Įvadas
Vokietija dažnai minima kaip valstybė, stipriai sauganti darbuotojus, ypač motinystės atveju. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinę paramą motinystei Vokietijoje, palyginsime ją su sovietine politika, aptarsime darbo apsaugos ypatumus ir kitus svarbius aspektus.
Darbo Kodekso Nebuvimas ir Darbuotojų Apsauga Vokietijoje
Vokietija, paradoksalu, neturi Darbo kodekso. Lietuvoje naujojo Darbo kodekso priėmimas užtruko daugiau nei metus ir sukėlė daugybę aistrų. Tuo tarpu Vokietijoje darbuotojus gina aibė kitų teisės aktų, pavyzdžiui, Apsaugos nuo atleidimo iš darbo įstatymas, Civiliniame kodekse yra daugybė punktų, tokių kaip Darbo laiko įstatymas, Jaunimo darbo įstatymas ar Neteisėto atleidimo iš darbo įstatymas. Vilniaus universiteto profesorius emeritas Ipolitas Nekrošius dar 2008 m. paaiškino, kad Vokietijoje tokia situacija yra susidariusi dėl požiūrio, jog Darbo kodeksas gali sėkmingai funkcionuoti tik esant valdžios tęstinumui, o demokratijoje tai tiesiog neįmanoma. „Be to, teigiama, kad darbo teisės kodifikacija vargu ar įmanoma rinkos sąlygomis, kai darbo jėga yra labai mobili, o darbo kodeksus keisti, atnaujinti sudėtinga“, - rašė I. Nekrošius.
Atleidimo Procesas ir Darbo Vietos Išsaugojimo Principas
Vokietijoje galioja darbo vietos išsaugojimo principas, kai siekiama bet kokiais būdais kuo ilgiau vienoje vietoje išsaugoti darbuotoją. Darbuotoją panoręs atleisti darbdavys apie planuojamą atleidimą visų pirma praneša darbuotojų atstovams, dažniausiai tai yra Darbo tarybos. Jis turi pateikti priežastis, kodėl nori atleisti žmogų. Paprastai darbdaviui siūloma apsvarstyti, ar negalima imtis kitų žingsnių, pavyzdžiui, pasiūlyti žmogui darbo vietą kitame įmonės padalinyje. Jei nėra rimtų priežasčių, o darbuotojas vis tiek atleidžiamas, jis gali kreiptis į teismą. Įdomu tai, kad teisme darbuotojas neturi teisės reikalauti kompensacijos dėl neteisėto atleidimo, vienintelis įmanomas pastarajam palankus teismo sprendimas - sugrąžinimas į darbą išmokant visą atlyginimą, kol šis buvo neteisėtai atleistas. Tiesa, įmonės finansinės problemos yra kone vienintelė rimta priežastis, kai darbdavys savo iniciatyva gali atsisakyti savo pavaldinio paslaugų be jo kaltės, bet ir tuo atveju tenka nueiti kryžiaus kelius įrodinėjant, kad darbuotojas yra nebereikalingas.
Įspėjimo Terminas ir Išeitinės Kompensacijos
Vis dėlto įspėjimo terminai ir išeitinės kompensacijos Vokietijoje kur kas didesnės. Bandomasis laikotarpis Vokietijoje trunka pusmetį, o po jo norint atleisti darbuotoją jį reikia įspėti mažiausiai prieš mėnesį. Įspėjimo laikotarpis ilgėja esant didesniam darbo stažui, pavyzdžiui, jei darbuotojas įmonėje praleido daugiau nei 20 metų - įspėjimo terminas yra 7 mėnesiai. Tuo tarpu išeitinių išmokų skaičiavimo tvarka gana paprasta: už kiekvienus įmonėje praleistus metus darbuotojui priklauso pusės mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, taigi, 10 metų dirbęs žmogus gaus 5 mėnesių atlyginimo dydžio išmoką. Tačiau išeitinės išmokos mokamos tik vieninteliu atveju - kai darbuotojo paslaugų atsisakoma, nes įmonė nutraukia savo veiklą arba privalo mažinti etatus dėl ekonominių sunkumų. Vis dėlto Vokietijoje pasitaiko atvejų, kai tiek dėl įspėjimo terminų, tiek dėl išeitinių kompensacijų susitariama kolektyvinėse sutartyse ir jos būna kiek mažesnės. Taip pat reiktų pažymėti, kad išeitinės išmokos mokamos tik retais atvejais, pavyzdžiui, smulkieji verslininkai, turintys mažiau nei 10 darbuotojų, neprivalo mokėti išeitinių išmokų, taip pat jų negauna darbuotojai atleisti dėl savo kaltės. Visais kitais atvejais, jei darbdaviui nepavyksta geranoriškai įkalbėti savo pavaldinio išeiti iš darbo ir individualiai susitarti dėl išmokų, atleisti jų praktiškai neįmanoma.
