Kodėl Vaikai Lieka Globos Namuose: Iššūkiai ir Perspektyvos

Nuo ankstyvos vaikystės gyvenimas daugeliui vaikų nešykštėjo sunkumų. Šeiminiai globos namai jiems suteikia ramų prieglobstį ir specialistų pagalbą, tačiau kelias savarankiško, savimi pasitikinčio žmogaus link išlieka duobėtas. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl vaikai vis dar lieka globos namuose, nepaisant vykdomų reformų, ir kokie iššūkiai bei perspektyvos laukia šių vaikų.

Vaikų Globos Sistemos Pertvarka: Žingsnis Į Priekį

Vaiko globos sistemos pertvarka, prasidėjusi 2014 m. ir trukusi dešimtmetį, formaliai baigėsi. Paskutiniai vaikų globos namai buvo uždaryti 2024 m. gruodžio pabaigoje Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose. Šios reformos tikslas - didelius vaikų globos namus perorganizuoti į mažus šeiminius namus, kuriuose gyvenimo sąlygos būtų kuo panašesnės į esamas šeimoje.

Sigita Ignatovičienė, socialinės globos paslaugas ir psichosocialinę pagalbą tėvų globos netekusiems vaikams teikiančios VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ direktorė, sako, kad šiam procesui reikėjo laiko, nes pertvarkos procesui darė įtaką daug nenumatytų atvejų ir nestandartinių situacijų. Pavyzdžiui, buvo sudėtinga rasti tinkamų namų ar butų, kuriuose pagal visus keliamus reikalavimus būtų galima apgyvendinti po 6-8 vaikus.

Esminiai Gyvenimo Šeimynose Privalumai

„Esminis gyvenimo šeimynose skirtumas nuo didelių globos institucijų yra tai, jog šeimynose gyvena mažiau vaikų, todėl kiekvienas vaikas yra matomas ir svarbus. Vaikams skiriama daugiau individualaus dėmesio, jie atlieka daugiau namų ruošos darbų, jiems pavedamos atsakomybės", - pertvarkos suteikiamus pranašumus dėsto S. Ignatovičienė. Tokios sąlygos užtikrina sėkmingesnę vaikų integraciją į visuomenę: jie turi daugiau galimybių ugdyti savo socialinius įgūdžius, išmokti rūpintis savimi ir ruoštis savarankiškam gyvenimui.

Sunkumai ir Iššūkiai Šeimynose

Pasak S. Ignatovičienės, nors situacija tikrai keičiasi į gera, šeiminiuose namuose gyvenantys vaikai patiria daug sunkumų. „Visų pirma turime suprasti, kad vaikai patenka į globos namus, turėdami skausmingų patirčių ir traumų, todėl sudėtinga per trumpą laikotarpį atkurti jų pasitikėjimą savimi ir aplinka. Tai labai sunkina jų gebėjimą megzti ilgalaikius santykius, prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Ir darbuotojai negali jiems atstoti tėvų, nes tai fiziškai neįmanoma, ir išgydyti jų traumų, kurios toliau veikia jų funkcionavimą ir apriboja integraciją į visuomenę", - pasakoja pašnekovė.

Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad psichologiškai itin sudėtingas laikotarpis globojamiems jaunuoliams yra perėjimas į savarankišką gyvenimą, sulaukus pilnametystės. Per gana trumpą laiką jie turi susitaikyti su pasikeitusiu statusu ir iš lydimų, aprūpinamų vaikų tapti finansiškai ir emociškai nepriklausomais visuomenės nariais. S. Ignatovičienė pabrėžia, kad sulaukę pilnametystės jaunuoliai automatiškai netampa pasiruošę savarankiškam gyvenimui. „Neretai šių jaunuolių branda vėluoja, tad jie yra lengviau paveikiami neigiamų aplinkos veiksnių, dažniau įtraukiami į nusikalstamas veikas. Tiesa, sistema šiuo metu suteikia palaikymą ilgesnį laiką nei anksčiau: jaunuoliai gali likti gyventi šeimynose ar atskirame palydimosios globos padalinyje, jeigu to nori ir sugeba laikytis susitarimų. Tokia galimybė suteikia jaunuoliams saugumo savarankiško gyvenimo pradžioje ir leidžia suformuoti trūkstamus savarankiško gyvenimo įgūdžius", - sako „Atsigręžk į vaikus“ direktorė.

