Katažina Zvonkuvienė, žinoma atlikėja ir dviejų vaikų - Kornelijos ir Donato - mama, pastaraisiais metais atvirai prabilo apie savo šeimos patirtį auginant autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų Donatą. Ši atvirumas ne tik padėjo jai pačiai, bet ir įkvėpė daugybę kitų šeimų, susiduriančių su panašiais iššūkiais.
Spalvos šeimos gyvenime
Katažina ir Deivydas Zvonkai žurnalui „Žmonės“ pasakojo, kad vaikų atsiradimas jų gyvenimą nuspalvino dar ryškesnėmis spalvomis. Jie išmoko į daugelį dalykų žiūrėti filosofiškai, o sūnaus diagnozę priėmė kaip dar vieną įdomią kelionę. „Matyt, Dievas mums skyrė tokį kelią, kad nebūtų nuobodu ir paprasta“, - teigė pora.
Dvynių charakterių skirtumai
Prieš kurį laiką šeima puošė „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ viršelį. Tuomet Katažina Zvonkuvienė pasakojo apie skirtingus dvynių charakterius. Ji teigė, jog Donatas panašus į Deivydą, o Kornelija - jos kopija. Kornelija yra tarsi viesulas, visuomet nori būti dėmesio centre, jai reikia veiksmo, švenčių ir aktyvios veiklos. Donatui viso to nereikia. Katažina pripažino, kad iš pradžių bandė Korneliją raminti, o Donatą raginti būti aktyvesnį, tačiau vėliau suprato, kad jie yra asmenybės ir reikia juos priimti tokius, kokie yra.
Atsiverti apie autizmo spektro sutrikimą
Prieš kurį laiką dviejų vaikų mama Katažina Zvonkuvienė su vyru Deivydu Zvonkumi ryžosi pokalbiui, kuriam kaupėsi kelerius metus - prabilo apie sūnui Donatui nustatytą autizmo spektro sutrikimą. Ji tikina norinti dalintis ne tik gerais ir gražiais gyvenimo nutikimais, bet ir sunkiąja, bet realia gyvenimo su sutrikimų turinčiu vaiku, patirtimi.
Nevaldomi protrūkiai
Socialiniuose tinkluose atvirai sūnaus nevaldomus protrūkius parodžiusi Katažina plačiau atsivėrė, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Anot jos, be priežasties niekas niekada neįvyksta, tačiau su ypatingais vaikais kartais sudėtinga suprasti priežastį. Dažniausiai sunku nuspėti, kas buvo, atsukti juostelę ir panagrinėti. Kai tai įvyksta, net neturi laiko net galvoti, reikia greitai veikti ir susivokti ką daryti, kad jam būtų lengviau ir kad tu pati neišprotėtum. Priežastys būna įvairios - nuo alkano vaiko, kai kažkas sunervina, o alkis dar paaštrina situaciją. Išprovokuoti nemalonius jausmus gali ir paprasti dalykai - kad nuėjome ne tuo keliu, kuriuo parėjome, kad kažkas nepavyko. Bet tokius momentus aš atseku, nes truputį jau turiu patirties.
Taip pat skaitykite: Nauji rekordai Lietuvoje
Moteris neslepia, kad tokie protrūkiai nutinka pačiais netikėčiausiais momentais, tad tam pasiruošti beveik neįmanoma. Dažniausiai atsitinka kai kažkur skubi, o per skubėjimą visa puokštė jausmų iššauna labai skaudžiai. Tada ir jam nusiraminti gali užtrukti net tris valandas. Apie tai galima labai ilgai kalbėti, gilintis, o galų gale vieno vaisto čia nėra kaip išvengti, kad taip nebūtų. Taip, galima daugiau išmokti, geriau pažinti savo vaiką, o grįžus namo bandyti panagrinėti situaciją. Mano pasidalinimas buvo ne vien dėl to, kad ir pas mus būna visaip ir kad nebenoriu dalintis vien gražiais pasiekimais ir smagiais kadrais. Taip pat norėjau palaikyti, įkvėpti ir kitas šeimas, parodyti kad jie yra ne vieni.
