Po septynių Gavėnios savaičių, kupinų ramybės ir susilaikymo, ateina Velykos - gražiausia ir prasmingiausia pavasario šventė. Vieniems tai atgaiva ir atgimimas po žiemos, kitiems - minčių, sielos ir kūno apsivalymas bei Kristaus prisikėlimo minėjimas, o tretiems - darbymečio ir pasipelnymo metas. Ši šventė kiekvienam prasminga tiek, kiek mes perprantam jos esmę ir įsileidžiame ją į savo širdis. Šiame straipsnyje panagrinėsime kiaušinio, kaip Velykų simbolio, reikšmę liturgijoje, tradicijas ir simboliką.
Velykų Simboliai: Nuo Margučio Iki Avinėlio
Nuo senų senovės, kai lietuviai dar buvo medžiotojų ir žvejų tauta, po ilgų gavėnios savaičių, kai žmonės pabaigdavo savo maisto atsargas, juos gelbėdavo miškas: pavasarį laukiniai paukščiai pradėdavo dėti margus kiaušinius, tad mūsų protėviai rinkdavo juos ir taip išsimaitindavo. Vėliau, kai žmonės praturtėjo, per pirmąją pavasario šventę tapo tradicija marginti naminių paukščių kiaušinius. Ši tradicija išliko iki mūsų dienų, ir margučiai tapo vienu pagrindinių Velykų simbolių.
Atsiradus krikščionybei, gražiausioji pavasario atbudimo šventė buvo sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Tačiau bažnyčioje apie margučius nekalbama, čia yra kitas simbolis - Dievo avinėlis, tikrasis krikščioniškasis Velykų simbolis.
Varpai ir Pasiruošimas: Kūno ir Dvasios Apsivalymas
Kitas Velykų simbolis - varpai. Anksčiau po Užgavėnių bažnyčių varpai nutildavo, o per Velykas jų gausmas pažadindavo Prisikėlimui ir paskelbdavo džiugią naujieną apie prisikėlusį Kristų. Per septynias tylos savaites žmonės jų pasiilgdavo, tad gausmas pradžiugindavo širdis.
Svarbus būdavęs ir ruošimasis Velykoms. Po verbų sekmadienio prasidėdavo „šluotos šokiai“. Iki Didžiojo ketvirtadienio žmonės stengdavosi susitvarkyti tiek aplinką, tiek namus, nes šventę dera sutikti apsišvarinus. Ketvirtadienį eidavo į pirtį. Taip, apsivalius ir dvasiškai, ir kūniškai, buvo ruošiamasi priimti maistą. Be to, švarus turi nueiti į bažnyčią, atlikti išpažintį - tai dvasios apsivalymas. Velykos - visiško apsivalymo ir atsinaujinimo šventė. Tai tęsiasi nuo senovės iki dabar. Ir prasminga tai yra tiek, kiek žmogus tuo tiki.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Margutis - Laiškas Žmogui: Simbolika ir Ritualai
Per Velykas būdavę daug ritualų - kiaušinių marginimas, dalijimasis jais, daužymas ir valgymas - visa tai turėjo didelę prasmę. Margučių raštai, jų spalvos turėdavo tam tikras reikšmes, jie buvo savotiškas laiškas žmogui, kuriam margutis skirtas. Tai lyg žmogaus santykių su kitu žmogumi išreiškimas. Kiaušinius dažydavo ne Velykų dieną, o iš anksto. Kiekvienas, margindamas kiaušinį, žinodavo, kam jis bus skirtas. Velykų rytą ant šventinio stalo margučių nebūdavę gausu. Kai kur vieną margutį motina padalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo žmonių.
Kiaušinių mušimas - tai gyvybės atidarymas, todėl būdavę svarbu, su kuriuo žmogumi tai daryti. Vaikai per Velykas lankydavo savo krikšto tėvus - krikštatėvių ir krikštavaikių santykiai buvo labai artimi. Margučių iš krikštatėvių vaikai laukdavo iki pat paauglystės. Kiaušiniauti eidavo vaikai iki 7-8 metų. Atėjęs į svečius vaikas, jei mokėdavo, pasakydavo trumpą eilėraštuką, po to įsikišdavo pirštą į burną ir laukdavo: tai reiškia, kad reikia duoti vieną margutį. Kiek burnoje pirštų, tiek vaikas prašo kiaušinių.