Socialinių Įgūdžių Stoka: Barjeras Integracijai

Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė Vida Gudžinskienė jau ne vienus metus tiria socialinių įgūdžių reikšmę sėkmingai vaikų integracijai į visuomenę. Šiuo metu mokslininkė kartu su kolegomis iš Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Rita Raudeliūnaite, doc. dr. Justinu Sadausku ir dr. Dovile Lisauskiene vykdo projektą „Vaikų, esančių nuolatinėje globoje, socialinių įgūdžių ugdymas“. Šiuo projektu siekiama iš įvairių perspektyvų pamatyti, kas ir kaip ugdo vaikų, esančių nuolatinėje globoje, socialinius įgūdžius. Tyrėjai kalbasi su socialiniais darbuotojais, globėjais ir pačiais vaikais.

„Dokumentuose, strategijose pabrėžiama, kad labai svarbu įgalinti globojamus vaikus. Tačiau kaip tai padaryti, kaip juos įgalinti? Mano manymu, esminis atsakymas į šį klausimą yra socialinių įgūdžių ugdymas. Todėl atlikdami tyrimą domimės, kokie globojamų vaikų socialiniai įgūdžiai šiuo metu yra ugdomi, kurie iš įgūdžių lengviau pasiduoda, lengviau formuojami, o kurie sunkiau, kokių sunkumų kyla ugdant socialines vaikų kompetencijas. Kitas svarbus klausimas - kas vaikus ugdo, kokie specialistai ar institucijos bendradarbiauja, o kurių indėlio galbūt trūksta, pavyzdžiui, psichologai, vaiko teisių apsaugos specialistai, atviros jaunimo erdvės, mokyklos ar kt. Beje, pokalbiuose dažnokai neišgirstu minint būtent mokyklos socialinio pedagogo arba mokytojo vaidmens", - pažymi prof. V. Gudžinskienė.

Socialinių Įgūdžių Svarba

Ilgamečiai tyrimai rodo, kad institucinėje globoje esantys vaikai stokoja socialinių įgūdžių. Daroma išvada, kad tai trukdo jų socialinei įtraukčiai, gerovei ir savarankiškumui. Pasak mokslininkės, iki įkuriant šeiminius namus, globos sistema iš tiesų nebuvo labai palanki vaikų socialiniams įgūdžiams lavinti, tačiau šiandien situacija kur kas geresnė. „Reikėtų suprasti, kad vaikai į atskirtį patenka ne todėl, kad auga ne namie, o yra globojami. Atskirtį lemia ne pati globos sistema, o jų elgesys, t. y. nepakankamai iš(si)ugdyti socialiniai įgūdžiai. Problemų turinčiose biologinėse šeimose vaikai dažniausiai nebuvo mokomi šių įgūdžių, o jie labai svarbūs norint sėkmingai sąveikauti su kitais asmenimis, pasiekti sėkmę ir patenkinti socialinius poreikius", - teigia mokslininkė.

Profesorė sako, kad, apsigyvenus šeiminiuose namuose, globojamiems vaikams gali būti nauja daug mums įprastų dalykų, pavyzdžiui, kad galima bendrauti nerėkiant, neujant kito, mandagiai. Jie dažnai nėra turėję turiningo laisvalaikio, jiems sunkiai sekasi organizuoti, planuoti savo veiklas, kelti ateities tikslus ir jų siekti, ir t. t. Viso to išmokti užtrunka, tai yra net ne metų, o greičiausiai viso gyvenimo procesas. „Atsimenu vieną globojamą paauglę. Labai protinga, mokosi didesnius pasiekimus turinčių vaikų klasėje, bet bendraudama, staiga susierzinusi, užuot priėmusi konstruktyvų konflikto sprendimą, staiga parodo liežuvį", - apie nelengvą kelią kalba tyrėja.