Socialinė Parama Motinystei Vokietijoje
Nacistinė vadovybė manė, kad atskiras gyvenamasis plotas turi lemiamą reikšmę sveikai šeimai. Be gyvenamųjų kooperatyvų, buvo įgyvendinama įspūdingų mastų socialinio būsto programa. Šeimoms buvo išduodamos beprocentės paskolos, jeigu žmona išeidavo iš darbo. O už kiekvieną gimusį vaiką buvo nurašoma po 25 proc. skolos. Mokesčiai tėvams taip pat sumažėdavo - po 15 proc. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir moraliniam motinystės palaikymui. Tų laikų Vokietijoje būti daugiavaike motina buvo prestižas. Buvo sukurtas Motinystės kryžiaus apdovanojimas. Bronzinis kryžius buvo įteikiamas 4-5 vaikų motinoms, sidabrinis - 6-7, o auksinis - už daugiau nei 7 vaikus.
Taip pat skaitykite: Motinystės psichikos ligų simptomai
Vaikų Priežiūros Atostogos ir Išmokos Lietuvoje
Nuo metų pradžios įsigaliojo nauja vaiko priežiūros atostogų skyrimo tvarka - visi tėvai, kurių vaikai gimė po 2023 m. sausio 1 d., turi galimybę pasinaudoti neperleidžiamomis vaiko priežiūros atostogomis. Du mėnesiai skirti mamai ir du mėnesiai skirti tėvui. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia: „Kiekvienas iš tėvų - ir tėtis, ir mama turi galimybę paimti po 2 mėnesius neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų. Tikimės, kad tai leis tėvams lengviau ir tolygiau dalintis vaiko priežiūra. Tyrimai rodo, kad kuo tolygiau tėvai dalinasi vaiko priežiūra, tuo labiau tai prisideda prie šeimos gerovės. Taip pat mažėja moterų diskriminacija darbo rinkoje, nes darbdaviai jau žino, kad reikės vaiko priežiūros atostogų išleisti ne tik moteris, bet ir vyrus“.
Tėvams sudaryta galimybė pasirinkti, ar jie nori vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, ar iki vaikui sueis 24 mėnesiai. Jeigu vienas iš tėvų nepasinaudoja neperleidžiamais mėnesiais vaikui prižiūrėti, tuomet bendra vaiko priežiūros išmokos gavimo trukmė sutrumpėtų iki 16 arba 22 mėnesių priklausomai nuo to, kokios trukmės vaiko priežiūros išmokos mokėjimo laikotarpis buvo pasirinktas.
Jeigu kitas iš tėvų (pvz. tėtis) sutinka prižiūrėti vaiką per neperleidžiamus 2 mėnesius, tuomet išmoka mokama jam, o kitas iš tėvų (pvz. mama) gali grįžti į darbą. Vaiko priežiūros išmoka už neperleidžiamus mėnesius pradedama mokėti tik pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui.
Vaiko priežiūros išmokos dydis priklauso nuo pasirinkto laikotarpio:
- Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, vaiko priežiūros išmokos dydis yra 60 proc.
- Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 24 mėnesiai, vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueis 12 mėnesių bus 45 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, o nuo 12 mėnesių iki vaikui sueis 24 mėnesiai - 30 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais mokama 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio vaiko priežiūros išmoka. Gaunantys didelį darbo užmokestį turi žinoti, kad vaiko priežiūros išmoka negali būti didesnė nei 2 vidutiniai darbo užmokesčiai.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir modernumas motinystės atspindžiuose
Jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų, jis turi teisę į 2 neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius ir turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą 2 mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį (mokama paskutinius du mėnesius), t. y. 4 mėnesius gaus po 78 proc.
Jei gimė du ir daugiau vaikų ar asmuo įvaikino arba globoja du ir daugiau vaikų, mokama bendra vaiko priežiūros išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Jei asmuo, gaunantis vaiko priežiūros išmoką, įgyja teisę gauti motinystės ar vaiko priežiūros išmoką dėl kito vaiko gimimo, globos ar įvaikinimo, jam bus mokamos abi šios išmokos, tačiau bendra išmokų suma negali būti didesnė kaip 78 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio, pagal kurį yra apskaičiuota motinystės išmoka arba vaiko priežiūros išmoka.