Kiaušinių Ridenimas ir Šeimos Tradicijos
Be kiaušinių, ant Velykų stalo dėdavo veršio kumpį - tuo metu kaip tik veršiuodavosi karvės. Seniau per šias šventes nevalgydavo paukštienos - tai padėkos ir pagarbos paukščiams išreiškimas, kadangi jų dėka motinos galėdavo išmaitinti vaikus.
Pirmąją Velykų dieną svečiai nelaukiami. Jei koks nesusipratėlis tą dieną užsukdavo, jam duodavo utinėti kailinius - atseit, ko tokią dieną drumsti šeimos ramybę. Antrą Velykų dieną jau būdavo einama į svečius. Ant kalnų ar piliakalnių vykdavo kiaušinių ridenimo varžybos. Jose dalyvaudavo tik vyrai ir jauni vaikinai. Jei jaunuolį vyrai priimdavo į kompaniją, tai reikšdavo savotišką įšventinimą į vyrus. Vaikai, vadovaujant tėvui, kiaušinius ridinėdavo namuose. Jokių žaidimo taisyklių nebūdavę - jas susigalvodavo patys.
Tikėjimas Pomirtiniu Gyvenimu: Velykų Prasmė Krikščionims
Kiaušinis - gyvybės simbolis, tai siejama su Kristaus paguldymu į kapą. Kai viščiukas sutrupina lukštą ir išsirita - jis ateina į gyvenimą. Kristaus prisikėlimas - tarsi to lukšto įveikimas. Tai lyg perėjimas iš vienos formos į kitą, ir simbolizuoja, kad gyvybė nugali mirtį.
Taip pat skaitykite: Receptas: įdaryti kiaušiniai
Krikščionys tiki, kad su mirtimi gyvenimas nesibaigia. Prisikėlimo džiaugsmas - tai džiaugsmas mumyse dėl to, kad Kristus nugalėjo mirtį. Tai, kad jis prisikėlė, suteikia viltį, kad ir aš po mirties gyvensiu kitokį gyvenimą. Geroji naujiena - viltis, kad gyvensiu amžinai, todėl Velykos - visiškas gyvenimo pilnatvės įprasminimas.
Kristus teigė, kad jis atėjo tam, kad mes apsčiai turėtume gyvenimo. Egzistavimas dar nieko nereiškia. Svarbu, kad mumyse būtų gyvenimo džiaugsmas, kad jis turėtų prasmę, kad mes iš tikrųjų džiaugtumės tuo, kad gyvename. Todėl Velykos ir yra viso žmogaus gyvenimo apvainikavimas. Kiekvienas sekmadienis yra savotiškos Velykos, nes tada paminim Kristaus prisikėlimą.
Atleidimas Visiems: Dvasinė Laisvė ir Susitaikymas
Hebrajiškai Velykos reiškia perėjimą iš vergijos į laisvę, išsivadavimą. Kristaus atėjimas - perėjimas iš nuodėmės vergijos į dvasinę laisvę. Geroji naujiena yra tai, kad per Kristų mes galime išsivaduoti iš visų mus slegiančių nuodėmių. Mes galime pradėti naują, gražų, laisvą gyvenimą.
Kiekviena šventė žmonėms brangi savaip. Sausio 13-oji brangi tiems, kurie neteko savo artimųjų, paaukojusių gyvybę už tėvynės laisvę. Velykos krikščionims ypač brangios tuo, kad Kristus paaukojo savo gyvybę dėl žmonių. Nesvarbu, kokios tavo nuodėmės, kiek jų, bet Kristus paliko viltį, kad jei juo tikėsi, bus atleista.
Kristaus mokinys Judas, išdavęs jį už pinigus, negalėjo patikėti, kad jam bus atleista, todėl pasikorė. Petras išdavė Kristų tris kartus, bet paskui labai atgailavo, ir Kristus ne tik atleido jam, bet ir patikėjo bažnyčios vadovo raktą. Tai reiškia, kad Kristus atleidžia visiems, kad ir kokie jie būtų - svarbu dėl savo nuodėmės gailėtis. Mes patys kartais sau negalime atleisti, o Dievas mums atleidžia. Tai ir yra ta Geroji naujiena, Velykų džiaugsmas ir slėpinys. Švęsti - gyventi taikoje su savimi, su savo artimaisiais ir su Dievu. Čia yra Velykų šventės prasmė.
