Įvadas
Nusikaltimų aukų ir nusikaltėlių sąveika yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę reikšmę tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Ši sąveika, vadinama interakcija, apima veiksmus, dviejų ar daugiau asmenų sąveiką, supratimą ir grįžtamąjį poveikį. Nagrinėjant šią interakciją, ypač nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais, svarbu atskleisti specifinius jos turinio bruožus, nes nusikaltimo padariniai yra negrįžtami.
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją, jos turinį, specifiką ir įtaką aukos viktimizacijai nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais. Taip pat bus nagrinėjami konflikto šalių santykiai iki viktiminio įvykio ir jo metu, santykių kintamumas, konflikto susidarymo priežastys ir sąlygos.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos samprata
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos sąvoka bei tyrimai
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija yra abipusis procesas, kuriame dalyvauja du ar daugiau asmenų. Ši sąveika gali būti tiesioginė arba netiesioginė, trumpalaikė arba ilgalaikė, sąmoninga arba nesąmoninga. Interakcijos turinys gali apimti įvairius aspektus, tokius kaip verbalinė komunikacija, neverbalinė komunikacija, fizinis kontaktas, emocijos, motyvai ir tikslai.
Viktimologiniai ir sociologiniai tyrimai nagrinėjama tema nėra tiesiogiai atliekami tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Atlikti tyrimai yra bendro pobūdžio, siekiant atskleisti nusikaltėlio ir aukos sąveikos turinį apskritai. Didesnis dėmesys nusikaltimo subjektų interakcijos turiniui neskiriamas dėl to, kad teisingumą vykdantys teismai vadovaujasi baudžiamuoju įstatymu, ir nusikaltėliui nubausti visai nebūtinas gilinimasis į interakcijos turinį.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais: atriboti ar susieti?
Nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos turinys įgauna ypatingą reikšmę dėl negrįžtamų nusikaltimo padarinių. Šiais atvejais svarbu nustatyti, ar tarp aukos ir nusikaltėlio buvo ryšys, kokio pobūdžio buvo šis ryšys, ir kaip interakcija prisidėjo prie nusikaltimo įvykdymo.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Nužudymų atvejais interakcija dažnai būna konfliktiška, smurtinė ir kupina priešiškumo. Auka ir nusikaltėlis gali būti pažįstami, turėti asmeninių nesutarimų, būti susiję giminystės ryšiais arba priklausyti skirtingoms socialinėms grupėms. Interakcija gali prasidėti kaip verbalinis ginčas, kuris perauga į fizinį smurtą ir baigiasi aukos mirtimi.
Neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais interakcija dažnai būna atsitiktinė, neplanuota ir be priešiškumo. Auka ir nusikaltėlis gali būti nepažįstami, susitikti atsitiktinai ir tapti nelaimingo atsitikimo aukomis. Interakcija gali įvykti dėl nusikaltėlio neatsargumo, aplaidumo arba nekompetencijos.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos ryšys
Interakcijos klasifikavimas
Užsienio mokslinėje literatūroje galima atrasti tik bandymus klasifikuoti nusikaltėlio ir aukos interakciją. V. I. Polubinskij išskiria tris interakcijos rūšis: apibrėžtą, nulemtą ir atsitiktinę. Tuo tarpu Lietuvoje R. Uscila, nagrinėdamas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją, savo darbuose apžvelgė daugelio užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus ypatumus įvairiais nusikaltimais atvejais.
Interakcijos tipai atsižvelgiant į aukos, nusikaltėlio ir situacijos ypatumus
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos tipai gali skirtis priklausomai nuo aukos, nusikaltėlio ir situacijos ypatumų. Pavyzdžiui, interakcija tarp šeimos narių gali būti intymesnė, emocionalesnė ir labiau įsišaknijusi praeities įvykiuose nei interakcija tarp nepažįstamų asmenų. Interakcija tarp skirtingų socialinių grupių narių gali būti labiau įtakota stereotipų, išankstinių nuostatų ir socialinės nelygybės.
Aukos ypatumai, tokie kaip amžius, lytis, rasė, socialinis statusas ir fizinės galimybės, taip pat gali turėti įtakos interakcijos tipui. Pavyzdžiui, vaikai, moterys, senyvo amžiaus žmonės ir neįgalieji gali būti labiau pažeidžiami nusikaltėlių ir patirti sunkesnes interakcijos pasekmes.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Nusikaltėlio ypatumai, tokie kaip amžius, lytis, rasė, socialinis statusas, išsilavinimas, psichinė sveikata ir kriminogeninė praeitis, taip pat gali turėti įtakos interakcijos tipui. Pavyzdžiui, jauni, vyriškos lyties, žemo socialinio statuso, prasto išsilavinimo, psichikos problemų turintys ir kriminogeninę praeitį turintys asmenys gali būti labiau linkę į smurtinius nusikaltimus ir agresyvią interakciją.
