Adlerio vaikų auklėjimo metodai: kelias į harmoningą asmenybę

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o tėvų vaidmuo auklėjant vaikus yra nepaprastai svarbus. Adlerio individualiosios psichologijos principai gali padėti tėvams suprasti vaiko elgesį ir sukurti palankią aplinką jo asmenybės raidai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius Adlerio individualiosios psichologijos principus ir jų taikymą vaikų auklėjime.

Šeimos reikšmė vaiko raidai

Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje dažniausiai lemia šeima. Svarbu, kas yra šeimoje ir jos struktūra. Tai jau nustatė Lietuvos mokslininkai, taip pat ir užsienio mokslininkai. Visi jie pabrėžia šeimos aplinkos ir tėvų poveikio kokybę vaiko asmenybei.

Gražienė V. ir Rimkienė R., išnagrinėjusios aplinkos reikšmę vaiko asmenybės raidai, teigia, kad namų aplinka vaikus tam tikrais atžvilgiais veikia labiau negu ugdymo įstaiga. Būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save. Kai kurie autoriai teigia, kad vaikų auklėjimui didelę reikšmę turi palankaus psichologinio klimato šeimoje kūrimas ir išsaugojimas, stabilumo ir saugumo užtikrinimas, tėvų išsilavinimas, karjera, materialinė padėtis.

Besąlyginė meilė

Analizuodamas psichopedagogines sėkmingo ugdymo šeimoje sąlygas, Campbell R. pabrėžia, kad vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė. Auklėtinis priimamas toks, koks yra, mylimas už tai, kad jis apskritai yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis, retai pasimeta ar elgiasi netinkamai.

Šeimos tradicijos ir vertybės

Nuo seno Lietuvoje buvo labai gilios šeimos tradicijos. Šeimos būdavo nebūtinai laimingos, bet patvarios ir tvirtos. Vyras buvo "šeimos galva", kurio klausyti turėdavo tiek vaikai, tiek ir žmona. XX a. pab. - XXI a. pradžioje požiūris į šeimą keitėsi. Dalis jaunimo praranda blaivų žvilgsnį į šeimą ir joje ugdomas vertybes. Jie kuria savas filosofijas, kurios nestiprina, bet griauna šeimą ir visuomenės moralę.

Taip pat skaitykite: Steven Adler: Gyvenimas ir kūryba

Anksčiau tikėjimas buvo gilesnis žmonių širdyse, Dievo baimė stipresnė, tėvų žodis labiau išklausomas ir gerbiamas, tėvų valia šventesnė. Dabar visi pamatai irsta, todėl, anot autorės, sunkiau valdyti ir vesti, t.y. auklėti, vaikus. Tačiau tradicinis požiūris į šeimą Lietuvoje, kurį ir dabar remia, saugoja ir globoja valstybė, liko nepakitęs.

"Lietuvos Respublikos Konstitucijoje" pabrėžiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Išlaikyti juos iki pilnametystės.

Šeima ir valstybė (tauta) yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes šeima yra visuomenės kaip didelio organizmo dalelė. Visuomenė susideda iš daugybės šeimų, kurių vidinis tvirtumas ir moralinis stabilumas perduodamas į išorę, nes šeima kontaktuoja su visuomene, o pastaroji įtakoja šeimą.

Šeimos funkcijos

• Reprodukcija.
• Vaikų socializacija ir auklėjimas. Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.
• Ekonominė. Tai ne tik materialinių poreikių tenkinimas, bet ir namų ūkio tvarkymas, t.y. pareigų bei darbų pasiskirstymas nežeidžiant vienas kito. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
• Rekreacinė (atstatymo). Šeima suteikia kiekvienam jos nariui poilsį, skirtą fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Čia labai svarbus ir bendro šeimos laisvalaikio organizavimas, sutuoktinių dvasinė darna, tolerancija, kultūra, nes išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina šeimos narių psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį džiaugsmą.
• Bendravimo (komunikacinė). Bendravimas yra labai svarbi šeimos funkcija. Bendravimas padeda išvengti bejėgiškumo ir vienatvės. Būdami artimi vienas kitam šeimos nariai gali nesivaržydami išlieti savo emocijas, dalytis savo jausmais ir tikėtis palaikymo bei pritarimo.
• Globa, sauga ir emocinė parama. (Seksualinio elgesio reguliavimas). Šeima reguliuoja jos narių emocijas ir elgesį, skatindama arba neskatindama priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.