Taip pat skaitykite: Sąžiningumo ugdymas vaikams

Teigiamos Pertvarkos Pasekmės

Pasak pašnekovės, vaiko globos sistemos pertvarka vaikų socialinėms kompetencijoms vystyti ir stiprinti sukūrė kur kas geresnes sąlygas, gerokai palankesnes, nei jos kada nors buvo ilguose globos institucijų koridoriuose. „Vaikai į šeiminius namus ateina užsisklendę, sužeistomis širdelėmis, jie nepasitiki suaugusiais žmonėmis, nes gyvenimas kol kas nedavė jokios progos pasitikėti. Taigi pradžia nelengva, bet šeiminė aplinka įgalina juos keistis, ir tai labai svarbu. Šeiminiuose namuose vaikai turi daugiau ir kokybiškesnių kontaktų vieni su kitais ir su jais besirūpinančiais socialiniais darbuotojais. Bendravimo ir bendradarbiavimo galimybės nepalyginti geresnės, dėl to pamažu tobulėja ir vaikų socialiniai įgūdžiai. Iš įvairių tyrimų, apklausų matome pozityvių poslinkių", - pasidžiaugia prof. V. Gudžinskienė.

Daugiau nei dešimt metų atliekamuose mokslininkės tyrimuose tik visai neseniai išryškėjo nauja globojamų vaikų savybė - jie pradėjo kalbėti argumentuotai. „Gebėti išreikšti konstruktyvią savo nuomonę labai svarbu daugelyje sričių. Šis įgūdis padeda surasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis ir spręsti konfliktines situacijas. Tyrimas rodo, kad vaikus reikšti nuomonę moko socialiniai darbuotojai, o palankias sąlygas sukuria nauja gyvenimo šeiminiuose namuose, mažose grupelėse, forma. Tokiuose namuose taisyklės ne nuleidžiamos iš viršaus, kaip dažnai būdavo didelėse globos institucijose, o dėl jų susitariama. Vaikai patys teikia siūlymus, diskutuoja, kaip jie šiuose namuose gyvens", - dėsto prof. V. Gudžinskienė.

Šeiminiuose namuose, pasak pašnekovės, vaikai apskritai daugiau bendrauja, kalbasi, todėl konfliktai neįsisenėja, jie mažesni, trumpalaikiai, kaip pasitaiko ir daugelyje įprastų šeimų. Sakykim, socialinė darbuotoja mokslininkei yra pasakojusi, kaip vienas vaikas savo budėjimo dieną virtuvėje neišplovė indų, dėl to kiti šeimynos nariai ant jo supyko. Tačiau konfliktą jie greitai išsisprendė paskatinti pasikalbėti: paaiškėjo, kad vaikas labai skuba į būrelį, o savo pareigas pasižadėjo įvykdyti sugrįžęs. Profesorę maloniai stebina, kad kartu su vaikais į gera keičiasi ir socialiniai darbuotojai. Jie prisipažįsta anksčiau buvę kategoriškesni, daugiau nurodinėdavo vaikams, tačiau pastebėjo, kad kur kas geriau veikia susitarimai, todėl vis dažniau naudoja šią praktiką.

Švietimo Įstaigų Iššūkiai

Nepakankami socialiniai įgūdžiai, prof. V. Gudžinskienės teigimu, taip pat labai dažnai lemia globojamų vaikų nesėkmes, konfliktus švietimo įstaigose. O tai daro įtaką jų akademiniams pasiekimams ir profesinei ateičiai. Pedagogai ar mokyklos administracija kai kuriais atvejais tokio vaiko mieliau renkasi „nematyti“ arba išvis neturėti bendruomenėje, nei ieško, kaip jam padėti. „Apie atskirtį iš pedagogų niekas nenori garsiai kalbėti, tačiau mano tyrimas atskleidžia, kad tokių atvejų, deja, pasitaiko. Juos liudija tiek globojami vaikai, tiek jų globėjai. Žinoma, yra ir gražių pavyzdžių, kai iškilus sunkumams klasės vadovas ir kiti mokyklos darbuotojai bendradarbiauja, tačiau taip būna ne visada. Socialiniai darbuotojai pasakoja, jog jeigu mokykloje vaikui nesiseka mokytis, o ypač jeigu esama elgesio ir emocijų valdymo problemų, jiems labai greitai pasiūloma ieškoti globotiniui kitos ugdymo įstaigos. Šeimose augantiems vaikams greičiausiai neskubama to pasiūlyti. Kai už vaiko stovi šeima, kuri dėl jo stengiasi, į jį palankiau žiūri ir švietimo bendruomenė. Globos sistemoje augantis vaikas visuomenei atrodo lyg ir niekieno, todėl dėl jo kai kuriais atvejais stengiamasi mažiau. Laimei, tokiais vaikais itin rūpinasi šeiminių namų socialiniai darbuotojai, dažnu atveju tik dėl jų pastangų vaikas, užuot priverstas išeiti iš mokyklos, gauna psichologo ar kitų konsultacijų", - dėsto prof. V. Gudžinskienė. Mokslininkė pabrėžia, kad yra ir rūpestingų švietimo bendruomenių. Be to, užgriuvus įtraukties procesui mokytojams pastarieji metai gerokai sudėtingesni. Reikia išties daug vidinių pedagogų išteklių, norint didelėse klasėse atliepti vaikų skirtingus poreikius ir jiems padėti.

