Adlerio individualiosios psichologijos principai auklėjant vaikus

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o tėvų vaidmuo auklėjant vaikus yra nepaprastai svarbus. Adlerio individualiosios psichologijos principai gali padėti tėvams suprasti vaiko elgesį ir sukurti palankią aplinką jo asmenybės raidai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius Adlerio individualiosios psichologijos principus ir jų taikymą vaikų auklėjime.

Šeimos reikšmė vaiko raidai

Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje dažniausiai lemia šeima. Svarbu, kas yra šeimoje ir jos struktūra. Tai jau nustatė Lietuvos mokslininkai, taip pat ir užsienio mokslininkai. Visi jie pabrėžia šeimos aplinkos ir tėvų poveikio kokybę vaiko asmenybei.

Gražienė V. ir Rimkienė R., išnagrinėjusios aplinkos reikšmę vaiko asmenybės raidai, teigia, kad namų aplinka vaikus tam tikrais atžvilgiais veikia labiau negu ugdymo įstaiga. Būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save. Kai kurie autoriai teigia, kad vaikų auklėjimui didelę reikšmę turi palankaus psichologinio klimato šeimoje kūrimas ir išsaugojimas, stabilumo ir saugumo užtikrinimas, tėvų išsilavinimas, karjera, materialinė padėtis.

Besąlyginė meilė

Analizuodamas psichopedagogines sėkmingo ugdymo šeimoje sąlygas, Campbell R. pabrėžia, kad vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė. Auklėtinis priimamas toks, koks yra, mylimas už tai, kad jis apskritai yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis, retai pasimeta ar elgiasi netinkamai.

Šeimos tradicijos ir vertybės

Nuo seno Lietuvoje buvo labai gilios šeimos tradicijos. Šeima kiekvienam lietuviui buvo didelė vertybė.

Taip pat skaitykite: Steven Adler: Gyvenimas ir kūryba

Šeimos būdavo nebūtinai laimingos, bet patvarios ir tvirtos. Vyras buvo "šeimos galva", kurio klausyti turėdavo tiek vaikai, tiek ir žmona. XX a. pab. - XXI a. pradžioje požiūris į šeimą keitėsi. Dalis jaunimo praranda blaivų žvilgsnį į šeimą ir joje ugdomas vertybes. Jie kuria savas filosofijas, kurios nestiprina, bet griauna šeimą ir visuomenės moralę.

Anksčiau tikėjimas buvo gilesnis žmonių širdyse, Dievo baimė stipresnė, tėvų žodis labiau išklausomas ir gerbiamas, tėvų valia šventesnė. Dabar visi pamatai irsta, todėl, anot autorės, sunkiau valdyti ir vesti, t.y. auklėti, vaikus. Tačiau tradicinis požiūris į šeimą Lietuvoje, kurį ir dabar remia, saugoja ir globoja valstybė, liko nepakitęs.

"Lietuvos Respublikos Konstitucijoje" pabrėžiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Išlaikyti juos iki pilnametystės.

Šeima ir valstybė (tauta) yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes šeima yra visuomenės kaip didelio organizmo dalelė. Visuomenė susideda iš daugybės šeimų, kurių vidinis tvirtumas ir moralinis stabilumas perduodamas į išorę, nes šeima kontaktuoja su visuomene, o pastaroji įtakoja šeimą. Vadinasi, nuo šeimos tvirtumo ir moralės priklausys valstybės tvirtumas ir moralė.

Šeimos funkcijos

Šeima atlieka jai būdingas funkcijas:

Taip pat skaitykite: Harmoningo vaiko ugdymas

• Reprodukcija.
• Vaikų socializacija ir auklėjimas. Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.
• Ekonominė. Tai ne tik materialinių poreikių tenkinimas, bet ir namų ūkio tvarkymas, t.y. pareigų bei darbų pasiskirstymas nežeidžiant vienas kito. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
• Rekreacinė (atstatymo). Šeima suteikia kiekvienam jos nariui poilsį, skirtą fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Čia labai svarbus ir bendro šeimos laisvalaikio organizavimas, sutuoktinių dvasinė darna, tolerancija, kultūra, nes išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina šeimos narių psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį džiaugsmą.
• Bendravimo (komunikacinė). Bendravimas yra labai svarbi šeimos funkcija. Bendravimas padeda išvengti bejėgiškumo ir vienatvės. Būdami artimi vienas kitam šeimos nariai gali nesivaržydami išlieti savo emocijas, dalytis savo jausmais ir tikėtis palaikymo bei pritarimo.
• Globa, sauga ir emocinė parama. (Seksualinio elgesio reguliavimas). Šeima reguliuoja jos narių emocijas ir elgesį, skatindama arba neskatindama priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.

