Vaikelio laukimas - ypatingas metas moters gyvenime, kupinas džiaugsmingo laukimo ir naujų patirčių. Tačiau šis laikotarpis taip pat reikalauja didelės atsakomybės, ypač rūpinantis savo sveikata ir būsimo kūdikio gerove. Atsakinga motinystė apima daugybę aspektų, pradedant sveika gyvensena nėštumo metu ir baigiant tinkamu pasiruošimu gimdymui bei vaiko auginimui.
Priklausomybių įtaka vaisiui
Vaikelio laukimo laikotarpis kartais gali prailgti, ypač jeigu besilaukianti moteris turi priklausomybių. Akušerė perspėja susilaikyti, nes bet kokia į organizmą patekusi medžiaga, ypač jei ji vartojama dažnai, gali labai stipriai paveikti augantį vaikelį. Vaisių veikia visi veiksniai, patenkantys į mamos kūną. Tai jeigu mama rūko, vartoja alkoholį ar narkotikus, natūralu, kad patenka į vaisiaus organizmą. Sunkiausia suvaldyti alkoholį vartojančias mamas. Tos moterys dažniausiai nesilanko pas sveikatos priežiūros specialistus ir jos tik atkeliauja gimdyti su dažniausiai mineralinio vandens buteliukais, bet pripildytais degtinės, nes skaidrus skystis. Labai dažnai būna, kad moteris gimdo ir tu matai, kad ji girtėja. Ji kiekvieną akimirką vis girtesnė ir nesusikalbi galiausiai. Pauostai vandenį galimai ir supranti, kad tai nėra vanduo, ir gimsta naujagimis girtas. Visos gaunamos medžiagos keičia vaisiaus organizmą ir hormonus. Todėl priklausomybių turinčių mamų vaikai gali gimti su įvairiomis problemomis ar net fiziniais pakitimais. Pavyzdžiui, vaisiaus alkoholio sindromas gali pasireikšti ant vaikučio veido, o alkoholį vartojančių mamų dukros gali pradėti sirgti mėnesinėmis daug anksčiau nei įprastai. Rūkančių mamų naujagimiai gimsta priklausomi. Atsiradusi abstinencija nuo įvairių medžiagų gali ypač stipriai paveikti mažuosius nuo pat pirmųjų gyvenimo žemėje dienų. Pažeistos organizmo struktūros, sukelti psichikos sveikatos sutrikimai ar net organų veiklos pažeidimai pažymi visą likusį vaikučio gyvenimą.
Akušerė prabilo ir apie nuo nikotino priklausomas mamas bei jų naujagimius. Daugelis nesupranta, kaip stipriai įtraukiami dūmai gali paveikti mažąją gyvybę. Stebiuosi, kaip moterys ne tik kad nemyli savęs, bet ir nemyli to atkeliaujančio vaiko. Nes moteris gali savimi pasirūpinti po gimdymo, gali rūkyti toliau. Bet vaikas, kai gimsta, jis visą nėštumo laiką gavęs to paties veipo dūmus neturi galimybės paveipinti. Gi mama neduos veipuko: „Imk, vaikeli, parūkysi truputį su manimi“.
Pasiruošimas antram vaikeliui
Svarbu neskubėti. Esminis dalykas - savo viduje išieškoti atsakymų, ar aš tikrai noriu to vaikelio, ar yra kažkokie kiti motyvai, kurie sukelia jausmą, kad norisi dar vieno kūdikio. Galbūt tai yra tiesiog poreikis pokyčiui? Auginant vaikelį dažnai gyvenime atsiranda vienodumas, rutina, vidinė tuštuma. Ir tada natūraliai ateina mintis, kad gal aš čia kažko naujo noriu. Į naujus namus nepersikraustysiu, į kelionę dabar neišvažiuosiu, tai dar vieno vaikelio noriu! Bet svarbu suvokti, kad tas pokytis su vaikeliu gali būti visai ne tai, ko mes iš tikrųjų tikimės. Dažnai įtaką padaro ir aplinkos poveikis, klausimai, kada gi tas antras vaikelis, bet psichologė Karolina skatina atsisukti į save ir atsakyti sau į klausimus, kas iš tikrųjų vyksta su mumis, ar tikrai turime erdvės pakviesti antrąjį vaikelį į šeimą, ar esame pakankamai pailsėję, turintys jėgų. Karolina ragina moteris išsikalbėti, paieškoti atsakymų, nes yra buvę ir tokių atvejų, kai mamos konsultuojasi dėl antro vaikelio atėjimo, o galiausiai paaiškėja, kad tiesiog reikėjo kalbėtis apie santykius (ir jų trūkumą) su vyru.
