jo tėvas, Mykolas Juras (1850-1903), buvo raštingas ir patriotiškas lietuvis, ūkininkas, gerbė vyskupo Valančiaus raštus. Motina, Morta Balčiūnaitė (1854-1919), buvo dievobaiminga moteris, įkvėpusi savo dešimtį vaikų pamaldumą. Pranciškus buvo septintas vaikas šeimoje.
Apie savo vaikystę Pranciškus pasakojo "Eglutėje", prisimindamas tėvų ūkį, gamtos grožį ir tėvų pasakojimus apie Dievo šlovinimą per gamtą. Jis mylėjo Lietuvos pavasarius ir gamtos garsus. Vaikystėje buvo bailus ir sarmatingas, bet kartu ir smalsus.
Pranciškaus vaikystės laikais lietuviškos knygos buvo draudžiamos. Jo vyresnysis brolis Antanas (1880-1903) mokėsi Žemaičių Seminarijoje ir slaptai gaudavo lietuviškų knygų. Pranciškus prisiminė atvejį, kai į namus atvyko elgeta su pilnais krepšiais knygų, kurias reikėjo paslėpti nuo žandarų. Jis taip pat prisiminė, kaip žandaras rado lietuvišką kalendorių ir tėvas turėjo jį papirkti degtine.
Mokslas ir Studijos
Pranciškus pradėjo mokytis pradinėje mokykloje Sutkūnuose, kuri buvo gana toli nuo namų. Mokytojas buvo rusas ir nemokėjo lietuviškai. Vėliau atvyko kunigas kapelionas, kuris mokė religijos ir davė Pranciškui maldelę į Šv. Dvasią lotynų kalba.
Taip pat skaitykite: Tarnystė ir patriotizmas: K. Skučas
Būdamas gabus mokslui, Pranciškus baigė "narodnąją" Sutkūnuose per dvejus metus ir sėkmingai išlaikė egzaminus Bazilionuose, gaudamas diplomą ir knygą dovanų. Tačiau tėvas sunaikino knygą, nes ji buvo "burliokiška". Tėvas nenorėjo, kad Pranciškus artų žemę, bet neturėjo pinigų jo mokslams.
Šiaulių laikotarpis
Šiauliai anais laikais buvo vienas žymiausių ir judriausių miestų lietuvių žemėje, ypač išsivysčiusi pramonė. Mieste veikė daug mokyklų, kuriose buvo aukštas lygis ir griežta tvarka. Šiauliai buvo lietuvių tautinis bei kultūrinis centras šiaurės Lietuvoje.
Kunigystės kelias ir veikla
Informacijos apie Antano Valatkos kunigystės kelią ir veiklą, deja, pateikta labai mažai. Žinoma, kad jis dirbo Kietaviškių bažnyčioje 1925-1937 m. Taip pat, kad vėliau čia klebonavo kunigai P. Valatka, Antanas Jurgilas, Jonas Sabaliauskas, Robertas Grigas, Nikalojus Novickis, Leonas Klimas, Jurgis Kazlauskas, Jonas Zubrus, Alfrėdas Rukšta, Gediminas Tamošiūnas.
Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia
Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje dirbo kunigas A. Valatka, turi turtingą istoriją. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta XVI a. pradžioje, tačiau sunyko per reformaciją. Antrąją, medinę bažnyčią 1676 m. pastatė Vitebsko vaivada Leonardas Pociejus. Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1905 m. ir baigta 1914 m. Jos architektas - V. Michnevičius. 1915 m. vokiečiai bažnyčią norėjo paversti sandėliu, bet gyventojai išsaugojo ją pamaldoms. Bažnyčia yra eklektinės architektūros, maišytų stilių, su barokišku interjeru.
Švč. Trejybės bažnyčia - neobarokinio stiliaus architektūros paminklas, statytas 1906-1915 m. Bažnyčia istoristinė, stačiakampio plano, su apside, 2 bokštais, kurių šalmai barokiški, trijų pakopų. Vidus 3 navų. Interjeras barokiškas. Langų arkos dvejopos: pusapvalės ir segmentinės. Altoriai turtingai išpuošti, daug lipdinių, statulų. Vargonai išsiskiria gotišku dekoru.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas ir darbai: Antanas Valatka
Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: kun. K. Čepano portretas (dail. P. Kalpokas, 1922), arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas“, „Marija Rožančinė“ (XVIII a. pab.-XIX a. pr.), paveikslas „Šv. Antanas“ (XIX a.).
Bažnyčia sovietmečiu
Bažnyčia visus sovietmečio metus savo interjere išsaugojo Lietuvos trispalvę, 1956 m. dekoratorių sumaniai įkomponuotą į šv. Senovę mena ir bažnyčios vargonai, pastatyti 1882 m. Vargonai saugotini kaip profesionaliai padarytas instrumentas, tinkamas plačiam koncertiniam repertuarui.
Lietuva sovietmečiu: Bažnyčios persekiojimas
Sovietmečiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė didelius išbandymus. Daugelis bažnyčių buvo uždarytos, kunigai persekiojami, o tikintieji diskriminuojami. Tačiau tikėjimas išliko stiprus, ir Bažnyčia toliau vykdė savo misiją, dažnai slaptai.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, pirmieji smūgiai palietė šv. Bažnyčią. 1940 m. išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos visos katalikiškos organizacijos, smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Priklausiusių nuosavybių negrąžino.
Kunigai, kaip ir kiti inteligentai, buvo tremiami į Sibirą kaip "nepakenčiami liaudies priešai". Kun. J. mirties Jakutijoje bandė steigti lietuvių parapiją.