Pagalba kitiems
Katažina neslepia, kad tokiu turiniu ji dalinasi ne tik dėl kitų, bet taip pat ir ji gauna naudingų patarimų, kaip susitvarkyti su nepageidaujamomis situacijomis. Kartu ir aš gaunu nemažai patarimų, pasiūlymų, kaip galima būtų išvengti nemalonių situacijų. Pavyzdžiui, man viena mama, kuri taip pat yra spec. pedagogė, rašė, kad reiktų vaikui stresinės situacijos metu į rankas duoti kažką pamaigyti. Nesu visažinė, visą gyvenimą su vaikais mokomės. Socialinių tinklų dėka mes galime ne tik dalintis, ne tik džiaugtis, palaikyti, bet ir dalintis patarimais, pasiūlymais.
Katažina sako, kad anksčiau darydavo ir kelias klaidas, visgi su laiku pradėjo pamatyti svarbius ženklus ir suprasti, kaip teisingai reikia elgtis. Anksčiau ir priepuolių metu man kažkas skambindavo, aš keldavau ragelį ir stengdavausi maloniai bendrauti. Reikėjo tikrai daug saviugdos, atsitraukimo nuo kitu dalykų, išmokti nekelti ragelio, perskambinti, o kartais išvis neperskambinti. Tą akimirką viską pamiršti… Reikėjo išmokti atsiriboti nuo kai kurių kitu dalykų, kurie nėra tokie svarbūs. Tą akimirką būna svarbiausias vaikas. Mes, tokie tėvai ne tik balandį ar balandžio 2-ąją gyvename su savo vaikais. Mes visą gyvenimą, kiekvieną akimirką turime apie tai galvoti.
Visgi anot žinomos dainininkės, problemų, sutrikimų turinčius vaikus auginantiems tėvams reikia nepamiršti ir savęs, savo poilsio. Tai yra garantas priimti geresnius sprendimus, išlaikyti sveiką protą. Prieš kelias dienas nuėjau į procedūrą, man masažo meistrė sake, kada aš visa kaip akmuo, kad man reikėtų viso masažo kurso, atpalaidavimo, nes visas raumenynas yra sustingęs. Kartais būna tiek streso, kad net fiziškai ir psichologiškai pradeda skaudėti. Bet aš taip pripratau prie šito jausmo, kad man tokia būsena net natūrali, joje gyvenu kasdien. Pailsiu nebent tada, kai sugebu kažkur pabėgti, paatostogauti, atsitraukti nuo visko. Kūnas tada suranda kaip sau padėti.
Visgi net ir sunkiu momentu, kovojant su sutrikimu moteris geba įžvelgti ir pozityviąją pusę - iššūkiai jai padeda mokytis ir tobulėti. Per tuos metus išgydžiau savo sielą, savo psichologinę būseną ir visa tai priimu su dėkingumu ir su pamokomis. Jeigu būna sudėtinga, man tai būna pamoka susitarti su vyru, susirasti auklę, paprašyti sesės, kaimynės pagalbos ir išvykti pailsėti. Tai paprastas dalinimasis, bendravimas su žmonėmis, kad man dabar yra sunku ir pagalbos prašymas. Aš nuolat mokausi, esu smalsi ir, ko gero, taip bus iki gyvenimo pabaigos. Priimu tai kaip dovaną, kad mano gyvenimas niekada nebuvo ir nebus nuobodus.
Taip pat skaitykite: Katažinos Zvonkuvienės šeima
Gyvenimo spalvos
Atlikėja ir dvynukų Kornelijos bei Donato mama Katažina Zvonkuvienė sako, jog dabar gyvena vėl jausdama visas gyvenimo spalvas. Prieš kelerius metus sprendimas viešai papasakoti, kad Donatui diagnozuotas autizmas, atrodė panašus į šuolį nuo stataus kalno į bedugnę. Bet šis žingsnis, ši išsakyta tiesa padėjo gyvenimui vėl grįžti į vėžes. Katažina kalba apie kasdienybę auginant autistišką vaiką nepagražintai ir atvirai.
