Vaikystėje knygos atveria duris į magiškus pasaulius ir formuoja vertybes, mokydamos svarbiausių gyvenimo tiesų. Tačiau ne visos vaikiškos knygos turi gilią prasmę ar vertingą žinutę. Skaitant kartu su vaikais, svarbu aptarti veikėjų sprendimus, klausti jų nuomonės ir skatinti diskusijas apie tai, kas knygoje vyksta.
Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip efektyviai bendrauti su vaikais, kad jie klausytų, remiantis knygų apžvalgomis ir psichologų įžvalgomis. Aptarsime, kaip knygos gali padėti vaikams suprasti draugystės, drąsos, užsispyrimo ir gerumo svarbą, ir kaip tėvai gali skatinti vaikų savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi.
Knygų svarba vaiko raidai
Vaikystėje knygos atveria duris į magiškus pasaulius ir formuoja vertybes, mokydamos svarbiausių gyvenimo tiesų. Vienas ryškiausių kūrinių - L. Ši istorija - ne tik pasaka apie nuotykius, bet ir pamoka apie draugystę, drąsą, gerumą ir svajones. Kiekvienas knygos herojus simbolizuoja tam tikrą savybę, kurios vaikams svarbu išmokti - Kaliausė nori išminties, Medkirtys siekia jausti meilę, o Liūtas trokšta drąsos. Tačiau kelionės metu jie supranta, kad visos šios savybės jau yra jų viduje.
Svarbiausia, kad vaikas knygą ne tik klausytų, bet ir suprastų jos esmę. Nors „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ turi nemažai teksto, jo nuostabios iliustracijos padeda vaikui susidomėti ir išlaikyti dėmesį. Kai knyga turi tiek daug vertingų pamokų, svarbu ją skaityti taip, kad vaikas kuo daugiau suprastų ir įsimintų.
Vaikiškos knygos su vertybėmis - tai daugiau nei tik pasakos prieš miegą. Jos padeda vaikams suprasti draugystės, drąsos, užsispyrimo ir gerumo svarbą.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Knygos darželio auklėtojams
Kaip knygos formuoja vaikų pasaulėžiūrą ir emocinį intelektą?
Ne visos vaikiškos knygos turi gilią prasmę ar vertingą žinutę. Skaitant kartu su vaikais, svarbu aptarti veikėjų sprendimus, klausti jų nuomonės ir skatinti diskusijas apie tai, kas knygoje vyksta.
"Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų" apžvalga
"Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų" - tai praktiškas ir aiškus gidas tėvams, norintiems efektyviai bendrauti su savo vaikais. Gausybė aprašymų, pavyzdžių ir iliustracijų suteikia tėvams galimybę praktiškai pritaikyti naujas žinias - mokytis kalbėti su vaikais ir spręsti problemas. Tai knyga, kuria galima naudotis individualiai arba analizuoti grupėse. Joje aprašomi būdai yra tinkami bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais. Jau klasika tapęs kūrinys ir šiandien yra toks pat aktualus ir naudingas, kaip ir tada, kai prieš trisdešimt metų buvo išleistas pirmąkart.
Adele Faber ir Elaine Mazlish - visame pasaulyje pripažintos, galybę apdovanojimų pelniusios suaugusiųjų ir vaikų santykių ekspertės. Jų paskaitų ir mokymo programų išklausė tūkstančiai įvairiausių žmonių grupių, jųdviejų knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų, jų parduota virš trijų milijonų egzempliorių.
Psichologės Monikos Matonytės įžvalgos
Psichologės teigimu, šioje knygoje pateikiami aiškūs ir praktiški patarimai tėvams, kaip išmokti efektyviau bendrauti su savo vaikais ir skatinti jų savarankiškumo įgūdžius, o ne nuolat galvoti ir spręsti už jį. Tai - aktualus ir naudingas auklėjimo gidas visiems tėvams nepriklausomai nuo jų vaikų amžiaus, kuriame aprašomi įvairių problemų sprendimo būdai (nuo nesusikalbėjimo, emocinės savijautos įtakos bendravimui su kitais, empatijos trūkumo, mokymosi sunkumų).