Tėvų vaidmuo auklėjime

Tėvas yra autoritetas, vadovas ir nori, kad vaikai jį gerbtų, o motina yra vaikų meilė, padėjėja ir nori būti vaikų mylima. Taip pat moteris į auklėjimą tarsi žiūri daugiau iš dabarties taško, o tėvas auklėdamas vaiką prieš akis turi auklėtinio ateitį.

Svarbiausia sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga yra tėvo ir motinos dvasinė harmonija. Autorius pabrėžia, kad vaikų ugdo ne tėvų pamokslai, draudimai, įsakymai ir elgimosi taisyklės, bet jų gyvenimo tonas ir jų veikimas. Šeimos laimingumas ir pasitenkinimas yra būsimo žmogaus dvasinės harmonijos sąlyga. Tėvų gyvenimas yra jų vaikų pasaulėžiūros mokykla.

Taip pat skaitykite: Vaikų auklėjimas pagal Adlerį

Viena iš tėvo ir motinos dvasinės harmonijos sąlygų yra pagarba vienas kitam. Bajorikėnas Z. parodo tėvų nenuoseklius ir nesuderinamus veiksmus auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus pasekmes vaiko ateities gyvenimui: Jiems (vaikams) keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni iš jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti - švelnumu, nuolaidžiavimu. Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis.

Adlerio individuali psichologija

Alfredas Adleris (1870-1937) - vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų. Savo mintis dėstė įvairiuose JAV ir Europos universitetuose, parašė daug straipsnių ir knygų. Daugelis žymių psichologijos teoretikų ir praktikų sėmėsi idėjų iš A. Adlerio mokymo, kurį jis pavadino individualiąja psichologija - tai buvo nauja, jo pradėta, psichologijos kryptis. Yra du šio A. Adlerio teorijos pavadinimo paaiškinimai:

• Šioje teorijoje svarbiausia yra individuali logika arba individualus pasaulio matymas. Individualioji psichologija yra ta psichologija, kurią mes kiekvienas susikuriame sau.
• Šį teorija susijusi būtent su holistiniu požiūriu į asmenį. In-dividio - „nedalomas asmuo”. Žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu.

Taigi A. Pagrindiniai principaiAdlerio individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris ga…Individualiosios psichologijos principai:

• Gelminė: remiasi pasąmone, tiria ir atskleidžia ne akivaizdžius elgesio būdus, o paslėptus tikslus, prasmes, vidinius dėsnius.
• Optimistiška: akcentuoja žmogaus tikslus, o ne įvykių priežastis. IP orientuota į ateitį. Visa, ką žmogus daro, jis daro tikslingai. Vieni tikslai jam pačiam aiškūs, kiti - neįsisąmoninti. Psichoterapijoje ir konsultavime siekiama pakeisti destruktyvius pasąmoningus tikslus. IP padeda suprasti kiekvieno asmens privačią logiką - kokie vidiniai argumentai, vertybės, įsitikinimai verčia kelti sau tuos tikslus.
• Žmogiška: nedalo žmogaus į atskirus elementus, o nuolat mato visumą. Asmenybė vientisa. Žmogus gali kovoti su pasauliu, su realybe, bet jo protas ir jausmai, sąmonė ir pasąmonė visada veikia išvien.
• Vientisa: pagrindinė tema - gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir „veda” žmogų per visą gyvenimą. Gyvenimo stilius - tai kiekvieno iš mūsų individualus būdas įveikti problemas, eiti į sėkmę, tai judėjimo per gyvenimą dėsnis. Gyvenimo stilių galime išskaityti bendravimo manieroje, sapnuose, pasirinktoje profesijoje, prisiminimuose, meilės santykiuose ir t. t.
• Draugiška: teigia žmonių lygiavertiškumą. Žmogui įgimtas bendrumo jausmas - noras būti su kitais, noras būti jiems reikalingu, naudingu. Tada pats asmuo jaučiasi vertingas. Rūpintis aplinkiniais, bendradarbiauti yra natūralus sveiko žmogaus poreikis. Geriausiai kiekvienas mes jaučiamės lygiavertiškuose santykiuose. Bendravimo problemos kyla, kai įsiveliame į kovą siekdami įrodyti savo pranašumą.
• Paprasta: kalba apie kasdienius gyvenimo uždavinius - darbą, šeimą, draugystę. IP terminai ir pagrindinės tiesos suprantamos kiekvienam žmogui.
• Praktiška: greitai duoda naują supratimą apie žmones, jų santykius. IP idėjos pritaikomos šeimoje ar darbe.