Taip pat skaitykite: Kepto kiaušinio nauda sveikatai
Didžioji Savaitė: Pasninkas, Nusižeminimas ir Šviesa
Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąja. Jos metu paminimi visi įvykiai iki Prisikėlimo. Didžiojo ketvirtadienio esmė - paskutinė vakarienė, kada Kristus savo kūną ir kraują paverčia duona ir vynu. Didysis penktadienis - Kristaus kančios ir mirties diena. Šią dieną bažnyčia skelbia pasninką, t. y. susilaikymą, susivaldymą. Vieną kartą galima pavalgyti iki soties, o kitus taip, kad jaustum alkį.
Jei man labiau patinka saldainiai, tai didesnis pasninkas man bus tada, jei aš atsisakysiu jų, o ne mėsos. Jei mes sočiai prisišveisime žuvies ar bulvių košės - tai koks čia bus pasninkas? Penktadienio Mišių metu kunigas prieš altorių gulasi kryžiumi. Tai simbolizuoja Kristaus nusižeminimą, savęs apiplėšimą. Leisti prikalti prie kryžių - vadinasi, tapti žmogumi. Taip parodoma tikroji meilės kaina.
Didysis šeštadienis - krikšto pažadų atnaujinimas, vandens ir ugnies liturgija. Į bažnyčią įnešama didžioji žvakė, simbolizuojanti Kristų. Nuo jos pridegamos kitos žvakės. Tai reiškia, kad Kristus yra šviesa. Įžiebus šviesą, viskas nušvinta, dingsta visos baimės, o tai atneša džiaugsmą.
Prisikėlimo Džiaugsmas: Procesija ir Tikėjimas
Velykų naktį Kristus prisikėlė, todėl sekmadienio rytą švenčiamas Prisikėlimas. Mišios pradedamos procesija - ypatinga iškilminga eisena. Po baldakimu nešama monstracija su joje esančia ostija reiškia ten duonos pavidalu esant Kristų. Tad procesijoje einantys žmonės eina paskui Jėzų, tai reiškia, kad Jis tikrai prisikėlė ir žmonės eina kartu su juo. Tai džiaugsmas, ir jo tiek, kiek tuo tiki pats žmogus.
Jei į bažnyčią atėjai pastovėti formaliai, namuose muši kiaušinius, kad prisivalgytum, tai Velykos tau nieko nereiškia. Bet jei dvasiškai jauti, kad su tavimi Tas, kuris gali viską atleisti, tai tau tikrai šventė ir į namus grįši švytėdamas.
Išblizginti Namai ir Dvasia: Pasiruošimas Šventei
Velykos yra dar ikikrikščioniška šventė. Senovėje jos buvo visų darbų ir kartu Naujų metų pradžia. Tuo metu krikščioniškos Velykos - Jėzaus prisikėlimo šventė. Būtent Velykų rytą Kristaus kūno jo mokiniai neberado kape. Šiai šventei mūsų protėviai ruošdavosi 7 savaites. Septynios savaitės griežčiausio pasninko, maldos, išmaldos dalinimo. Kai tiek išlauki tos šventės, iškenti, tada ji ir tampa tikra švente.
Natūralus valstiečio ūkis gyveno pagal metų laikų ciklą - žiemomis karvės užtrūkdavo, vištos nedėdavo kiaušinių, į mėsą tuo laikotarpiu buvo draudžiama net pažiūrėti. Tad tas maistas toks ir būdavo - bulvės, kruopos, paįvairinimui šaldytos uogos, pavyzdžiui, spanguolės, šermukšniai, putinai, džiovinti obuoliukai ar kriaušės dar - raugintos, marinuotos daržovės. Gyvenantys prie jūros ar ežerų, daugiau vartodavo žuvies, dzūkai - grybų. Taip visi tas 7 savaites ir išlaukdavo.