Pabėgimai
Donatas labai mažai kalba, tik vieną kitą žodį. Bet sunkiausia turbūt ne jo nekalbėjimas, o pabėgimai. Ieškodamas savistimuliacijos, jis bėga kur akys mato. Namie mes įrengėme visus įmanomus užraktus, kad tik nepabėgtų iš kiemo, bet vis tiek iš namų yra pabėgęs gal 10 kartų, jei ne daugiau. Ketiname net aukštinti tvorą, kad nekiltų pagunda jos perlipti.
Tuo metu aš filmavausi televizijoje, Deividas buvo koncerte, vaikai namuose buvo likę prižiūrimi artimųjų. Ir Donatas rado būdą pabėgti! Ieškojome jo gal valandą, kaimynai net pakėlė į viršų droną. Mes jau žinome tokių pabėgimų tikslą - Donatas įbėga į nepažįstamus namus, susiranda vonios kambarį ir ima nuleidinėti tualeto bakelio vandenį. Taip yra daręs ne kartą. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis žmonės: įbėga neadekvatus nepažįstamas vaikas į tavo namus, puola ieškoti tualeto, o tada nuleidinėja vandenį!
Visi tie pabėgimai mums sukelia daug streso, nes juk visko gali nutikti: kiek vaikų nuskęsta tvenkiniuose, pakliūva į avarijas, susižaloja. Todėl Donato negalime palikti net minutei vieno. Pamenu, kartą vaistinėje laikiau jį už rankos, o kai atėjo metas prie kasos susimokėti už prekes, sekundei ranką paleidau, kad išsiimčiau iš rankinės piniginę. Ir jis pabėgo. O kartą Donatas buvo ištrūkęs ir suspėjo įbėgti į nepažįstamą namą, įlipti į liftą. Pamenu, šaukiame žmonėms: „Ar nekyla liftu berniukas?!“ O mums atsako: „Taip, dabar jis šeštame aukšte“.
Vasaros rūpesčiai
Ši vasara buvo pirmoji, kai vaikai jau nebe darželyje. Teko rimtai pasukti galvą, kuo juos užimti ir kaip organizuoti laiką, kad galėtume suderinti savo darbus su vaikų poreikiais. Nors esu darboholikė, o vasara atlikėjams - pats darbymetis, kur kas susimažinau koncertų grafiką, kad galėčiau daugiau laiko skirti vaikams. Ir jaučiausi gerai, buvo visai kitokia namų aura. Teisingai sakoma, kad laiminga mama - tai laiminga šeima.
Taip pat skaitykite: Išsami Katažinos Zvonkuvienės biografija
Mokyklos pasirinkimas
Bet prieš metus apsispręsti, kur mokysis vaikai, tikriausiai buvo labai nelengva? Blaškėsi širdis, kol nebuvome apsisprendę, ko norime savo vaikams. Su vyru susižvalgydavome: nuo ko pradėti? Nenorėjome nuskriausti nei vieno, nei kito vaiko, kurių poreikiai labai skirtingi. Be to, norėjome taip pasikoreguoti vežiojimo grafikus, kad galėtume ir dirbti, ir pasirūpinti vaikais. Žinoma, patogiausia būtų nuvežti į vieną mokyklą, bet mes paisėme vaikų poreikių.
Mano sesuo yra pradinių klasių mokytoja, dirbanti jau 30 metų. Aš pati beveik dešimtmetį esu dirbusi mokykloje muzikos mokytoja, išmanau švietimo sistemą. Iki paskutinio apsilankymo Vaiko raidos centre dar turėjau viltį, kad įtraukusis ugdymas mums tiks, labai šaunu, kad visuomenė priima „kitokius“ vaikus, jais pasirūpina, jų neišskiria. Juk specialiųjų poreikių turintys vaikai galės matyti gerus pavyzdžius, pasitempti iki tipinės raidos vaikų. Raidos centre mes apsilankome kas dvejus metus. Prieš mokyklą laukė patikrinimas, ką vaikas geba, kokie jo socialiniai įgūdžiai. Aš pamačiau, kad naujoje aplinkoje Donatas nieko negeba. Jis nepasako nė žodžio. Kiek bus dukart du? Turbūt juokaujate, tikėdamiesi, kad jis pasakys.