Reikalingi Pokyčiai ir Tobulinimai

„Atsigręžk į vaikus“ direktorės S. Ignatovičienės teigimu, reikėtų teikti šiems vaikams daugiau specializuotų paslaugų: psichologų, psichoterapeutų, specialiųjų pedagogų konsultacijų. „Taip pat būtina kelti su šiais vaikais kiekvieną dieną dirbančių darbuotojų kvalifikaciją, kad jie būtų kompetentingi teikti pagalbą vaikams, patyrusiems traumų ir netekčių, dažnai turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo", - teigia pašnekovė.

Taip pat skaitykite: Simptomai ir būdai

Prof. V. Gudžinskienės manymu, svarbu nuolat kelti globojamų vaikų savivertę: dažnai jie tiesiog netiki galintys gerai mokytis, įveikti užduotį, įgyti specialybę. Kaip rodo atliekamas tyrimas, pasitikėjimo savimi stoka atsiskleidžia net paprastose kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, sprendžiant, kokius produktus išrinkti pietums visai šeimynai, kurioje gyvena. Vaikai nerimauja, kad kitiems neįtiks, kad jie supyks.

„Tu gali, tu sprendi ir tavo sprendimas yra teisingas - tokių žodžių globojami vaikai labai dažnai negirdi. Ypač mokykloje ir ypač kai jiems nesiseka. Kaip mes jaustumėmės, kaip mus tai motyvuotų dirbti, jeigu kasdien girdėtume priekaištus ir vos kartą per pusmetį nedidelį pagyrimą?" - palygina tyrėja. Mokslininkų atliekamame tyrime išryškėjo dar ir tai, kad vaikams trūksta vieno ar dviejų pastovių žmonių globos. Šeiminiuose namuose darbuotojų kaita gana didelė, vaikais kasdien rūpinasi pamainomis dirbantys darbuotojai. Kiekvienas iš jų turi savo auklėjimo, bendravimo stilių, todėl vaikams kartais sunkoka prie visų prisitaikyti. „Bet ten, kur darbuotojų komanda nesikeičia, padėtis yra gana gera, sudėtingiau, jei šeiminiuose namuose darbuotojai keičiasi. Lieka tikėtis, kad kaitos mažės, o nuolatinėje globoje esantys vaikai vis labiau pasitikės tiek suaugusiaisiais, tiek savimi", - viliasi profesorė.

Globėjų Patirtys ir Iššūkiai

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Dar niekada globėjai nebuvo taip supriešinti su visuomene kaip pastarosiomis dienomis. Visuomenei, kuri situaciją stebi tik iš šalies, sunku atskirti, kaip yra iš tiesų. Tuomet emocijos ima viršų, viešojoje erdvėje apie vaikų teises ginančias institucijas, o kartu ir globėjus, kalbama dažniausiai labai vienpusiškai. Daugelis žmonių nežino, kad laikino ir nuolatinio globėjo institucija apmokamu darbu tapo prieš kelerius metus, kai buvo nuspręsta atsisakyti vaikų namų, siekiant kuo mažiau traumuoti iš šeimų paimamus vaikus. Be tėvų globos vaikai lieka dėl įvairiausių priežasčių. Kur jiems dėtis, jei globėjo institucija taps visuomenės pasmerkta ir globėjų nebeliks? Kas globos vienišus, apleistus vaikus?

Kodėl Žmonės Tampa Globėjais?