Seneliai negali pasinaudoti tėvams skiriamais neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais, tačiau gali prižiūrėti anūką ir gauti vaiko priežiūros išmoką likusį laiką. Taip pat išlieka galimybė dirbti tais mėnesiais, kurie skiriami mamai ir tėčiui bei kurių negalima niekam perleisti. Tačiau tokiu atveju papildomai gaunamos pajamos sumažins vaiko priežiūros išmoką.
Visais kitais mėnesiais papildomos pajamos nemažina gaunamos išmokos, jeigu išmokos ir papildomų pajamų suma neviršija 100 proc. buvusio vidutinio atlyginimo.
Taip pat skaitykite: Išmoka ir pinigai
Tais atvejais, kai vaiką augina vienas iš tėvų ir jis gauna vaiko priežiūros išmoką už papildomą dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį bei turi papildomų pajamų, vaiko priežiūros išmoka mokama neatsižvelgiant į tuo metu gautas papildomas pajamas.
Palyginimas su Sovietine Politika
SSRS „Motina - herojė“ apdovanojimas pasirodė tik 1944-aisiais. Be jokios abejonės, praėjusio amžiaus 30-aisiais SSRS įvykdė proveržį daugeliu krypčių, taip pat ir socialinėje politikoje. Neraštingumo likvidacija, išsilavinimo prieinamumas, veikiantis socialinis liftas. Vystėsi vaikų sveikatinimo ir pionierių lageriai, gydyklų ir poilsio namai. Įvairiais būdais buvo keliamas darbo klasės prestižas: moralinis darbo pasiekimų skatinimas (apdovanojimai ir rangai), darbo lenktyniavimo organizacijos (Stachanovo judėjimas), prieiga prie tam tikro materialinio gerbuvio. Tačiau lygiai taip pat reikia visada prisiminti, kad socialiniai SSRS laimėjimai taip pat buvo ne visiems. Priėjimas prie jų buvo uždraustas „tėvynės priešams“, jų vaikams, giminaičiams. Taip pat ir ištisoms tautoms, visiškai ar dalinai buvo apribotos teisės. Tiek hitlerizmo, tiek stalinizmo pagrindą sudarė didžiosios nacijos idėja. O jos realizacija yra neįmanoma be totalitarinio režimo, be valstybės dominavimo prieš individą. Realus, tačiau atrankiniu būdu vykdomas rūpinimasis savo tauta („fiureris“, „tautų tėvas“) - skiriamoji tokio režimo žymė. Tik A. Hitleris skirstė ir naikino žmones pagal nacionalinius principus, o J. Stalinas darė viską tą patį, tik iš esmės pagal klasių principus.
Vaikų Raida Totalitarinėse Valstybėse
Vaikų raidą totaliai kontroliavo valstybė. Į hitlerjungendo veiklą buvo įtrauktas vokiečių jaunimas nuo 10 iki 18 metų ir skirstomas pagal amžiaus kategorijas. Vokiečių jaunimui buvo organizuojamos stovyklės, masiniai sporto renginiai, popieriaus makulatūros ir metalo laužo rinkimo sueigos. Organizuojami patriotinių pasakojimų vakarai, kuriuose buvo dėstoma vokiečių tautos didybė. Intelekto lygis krito, tačiau stiprėjo sveikata ir fizinis pasiruošimas.
Socialinės Programos ir Darbininkų Gerovė
Fabrikuose ir gamyklose buvo statomos valgyklos, baseinai, sporto aikštelės. Vienas šūkis sekė kitą: „švarūs žmonės švarioje gamykloje“, „švarus oras darbo vietoje“, „karštas maistas fabrike“. Organizacijos tiek tarpusavyje, tiek kiekvienas atskirai lenktyniavo ne tik dėl našumo didinimo, tačiau ir dėl darbininkų profesijų prestižo. Kaip dirbdavo - taip ir ilsėjosi: Vokietijoje buvo aktyviai kultivuojama išeiginės dienos programa, atostogaujantiems mokėdavo socialines išmokas. Buvo organizuojamos turistinės kelionės po šalį, savaitgaliais - pasivažinėjimai dviračiais, pėstute arba į ekskursiją autobusu.
Spaudimas ES: Siūloma Pripažinti Tos Pačios Lyties Asmenų ir Jų Vaikų Civilinį Statusą
Europos Komisija (EK) paskelbė pareiškimą dėl tos pačios lyties porų ir jų vaikų civilinės būklės dokumentų tarpusavio pripažinimo Europos Sąjungoje (ES). Vienas pagrindinių argumentų dėmesį prikausčiusiame sprendime - tariamos laisvės siekimas tarp asmenų, kuriems (vėl ir vėl) trūksta teisių. Tokiu būdu neva užtikrinama apsauga visose valstybėse narėse. Jei tikslas bus pasiektas, vienoje šalyje išduoti civilinės būklės dokumentai būtų pripažįstami ir kitose Europos Sąjungos šalyse[1].