Tapo aišku, kad kartu vienoje klasėje dvynukai mokytis negali, net ir esant mokinio padėjėjai. Ta padėjėja darytų viską už Donatą, nes jis tikrai nepajėgtų mokytis su visa klase, jam tai būtų per sunku. Tad kam traumuoti vaiką? Tai padėjo apsispręsti, kad Donatas turi lankyti specialiąją klasę. Įtraukusis ugdymas tikriausiai puiki išeitis mažesnius sutrikimus turintiems vaikams. Juk kiekvienas vaikas individualus, net ir su ta pačia diagnoze. Dabar Donatas mokosi klasėje, kur tik 7 vaikai, mokytoja individualiai pritaiko ugdymo programą kiekvienam vaikui.
Atvirumas - laisvė
Būti atviram ir kalbėti apie vaiko specialiuosius poreikius - verta? Tai yra laisvė. Kol vaiko negalią slepi savyje, atrodo, lyg būtum po žeme, tau trūksta oro. O išdrįsdamas atsiverti staiga įkvepi pilnais plaučiais šviežio oro. Mane Donato būsena labai slėgė. Pamenu, kartą kvietė į žurnalo viršelį, norėjo pakalbinti, o man visiškai nesinorėjo meluoti, kad pas mus viskas gerai. Neįsivaizdavau, kad tai mane taip išlaisvins. Atvirumas visų pirma padėjo man pačiai, aš vėl ėmiau grįžti į namus besišypsodama. Esu laiminga iš širdies, nevaidindama to. Todėl sakau ir kitoms šeimoms: išdrįskite atsiverti. Po mano „išpažinties“ gavau daugybę žinučių, žmonės skambino, palaikė, drąsino. Žinoma, garsiai išsakyti skaudžius dalykus reikia drąsos ir pribręsti sprendimui. Mano kelias į atvirumą truko kelerius metus, kol tam pasiryžau. Nes turėdamas vaiką su negalia tu ir taip jau smerki save, kad esi bloga mama. Dabar susitikimuose su kitais tėvais aš atvirai pasakoju, kaip kartais pasiimdavau vaikus iš darželio paskutinė ir klausdavau savęs, kodėl taip elgiuosi, gal jų nemyliu? Kai esi padaręs nuodėmę, eini pas kunigą išpažinties. O kai augini neįgalų vaiką? Man atsitiesti padėjo ir psichoterapija. Prieš ketverius metus psichoterapeutė man pasakė: „Donatui viskas gerai, jis yra laimingas savo pasaulyje, jis turi mylinčią šeimą. Negerai yra jums pačiai“.
Tai didžiausia dovana, kad sutikau daug nuostabių žmonių. Pradėjau daugiau bendrauti su kitomis šeimomis, o anksčiau tik panaršydavau interneto forumus tarsi kokia nusikaltėlė. Mes galime susiskambinti su kitomis mamomis, pasitarti, viena kitą išklausyti. Jei reikia pagalbos, padedame. Dalinamės vertinga informacija apie specialistus, procedūras ir terapijas, kurių reikia mūsų ypatingiems vaikams. Mūsų kelionės pradžioje vyras man pasakė: „Tu tik jį mylėk, daugiau nieko nereikia“, jis jau tada suprato esmę. Svarbiausia pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis ir nebandyti vaiko perdaryti, įsprausti į kažkokius normalumo rėmus. Tai tikrai sunku. Kol buvo mažesni, aš blaškiausi ir ėjau iš proto. Sunkiausias etapas, kol dar negali su vaiku susitarti. O dabar Kornelija jau supranta, kad kartais mes prašome jos pagalbos, nors broliuko priežiūros tikrai neprimetame. Ta iniciatyva turi kilti iš pačios Kornelijos.