• Vita: „Prieš gerus 20 metų buvome su vyru nuvykę į Vaikų teisių tarnybą ir ketinome įsivaikinti vaikiuką, taip norėdami pagelbėti nors vienam mažiukui, kuris gyveno kūdikių namuose. Tačiau tada mums nepavyko. Po kelerių metų mes patys nuvykome į Vaikų globos namus ir ėmėmės globoti savaitgaliais ir atostogų metu vaiką."
• Renata: „Norėjau padėti vaikams, kad jiems netektų gyventi vaikų namuose. Tikėjau, kad galiu padėti vaikui užaugti, kad namuose gėrybių turime pakankamai ir jų užtektų dar vienam vaikui. Esu ne kartą buvusi vaikų namuose, - vaikai ten nėra laimingi, jaučiasi vieniši. Ten mažai galimybių užmegzti artimus ryšius su suaugusiaisiais, būti paprasčiausiai išklausytiems. Jie ten tiesiog kovoja už būvį, nesijaučia saugiai, kaip kad mūsų biologiniai vaikai."
• Milda: „Sena, beveik romantiška istorija, kai dar dirbau mokytoja ir su vaikais lankėme globos namus. Pradinukė globos namų gyventoja nustebo, kad kiekvienas iš čia apsilankiusių vaikų grįš į skirtingus namus ir sėdės mamai ant kelių kiek norės. Buvo toks šokas!"

Globa: Darbas ar Gyvenimo Būdas?

• Vita: „Globa man nėra darbas, tai - gyvenimo būdas. Juk augindamas savo vaikus nesakai, kad dirbi, nes augini vaiką."
• Renata: „Globa - tai visų pirma gyvenimo būdas, pasakyčiau, kad tai - veikla, kuri yra tarpinė tarp tarnystės visuomenei ir darbo. Negaliu sakyti, kad laikinoji globa nėra darbas, nes valstybė mums patiki vaikus ir mes jai esame įsipareigoję, turime atsiskaityti, vykdyti duodamus nurodymus."
• Milda: „Globa - ne darbas, o gyvenimo būdas. Į darbą einama, o mes gyvename kartu su vaiku, kartu keliamės, kartu ruošiamės į mokyklą ir į darbą, kartu tvarkomės namus, nusistatome naujas taisykles, tariamės, ką veiksim."

Materialinė Parama Globėjams

• Vita: „Kaip nuolatinė globėja aš vaikams išlaikyti gaunu 304 eurus už vieną vaiką."
• Renata: „Mano, kaip laikinosios globėjos, atlygis yra apie 350 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius. Ši veikla apribojo mano galimybes užsidirbti savame darbe, teko labai susimažinti darbo krūvį, todėl gauti atlygį už globą man nėra gėdinga. Dar skiriami pinigai vaiko išlaikymui bei tikslinis priedas, mano atveju apie 415 eurų. Kiek žinau, kiekvienoje savivaldybėje mokama skirtingai."
• Saulė: „Mes vaikus globojame šeimynoje, kurią turėjome įkurti, kad galėtume auginti vienos globojamos mergaitės brolius ir seses (tuo metu šeimyną turėjo sudaryti bent 6 globojami vaikai). Kaip šeimynos mama, gaunu 600 Eur atlygį, nuo kurio susimoku mokesčius. Į rankas gaunu maždaug 420 Eur."
• Milda: „150 Eur - vaiko išlaikymui skirti pinigai, 150 Eur - parama globėjui (kad ir ką tai reikštų), plius 30 Eur vaiko pinigai, kaip kiekvienam Lietuvos vaikui. Parama globėjui nėra darbo užmokestis, nes darbo sutarties nėra, į būsimą pensiją neįsiskaičiuos ir t."

Aplinkinių Požiūris Į Globą

• Vita: „Paėmę globoti šiuos vaikus, sulaukėme labai daug ir įvairių reakcijų. Aišku, buvo smerkiančių, tačiau buvo ir palaikančių. Labai daug smerkimo sulaukėme, kai trečią vaiką paėmėme tiesiai iš gimdymo namų, nors jis ir buvo tos pačios šeimos. Mums buvo sakoma, kad nereikia savęs apkrauti ir kas iš tokio vaiko bus, kai „tokia“ mama pagimdė."
• Renata: „Anksčiau didžioji dalis pažįstamų vertino palankiai, domėjosi vaiko situacija. Tačiau pasitaikydavo ir neigiamų vertinimų. Pastebėjau, kad tie, kuriems trūksta pinigų, mano, jog tai daroma pasipelnymo tikslais, o tie, kurie pinigų turi pakankamai, galvoja apie garbę, gaunamą dėmesį. Pastaruoju metu žmonės sutrikę - žiniasklaidoje galima rasti globėjo instituciją šmeižiančių straipsnių, viešoje erdvėje pilna bjaurių komentarų."
• Ieva: „Aplinkiniai vertina įvairiai. Vieni sako, kad manimi didžiuojasi. Kiti klausia, kam man to reikia."
• Saulė: „Sulaukiame tik palaikymo, visi, kas pažįsta mūsų šeimą, džiaugiasi ir labai palaiko."
• Milda: „Gauname didžiulį palaikymą iš artimos aplinkos. Brolis ir brolienė, giminės, kolegos… Tai mūsų atrama ir palaikymas, reali pagalba, patarimai."