Didžiąją savaitę su Didžiuoju Trečiadieniu, Didžiuoju Ketvirtadieniu, Penktadieniu, Šeštadieniu ir Sekmadieniu kiekvieną dieną namiškiai turėjo aiškias pareigas - ką reikia padaryti. Šeštadienį dažniausiai namai jau būdavo išvalyti, langai išblizginti, trobos išbalintos, netgi surištas naujas šiaudų sodas - šviežias, musių nenutupėtas. Žmogus taip pat - visų atsiprašęs, visas skolas atidavęs - irgi dvasiškai turi būti švarus.
Kiaušinis - Pasaulio Pradžios Simbolis: Pagoniškos Šaknys
Paskutinėmis dienomis prieš Velykas buvo gaminami įvairūs valgiai, tačiau tam tikslui reikėdavo šventos ugnies. Ją žmonės parsinešdavo į namus iš bažnyčios - šventoriuje liepsnodavo iš senų kryžių sukrautas pašventintas laužas. Ugnį žmonės nešdavosi užkūrę pintį, o ugniai prigesus ją pasukdavo virš galvos, kad tik neužgestų. Krosnyje ugnis taip pat būdavo uždegama prieš tai išvalius visas senas žarijas ar nuodėgulius. Iš bažnyčios parsivežtu švęstu vandeniu buvo šlakstomi namai, vaikai, keli lašai įlašinami į šulinį. Galbūt tie, kurie gyveno prie jūros, galėdavo daugiau pavartoti žuvies, dzūkai - grybų. Taip visi tas 7 savaites ir išlaukdavo.
Margučių marginimas - irgi didžiausia apeiga. Atėjusi iš seniausių laikų - juk archeologai dar Romos apylinkėse yra iškasę akmeninių Senovės Romos gyventojų išraižytų kiaušinių. Romėnai tikėjo, kad viskas prasidėjo iš kiaušinio - visas mūsų pasaulis. Vieni objektai - iš baltymo, kiti - iš lukšto, saulė - iš trynio. Todėl kiaušiniai Lietuvoje buvo marginami ir Jurginėms, Sėkminėms - nes tikėta, kad jie turi magiškų galių.
Gimdyvės po gimdymo neretai gaudavo dovanų kiaušinių. Buvo tikima, kad kiaušinis gali išgydyti kai kurias ligas (drugį).
Marginimo Taisyklės: Kaip Danguj, Taip ir Ant Žemės
Margindavo dažniausiai vašku - moterys ir vaikai, arba skutinėdavo - dažniausiai vyrai. Skutinėjimui juk reikia ir peiliukų aštrių, ir rankų stiprių. Skutinėjimas, jei palyginsime su meno rūšimis buvo tarsi grafika, o marginimas vašku - kaip tapyba. Skutinėjant galima išgauti labai smulkius raštus.
Margutį būtinai turėjo puošti saulės ženklas. Nes ir Velykų data nustatoma pagal Saulės ir Mėnulio kalendorių: po pavasario lygiadienio, kada saulutė pateka lygiai rytuose ir leidžiasi lygiai vakaruose, diena susilygina su naktimi, sulaukus pirmo mėnulio pilnaties sekmadienio. Dėl šios priežasties Velykų data kasmet kinta nuo kovo pabaigos iki balandžio antrosios pusės.
Marginant kiaušinius itin svarbi buvo simetrija: kaip danguje, taip ir ant žemės, kaip viršuj, taip ir apačioj. Raštas būdavo atkartojamas tiek dalinant margutį pusiau, tiek išilgai. Jei jau vienoje pusėje kiaušinio piešiama saulė, tai griežtai - ir kitoje. Dar vienas populiarus simbolis ant margučių buvo „paukščio pėdelės“ - trys sujungti brūkšneliai, iš kurių vidurinis - ilgesnis. Taip paukštis „pratipena“ arba išilgai margučio, arba skersai. Marginama karštu bičių vašku, kadangi jis geriausiai kimba prie lukšto.
Velykų Prietarai: Dalinkitės ir Prisiminkite, Su Kuo Daužėte Pirmą Margutį
Gilioje senovėje Gavėnios laikas reikšdavo nuolat gurgiantį skrandį - dažniausiai viskas, kas būdavo sukaupta, baigiantis žiemai jau būdavo suvalgyta, kamaros, daržinės ir rūsiai - tuštut tuštutėliai. Tada protėviai labai laukdavo parskrendančių paukščių ir rinkdavo laukinių paukščių kiaušinius. Pavyzdžiui, laukinių ančių gūžtos būdavo didžiulės - iki dvidešimties kiaušinių. Žinoma, mylintys, atjaučiantys gamtą - o tokie žmonės senovėje ir buvo - nepaimdavo visų, palikdavo bent tris.