Bandžiau ir vakarais migdyti tai vieną, tai kitą paeiliui, priguldama šalia. Bet vaikai mama nepasidalino, tad teko sustumti lovas ir man atsigulti į vidurį. Dabar lygybė, abiem mamos tenka po lygiai. Arba jam iš automobilio padedu išlipti, nes jam reikia pagalbos, o jai nebereikia. Tikiu, kad paaugusi ji supras aplinkybes, kuriomis jai teko augti. Šią vasarą su vaikais ir seserimi buvome autistiškų vaikų stovykloje prie jūros. Ten mes visi kartu paaugome, visiems buvo naudinga pabūti tarp kitokių žmonių, juos geriau pažinti. Nors Kornelijai tai jokia naujiena, jos klasėje mokosi mergaitė su specialiaisiais poreikiais.
Ypatingi vaikai daug ko mokosi iš mūsų, bet daug ko išmoko ir mus. Mane, pavyzdžiui, išmokė kantrybės. Anksčiau su Donatu komunikuodavome paveikslėliais. Dabar jau skatinu išsakyti žodžiais, ko jis norėtų. Ir jei pauzė trunka ilgiau, nesiskubinu į pagalbą spėlioti, ko jis norėtų, laukiu jo pastangų. Kai mes visi keturi kartu. Tai būna retokai, nes mes dažniausiai dalinamės su vyru pareigiomis, kai vienas su vaikais, kitas daro savo darbus, ir atvirkščiai. Per didelė prabanga būtų dviese vežioti vaikus į mokyklas ar būrelius. Bet kartais būna toks vakaras, kai visi keturi susėdame valgomajame, pagaminu vakarienę, gražiai padengiu stalą, ir ramiai vakarieniaujame. Aš dažniausia net neprisėsdavau prie stalo. O dabar tokie paprasti džiaugsmai mums yra aukso vertės. Kartą Kornelija pasakė: „Kaip gera, kad mes visi keturi vakarieniaujame“. Ji įvardino tai, ką visi galvojome. Donatas išmokė mus džiaugtis mažais dalykais, suprasti, kad juos turėdamas jau ir esi laimingas.
Naujas etapas - mokykla
Katažina Zvonkuvienė negali patikėti, kad dar, rodos, visai neseniai pirmuosius žingsnius žengę dvyniai jau mins mokyklos slenksčius. Ji šį naująjį etapą pasitinka su dideliu jauduliu. Visai priešingai yra jos vyrui Deivydui - šis vadovaujasi šaltu protu. „Vyras supranta, kad įsivažiuosime, eisime, išgyvensime viską. Aš protu tai irgi suvokiu, bet esu jautresnė, man rūpi, pergyvenu. Reikia paruošti, kaip mamai, namų darbus, kad kuo mažiau stresuotų Donatas. Dėl Kornelijos man ramiau. Reiks tik priprasti prie ankstesnio kėlimosi, namų darbų, prie naujo gyvenimo scenarijaus. Bet daug smagiau, kai kažkas naujo vyksta, o ne stovi vietoje“, - tvirtino Katažina portalui Žmonės.lt.
Katažina ir Deivydas vaikus leis į skirtingas mokyklas, nes atsižvelgė į jų poreikius, kurie daugeliu atvejų nesutampa. „Pagalvojome, kad kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimą, suburti savo draugų ratą ir neprisirišti prie to stereotipo, kad dvyniai turėtų būti visur kartu. Jie ir taip bus neišskiriami visą gyvenimą, bet žiūrėjome, kad kiekvieno iš jų asmenybėms būtų gera. Po paskutinio apsilankymo raidos centre įsitikinome, kad bendrojo ugdymo mokykla Donatui bus per sudėtinga, tad pradėjome ieškoti, kur jam būtų tinkama. O tada stengėmės neapleisti Kornelijos, žiūrėjome, kad abiems būtų gerai. Pasirinkome Lazdynų vidurinę mokyklą Donatui ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją Kornelijai.