Kaip ugdyti 3-7 m. vaikų savarankiškumą
Vienas pagrindinių tėvų vaidmenų - padėti vaikams nuo jų atsiskirti ir tapti savarankiškomis asmenybėmis, kurios vieną dieną galės priiminėti sprendimus be jų pagalbos. Leidžiant jiems patiems tvarkyti savo reikalus, spręsti problemas ir mokantis iš savo klaidų.
Taip pat skaitykite: Pasaulio paslaptys per eksperimentus
Kodėl tėvai dažnai yra linkę slopinti vaiko savarankiškumą?
Kiekvienas tėtis ir mama yra žmogus, turintis savo jausmus, mintis, įpročius, kurie ir „pakiša koją“ norint susikalbėti su vaiku. Vaiko savarankiškumo slopinimas gali būti tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, tik pastarąjį sunkiau pastebėti. Tėvais tampama visuomenėje, kuri turi tam tikrą gyvenimo ritmą ir taisykles. Kartais tėvai siekdami nepasirodyti „neišmanėliais“, kad nespėja laiku į darbą ar nesugeba nuraminti vaiko parduotuvėje, sąmoningai padaro tam tikrus, kasdienius dalykus už vaiką.
Pavyzdžiui, knygoje pateikiama batų rišimo situacija yra viena dažniau pasitaikančių ir puikiai iliustruojanti tiek sąmoningus tėvų veiksmus - jie užriša batus, nes tiesiog skuba į darbą arba vaikas dar nėra išmokęs, tiek nesąmoningus - kuomet jie nori tai padaryti iš didelės meilės, noro padėti ar baimės, kad jis pravirks, kai jam nepasiseks. Ir kol tėvai savyje neatras aiškių priežasčių „kodėl gi vaikas negali pats to padaryti pats?“, tol jo savarankiškumo augimui bei susikalbėjimui tarpusavyje kils kliūčių. Tobulos mamos tikrai nėra tos, kurios sprendžia ir galvoja už vaiką, o tos, kurios sudaro vaikui sąlygas augti. Ir augti plačiąja prasme - atlikti veiksmus, galvoti, jausti, klysti, kreiptis pagalbos - ir visą tai daryti savarankiškai.
Trys patarimai, kaip skatinti 3-7 m. vaiko savarankiškumą
Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams ir tėvams tenka susidurti su keliais esminiais pokyčiais vaiko gyvenime - darželiu ir mokykla. Trys patarimai, kurie bus naudingi:
- Išmokykite vaiką susitvarkyti savo „darbo“ vietą. Pradžioje tai bus žaislų dėžė, vėliau kuprinė ir stalas.
- Leiskite jam pačiam rinktis drabužius ir vis dažniau rengtis pačiam. Savaitgaliais ar turint daugiau laisvo laiko leiskite jam pačiam apsirengti nuo galvos iki kojų, o padėkite tik prašomi.
- Mokykite dalytis daiktais. Šis įgūdis padės išvengti konfliktų ne tik namuose, jei yra sesė ir brolis, bet ir darželyje bei mokykloje. Be to, būtent vaikas, kuris moka dalytis, lengviau socializuosis ir susiras draugų. O tai džiugins ir jus, ir vaiką.
Pagrindinės klaidos, kurias daro tėvai slopindami vaiko savarankišką elgesį
Viena iš pagrindinių klaidų, kurias daro tėvai ugdydami vaiko savarankiškumą yra jų pačių kantrybės trūkumas ir skubėjimas. Dažnai nebeišlaukdami, kol mažieji patys išmoks ar padarys vieną ar kitą veiksmą, tėvai padaro jį už vaiką. Susidūrus su panašia situacija dar kartą tėvai netgi pradeda reikšti pyktį ir nepasitenkinimą, dėl vaiko lėtumo. Tėvai yra tie, kurie gali parinkti tinkamą laiką mokytis naujo, savarankiško vaiko elgesio. Jeigu vaikas taip greitai neapsirengia, kad būtų spėjama į darbą, galbūt verta pakelti vaiką anksčiau, o ne išlieti savo jausmus ant jo.