Kai pasiklysite kuriame nors Europos ar Lietuvos mieste, arba tiesiog - gyvenime, nežinosite, kurį kelią jums pasirinkti, prisiminkite žmogų, su kuriuo daužėte pirmą margutį per Velykas. Pirmąjį rastą kiaušinį numargindavo, nudažydavo dažniausiai raudona spalva ir nešdavo į kokią nors „šventą“ vietą, palikdami kaip auką gamtos jėgoms, atbundančioms naujam gyvybės ciklui.
Dar noriu pasidalinti vienu gražiu papročiu: Velykų pusryčius pradėdavo nuo šventintų margučių ir patį pirmąjį dalindavo į tiek dalių, kiek prie stalo yra žmonių. Taip ši šeima tarsi suvienijama, pakviečiama bendrystei, kaip ir kalėdaitį visiems laužant per Kūčias.
Žinoma, tuomet visi daužydavosi margučiais ir vildavosi, kad jų turimas bus kiečiausias. Būta įvairių gudrybių, kaip atrasti tą kiečiausią, tačiau dar vienas paprotys daugeliui bus negirdėtas. Jei pasiklysite kuriame nors Europos ar Lietuvos mieste, arba tiesiog - gyvenime, nežinosite, kurį kelią jums pasirinkti, prisiminkite žmogų, su kuriuo daužėte pirmą margutį per Velykas. Ir iškart viskas pasidarys aišku ir visi būsimi veiksmai bus teisingi. Žinoma, tai ir psichologiškai paaiškinama: kai prisimeni saulėtą Velykų rytą, kuomet net saulė tekėdama danguje „šoka“, kai sėdi prie šventinio stalo su pačiais brangiausiais, tu nurimsti ir tuomet randi išeitį iš kebliausių situacijų.
Vaišių Stalas: Nuo Kiaulės Iki Sviestinio Avinėlio
Išlaukus Velykų ant stalo šalia margučių būtinai būdavo patiektas geriausias turimas kiaulienos kumpis. Kiaulė taip pat simbolizuodavo vislumą, galinti pamaitinti visą šeimą ir dar įprastai knisa žemę, kaip ir artojai pavasarį.
Dar būtinai būdavo pyragas - Velykų boba. Iš kvietinių miltų, paskatinantas razinomis, riešutais, papuoštas baltu glajumi. Velykų boba buvo kepama kuo aukštesnė, iš daug kiaušinių. Viskas turėjo savo reikšmę. Kad karvės būtų pieningos - ant stalo turėjo būti ir kažkas iš pieno patiekalų. Pavyzdžiui, dzūkai Velykoms pasigamindavo poskystę varškę, kurią labai tinka valgyti su pyragu.
Velykų stalas turėjo būti puoštas kokiais nors žalumynais - visžaliais augalais - bruknienojais, šarkakojais. Šeimininkės susidaigindavo grūdų (avižų ar kviečių) susidaigindavo, ir margučiai būdavo dedami į dubenį tarp žalumynų. Taip pat Velykų staltiesė galėjo būti jau ne tik balta, kaip per Kūčias, o kokios nors pastelinės pavasariškos spalvos.
Aplink Kupiškį darydavo „kiaušinyką“ - tokią tarsi Velykų eglutę. Jis buvo gaminamas iš medžio, pagaminami specialūs lizdeliai ir į juos dedami margučiai, apkaišomas žalumynais. Būtinai iš nuo „bobos“ likusios tešlos iškepdavo paukščiukų, jais irgi apkabinėdavo tą „kiaušinyką“. Paukščiukus taip pat gamindavo iš popieriaus, šiaudų, kiaušinio lukšto - taip jau paukščių visi laukdavo. Taip pat ant stalo, į patį vidurį, buvo statomas iškeptas arba iš sviesto suformuotas avinėlis.