Individualiosios psichologijos psichoterapija kartais vadinama kognityvine, o kartais gilumine. Abu šie apibūdinimai yra visiškai teisingi.

Gyvenimo stiliaus analizė

Individualiojoje psichologijoje yra skiriamas konsultavimas ir terapija. Adleriškos terapijos ir konsultavimo tikslas galėtų būti įvardijamas kaip gyvenimo stiliaus analizė. Yra vartojamas finališkumo terminas - gyvenimo stiliaus finališkumo analizė, tai reiškia, kad analizuojama, ko gi siekia būtent šis žmogus savo gyvenimo stiliumi, koks jo galutinis tikslas. Įgimtas lygiavertiškumo ir priklausymo poreikis suteikia kryptį gyvenimo stiliui, patirtis formuoja būdus, kaip būtent jų siekti. Finališkumo analizė skatina mus ieškoti atsakymo į klausimą, ką žmogui tai reiškia ir ko jis tokiu savo elgesiu siekia. A. Adleris teigia, kad žmogus daro tik tai, kas jam naudinga.

Taip pat skaitykite: Gimimo eiliškumo įtaka

Norėdamas atskleisti simptomo tikslą ar naudą asmeninei logikai, A. Adleris sugalvojo klausimą: kas būtų kitaip, jei simptomo nebūtų. Šis klausimas taip pat padeda atskirti somatinius ir funkcinius (psichosomatinius) skundus. Pavyzdžiui, jauna mergina skundžiasi galvos skausmais. Jeigu galvos skausmo priežastis yra organinė, ji atsakytų, kad jei tiesiog neskaudėtų galvos, būtų geresnė fizinė savijauta. Jeigu šitas galvos skausmas turi psichologinę prasmę, atsakydama greičiausiai mergina tai atskleistų. Galėtų sakyti, pavyzdžiui, kad jei neskaudėtų galvos, galėtų lankyti dailės studiją, ten susirasti naujų draugų. Galime manyti, kad šis galvos skausmas apsaugo ją nuo rizikos pasirodyti nemokančia piešti ar bendrauti ir tokiu būdu patirti menkavertiškumo jausmą.

Finališkumo atskleidimas dar nereiškia, kad simptomas dings. Labai vaizdų pasakymą sugalvojo R. Dreikursas. Tiek konsultavimui, tiek terapijai svarbus žmogaus gyvenimo stiliaus judėjimo suvokimas - kokiu būdu judama nuo minuso prie pliuso. Kokiu būdu reikšmingumo trūkumas paverčiamas pranašumo pertekliumi. Atskleidus tai galima padėti žmogui ieškoti būdų, kaip išvengti šio kraštutinumo ir siekti lygiavertiškumo.

Bendradarbiavimas yra esminė pozicija tiek konsultuojant, tiek gydant. Individualiosios psichologijos konsultantas ar terapeutas pirmiausia yra bendradarbiavimo santykio modelis. Jis yra lygus su klientu, nėra viršesnis ekspertas. Iš tiesų tik klientas yra savo gyvenimo ir gyvenimo stiliaus ekspertas. Konsultantas ar terapeutas bendradarbiaudamas su klientu padeda jam pamatyti savo gyvenimo stilių naujoje perspektyvoje. Atskleidžiant asmeninės logikos ar asmeninio pasaulio vaizdą svarbu ne tai, kad jį pamatytų ir suprastų terapeutas, bet kad klientas jį pamatytų naujoje perspektyvoje. Negalėtume sakyti, kad konsultantas ar terapeutas veda klientą pirmyn pažinimo taku. Greičiau galėtume įsivaizduoti, kad terapeutas ir klientas yra bendrakeleiviai, einantys tuo pačiu keliu, matantys tą patį peizažą - kliento gyvenimo stilių, kartais abu nežinodami, ką pamatys už posūkio. Konsultantas ir klientas kartais tiesiog klausimais, pastebėjimais ar pasidalijimais mintimis kviečia klientą atkreipti dėmesį į kokias nors detales ar vaizdus - pamatyti naujai, naujai suprasti reikšme.

Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekis

Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę.

A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.

Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę.

Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijo­se, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaus­tis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neati­tikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgė­lio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoks­sniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jau­čiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidu…

Šiuolaikiniai iššūkiai vaikų auklėjime

Šiandieninių vaikų vaikystė radikaliai skiriasi nuo jų tėvų patirties. Technologijos jiems yra natūrali aplinka nuo pat gimimo, o priėjimas prie informacijos ir pramogų yra itin lengvas. Šios permainos kelia naujų iššūkių tėvams, kurie ne visada žino, kaip tinkamai reaguoti ir padėti savo vaikams augti. Kaip užauginti savarankišką, emociškai stabilų ir pasauliui atvirą vaiką sparčiai modernėjančiame pasaulyje?