Globotinių Sveikatos ir Raidos Sutrikimai

• Vita: „Mūsų visi globotiniai turėjo labai rimtų sveikatos problemų ir, aišku, taip pat raidos problemų. Liūdniausia tai, kad nei soc. darbuotojai, nei Vaikų teisių specialistai mūsų globotinių net akyse nematė tuo laikotarpiu. Mes, aišku, nieko apie tas problemas nežinojome ir daugiau nei metus Vaikų teisių tarnybai įrodinėjome, kad tų problemų yra… Darome dėl jų viską, kas tik yra įmanoma Lietuvoje. Raida po truputį gerėja, sveikata taisosi, bet pagalbos iš institucijų, kai mums to reikėjo labiausiai, mes nesulaukėme."
• Renata: „Raidos sutrikimų vaikas neturėjo. Pradėjusi laikinai globoti, apie vaiką visai nieko nežinojau. Keliavome per gydytojus - pilnapadystė, širdies ūžesiai, visi dantys išgedę… Reikėjo logopedo paslaugų, korekcinės mankštos. Beveik šešerių metų vaikas kalbėjo labai neaiškiai, sunku buvo suprasti."
• Ieva: „Taip, mano vaikai turėjo raidos sutrikimų, buvo socialiai apleisti. Apie sutrikimus iš anksto nežinojau nieko. Gydėme, socializavome, vedžiojome pas įvairius specialistus."
• Saulė: „Sutikom auginti sutrikusios raidos dvimetę. Jai buvo nustatytos ir kelios šiek tiek gąsdinančios diagnozės. Taip pat kelis ūgtelėjusius vaikus, turinčius mokymosi sunkumų bei teigiamą tuberkuliozės mėginio tyrimą, silpną imunitetą (viena paaugliukė kone kiekvieną mėnesį gydėsi ligoninėje, kol augo vaikų namuose). Dabar visi vaikai yra sveiki, mokslo vidurkiai stebina ir džiugina. Mažoji per metus pasivijo bendraamžius."
• Milda: „Vaikas turėjo sutrikimų ir prieš globą, turi ir dabar. Pokyčiai didžiuliai. Kai kurios fizinės diagnozės tiesiog sunaikintos kryptingu darbu (masažai, mankštos, sanatorijos, baseinas), tačiau įgimtus dalykus ne taip lengva koreguoti, tad kai kuriuos sveikatos sutrikimus visada turės, ir su jais nuolat reikės dirbti, kitaip bus aštrus blogėjimas. Raidos atsilikimą turėjo nemažą, 4,5 metų vaikas dar netarė kai kurių balsių, prieš mokyklą buvo prognozuojama, kad nei skaitys, nei rašys. Vis dėlto su logopedų, spec. pedagogų ir giminės pagalba (ačiū Dievui, daug pedagogų) daug dalykų pasivijome, vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, pagal pažangumą yra netgi klasės viduryje, tiesa, kai kuriems dalykams reikalinga spec."