Žmogus nuo Velykų tarsi „pradeda naują gyvenimą“. Ir visose tradicijose tai atsispindi - tiesiog pagoniškais metais daugiau dėmesio buvo skiriama gamtos atsinaujinimui, krikščioniško periodo laiku - žmogaus dvasiniam atsinaujinimui, išsivalymui.
Didysis Ketvirtadienis: Švaros Diena ir Tekančio Vandens Galia
Prieš Velykas prasidedanti Didžioji savaitė taip pat yra ypatinga. Ketvirtadienis prieš Velykas dar vadinamas švaros diena. Kiekvienas po žiemos turi apsitvarkyti - viską išvalyti, išvėdinti, visas dulkes išpurtyti, taip pat nepamiršti ir kiemo takelius nušluoti, darželyje akmenėlius nubaltinti. Plaudavo ne tik grindis, baldus, bet ir sienas, lubas. Ūkininkai arklius išmaudydavo, iššukuodavo, taip pat aveles tvarte aptvarkydavo, bitininkai biteles aplankydavo, jeigu graži diena - ir pravėdindavo avilius. Visi tą dieną turėdavo darbo net patys mažiausi ir seniausi.
Žolininkė bei tautosakininkė Rita Balsevičiūtė yra užrašiusi ir apie tekančio vandens gydomąjį poveikį, ypač prieš Velykas. Pasak žmonių pasakojimų, „didžiajame ketvirtadienyje reikia prieš saulėtekį praustis tekančiame vandenyje, ir su niekuo nekalbėjus parbėgti ir vėl atsigulti. Tada visus metus sveikas būsi. Tokiam tikslui labiausiai tinka šaltinis, o jei dar į rytus ar pietus vanduo teka, tai sėkmė užtikrinta. Šaltinių vandeniu gydė akis ir kūno skausmus. Yra ir daugiau tokių šaltinių ir upelių. Dar ir daugiau tikėjimų galima paminėti, pvz., verstis kūlio, išgirdus pirmą griaustinį. Didysis penktadienis yra ramybės ir tylos diena, kai ir bažnyčioje nutyla varpai, negrojama vargonais, nebent naudojamos vadinamosios tarškynės arba „kleketukai“, kaip sako Dzūkijoje. Lietuvių tauta turėjo ir tam tikrų velykinių „varažbitų“, nors kartais juokingų.
Šeštadienio Tradicijos: Ugnies ir Vandens Šventinimas
Svarbi buvo ir šeštadienio diena. Šeštadienį buvo pagerbiama ir šventinama ugnis bei vanduo. Pašventinta ugnis būdavo parnešama į kiekvienus namus ir garbingai uždegama. Dabar viskas labiau supaprastinta - pašventinami atsinešti degtukai… Šeštadienį šventinamas ir vanduo, tad kiekvienas, dalyvavęs šv. Šeštadienį žmonės budėdavo prie Kristaus karsto ir laukdavo sekmadienio prisikėlimo šv. Mišių.
Velykos: Atpirkimo ir Susitaikymo Šventė
Todėl Velykų švenčiamos nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Sekmadienio ryto. Taip pat Velykų įvykį švenčiame kiekvienose Mišiose, kurios yra šio Didžiojo tridienio - Velykų atkartojimas. Velykiniame šventime tikintieji kviečiami apmąstyti Jėzaus įvykį, suprasti, priimti Jo kančią ir mirtį, ir kartu triumfuojančiai, džiaugsmingai švęsti Prisikėlimą. Šią dieną yra prisimenama Paskutinė vakarienė, kuri įvykusi Jėzaus ir mokinių rate, šiandien visų mūsų yra lygiai tokiu pat būdu surengiama ir švenčiama. Šią dieną į ją esame pakviesti visi. Eucharistijoje Kristus mums kiekvienam save atiduoda, paaukoja per duoną ir vyną.