Kiti tėvai pasirenka dar kitokį variantą - neleidžia vaikui net bandyti, kad jis nepatirtų nesėkmės. Ši tėvų klaida slopina ne tik vaiko savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savo jėgomis, ugdo baimę bandyti. Leidimas patirti nesėkmę bei tolimesnis jos aptarimas parodo vaikui, kad jūs juo tikite ir padėsite net jei jam nesiseks. Vaiko požiūris į save tokiame amžiuje vis dar glaudžiai susijęs su tuo, kaip jūs jį „matote“. Taigi, jeigu tėvams po kelių nesėkmių vaikui norisi „priklijuoti“ nevykėlio etiketę, verta prisiminti, kiek patys yra klydę ir kokią tuomet etiketę jie gautų iš vaiko?
Taip pat skaitykite: Knygos evoliucija
Trečioji, ne mažiau svarbi, klaida - vaiko savarankiškumo „nurašymas“, kuomet galvojama, jog jam dar ne laikas mokytis tam tikro įgūdžio ir kad „jis dar tikrai nepajėgus“. Tokia nevykėlio etiketė yra dar blogesnė, nei tokia, kuri gali būti „prilipdyta“ po kelių nesėkmingų bandymų, nes tuomet vaikas niekada negauna galimybės spręsti pats. Ugdoma visiška priklausomybė nuo tėvų, kuri ateityje trukdo formuotis vaiko savęs suvokimui ir tikėjimu savo jėgomis.
Kaip paaiškinti vaikui, kad nuo šiol jis kažką gali pamėginti daryti pats?
Trejų metų vaikas, remiantis E. Eriksono teorija, yra „jau toks didelis“, kad suvokia save, kaip atskirą asmenybę. Šiuo periodu pradeda formuotis jo valia, gebėjimas išlaukti, kol norai bus patenkinti arba pats galės juos išpildyti. Į pasakymą „tu jau pakankamai didelis pats klotis lovą, pavalgyti ar apsirengti“ vaikai gali reaguoti su baime vien todėl, kad tokioje situacijoje atrodo, jog jie paliekamas vieni. Nors tėvai ir nori perteikti savo pasitikėjimą vaiku, bet svarbu tai atspindėti savo žodžiais. Pavyzdžiui, „Aš matau, kad tau jau pačiam pavyksta pasikloti lovą. Tikiu, kad tu jau pakankamai didelis nuo šiol pats tai daryti.“ Galima pridurti, kad vaikas visada gali paprašyti jūsų padėti, bet kiekvieną kartą to kartoti nereikėtų. Tokie paskatinimai turi būti išsakomi trumpais sakiniais ir apgalvoti, būtent tai pabrėžiama ir šioje A. Faber ir E. Mazlish knygoje. Svarbu nepamiršti, kad vaikas „tampa didelis“ laipsniškai, taigi nereikėtų to tikėtis iš karto.
Kaip skatininti vaiko savarankiškumą mokantis?
Vaiko savarankiškumui vystytis visada padės teigiamas tėvų dėmesys. Tai yra, kai tėvai tiki ir padrąsina vaiką pačiam pabandyti atlikti užduotis. Taip pat kai pabrėžia sėkmingus pasiekimus, o ne padarytas klaidas. Pavyzdžiui, galima susitarti, kad kiekvienos savaitės ar mėnesio gale lauks didesni paskatinimai - išvyka su visa šeima kartu, žaidimų ar filmų vakaras, kuomet vaikas nuspręs, kokia veikla bus vykdoma. Tokiais paskatinimais vaikas jaučiasi drąsinamas ir mokosi. Be to, tėvai padeda vystytis jo kūrybiškumui ir suteikia dalį atsakomybės už tokį įprastą dalyką, kaip šeimos laisvo laiko planavimas kartu. Siekiant vaiko savarankiškumo praverčia įvairūs žaidimai ir mokymasis per juos. Tarkime, galima pažaisti su vaiku mokyklą namuose, apsimesti gamtos tyrėjais leidžiant laiką gamtoje ar finansininkais einant į parduotuvę.
Korepetitoriai: pagalba ar "meškos paslauga"?