Situacijos ypatumai, tokie kaip vieta, laikas, aplinkybės, liudininkų buvimas ir galimybė gauti pagalbą, taip pat gali turėti įtakos interakcijos tipui. Pavyzdžiui, interakcija tamsioje, nuošalioje vietoje, vėlai vakare, be liudininkų ir galimybės gauti pagalbą gali būti pavojingesnė ir labiau linkusi į smurtą.
Moksliniai požiūriai į asmenis, padariusius nužudymus, ir nužudymų aukas
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio sąveikos problema pirmieji domėtis pradėjo H. Hentingas, H. Schultzas ir kiti. Šie nužudymų atvejai buvo nagrinėjami bei tyrimai atliekami užsienio mokslininkų: H. Ellenbergerio, M. E. Wolfgango, A. P. Goldsteino, S. Schaferio, V. I. Polubinskio, T. D. Mietheaso, D. Pokornyo, H. Garfinkelio ir kitų.
Vienas pirmųjų analizavęs nusikaltėlį ir auką, kaip dinaminės tarpusavio sąveikos subjektus, vokietis kriminologas H. Hentingas. 1941 m. jis paskelbė savo mokslinį darbą „Pastabos dėl nusikaltėlio ir aukos interakcijos", kur pabrėžė, jog auką būtina nagrinėti kaip aktyvų viktimizacijos proceso subjektą, o ne pasyvų objektą. Tokios pat nuomonės buvo ir kriminologas - sociologas H. H. Ellenbergeris tyrinėjo nusikaltimo ir aukos interakciją kaip inversijos reiškinį: daugelis padariusiųjų smurtinius nusikaltimus vaikystėje yra patyrę smurtą ir prievartą.
JAV kriminologas M. E. Volfgangas nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakciją nagrinėjo iš sisteminės pozicijos. Jo teigimu, „daugeliu nužudymų atvejų auka pirmoji panaudoja fizinę prievartą nusikaltėlio atžvilgiu", išskyrus atvejus, kai ji yra nekaltas stebėtojas. M. E. Volfgangas analizavo per ketverius metus padarytus nužudymus ir pateikė šias išvadas:
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
- Nusikaltimų aukos ir nusikaltėliai yra jauni žmonės, kurių amžius sąlyginai nedaug tesiskiria, t.y. aukos nuo 25 iki 34, nusikaltėliai - nuo 20 iki 25 metų;
- 2/3 nužudymų aukų kartu su žudiku prieš padarant nusikaltimą vartojo alkoholinius gėrimus;
- Apie 50 proc. nužudytųjų ir apie 66 proc. žudikų turėjo atitinkamą „kriminalinę praeitį", reputaciją, kuri išskirtinai vyravo tarp vyriškos lyties asmenų;
- Daugiau kaip pusę aukų ir nusikaltėlius siejo artimi draugystės ar net giminystės ryšiai;
- 26 proc. nužudymų įvyko, kai auka pirmoji panaudojo fizinę jėgą nusikaltėlio atžvilgiu;
- 94 proc. nužudymų įvyko tarp tos pačios rasės asmenų, o 64 proc. - tarp juodaodžių.
S. Schaferis tyrinėjo smurtinių nusikaltimų aukų ir nusikaltėlių santykius. JAV teismo medikas S. Milgramas laboratoriniais eksperimentais atliko unikalų tyrimą: tyrė aukos „artumo" efektą (įtaką, poveikį) nusikaltėliams. Kuo auka yra arčiau, tuo nusikaltėlis labiau suvokia savo veiksmų sukeliamą skausmą kitam asmeniui. Kuo geriau nusikaltėlis pažįsta auką, apie ją sunkiau negalvoti, todėl tampa labiau sutrikęs bei suvaržytas.
Rusų kriminologas V. I. Polubinskij, atlikęs 1600 bylų (nužudymų ir sunkių kūno sužalojimų) analizę, nustatė, kad nuo 30 iki 50 proc. aukų savo neteisingais arba neatsargiais veiksmais padėjo nusikaltėliui jas viktimizuoti. JAV sociologas - kriminologas T. D. Mietheas nurodo, kad aukos elgesys ir skatinamojo, inicijuojamojo pobūdžio veiksmai nužudymų atvejais būna nuo 22 iki 38 proc.