Kunigystė. Taip pat šią dieną visi prisimename, jog esame kunigiškoji tauta - nešanti Viešpačiui save, savo gyvenimo auką, atnašą Jo garbei. Kunigais esame tapę Krikšte, kada Viešpats mus pakvietė būti Jo nariais, Kūnu ir Krauju pasauliui. Nutyla varpai. Jie neskambės iki Velyknakčio. Tai mums primena paklusnumą ir nusižeminimą. Varpų skambesys - tai Gerosios Naujienos skambėjimas. Mišių nėra. Šią dieną nešvenčiamos Mišios, nesidžiaugiama Kristaus buvimu su mumis, nes Jis kenčia ir miršta. Jo nėra! Švenčiama tik žodžio liturgija. Kunigas gulasi prieš altorių. Tai reiškia nusižeminimą ir atgailą. Tai visos bendruomenės vidinės savijautos išraiška. Kunigas, kaip visos bendruomenės atstovas, gulasi prieš Viešpatį tiesiog save nužemindamas, sulygindamas save su žemėmis. Žodžio liturgija užbaigiama ilga Visuotinė malda, kurioje meldžiamasi už visą Bažnyčią, už kitatikius ir netikinčius, už valstybių vadovus, už vargšus kenčiančius vargą.
Šventojo Kryžiaus Pagerbimas: Meilės Kaina
Iki Didžiojo penktadienio kryžius buvo pridengtas violetiniu veliumu, tuo tarsi išreiškiant nežinojimą, nepastebėjimą kryžiaus, kančios, kas mums taps atpirkimo kaina. Kristaus dievystė ant kryžiaus buvo tarsi pridengta kančios. Kunigui triskart užgiedant “Štai kryžiaus medis”, - išreiškia atsiskleidžiantį mums begalinės Dievo meilės - Jėzaus įvykio slėpinį; kančios vertę, kuri trykšta iš mylinčio Dievo per Sūnų visai žmonijai. Žmonės pagerbia Kryžių jį pabučiuodami ar kitu būdu. Velykų šventė skelbia Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptį, gelbstinčią galią, išganomąją jėgą. Velykų paslaptis yra ne vien Kristaus paslaptis, bet ir visos Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno paslaptis.
Žiburių Liturgija: Šviesa, Išsklaidanti Tamsą
Žiburių liturgijos prasmė ir joje esantys simboliai. Šviesa liturgijoje turi labai plačią simboliką. Visiems mums suprantama saulės šviesos reikšmė pasauliui. Visais laikais žmonių gyvenime didžiulę reikšmę turi namų apšvietimas: lempos, žvakės. Žiburių liturgijoje, vykstančioje jau sutemus, renkamės prie laužo. Pašventinama ugnis (ne anglys, medis, degtukai, bet ugnis, besiplaikstanti ugnis!), uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti Kristų, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu nušvietė mūsų gyvenimo kelią. Žvakė, naikinanti save, atiduoda šviesą ir šilumą, o tai išreiškia Kristaus savybes. Žvakė buvo naudojama jau IV amžiuje. Žvakės šviesa mums primena Kristaus šviesą, o nuo jos prisidegę savo žvakutes mes suvokiame, kad esame tapę panašūs į Jį ir nebe savo šviesą skleidžiame. Tada su degančiomis žvakutėmis sueiname į tamsią bažnyčia vedini velykinės žvakės kaip ugnies stulpo vedusio izraelitus naktyje iš vergovės į laisvę. Ugnis išsklaido tamsą ir nušviečia naktį. Velykinėje žvakėje, jos šviesoje suspindi Kristus, kuris jau yra prisikėlęs, ir šviečia mums naujojo gyvenimo šviesa, sklaidančia mirties tamsą. Žodis atskleidžia tiesą, dovanoja supratimą. Šioje vigilijoje yra pateikiami devyni skaitiniai: septyni iš Senojo Testamento ir du ir Naujojo Testamento. Per šiuos skaitinius mes randame, pastebime Dievą, kuris per visą žmonijos istoriją yra žmogų, visą pasaulį kuriantis, vedantis, kaip Tėvas savo vaikus auklėjantis ir prižiūrintis. Naujajame Testamente išgirstame džiūgavimo šūksnius „Aleliuja“, taip mes pradžiungame sutikę prisikėlusį ir esantį kartu mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Prisikėlęs Kristus mums kalba per Šv. Žodžio liturgijoje skaitomi skaitiniai ir Evangelija ir apmąstomas Dievo nuostabus veikimas vedant savo tautą į laisvę. Prisimenami svarbiausi Išganymo istorijos įvykiai, žvelgiam į tai, ką Dievas nuveikė mūsų išganymui.
tags: #kiausinis #velyku #liturgijoje