Kita vertus, tai ne tik spekuliatyviai vetinamas menamų teisių klausimas. Diskutuojama, esą su pasiūlymu ES įteisinti tos pačios lyties asmenų porų ir jų vaikų civilinio statuso pripažinimą visose ES valstybėse, akivaizdžiai nepaisoma ten galiojančių įstatų. Dalis griebiasi už galvų. Mat tai - ne tik požiūrio klausimas, bet ir teisinis neatitikimas ir nuomonės paminimas. Žinoma, kad dalyje ES šalių nėra įteisinta nei surogatinė motinystė, nei santuoka tarp tos pačios lyties asmenų - tame tarpe jie netenka galimybės ir įsivaikinti. Tačiau tai netrukdo EK daryti puikiai „laužtą“ posūkį.
ES yra priėmusios skirtingus teisės aktus, susijusius su tos pačios lyties asmenų santuoka, įvaikinimu ir surogatine motinyste. Šiuo metu ES šalys, kurios yra įteisinusios tos pačios lyties asmenų santuokas - tai Airija, Austrija, Belgija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija, Prancūzija, Suomija, Švedija ir Vokietija[2]. Kitose ES šalyse, tokiose kaip Bulgarija, Kroatija, Vengrija, Latvija, Lenkija, Rumunija ir Slovakija, tos pačios lyties asmenų santuokos nėra įteisintos. Tiesa, kai kurios iš jų leidžia registruotą partnerystę, tačiau ne visos suteikia teisę įsivaikinti. Lietuvoje tuo tarpu neseniai diskutuota apie konservatorių iniciatyvą dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto tarp tos pačios lyties asmenų. Tačiau premjeras netruko pastoti tam kelią, pavadindamas šią iniciatyvą provokacija[3].
Komercinė surogatinė motinystė yra neteisėta visoje ES pagal Pagrindinių teisių chartijos 3 straipsnį, draudžiantį naudoti žmogaus kūną kaip pasipelnymo šaltinį. Visgi, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ir Portugalija leidžia neatlygintiną surogatinę motinystę tam tikromis sąlygomis.
Siūloma, kad tos pačios lyties asmenų poras ir jų vaikus pripažinti visoje ES. Tai - bandymas kištis į valstybių narių kompetenciją?
Atsiranda žmonių, tikinčių, jog šis sprendimas - ne kas kita, kaip prisidengimas skambiomis frazėmis žinant apie visas gresiančias pasekmes. Šįkart taikinys - į aukso popierį įvyniotas „lygiateisis“ žmonių judėjimas. Tačiau, geriau pagalvojus, juk niekas netrukdo gyventi vaikams, ir tam tikrai nereikia įteisinti tos pačios lyties asmenų porų.
Kol dalis internautų pliūpsta juokais, kiti neslepia įtūžio. Pastarieji sako, kad vaikų teisės - tai teisė augti pavyzdinėje šeimoje, žinant savo tikruosius tėvus. Tuo tarpu minėtas veiksmas prilygsta kišimuisi į valstybių narių kompetenciją ir mėginimui apeiti Konstituciją. Galutinį žodį tars ES Taryba Nacionalinių teisės aktų „skirtumus“ neva panaikinsiantis pasiūlymas kol kas riogso ant stalo. Galutinį žodį tars ES Taryba, tardamasi su Europos Parlamentu.
Kai kurie lietuviai diskutuoja, esą toks sąlygų keitimas galiausiai normalizuos daugelį gyvenimo aspektų, kurie iki šiol buvo nepriimtini - nuo, galbūt, musulmoniškų tradicijų pripažįstant kelias žmonas iki „queer šeimų”.
Pagal Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį bei Europos Sąjungos teisę, šeimos ir santuokos reglamentavimas priklauso išskirtinei valstybės narės kompetencijai. O tai reiškia, jog kiekviena ES valstybė narė pati sprendžia dėl santuokos apibrėžimo, šeimos teisės ir susijusių klausimų, tokių kaip tos pačios lyties asmenų santuokos ar partnerystės įteisinimas, įvaikinimo taisyklės ir surogatinė motinystė. Dargi tai reiškia, kad ES negali priversti valstybių narių priimti sprendimus dėl santuokos ar šeimos politikos reguliavimo[4].