Tėvų vaidmuo auklėjime

Tėvas yra autoritetas, vadovas ir nori, kad vaikai jį gerbtų, o motina yra vaikų meilė, padėjėja ir nori būti vaikų mylima. Taip pat moteris į auklėjimą tarsi žiūri daugiau iš dabarties taško, o tėvas auklėdamas vaiką prieš akis turi auklėtinio ateitį.

Svarbiausia sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga yra tėvo ir motinos dvasinė harmonija. Autorius pabrėžia, kad vaikų ugdo ne tėvų pamokslai, draudimai, įsakymai ir elgimosi taisyklės, bet jų gyvenimo tonas ir jų veikimas. Šeimos laimingumas ir pasitenkinimas yra būsimo žmogaus dvasinės harmonijos sąlyga. Tėvų gyvenimas yra jų vaikų pasaulėžiūros mokykla.

Viena iš tėvo ir motinos dvasinės harmonijos sąlygų yra pagarba vienas kitam. Bajorikėnas Z. parodo tėvų nenuoseklius ir nesuderinamus veiksmus auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus pasekmes vaiko ateities gyvenimui: Jiems (vaikams) keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni iš jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti - švelnumu, nuolaidžiavimu. Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis.

Adlerio individuali psichologija

Alfredas Adleris (1870-1937) - vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų. Savo mintis dėstė įvairiuose JAV ir Europos universitetuose, parašė daug straipsnių ir knygų. Daugelis žymių psichologijos teoretikų ir praktikų sėmėsi idėjų iš A. Adlerio mokymo, kurį jis pavadino individualiąja psichologija - tai buvo nauja, jo pradėta, psichologijos kryptis. Yra du šio A. Adlerio teorijos pavadinimo paaiškinimai:

1. Šioje teorijoje svarbiausia yra individuali logika arba individualus pasaulio matymas. Individualioji psichologija yra ta psichologija, kurią mes kiekvienas susikuriame sau.
2. Šį teorija susijusi būtent su holistiniu požiūriu į asmenį. In-dividio - „nedalomas asmuo”. Žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu.

Taigi A. Adlerio sukurta individualiosios psichologijos teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus.

Taip pat skaitykite: Gimimo eiliškumo įtaka

Pagrindiniai principai

Adlerio individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris ga…

Individualiosios psichologijos principai:

• Gelminė: remiasi pasąmone, tiria ir atskleidžia ne akivaizdžius elgesio būdus, o paslėptus tikslus, prasmes, vidinius dėsnius.
• Optimistiška: akcentuoja žmogaus tikslus, o ne įvykių priežastis. IP orientuota į ateitį. Visa, ką žmogus daro, jis daro tikslingai. Vieni tikslai jam pačiam aiškūs, kiti - neįsisąmoninti. Psichoterapijoje ir konsultavime siekiama pakeisti destruktyvius pasąmoningus tikslus. IP padeda suprasti kiekvieno asmens privačią logiką - kokie vidiniai argumentai, vertybės, įsitikinimai verčia kelti sau tuos tikslus.
• Žmogiška: nedalo žmogaus į atskirus elementus, o nuolat mato visumą. Asmenybė vientisa. Žmogus gali kovoti su pasauliu, su realybe, bet jo protas ir jausmai, sąmonė ir pasąmonė visada veikia išvien.
• Vientisa: pagrindinė tema - gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir „veda” žmogų per visą gyvenimą. Gyvenimo stilius - tai kiekvieno iš mūsų individualus būdas įveikti problemas, eiti į sėkmę, tai judėjimo per gyvenimą dėsnis. Gyvenimo stilių galime išskaityti bendravimo manieroje, sapnuose, pasirinktoje profesijoje, prisiminimuose, meilės santykiuose ir t. t.
• Draugiška: teigia žmonių lygiavertiškumą. Žmogui įgimtas bendrumo jausmas - noras būti su kitais, noras būti jiems reikalingu, naudingu. Tada pats asmuo jaučiasi vertingas. Rūpintis aplinkiniais, bendradarbiauti yra natūralus sveiko žmogaus poreikis. Geriausiai kiekvienas mes jaučiamės lygiavertiškuose santykiuose. Bendravimo problemos kyla, kai įsiveliame į kovą siekdami įrodyti savo pranašumą.
• Paprasta: kalba apie kasdienius gyvenimo uždavinius - darbą, šeimą, draugystę. IP terminai ir pagrindinės tiesos suprantamos kiekvienam žmogui.
• Praktiška: greitai duoda naują supratimą apie žmones, jų santykius. IP idėjos pritaikomos šeimoje ar darbe.