Dabartiniai vaikai auga pasaulyje, kuriame ribos tarp vaikų ir suaugusiųjų ima nykti. Dauguma dabartinių mažamečių tėvų yra iš 90-ųjų - laikų, kai vaikai ištisas dienas leisdavo lauke ir namo grįždavo tik temstant, drąsiai žaisdavo su kitais kiemo vaikais, savarankiškai eidavo į parduotuvę ar važiuodavo į mokyklą. Dabartiniai vaikai laiką lauke iškeičia į valandas, praleistas prie telefono ar kompiuterių ekranų, bendraudami su draugais socialiniuose tinkluose. Jų savarankiškumas pakito - jie turi banko korteles, kompiuterius, telefonus. Tiesa, išorinės aplinkybės taip pat pasikeitė - tėvus vieno mygtuko paspaudimu pasiekia informacija apie narkotinių medžiagų paplitimą tarp mokyklų, eismo įvykius, seksualinį smurtą - tad kilęs nesaugumo jausmas dažnai virsta perdėta kontrole.

Visi tėvai svajoja, kad jų vaikas užaugtų savarankišku ir savimi pasitikinčiu žmogumi. Tačiau, pasak suaugusiųjų ir vaikų santykių eksperčių Adele Faber ir Elaine Mazlis, tėvams, norintiems, kad jų vaikas būtų savarankiškas, dažnai pakiša koją jų pačių kantrybės stoka ir skubėjimas. Neturėdami kantrybės ir laiko laukti tėvai, užuot stebėję, kaip vaikas šiaip ne taip užsiriš batų raištelius, patys ima tai ir padaro už jį. Arba kitu atveju - net neleidžia vaikui bandyti, kad jis nepatirtų nesėkmės.

Be to, dabartiniai vaikai gyvena pertekliaus visuomenėje - tėvai, seneliai, giminaičiai, norėdami įtikti vaikui, dažnai dovanoja daiktus, kurie yra pastebimi tik trumpam, o ilgainiui vėl tampa nevertinami. Norai yra pildomi greitai ir nesunkiai, beveik savaime, tad vaikas dažnai nesupranta, kiek išties reikia pačiam įdėti pastangų, kad kažką pasiektų.

XXI amžiaus tėvai savo atžalų auklėjimą mato kaip dar vieną misiją, kurią reikia atlikti be priekaištų, nepaliekant vietos nė menkiausioms klaidoms. Šiandieniniai vaikai skęsta informacijos ir nuomonių jūroje, todėl tampa itin svarbu, kad vaikai išmoktų atskirti nuomones nuo faktų, nagrinėti skirtingas perspektyvas vedini ne tik smalsumo, bet ir įžvalgumo.

Knygos, padedančios auginti kritiškai mąstančius vaikus

Knygoje „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“ garsi amerikiečių edukatorė Julie Bogart remiasi daugiau nei 20 metų trunkančia vaikų ugdymo namuose ir mokymų programų rengimo patirtimi. Autorė siūlo praktinius būdus, kaip skatinti vaiko gebėjimą tyrinėti pasaulį kiekviename jo raidos etape, atskleidžia, kaip vaiko potraukiai ir išankstiniai nusistatymai veikia jo įsitikinimus, kokią įtaką patirtis mokykloje ir naršymas internete daro mąstymui, kas skatina kurti naujas įžvalgas, o ne tiesiog „suvartoti“ tai, ko buvo išmokytas, pateikia strategijų, kaip susigrąžinti sąmoningo skaitymo įgūdžius.

Įtraukiančių istorijų ir užsiėmimų įvairaus amžiaus vaikams kupina knyga padės tėvams auginti entuziastingus vaikus, pasižyminčius mąsliu protu ir atvira širdimi.

Bendravimo įgūdžiai su vaikais

Joanna Faber, įkvėpta mamos Adele Faber patirties ir jos bestseleriu tapusios knygos „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ sėkmės, kartu su kolege Julie King pristato knygą „Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“.