Antrojo vaikelio laukimas
Su pirmuoju mes tarsi sulėtėjame, daug skaitome apie vaikelio atėjimą, gimdymą, kūdikių priežiūrą ir panašiai, na o su antru mes dažnai nebeturime tokios prabangos sulėtėti, išjausti to nėštumo, tiek daug ruoštis. Daug ką jau ir taip žinome iš pirmojo vaiko auginimo, dėl to labai dažnai moterys pameta save tarp rutinos ir antrojo vaikelio laukimo. Dėl ko vėliau gali ištikti gedėjimo jausmas, kad va, nėštumas jau į pabaigą, arba baigėsi, o mes net nespėjome legaliai pailsėti. Linkėčiau moterims antrojo nėštumo metu sąmoningai planuoti laiką sau, tai, kas mums malonu, nepamiršti, kad tai ir vėl yra nėštumas, atsigręžti į save, leisti sau pailsėti taip pat, kaip su pirmuoju, kiek tik tai yra įmanoma.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas akyje: simptomai ir gydymas
Jei gąsdina pirmojo gimdymo patirtis?
Antrojo nėštumo metu mes grįžtame į pirmojo nėštumo patirtis. Grįžtame į tas skaudžias patirtis, jei kažkas nutiko negerai, jaučiamės apvogtos, įskaudintos, jei kažkas vyko ne pagal planą. Bet gyvename tai nukišę į stalčiuką, neva vėliau susitvarkysime. Ir tada kai nutinka antras nėštumas, sugrįžta ta įtampa, baimė patirti tai, ką patyriau pirmojo metu. Kas įsirašo į mūsų kūnišką patirtį, antrojo gimdymo metu tie dalykai gali iškilti į paviršių, todėl reikėtų tą emocinį krūvį išnešti į paviršių dar iki antrojo gimdymo. Labai svarbu apsvarstyti aplinkybes, kurias sukontroliuoti gimdymo metu yra mūsų valioje - galbūt pasirinkti kitą įstaigą ar personalą, kuris bus palankesnis, galbūt išmokti kaip paruošti kūną gimdymui, ko nepadarėme pirmojo metu. Gimdymo patirtis yra beprotiškai jautri - mes apsinuoginame ne tik fiziškai, bet absoliučiai visaip. Mes neprislopiname savo emocijų, turime atsipalaiduoti, visiškai viskuo atsiduoti gimdymui. Ir jeigu pirmoji patirtis traumavo - antrojo metu galime pasigydyti gaunant tai, ko negavome anksčiau. Ką mes gydytume du metus terapijoje - tą galima pagydyti antrojo gimdymo metu.
Svarbu paruošti pirmagimį
Pastojusios antrąjį kartą, mamos labai suskumba viską keisti arba pabaigti - nutraukti žindymą, pirmagimį perkelti į kitą kambarį, išleisti į darželį, kažko išmokyti…. O po to jaučiasi blogos mamos, kad tiek visko atima iš vyresnėlio. Knygose rašoma, kad mes turime vyresnėlį paruošti. Ir gerai, kad mes apie tai galvojame. Nes jei gimus antrajam, mes imsime pirmagimį atskyrinėti staiga, tai jam gali būti sunku bei jautru, tuomet jis tikrai jausis nukarūnuotas. Visgi šitoje situacijoje labai svarbu atsigręžti į savo šeimą individualiai. Atsakyti į klausimus, ar visi tie anksčiau išvardinti dalykai, kuriuos suskumbame daryti, yra mūsų pasirinkimai, o ne kitų įtaka, ar tikrai tai tinka mūsų šeimai, galiausiai ar tikrai tinka mūsų vaikui, nes vaikų jautrumas irgi labai skirtingas.
Pokyčiai vaiko ir mamos gyvenime
Pokyčiai reikalingi, bet geriausia būtų, kad tai įvyktų taip, jog net nepasijustų - švelniai, pamažu. Kad nebūtų kardinalių, stiprių kontrastų. Pirmagimio atskyrimas, deja, vistiek įvyks. Pati motinystė juk ir yra apie tai, kad mes visa laiką pamažu vaiką paleidinėjame. Nesvarbu, ar su antrojo vaikelio atėjimu ar tiesiog, bet tai vyksta. Kuo mama sveikiau vaiką paleidinėja jį augindama, tuo mažesnis kontrastas jaučiasi atsirandant antram vaikeliui. Mama turėtų būti tarsi saugumo uostas. Vaikas gali nutolti tiek, kiek reikia, bet svarbu, kad žinotų, jog visada yra kur sugrįžti.