Korepetitorius pats savaime nėra problema, nes tai kitas suaugęs žmogus, kuris gali padėti vaikui įsisavinti reikiamus įgūdžius tada, kai negali tėvai. Pavyzdžiui, Lietuvoje „Big Brothers Big Sisters“ vykdomos programos, Kaune žinomos „Didysis draugas“ pavadinimu, savanoriai yra savotiški korepetitoriai mokydami vaiką pritaikyti savo socialinius įgūdžius ir kurti santykius su kitais. Tėvai į šią programą atveda vaikus norėdami jiems padėti tapti savarankiškesniems, mažiau priklausomais nuo jų pačių. Mano nuomone, tėvai kurie naudojasi korepetitorių paslaugomis yra netgi atviresni pagalbai iš šalies. Jiems tikrai prireikia laiko pripažinti sau, kad patys negalės padėti savo vaikui, be to,dar tenka surasti specialistą ir jam mokėti.
Su korepetitoriumi vis tiek vaikas dirba pats, savarankiškai. O „meškos paslauga“ iš tėvų pusės būtų matyti, kad vaikui nesiseka, jis tingi mokytis vieno ar kito dalyko ir padaryti namų darbus už jį.
Pasekmės slopinant vaiko savarankiškumą
Jeigu ankstyvoje vaikystėje buvo slopinamas vaiko savarankiškumas, paauglystėje tokiam žmogui gali kilti nepasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis problema. Jis gali tapti uždaras, turintis daug baimių, jam gali būti sunku priimti sprendimus. Taip pat paauglystėje gali išryškėti „maištaujantis“ elgesys, kuriuo siekiama kompensuoti iki šiol neišugdytą savarankiškumą, t. y. parodyti tėvams, kad jis gali įvykdyti tai, kas jam buvo neleidžiama, siekiant savo autonomiškumo visais susigalvotais būdais. Savarankiškumo trūkumas gali atsispindėti skirtingais aspektais (nuo pasimetimo ir baimės iki agresyvios ir perdėtos kontrolės) įvairiose gyvenimo sferose: santykiuose su bendraamžiais, kitais suaugusiais žmonėmis, laiko ir karjeros planavime.
Suaugusiam, kuris stokoja išugdyto savarankiškumo, pagrindinė problema - žema savivertė, nuolatinės abejonės savimi. Ji gali pasireikšti daugelyje sričių, pavyzdžiui: santykiuose gali pasireikšti priklausomybė nuo kito žmogaus arba perdėta kito žmogaus kontrolė. Kitas žmogus gali būti partneris arba netgi vienas iš tėvų, iš kurio jis nuolat gauna pagalbą. Darbe gali trūkti įgūdžių dirbti vienam arba prisiimti atsakomybę už individualias užduotis. Siekiant karjeros gali pasireikšti didesnių ambicijų baimė, nemokėjimas nusimatyti tikslų, priimti svarbių sprendimų.
Ar dabartiniai vaikai yra savarankiškesni?
Atsakyčiau, kad atvirkščiai - dabartiniai vaikai yra mažiau savarankiški nei buvo prieš 10-20 metų. Tačiau tai lemia ne tik tėvų auklėjimas, bet ir pasikeitęs pasaulis, visuomenė, įstatymai ir netgi reikalavimai mokyklose. Šiuolaikiniams tėvams kyla nemažai iššūkių, kaip susitvarkyti su visais esamais reikalavimais: nepalikti vaikų vienų, išmokyti kalbėti, rašyti, skaityti dar prieš mokyklą ir atlikti visus kitus - ne tik tėvų - vaidmenis,. Šiuolaikiniai vaikai irgi „nepėsti“, jie labai greitai įsisavina informaciją ir mokosi iš pavyzdžių. Matant šalia nuolat stresuojančius tėvus, nemokančius atsipalaiduoti ir besistengiančius neklysti, nenuostabu, kad jie perima šį pavyzdį. Moksliniai tyrimai miglotai atsako į šį klausimą, taigi, manyčiau, kad savarankiškumas ir žalingas perfekcionizmas yra susijęs su modeliu, kurį vaikai mato šeimoje ir iš kurio mokosi.