Pirmoje knygos dalyje vaikų auklėjimo ekspertės supažindina skaitytojus su „įrankių dėže“, atveriančia pagrindinius bendravimo įgūdžius, kurių reikia norint keisti santykius su vaikais. „Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“ - tikrų istorijų, šmaikščių iliustracijų ir veiksmingų pratimų derinys, kuris tiesia pagalbos ranką tėvams, seneliams, mokytojams - visiems, kas susiduria su vaikystės ir bendravimo su vaikais iššūkiais. Joanna Faber ir Julie King yra keleto knygų, kurių populiariausios išverstos į daugiau nei 22 kalbas, autorės. Abi užsiima tėvų ir globėjų konsultacijomis, visame pasaulyje veda paskaitas ir seminarus tėvų bendruomenėms, verslo atstovams, ugdymo įstaigoms.

Primirštas auklėjimo menas

„Primirštas auklėjimo menas“ - vertingos vaikų auklėjimo pamokos, papildytos šiuolaikinių psichologų, neuromokslininkų, antropologų ir sociologų komentarais, kurios patars, kaip užtikrinti psichinę vaikų sveikatą ir harmoningą vystymąsi; paskatins permąstyti, kaip bendraujame su savo vaikais.

Tapusi mama ir norėdama apie efektyvius tėvystės metodus sužinoti daugiau, Michaeleen Doucleff apsilankė majų kaimelyje Jukatano pusiausalyje. Gavusi progą stebėti mamas ir tėčius, kurie vaikus auklėja visiškai kitaip nei mes ir užaugina nepaprastai geros širdies, dosnius ir paslaugius vaikus, M. Doucleff susimąstė: ko apie auklėjimo meną nežino vakariečiai tėvai?

Knygos „Primirštas auklėjimo menas“ autorė su savo trejų metų dukrele išsiruošia į kelionę pasisemti vaikų auklėjimo meno patirties trijose itin pažeidžiamose pasaulio bendruomenėse - aplanko majų šeimas Meksikoje, inuitų šeimas už poliarinio rato ir hadzų šeimas Tanzanijoje. Sekdama įkvepiančiu senųjų civilizacijų palikuonių pavyzdžiu - kurti santykius su vaikais bendradarbiaujant, o ne kontroliuojant, pasitikint, o ne gąsdinant - tokius pat tėvystės metodus ji pradeda taikyti savo vaikui ir netrunka pastebėti stulbinamų rezultatų. Seniausios pasaulio kultūros įvaldė auklėjimo meną auginti laimingus, paslaugius vaikus. Ko galime iš jų pasimokyti?

Nesėkmės dovana

Šiuolaikinė tėvystė pasižymi beprecedente kontrole ir globa: vienas telefono skambutis ir tėvai lekia į mokyklą, kad pristatytų vaikų pamirštas atsinešti užduotis; kamantinėja mokytojus dėl kiekvieno nepasitenkinimą keliančio pažymio; reguliuoja ir išskaičiuoja vaikų draugystes; veržiasi dalyvauti visose jų veiklose. Šiltai ir išmintingai parašyta knyga „Nesėkmės dovana“ - itin reikalingas skaitinys tėvams, mokytojams ir psichologams. Ji įkvėps permąstyti vaikų auklėjimo ir ugdymo metodus; patars, kaip atsikratyti hiperglobos: išmokti leisti vaikams patirti nusivylimą ir nusiminti, susidūrus su neišvengiamomis gyvenimo problemomis, kad jie užaugtų atspariais, savarankiškais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

„Šiandien, nors knygų apie tėvystę - gausu, esame bene labiausiai istorijoje pasimetę tėvai, paniškai bijantys būti blogais tėvais. Pradedame galvoti, kad taisyklės ir ribos traumuoja vaikus, jie patys nuolat turi būti užimti, gauti vien pagyras, apdovanojimus, baiminamės, kad, neduokdie, kas nors, kaip nors juos įskaudins. Tokie vaikai negeba savęs vertinti realistiškai - kad ir kaip būtų netikėta - yra nelaimingesni ir dažnai žemesnės savivertės. Tad ką gi daryti? Knygos „Nesėkmės dovana“ autorė - per savo motinystės patirtis ir dalindamasi savo pedagoginėmis žiniomis - pataria, kaip paleisti vaikus, iš dalies patikint vaiko auklėjimą gyvenimui ir natūralioms jo pasekmėms. Ji žaismingai keliauja per rimtas temas ir rimtas problemas ne tik jas įvardydama, bet ir pasiūlydama konkrečius sprendimus. Rekomenduoju visiems tėvams, kurie šiandien yra pasimetę knygų bei patarimų gausoje.“ Edukologė, Karalienės Mortos mokyklos ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė.

#

tags: #adler #vaiku #mokymas