Dar labai svarbus dalykas, kalbant apie pokyčius - mamos resursai. Mamoms kyla kaltė dėl to, kad kažko nepadarė, nes jai tuo metu trūko resursų padaryti tą pokytį. Šioje vietoje labai svarbu vėlgi, ne nuvertinti save, kad kažko nepadarei, o pasidžiaugti, kad gebėjai pamatyti, jog šiuo metu neturi resursų tam tikram sprendimui ar veiksmui atlikti. Labai svarbus sąmoningas sustojimas ir pripažinimas pačiai sau, kad aš suprantu, kas būtų geriau ateityje, bet šiuo metu aš tiesiog negaliu. Tame išlenda daug kaltės, bejėgystės, beviltiškumo, bet labai svarbu tai priimti ir neversti savęs, o rūpintis savimi.
Grįžtant prie pokyčio vyresniam vaikui, jis priima tą pokytį su tokia emocija, kokią jam ištransliuoja tėvai. Todėl šioje vietoje labai svarbu jaustis ramiai, pasitikėti savimi, pasitikėti vaiku, kad mes gebame tai išgyventi, kad jis veda mus į gera, ne į bloga. Su pokyčiu mes augame, didėjame - taip įsikvėpti ir save ir vaiką.
Taip pat skaitykite: Kūdikio pasiekimai
Kaip elgtis pirmo vaikų susitikimo metu?
Psichologė pastebi, kad į pirmąjį susitikimą mes žiūrime kaip į labai didelį, reikšmingą įvykį, kuris nutiks pirmą kartą, bet čia reikėtų suprasti, kad kaip pirmagimis priims antrąjį vaikelį priklauso ir nuo to, kokį santykį jis turi su tėvais - kaip jam leidžiama dalyvauti antrojo vaiko laukime. Vaikas visas situacijas patiria per tai, ką patiria tėvai. Jei jie jaus įtampą, pasimetimą - jis taip pat jaus nerimą. Vyrauja patarimų, kad reikia dovanėlių, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, bet svarbu, kad pirmagimis jaustųsi lygiai tiek pat svarbus, kiek buvo iki šiol dėmesio prasme, o ne dovanų. Kad nuo dabar nebūtų 100 procentų viskas dėmesys tik leliukui. Mama irgi staiga tą vyresnėlį kitomis akimis pamato, vaikas pasidaro didelis, tada ir reikalavimai jam gali atsirasti didesni, nes galvojame, kad va, čia naujagimis, juo rūpintis dabar reikia, o pirmagimis su savo poreikiais gal gali palaukti… Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nors kontraste su naujagimiu pirmagimis atrodo didelis, bet psichologiškai tai jis vis dar mažas, per naktį iš tiesų juk nesuaugo. Prisiminkim, kokį santykį turėjome kai vaikas buvo vienas ir kartu įliekime į tą santykį ir kūdikį. Nes iš tikrųjų tai juk mažiukas ateina į tą mūsų jau susikurtą šeimą, mes jį priimame, apglėbiame rūpesčiu, jį turėtume pritaikyti prie to, kokie esame.