Taip pat skaitykite: Apie kunigą Rimantą Gudelį
Nors okupacinė valdžia trukdė naują bažnyčią statyti, aukos buvo renkamos net Sibiro tremtinių tarpe.
Kunigų likimai sovietmečiu
Kunigai, nelaukdami jokių nuolaidų ar lengvatų, nesiskaitydami su pavojais, sudedami visą savo ateitį į Viešpaties rankas. Tokia tai tikrovė dabarties Lietuvoje.
Užėmę vieną rytų Lietuvos apskrities miestą 1944 m. mėn., keli raudonarmiečiai pradėjo plėšikauti. Jiems užkliuvo didžiausią "buržujų" - kleboną jo "nubuožinti". Bet kareiviams neužteko vien prisiplėšto lobio. Pasitaikė proga kleboną sušaudyti. m. birželio mėn. Tada jie nužudė penkiolika kunigų.
Vienas kunigas iš Lietuvos 1969 m. pasakojo, kad kariai vertino medalikėlius ir šv. paveikslėlius. Apie kai kurių raudonarmiečių religingumą užsimena ir vysk. V. Brizgys, pasakodamas, kad jis matęs raudonarmiečius, kurie klūpojo bažnyčioje per šv. rožinio pamaldas. Bažnyčioje abu klūpojo, šautuvus ant grindų padėję. Pas A. Ylių kunigas, patarnaujant šv. Mišioms, dažnai matydavo uniformuotų raudonarmiečių karininkų.
Į Kauno Kunigų seminariją, 1944 m. susirinko apie 500 klierikų. Tačiau ne visiems buvo lemta tapti kunigais. Daugelis jų buvo pašaukti į kariuomenę ar kiti kariniai darbai.
Sovietinė valdžia ne tik varžė Bažnyčios veiklą, bet ir verčiama įsileisti politrukus su paskaitomis. Antai, 1971 m. kovo mėnesį seminarijos vadovybė turėjo įsileisti propagandistą partietį Č. Juršėną, kuris skaitė politinio turinio paskaitą profesoriams ir klierikams.
Seminarijos auklėtiniai buvo tardomi, jiems grasino, mušė. Gyveno pusbadžiu šaltose patalpose. Tačiau pamokslai ir paskaitos buvo visų giliai į širdį dedamos.
Bažnyčių griovimas ir atstatymas
Daugelis sugriautų miestų bei miestelių nukentėjo ir eilė bažnyčių. Po karo buvo dedamos pastangos atstatyti karo sugriautas bažnyčias.
Marijampolės aps., parapiečiai 1945 m., kun. P. gyveno kunigas. 1947-49 m. reikalus tvarkė kun. Janušauskas, retkarčiais atvykdamas iš Liubavo. 1949 m. apsigyveno pastoviai. Po 1950 m. klebonavo kun. Kudirka. Nuo 1956 m.
Burbiškyje kun. P. Zabiela pastatydino bažnyčią, kuri 1935 m. buvo konsekruota. Tačiau po karo apie šią bažnyčią nieko nebegirdėti.
Kretingos apskrityje, bažnyčia sudeginta vokiečiams užimant Lietuvą. 1968 m. sukalta laikina pastogė. Gargždų klebonas kun. Juozas Pletkus, 1966 m. buvo konsekruotas Telšių vyskupui P. Maželiui, konsekruotas jo įpėdiniu.
Rokiškio apskrityje, bažnyčia karo metu buvo smarkiai apdaužyta. 1945 m. okupantai ir vietiniai komjaunuoliai sušaudė kapinių koplyčios sienas.
Vysk. P. bei gausiomis aukomis bažnyčia vėl buvo atstatyta. 1958 m. rugsėjo 7 d. bažnyčia buvo konsekruota.
Mažeikių apskrityje, bažnyčia karo metu taip pat sudegė. Pamaldos buvo laikomos paprastame name. Okupacinė valdžia vis trukdė naują bažnyčią statyti.
Šiaulių apskrity, bažnyčia per karą sudegė. Okupacinė valdžia nedavė leidimo naujai bažnyčiai pastatyti.
Ankstyvesnioji Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo pastatyta 1934-40 metais kun. B r. Vaišnoro rūpesčiu.
Ukmergės apskrityje, kryžiaus kelių stotys nugriautos, žemė išarta ir išakėta.
1941 m. karui, Skaruliuose įvyko baisi tragedija. Skarulius, kažkas tariamai šovęs iš varpinės. suerzinti, nutarę sušaudyti visus žmones, susirinkusius į bažnyčią.
Žeimelio evangelikų-liuteronų parapijos klebono kun. Eriko Leijerio apie 1948-49 m. atėmė jo valdomų bažnyčių raktų, kad ją paverstų grūdų sandėliu. Kun. smarkiai priešinosi, kreipdamasis į vietos komunistines įstaigas.
Pagal turimas žinias, iki 1970 m. uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios.
Kietaviškės šiandien
Kietaviškės dabar yra du kaimai - Senosios Kietaviškės, esančios rytinėje pusėje, prie Skersės upelio, ir Naujosios Kietaviškės, vakaruose, prie Spenglos upelio. Seniūnijos centras yra Naujosios Kietaviškės.
Kietaviškių seniūnijoje yra Kietaviškių pagrindinė mokykla, bažnyčia, 2 bibliotekos, 2 kultūros salės, Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus (Kareivonių kaime), 2 pašto skyriai, šeimos gydytojo kabinetas.
tags: #kunigas #antanas #valatka #mielagenu #paraija #gimimo