Gyvenimo Pokyčiai Šeimoje Pradėjus Globoti

• Vita: „Pradėjus globoti, mūsų gyvenimas apsivertė visiškai. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo 2 mažamečiai vaikai. O antra, tai buvo baisiai iškankinti vaikai, kurie bijojo užsimerkti, nes galvojo, kad mes pradingsime. Mes, ėmęsi globos, praradome atostogas, nes globos pinigų neužteko specialistams apmokėti, teko naudoti savo lėšas. Taip pat reikėjo supirkti visus reikalingus daiktus, kurie nemažai kainavo."
• Renata: „Taip, gyvenimas pasikeitė - teko pradėti mažiau dirbti (beje, mano darbas man malonus), atsisakyti koncertų, spektaklių, pasisėdėjimų su draugais, pramogas teko derinti prie vaikų. Iš naujovių paminėčiau naujas pažintis globėjų bendruomenėje - tai nuostabūs žmonės, iš kurių norisi mokytis. Taip pat gavau daug naujų patirčių, teko prisiliesti ir prie tos visuomenės dalies, iš kurios vaikai papuola globon, - apie ją mažai žinojau."
• Ieva: „Gyvenimas labai pasikeitė, parsivežus į namus mažą vaikutį. Teko visą dėmesį sutelkti į jį, mesti darbą, atsisakyti kelionių, vakarojimų su draugais, ekspromtinių išvykų. 10 metų niekur nebuvom išvykę dviese su vyru."
• Saulė: „Pasikeitė viskas. Gyvenimo tempas, namų erdvės „sumažėjo“, atsirado daugiau streso ir atsakomybės."
• Milda: „Žinoma, pasikeitė visiškai, kaip ir kiekvienos šeimos, kurioje atsiranda vaikų. Mums pasikeitė dar daugiau, nes turėjome daug „namų darbų“, skirtų spec. pedagogo, tad vakare valandą skirdavome ir „žaidimams“ su užduotėlėmis."

Poveikis Biologiniams Vaikams

• Vita: „Taip, turime dabar jau suaugusius vaikus. Tuo metu, kai pradėjome globą, jie buvo šiek tiek vyresni nei 16 metų… Juos ši globa labai paveikė, nes ir jų įprastas gyvenimas staiga pasikeitė. Viskas pradėjo suktis apie tuos du atkeliavusius vaikus. Juk jie, matydami kaip sunku yra su tais vaikais, stengėsi nors kažkuo padėti."
• Renata: „Turiu du vaikus, sūnus jau savarankiškas, o dukra buvo aštuonerių. Jaunėlė prisirišo prie mūsų laikinosios globotinės, pasiilgsta, kadangi bendravimas, globai pasibaigus, nenutrūko, džiaugiasi, kai ši atvyksta į svečius. Dukrai teko staiga subręsti, ji nebeteko galimybės būti mažiausia šeimoje, nebegaudavo tiek dėmesio, kaip iki tol, prarado jai svarbią ramybę, galimybę pabūti vienai."
• Ieva: „Turiu du suaugusius biologinius vaikus. Jei iš pradžių buvo šiokio tokio nesupratimo ir pavydo, tai dabar mažieji tapo broliais ir sesėmis."
• Saulė: „Turiu tris biologinius vaikus, du iš jų jau suaugę. Manau, tai, kad jie augo tokiomis aplinkybėmis, labai paveikė jų charakterius ir požiūrį į gyvenimą. Vaikai užaugo empatiški, pastebintys tą, kuriam reikia pagalbos, jie mus labai palaiko ir rūpinasi savo nebiologiniais broliais ir sesėmis."

Santykiai Su Biologine Šeima

• Vita: „Biologinė mama nerodo noro bendrauti su vaikais, nors ir vaikai to nenorėjo, o netgi jos bijojo. Telefonu bendraujame su vaikų teta, bet didelio noro iš vaikų giminių nejaučiame."
• Renata: „Labai skatinau bendravimą su mama, - vykdavome į susitikimus, darydavome mamai dovanėles, piešdavome piešinius. Mama visada galėjo paskambinti savo vaikui. Apie mamą niekada neatsiliepdavau neigiamai, gal dėl to mūsų bendravimas nenutrūko net ir vaikui grįžus į šeimą."
• Ieva: „Deja, su biologiniais vaikų tėvais ryšys visiškai nutrūkęs. Tie žmonės gyvena asocialiai ir vaikai jiems nebeįdomūs."
• Saulė: „Bendrauju su visų vaikų tėvais, labai skatinu juos bendrauti, stengiuosi išgydyti juos nuo nuoskaudų ir pykčio, kurį jautė savo gimdytojams dėl patirtų skriaudų. Tai be galo svarbu ir vaiko savivertei, ir identitetui."
• Milda: „Nebendraujame. Tėvas vaiko atsisakė, motina „tvarkosi gyvenimą“ jau 10 metų. Kurį laiką bendravome tik su globos namų auklėtoja Genute, vaikas jos ilgėjosi, tad skambindavome ir kalbėdavosi."

#

tags: #kodel #vaikai #pateke #i #globos #namus