Bejėgiškumo jausmas motinystėje
Gimus antram vaikui mamą staiga gali ištikti nesupratimas, kur jos vieta - prie kurio vaiko eiti, kurio poreikis didesnis, kas aš pati per mama apskritai turiu būti. Dauguma pradeda matyti save kaip nepakankamą mamą, kuri nespėja paskui dabar jau du vaikus. Jausmų daug, o bejėgystės ypatingai…
Baimės nėštumo metu
Baimių kiekis ir stiprumas priklauso nuo auklėjimo vaikystėje, nuo socialinės aplinkos, kurioje moteris gyvena, nuo jos nerimastingumo lygio ir susiformavusio "idealios mamos" vaizdo. Kiekviena atsakinga moteris supranta, kad vaikučio gimimas neišvengiamai susijęs su pokyčiais jos gyvenime. Mažiau ryžtingos moterys atidėlioja nėštumą „geresniems laikams“. Atsikalbinėjimų būna begalės: „Man nepavyks būti gera mama“, „Mūsų gyvenimo būdas nėra tinkamas auginti vaikus“ ir pan. Prie pokyčių baimių priskiriama ir išvaizdos pokyčių baimė, kuomet moteris baiminasi, kad nebus tokia patraukli partneriui, kokia buvo anksčiau, kad pasikeitusi jos figūra neigiamai įtakos savo patrauklumo suvokimą ir atšaldys partnerio jausmus. Kuo moteriai svarbesnė išvaizda, tuo labiau ją neramins nėštumo ir gimdymo metu patiriami fiziniai pokyčiai. Tačiau įdomu ir tai, kad būtent šioms moterims geriausiai ir pavyksta išvengti nepageidaujamų pokyčių, nes jos labiau rūpinasi savo išvaizda tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo. Moteris, kuri, pavyzdžiui, nebuvo pratusi prie reguliarių apsilankymų pas gydytojus ir tiek daug dėmesio neskirdavo savo sveikatai, sutelkia visą dėmesį į sveikatą ir tuo pačiu pradeda baimintis, kad „tik kas nors nebūtų ne taip…“ Tada ima skaityti, klausinėti draugių ar tiesiog kalbasi prie ginekologo kabineto su kitomis būsimomis mamytėmis. Sužino ir raminančių dalykų, bet išgirsta ir visokiausių istorijų, būtų ir nebūtų dalykų, kurie lengvai įgauna baimių pavidalą jau vien dėl nėštumo metu padidėjusio jautrumo ir įtaigumo. Dažniausiai nėštumo baimės baigiasi antro trimestro metu.
Gimdymo baimė
Atlikti tyrimai rodo, kad kiekviena moteris kažkuriuo gyvenimo momentu bijo gimdymo, skiriasi tik laikas. Vienos bijo, dar nė nepastojusios, kitos bijo viso nėštumo metu, trečios - gerą mėnesį iki gimdymo, dar kitos - kai prasideda gimdymas… Gimdymo baimė dažniausiai priklauso tai baimių grupei, kuri susiformuoja ne asmeninės patirties pagrindu (patyriau sunkų gimdymą, todėl bijau gimdymo), o kitų žmonių suformuotos nuomonės pagrindu. Pagrindinė gimdymo baimė yra skausmo baimė. Viena vertus, mūsų organizmas ir psichika yra užprogramuoti vengti skausmo, nes apsisaugojimas nuo situacijų, kurios sukelia skausmą, užtikrina mūsų išgyvenamumą. Todėl natūralu, kad tai, kas kelia skausmą, yra palydima baimės. Nugalėti skausmo baimę dažnai padeda informacija apie skausmo malšinimo būdus ir patiriamo skausmo fiziologinės reikšmės gimdymo metu supratimas. Kartais baimė būna tokia didelė, kad moteris net prašo cezario pjūvio vietoj to, kad gimdytų natūraliai. Dažniausiai šį gimdymo būdą pasirinkdavo pasiturinčios moterys. Dažnai gimdymo baime „prisidengiama“ tada, kai moteris dar nėra psichologiškai pasirengusi motinystei, nėra tikra dėl savo santykių su partneriu.
Baimė dėl kūdikio sveikatos
Rūpestis dėl vaikelio sveikatos atsiranda dar nėštumo metu ir lydi mamą visą gyvenimą. Iš pradžių baiminamasi dėl vaisiaus vystymosi, dėl gimdymo eigos, vėliau dėl verkimo priežasčių ir laukiama to laiko, kai vaikas pats galės pasakyti, ar jam ką skauda. Tačiau ir tuomet nerimas išlieka - kiekvienam amžiaus tarpsniui savos baimės. Labiau dėl vaiko sveikatos nerimauja mamos,kurios ir dėl savo sveikatos nerimavo labiau nei kitos, taip pat tos, kurios augo apsuptos savo mamų baimių.
Taip pat skaitykite: Filmo „Nusikaltėlis kūdikio veidu“ sėkmė
Kaip įveikti baimę?