Individualiosios psichologijos psichoterapija kartais vadinama kognityvine, o kartais gilumine. Abu šie apibūdinimai yra visiškai teisingi.

Gyvenimo stiliaus analizė

Individualiojoje psichologijoje yra skiriamas konsultavimas ir terapija. Adleriškos terapijos ir konsultavimo tikslas galėtų būti įvardijamas kaip gyvenimo stiliaus analizė. Yra vartojamas finališkumo terminas - gyvenimo stiliaus finališkumo analizė, tai reiškia, kad analizuojama, ko gi siekia būtent šis žmogus savo gyvenimo stiliumi, koks jo galutinis tikslas. Įgimtas lygiavertiškumo ir priklausymo poreikis suteikia kryptį gyvenimo stiliui, patirtis formuoja būdus, kaip būtent jų siekti. Finališkumo analizė skatina mus ieškoti atsakymo į klausimą, ką žmogui tai reiškia ir ko jis tokiu savo elgesiu siekia. A. Adleris teigia, kad žmogus daro tik tai, kas jam naudinga. Norėdamas atskleisti simptomo tikslą ar naudą asmeninei logikai, A. Adleris sugalvojo klausimą: kas būtų kitaip, jei simptomo nebūtų. Šis klausimas taip pat padeda atskirti somatinius ir funkcinius (psichosomatinius) skundus. Pavyzdžiui, jauna mergina skundžiasi galvos skausmais. Jeigu galvos skausmo priežastis yra organinė, ji atsakytų, kad jei tiesiog neskaudėtų galvos, būtų geresnė fizinė savijauta. Jeigu šitas galvos skausmas turi psichologinę prasmę, atsakydama greičiausiai mergina tai atskleistų. Galėtų sakyti, pavyzdžiui, kad jei neskaudėtų galvos, galėtų lankyti dailės studiją, ten susirasti naujų draugų. Galime manyti, kad šis galvos skausmas apsaugo ją nuo rizikos pasirodyti nemokančia piešti ar bendrauti ir tokiu būdu patirti menkavertiškumo jausmą.

Finališkumo atskleidimas dar nereiškia, kad simptomas dings. Labai vaizdų pasakymą sugalvojo R. Dreikursas. Tiek konsultavimui, tiek terapijai svarbus žmogaus gyvenimo stiliaus judėjimo suvokimas - kokiu būdu judama nuo minuso prie pliuso. Kokiu būdu reikšmingumo trūkumas paverčiamas pranašumo pertekliumi. Atskleidus tai galima padėti žmogui ieškoti būdų, kaip išvengti šio kraštutinumo ir siekti lygiavertiškumo.

Bendradarbiavimas yra esminė pozicija tiek konsultuojant, tiek gydant. Individualiosios psichologijos konsultantas ar terapeutas pirmiausia yra bendradarbiavimo santykio modelis. Jis yra lygus su klientu, nėra viršesnis ekspertas. Iš tiesų tik klientas yra savo gyvenimo ir gyvenimo stiliaus ekspertas. Konsultantas ar terapeutas bendradarbiaudamas su klientu padeda jam pamatyti savo gyvenimo stilių naujoje perspektyvoje. Atskleidžiant asmeninės logikos ar asmeninio pasaulio vaizdą svarbu ne tai, kad jį pamatytų ir suprastų terapeutas, bet kad klientas jį pamatytų naujoje perspektyvoje. Negalėtume sakyti, kad konsultantas ar terapeutas veda klientą pirmyn pažinimo taku. Greičiau galėtume įsivaizduoti, kad terapeutas ir klientas yra bendrakeleiviai, einantys tuo pačiu keliu, matantys tą patį peizažą - kliento gyvenimo stilių, kartais abu nežinodami, ką pamatys už posūkio. Konsultantas ir klientas kartais tiesiog klausimais, pastebėjimais ar pasidalijimais mintimis kviečia klientą atkreipti dėmesį į kokias nors detales ar vaizdus - pamatyti naujai, naujai suprasti reikšme.

Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekis

Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.

Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę.

Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijo­se, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaus­tis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neati­tikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgė­lio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoks­sniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jau­čiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.

Gyvenimo tikslas ir apercepcija

Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisą­monintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų.

Taigi kiekvie­nas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.

Netinkamo elgesio tikslai

R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai ne­galime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusio­jo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai:

• Dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys.
• Jėgos kova - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus.
• Kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas.
• Pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.

Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.

Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (pri­vačią) logiką.

Socialumas ir bendruomeniškumo jausmas

Žmogus yra socialus iš prigimties. Vienas iš įgimtų žmogaus porei­kių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.

Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.

A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje.

Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą san­tykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be so­cialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi sub­jektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.

Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis rea­liai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.

Asmens vientisumas ir gyvenimo stilius

Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į da­lis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. A. Ad­leris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais

Padrąsinimas

Menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika ir bendruomeniškumo jausmo trūkumas yra svarbūs psichologinių problemų ar sutrikimų veiksniai. Taigi nieko keista, kad vienas iš pagrindinių, atskirai įvardijamų ir pabrėžiamų IP metodų yra padrąsinimas. Jokiu būdu neturėtume padrąsinimo maišyti su paskatinimu. Tai nėra apdovanojimas, pagyrimas, įvertinimas. Būtų galima sakyti, kad tai žiūrėjimas į žmogų per pliusinius akinius - matant jo stiprybes, priimant jį, suprantant jo baimes ir saugumo poreikius, tikint, kad jis gali būti atsakingas už save ir savo poelgius. Padrąsinimas suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi atlikti savo gyvenimo uždavinius, atsakingai rinktis. Svarbu, kad formuotųsi tas jausmas, „aš galiu”, nes tik tada žmogus gali įgyti naujų įgūdžių ir sužinoti naujų dalykų apie save ir kitus.

Ankstyvieji prisiminimai ir šeimos žvaigždynas

Pagrindiniai dar A. Adlerio pasiūlyti gyvenimo stiliaus analizės ir atskleidimo metodai - ankstyvieji prisiminimai ir šeimos žvaigždynas yra naudojami tiek konsultavimui, tiek terapijai. Abiem atvejais pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į faktus, ne į turinį, o į tai, kokią reikšme jie turi klientui, kokią prasmę jis jiems suteikia. Vienas vyriausias vaikas šeimoje gali jaustis sugebantis, galingas, palaikantis jaunesnius, nes tėvai jam patiki rūpintis šiais. Kitas vyriausias vaikas gali jaustis menkas, nepakankamai sugebantis, nevertas meilės, nes tėvai iš jo tik reikalauja atsakyti už jaunesnius, bet jis nejaučia jų šilumos ir padrąsinimo. Konsultuojant ir gydant šie metodai taikomi kiek skirtingai. Konsultuojant taikoma daug įvairių technikų, kurios padeda klientams pažvelgti į savo patirtis naujai, suvokti reikšmes, kurias priskyrė joms, atpažinti sąsajas tarp praeities patirčių ir šios dienos pasirinkimų,elgesio. Terapijos metu dažniau laukiama spontaniško atgaminimo patirčių, susijusių su šeimos žvaigždynu, ar spontaniškai išsakomų ankstyvų prisiminimų, kartais paskatinant klausimais „ką jums tai reiškia?”, „kada vaikystėje panašiai jautėtės?” ir pan. Taigi individualiosios psichologijos konsultavimas ir psichoterapija remiasi ta pačia teorija irtai sąlygoja jų bendrumus.

tags: #adler #vaiku #auklejimas