D. Pokorny tyrimai nurodo, kad dauguma nužudymų padaroma tarp 8 valandos vakaro ir 2 ryto. Nužudoma šalia namų, savo namuose, labai retais atvejais nusikaltėlio namuose. Daugeliu atvejų auka bei nusikaltėlis pažįsta vienas kitą, dažnai gyvena netoliese, t.y. jau penktajame dešimtmetyje pradėti pastebėti nusikaltėlio ir nužudymo aukos ryšiai, tokie kaip giminystė, pažįstamumas, amžiaus panašumai, konfliktiški santykiai ir pan.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija Lietuvoje: statistikos analizė
Šiame darbe atliekamas tyrimas ir daromi apibendrinimai tam tikrais atvejais turėtų būti sąlyginiai. Tyrimui reikšmingas Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (toliau BK) įtvirtintas neatsargus nusikaltimas, kai dėl to žūsta žmogus, numatytas 132 str. Oficialūs duomenys apie šios nusikalstamos veikos interakcijos subjektus iš esmės nekaupiami. Mokslinės literatūros neatsargios gyvybės atėmimo tema taip pat nėra daug.
Tokia situacija yra todėl, kad paprastai neatsargūs nusikaltimai laikomi atsitiktinumu, net painiojami su kazusu - tiesiog įvykiu. Šiuos nusikaltimus tiriantys pareigūnai mažai gilinasi į jų atsiradimo priežastis, juo labiau į nusikaltimo subjektų santykius. Atsitiktinumu daugiau galima laikyti Baudžiamojo kodekso 281 str. numatytą veiką, kai padaromas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio neatsargiai atimama gyvybė. Šiuo atveju nagrinėti interakcijos turinį nėra tikslinga. Šiuos nusikaltimus lemia dažniausiai atsitiktiniai ir neartimi, net neturintys reikšmės interakcijos subjektų santykiai, t.y. ryšys, paprastai neturintis įtakos būtent šiai nusikalstamai veikai atsirasti.
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos analizė remiantis nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo baudžiamosiomis bylomis
Atlikti nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo baudžiamųjų bylų duomenų tyrimas ir pateiktos išvados. Duomenų analizės metodas:
- Lietuvos Respublikos 2004 - 2008 m. oficialių statistinių duomenų rinkimas ir analizė: siekiama ištirti, kiek nusikaltimo subjektų interakcijų atspindi oficiali statistika;
- Baudžiamųjų bylų duomenų analizė; Atsitiktinai atrinktos 2004 - 2007 m. 33 nužudymų (BK 129 str.) ir 8 neatsargaus gyvybės atėmimo ( BK132 str.) baudžiamosios bylos. Sudarytos anketos. Analizuotos Vilniaus miesto apylinkės (1, 2, 3) teismų ir Vilniaus apygardos teismo 2004 - 2007 m. baudžiamosios bylos dėl nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo (BK 129 str. 1 d., 132 str. 1 d.).
Išvados
Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurį būtina nagrinėti siekiant suprasti nusikaltimų priežastis ir pasekmes. Interakcijos turinys, specifika ir įtaka aukos viktimizacijai priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip aukos, nusikaltėlio ir situacijos ypatumai.
Nužudymų ir neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais interakcijos reikšmė yra ypač didelė dėl negrįžtamų nusikaltimo padarinių. Šiais atvejais svarbu nustatyti, ar tarp aukos ir nusikaltėlio buvo ryšys, kokio pobūdžio buvo šis ryšys, ir kaip interakcija prisidėjo prie nusikaltimo įvykdymo.
Tyrimai rodo, kad dauguma nužudymų įvyksta tarp pažįstamų asmenų, dažnai artimų draugų ar giminaičių. Interakcija dažnai būna konfliktiška, smurtinė ir kupina priešiškumo. Neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais interakcija dažnai būna atsitiktinė, neplanuota ir be priešiškumo.
Siekiant veiksmingai kontroliuoti ir stabdyti nusikaltimus gyvybei, būtina nuolat tobulinti teisėsaugos institucijų darbą, užtikrinti bausmių neišvengiamumą ir vykdyti tautos auklėjimą įvairiais būdais. Taip pat svarbu atlikti daugiau mokslinių tyrimų, skirtų nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcijos analizei, siekiant geriau suprasti šio reiškinio priežastis ir pasekmes.
tags: #kudikis #nusikaltelio #veidu