Gimdymo bijančioms moterims reikėtų labiau pasitikėti savimi ir savo organizmu. Kadangi gimdymas yra natūralus procesas, vadinasi, organizmas pats yra gebantis susitvarkyti su šiuo iššūkiu, o medikų dalyvavimas užtikrina proceso sėkmingumą. Kai moteris nepasitiki savimi, jai atrodo, kad ir pagimdyti ji nesugebės. Todėl pasitikėjimo savimi didinimas yra iš tiesų svarbus veiksnys. Nėštumas ir gimdymas yra, ko gero, unikaliausias dalykas, kokį tik gali patirti moteris savo gyvenime. Tai savo kūno galimybių pažinimas. Dažnai moterys tiek susiakcentuoja į save ir savo patyrimą, kai galvoja apie gimdymą, kad pamiršta, jog visgi pagrindinis šiame procese yra vaikelis. Tai jam yra iškilęs esminis uždavinys ateiti į šį pasaulį, o mama bus jo pagalbininkė. Toks požiūris keičia moters poziciją iš "palengvinti sau gimdymą" į "palengvinti vaikeliui atėjimą". Būsimoms mamytėms rekomenduojama skaityti specialiai joms parengtą literatūrą, vengti naršyti internete po forumus ir "kolekcionuoti" įvairias negatyvias patirtis ir istorijas apie patirtus siaubus, verčiau lankyti kursus nėščiosioms, kuriuose dažnai labai kompetetingai moteris tiek fiziškai, tiek psichologiškai ruošiama gimdymui, na ir, žinoma, konsultuotis ir visus klausimus aptarti su nėštumą prižiūrinčiu ginekologu. Dažnai kiekvienas apsilankymas pas gydytoją būna susijęs su papildomu stresu ir nerimu, todėl rekomenduojama sau sakyti: "aš einu pas gydytoją įsitikinti, kad man ir kūdikiui viskas gerai". Jeigu nuolat vargina mintys apie vaikelio išsigimimą, reikalinga kreiptis į psichologą, kad išsiaiškinti tokios baimės priežastis, nes tai nėra susiję su nėštumui būdingomis baimėmis. Jeigu tokia mintis tik karts nuo karto šmėksteli, priminkite sau, kad pasitikite savo organizmu ir tikite, kad viskas bus gerai. Reikia stengtis neprovokuoti savo baimių, "blogas" mintis vyti šalin. Daugiau būti gryname ore, vaikščioti gražiose vietose. Vengti būti patalpose ar transporto priemonėse, kuriose trūksta oro, nes deguonies trūkumas skatina nerimo atsiradimą ir provokuoja baimių atsiradimą. Žiūrėti tik gražius nuotaikingus filmus su gera pabaiga. Galvoti, kad šis periodas santykinai būna taip trumpai gyvenime, tačiau savo ypatingumu neprilygsta niekam kitam, tad mėgautis juo ir, žinoma, didžiuotis savimi.
Santykiai su partneriu
Dažniausiai kreipiasi moterys, kurių santykiai su partneriu nėra sklandūs, lydimi nuolatinių konfliktų, nepasitikėjimo ir netikrumo. Tada visos baimės dėl nėštumo ir gimdymo paaštrėja, nors priežastis dažniausiai glūdi abejonėse dėl to, ar šalia esantis žmogus yra tas, su kuriuo reikėjo lauktis vaikučio, ir ar jis jos su mažuoju nenuvils, nepaliks ir neapgaus. Labai svarbu suprasti, kad vyro elgesys su besilaukiančia moterimi pakloja pamatus jų tolimesniems santykiams tikrąja to žodžio prasme. Manoma, kad moterų, nėštumo metu patirto streso dažna priežastis yra nusivylimas, nesutarimai su sutuoktiniu ir dėl to kylantis nerimas. Galima daryti išvadą, kad geri nėščiosios santykiai su vaiko tėvu yra svarbūs ne tik pačios nėščiosios teigiamai emocinei savijautai, bet ir gimusio vaiko raidai. Dar prieš tampant tėvais, reikia įgyti žinių apie kūdikio laukimo metu vykstančius fizinius pokyčius nėščiosios organizme, socialinius ir psichologinius būsimų mamos ir tėčio pokyčius vaiko laukimo ir jam gimus laikotarpiais.
