Įvadas
Krikščioniškas požiūris į abortą yra grindžiamas Šventojo Rašto mokymais ir Bažnyčios tradicijomis, kurios pabrėžia gyvybės šventumą nuo pat prasidėjimo momento. Šiame straipsnyje nagrinėsime krikščionišką perspektyvą į abortą, apžvelgdami istorinį kontekstą, teologinius argumentus ir praktinius aspektus.
Krikščioniškas požiūris į gyvybę: istorinis kontekstas
Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Tuo metu, pagonių pasaulyje, kontracepcija, abortai ir kūdikių pametimas buvo visuotinai priimtini dalykai. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. Šių pažiūrų vystymasis maždaug nuo 150 m. po Kr. (Justinas Kankinys) iki 400 m. po Kr. (Jeronimas), prasidėjo, krikščionių bendruomenei ginant savo seksualinį gyvenimą bei elgesį su vaikais nuo neteisingų gandų.
Vėliau dauginimasis imtas laikyti vieninteliu santuokos tikslu, po to lytiniai santykiai, neskirti dauginimuisi šeimoje, buvo uždrausti ir kontracepcija prakeikta kaip žmogžudystės forma. Įtarų Bažnyčios požiūrį į lytinį gyvenimą ir jos priešiškumą kontracepcijai įtvirtino Augustinas. Jis teigė, jog seksas po nuopuolio visada turi „žiaurumo bei maištingo geismo atspalvį“. Jo manymu, jį pateisina tik dauginimosi funkcija. Viduramžių Bažnyčios įstatymas sutvirtino šią poziciją, paskelbdamas kontracepciją nusikaltimu.
Viduramžiais ir vėliau daugelis katalikų teologų toliau laikė kontracepciją žmogžudyste. Nors protestantai reformatai buvo įsitikinę, jog santuoka bei seksas, be dauginimosi, turi ir kitų funkcijų, jie nepanaikino kontracepcijos uždraudimo. Kalvinas pasmerkė „Onano nuodėmę“ (atsitraukimą, dar žinomą kaip coitus interruptus) kaip sąmoningai žmogžudišką. Liuteris manė, jog lytiniai santykiai yra sutuoktinių teisė, tačiau jis teigė, kad seksas ir dauginimasis neatskiriami. Kontrreformacijos metu ir po jos daug katalikų teologų pradėjo mokyti, kad seksas leistinas ir ne dauginimosi tikslais. Protestantai oficialiai draudė dirbtinę kontracepciją iki 1930 m., kai Lambeto konferencijoje anglikonų vyskupai panaikino draudimą. Tarp 1930-1960 m. jais pasekė ir kiti protestantų teologai, denominacijos bei tarybos.
Kai kuriuose neseniai vykusiuose protestantų debatuose kontracepcijos priemonių prieinamumas tapo socialinio ir globalinio teisingumo klausimu. Be to, diskusijose dominuoja intrauterinių spiralių, abortų ir ankstyvą persileidimą sukeliančių piliulių (RU 486) moralumo temos. Anksčiau vieningą katalikų poziciją taip pat pakeitė ginčai. Daugelis krikščionių - katalikų ir protestantų - mano, jog šeimos planavimo būdai gali būti dovana, kuria reikia džiaugtis ir išmintingai naudotis (net jeigu jie nesutaria, kurie iš tų būdų moraliai priimtini). Šiuolaikinė visuomenė linkusi išaukštinti seksualinį malonumą ir visiškai jį atskirti nuo lytinių santykių paskirties daugintis. Ištisus šimtmečius Bažnyčia teisingai suprato, jog tai turi pavojingų pasekmių. Krikščionys gali mokytis iš šimtmečius trukusio Bažnyčios akcentavimo, kad šeima yra vienintelis tinkamas kontekstas seksui ir kad visi seksualiniai santykiai yra susiję su dauginimusi.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Krikščioniški vaikų darželiai
Teologinis pagrindimas
Krikščioniškas požiūris į gyvybę remiasi įsitikinimu, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neįkainojama vertybė, didžiausias stebuklas ir slėpinys. Pats žmogus gali sukurti nuostabiausių kūrinių, tačiau įkvėpti jiems gyvybės nepajėgs. Mūsų galėjo ir nebūti, o mes esame, dirbame, kuriame, mylime vien dėl to, kad mūsų tėvai leido mums gimti.
Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. Jeremijo knygoje (Jer 1, 5) rašoma: „Tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“. Psalmėje 139 (Ps 139, 13-16) sakoma: „Tu sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. - Tavo akys matė mane dar negimusį“.
Šie tekstai rodo, kad Dievas pažįsta ir vertina žmogų dar prieš jam gimstant. Todėl krikščionys tiki, kad gyvybė prasideda nuo pat prasidėjimo momento ir turi būti saugoma bei gerbiama.
Bažnyčios mokymas
Bažnyčia visada griežtai pasisakė prieš abortus. Dar ankstyvaisiais amžiais krikščionys smerkė negimusių kūdikių ir naujagimių žudymą. „Didachėje“, viename seniausių krikščionių raštų, pasakyta: „Nežudyk negimusio vaisiaus (phothora) nei naujagimio“.
Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. enciklika Evangelium Vitae primena, kad gyvybė yra dovana ir kad abortas yra rimtas moralinis blogis. Bažnyčia pripažįsta, kad moterys, svarstančios apie abortą, gali jausti didelį spaudimą ir nerimą. Nors Bažnyčia griežtai pasisako prieš abortus, ji taip pat siūlo pagalbą ir paramą moterims, kurios susiduria su sunkumais nėštumo metu.
Taip pat skaitykite: Nuomonės apie gimdymą namuose
Kanonų teisė numato ekskomunikos bausmę už abortą arba tam pritarusiųjų (plg. kan.). Tai rodo, kaip rimtai Bažnyčia vertina šį klausimą.
Alternatyvos abortui
Krikščioniška perspektyva pabrėžia įsivaikinimo, kaip meilingos alternatyvos abortui, svarbą. Įsivaikinimas suteikia galimybę negimusiam vaikui gyventi ir augti mylinčioje šeimoje, o motinai - išvengti aborto traumos.
Krikščioniškos organizacijos teikia pagalbą ir paramą nėščioms moterims, kurios susiduria su sunkumais. Ši pagalba apima konsultacijas, apgyvendinimą, materialinę paramą ir informaciją apie įsivaikinimą. Svarbu, kad moterys jaustųsi remiamos ir turėtų galimybę priimti informuotą sprendimą.
Aborto pasekmės
Abortas ne tik nutraukia negimusio vaiko gyvybę, bet ir gali turėti rimtų pasekmių moteriai, jos šeimai ir visuomenei.
Aborto metu nužudyto vaiko broliams bei seserims irgi padaromos realios traumos. Nes čia kalbama apie reikšmingą praradimą. Egzistuoja tikras palankumas realiam asmeniui, kuris sąmoningai ar nesąmoningai egzistuoja tėvų ir šeimos narių sąmonėje. Pas tėvus irgi atsiranda prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę. Anksčiau ar vėliau tėvai turės atlikti gedėjimo darbą dėl savo praradimo, kurį sukėlė abortas. Jeigu jie to nepadarys, pamažu išsivystys simptomai, kurių priežastimi yra jų pačių vidiniai konfliktai.
Taip pat skaitykite: Darželio auklėtoja apie vaikų raidą
Netektis visuomet turi būti apverkta, bet gedėjimas yra sunkus darbas. Visa tai reikalauja laiko ir energijos, o žmonės, susiję su abortu, tiesiog neskiria tam nei laiko, nei energijos, arba tiesiog nesusimąsto, kad tai reiktų padaryti. Gedėjimo darbas yra visuomet sunkesnis, kai prarastas objektas suvokiamas dviprasmiškai ir kai kažkokiu būdu buvo prisidėta prie netekties. Jeigu bus nepakankamai gedima, nukentėjusioji dėl neįprastai didelio skausmo taps apatiška, baikšti, įsitempusi, dirgli ir pavargusi. Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją. Depresija gali sutrikdyti imuninę sistemą, todėl išauga infekcijų ir vėžio rizika.
Kai kaltė nepripažįstama ir problema nesprendžiama, pabunda vidinis impulsyvaus pirkimo, karštligiškos veiklos noras arba polinkis vartoti alkoholį ir narkotikus. Jeigu kaltė slopinama, tuomet ji tam tikru būdu racionalizuojama, kad būtų aplinkiniams labiau suprantama, nei sau pačiai. Jeigu kaltė prisiimama, ji skatina depresiją, kuri pasireiškia liūdesiu, verkimu, neigiamomis ir pesimistinėmis emocijomis. Kai kaltei suteikiama ypatinga reikšmė, moteris gali imti žaloti save pačią, pvz., persipjauti venas. Kaltė gali būti ir neigiama: „Aš to nepadariau. Aš nieko bloga nepadariau“. Kaltę galima nustumti į pasąmonę ir projekcijos būdu: „Jūsų gyvybės gynėjai man primeta kaltės jausmą“.
Viena psichologinio konflikto, kaip aborto liekamojo reiškinio, dalis yra tai, kad pastebima agresija sau. Primityvus mirties troškimas aborto metu vėl įgyja išraišką ir vėl gali būti pažadintas. Baimė dėl to gali būti tokia didelė, kad nuslopinamos visos saviraiškos formos. Agresija gali būti iškraunama arba projektuojama į kitus.
Kadangi visa aborto tema dažniausiai sukasi aplink vieną problemą: ar tai buvo trokštamas kūdikis, ar ne, tėvai dažniausiai į pirmą planą iškelia šį klausimą. Kai su tuo susiję suaugusieji apsvarsto visus „už“ ir „prieš“, dažnai atpažįstamas susvetimėjimo jausmas. Ji nebegali patikėti, kad ji yra jautri, mylinti ir rūpestinga moteris. Jos kaip moters savimonė yra sunaikinta. Kadangi ji vis dar bando būti moterimi, galbūt ji įsidarbins profesionalia aukle.
Tyrimai rodo, kad kažkada nutraukusios nėštumą moterys turi labai didelių problemų paimti ant rankų kūdikį ir yra visiškai nepasiruošusios jį nuraminti. Į bejėgio kūdikio verksmą jos dažniausiai reaguoja apatiškai, su baime ir/arba agresija. Kadangi tarp motinos ir vaiko yra silpnesnis ryšys, egzistuoja tikimybė, kad vaikas iš tėvų pusės patirs daugiau pykčio ir nesirūpinimo juo. Todėl tokie vaikai „įsikimba“ į motinas dėl motyvuotos baimės, o motinas vėlgi tai dirgina ir pažadina baimę jose.
Kadangi moteris negali išspręsti konfliktų po aborto, ji yra linkusi tragediją pakartoti, pasidarydama antrą abortą. Galbūt, nutraukdama nėštumą, ji pakartos žiaurų elgesį ir nesirūpinimą ja pačia vaikystėje. Taip pat yra tikimybė, kad ji kartoja savo motinos elgesį, norėdama išspręsti savo konfliktą.
tags: #krikscioniskas #nuomone #apie #aborta