Pasirengimas tėvystei
Pasirengimas tėvystei ir motinystei prasideda dar vaikystėje, stebint savo tėvų bei visų šeimos narių tarpusavio santykius. Jeigu dominuoja geri prisiminimai ir gerosios patirtys, tai stengiamės analogiškai elgtis ir su savo vaikais savo šeimoje. Jeigu vyrauja skausmingi vaikystės prisiminimai, gali būti, kad patys to net nesuvokdami, t. y. Dažnai, turėdami skausmingus vaikystės prisiminimus, auklėdami savo vaikus stengiamės elgtis kardinaliai priešingai nei su mumis elgėsi mūsų tėvai, ir griebiamės kitokių kraštutinių vaikų auklėjimo priemonių, kurių poveikis gali būti žalingas atžalai. Tačiau viskas, kas per daug - nėra gerai. Jeigu turime ir nešiojamės emociškai slogius vaikystės išgyvenimus, skausmingas patirtis, turime stengtis padėti sau nuo to „išgyti“, save pažinti. Jeigu patiems nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Nuo turimos vaikystės patirties priklauso, ar jums reikalinga pagalba, ir kokia ji turėtų būti. Norėdami būti gerais tėvais, turime sugebėti kurti darnius tarpusavio santykius, , o tai nėra lengvas uždavinys. Harmoningi tarpusavio santykiai nereiškia, kad mes turime išvengti konfliktų. Privalu išmokti greitai spręsti konfliktines situacijas ar mažinti konfliktų atsiradimo priežastis. Tam reikia vienam kitą pažinti ir santykiuose įžvelgti tuos dalykus, kurie džiugina, ir apie tai vienas kitam kalbėti.
Augindami vaikus, tėvai neretai susiduria su krizinėmis situacijomis, kurios kyla dėl pasikeitusių vaidmenų šeimoje, socialinių pokyčių, vaiko ligos ar jų pačių sveikatos sutrikimo. Tokių šeiminių krizių įveikimas tiesiogiai susijęs su asmens branda. Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai, ugdant save ir siekiant kuo geriau save pažinti, mokantis sau padėti krizinėse situacijose ar priimant pokyčius ir t. Labai svarbu iš anksto rinkti informaciją, domėtis dar negimusio vaiko raida, susimąstyti apie būtiniausius savo atžalos poreikius. Reikšmingas yra ir atsakingas požiūris į vaiko auginimą ir auklėjimą. Juk paprastai visas vaiko charakterio ir elgesio savybes „nurašome“ genams, norėdami nusimesti nuo savęs atsakomybę ir teigti, kad viskas nulemta genų ir nuo manęs niekas nepriklauso. O iš tikrųjų priklauso, ir labai daug. Mes galime labai daug prisidėti ir padėti savo vaikams, kad jie išsiugdytų harmoningus charakterio bruožus, pozityvų požiūrį, mąstymą, valią, vertybes, norą pažinti ir tyrinėti aplinką. Žinoti ir domėtis, kaip su vaiku reikia elgtis ir bendrauti nuo pat gimimo, kad gyvenime jam netektų bijoti kitų žmonių, ir saugumo jausmą jis gebėtų patirti ne tik būdamas vienumoje. Arba gali atsitikti priešingai - kad gyvenime jis gerai jausis tik būdamas tarp žmonių ir visiškai nesugebės būti vienas? Kad vaikas neįgytų šių kraštutinių vyraujančių charakterio bruožų, turime žinoti, kaip tinkamai elgtis su savo vaiku. Pagrindinis vaikų ugdymo metodas - tai tinkamas tėvų gyvensenos pavyzdys: elgesys, padedantis patenkinti savo poreikius neskaudinant kitų, gebėjimas atpažinti ir socialiais būdais reikšti emocijas, laikytis savidrausmės, gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir t. t. Dalyvaudami realiame gyvenime, stebėdami mus ir pamėgdžiodami, jie kuria savo asmenybes. Jausdami mūsų pagalbą ir palaikymą vaikai turi galimybę pajausti savigarbą ir susirasti savo vietą gyvenime. Mes, tėvai turime žinoti, kad privalome sužadinti vaiko norą tapti tokiais kaip mes, jį palaikydami ir paskatindami, o ne nurodinėdami ir aiškindami, kaip jis turi elgtis. Žinokime, kad vaikų savarankiškumą, o kartu ir pasitikėjimą savimi, galima pradėti ugdyti nuo pat gimimo. Vaikų elgesio problemos yra įsisenėjusios, o imlieji vaikų raidos periodai jau pasibaigę. Vis daugiau tėvų ateina į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus dar tik planuodami vaikelį ar laukdami kūdikio gimimo. Jie nori sužinoti, kaip reikia teisingai vaiką auklėti nuo pat gimimo. Patirtis rodo, kad visi tėvai dar planuodami vaikelį ar laukdami vaikelio turi įgyti vaikų ugdymo žinių, kurias galėtų taikyti nuo pat vaiko gimimo. Todėl tėvystei reikia ruoštis daug anksčiau, nei atsiranda vaikų elgesio problemų.