Pasinaudojau socialiniais tinklais, prašydama tėvelių pagelbėti ir parekomenduoti mokyklas. Atsirinkome kelias ir aš tiesiog sėdau į automobilį ir važiavau, kalbėjausi su direktoriais, budinčiaisiais, visais, ką sutikdavau, be jokio išankstinio užsirašymo. Tokiu būdu atsirinkome dvi mokyklas. Labai patogu, nes abu mokysis tame pačiame rajone. Labai fainos abiejų mokytojos ir itin sveika aplinka. Kai nuvažiavome prie mokyklų pasivaikščioti, prašėme Kornelijos pačiai nuspręsti, kur labiau patinka. Ir ji pasirinko“, - portalui Žmonės.lt sakė Katažina ir pridūrė, kad vaikams sprendimas eiti į skirtingas mokyklas nebus netikėtas, nes jie jau ir darželyje lankė skirtingas grupes.
Anot K.Zvonkuvienės, tas, kad vaikai lanko tą pačią klasę, dažniausiai būna patogu pirmiausiai tėvams. „Mes atsižvelgiame labiausiai į savo poreikius, nes patogu, viskas vienu laiku. Bet niekad nepagalvojame, o kaip gi jaučiasi mūsų vaikai. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad Kornelija jaučiasi labai atsakinga už brolį ir jį globoja, supratome, kad taip būtų ir mokykloje, ji jaustų nuolatinį jaudulį ar nerimą. Jos tikrai neverčiame to daryti, taip pataria ir psichologai. Ji turi savo užsiėmimus. Bet globėjiškumo jausmo neatimsi, jeigu jis duotas. O pas ją jis yra. Tad nenorėjome užkrauti tos atsakomybės. Kitas momentas - draugai, specialistai ir panašiai. Norime, kad turėtų savo gyvenimą, kad ateitume į kiekvieno šventes atskirai, kad jie patys kurtųsi savo aplinką“, - kalbėjo Katažina.
Vaikai dar rugpjūčio gale nesuprato, ar nori į mokyklą, ar ne. „Keistas momentas. Aš vis sakau, kad pasibaigs darželio etapas, eisi į mokyklą, taip ir močiutė sako. O Kornelija atrėžia, kad neis. Klausiu jos, kodėl taip sako, ji atšauna, kad nežino. Matyt, negali įsivaizduoti to, ko dar nežino ir nepatyrė. Donatui, žinoma, truputį kitaip. Ruošiu namų darbus su kortelėmis, su tvarkaraščiais, kad parodyčiau, kaip viskas vyks. Bus daug nerimo, aš jau tam esu teoriškai pasiruošusi. Gerai, kad Donato mokykloje dirba mano sesė, tai jam bus saugesnė aplinka, žinos, kad visada yra teta. Juk vedi ne į pastatą, o pas žmones“, - portalui Žmonės.lt pripažino ji.
Paklausta, ar jau galima nuspėti, kokie dalykai vaikams seksis ar patiks, moteris dar nedrįso nieko sakyti. „Neturime jokių lūkesčių, kalbant apie Donatą, gal tik vieną - kad jis būtų sudomintas. Tokiems vaikams reikia motyvacijos, kad noriai eitų į mokyklą, išsėdėtų, neišbėgtų. Jis turi neblogą klausą, girdi daug, lankome muzikos terapiją, galbūt turi tėčio profesiją savo genuose. O Kornelija, turbūt, irgi labiau prie menų. Garantuoju, kad nebus tiksliukė. Jai turėtų sektis muzika, dailė, technologijos, literatūra, gramatika. Bet nuspėti labai sunku, tai - tik užuomazgos, kadangi tokioje šeimoje auga.“
Donatas toliau kiekvieną dieną lankys savo terapijas. O Kornelija, jeigu jai bus įdomu, gimnazijoje galės lankyti vokalinį ansamblį, chorą ar panašiai. „Po pamokų liks prailgintoje grupėje, atliks namų darbelius, kol galėsime ją pasiimti po Donato terapijų. O šiaip jos būreliai liks tie, kuriuos jau ir lanko - dainavimas ir pramoginiai šokiai. Tikiuosi, pavyks viską suderinti. Vis tiek, geriau lankyti būrelius, o ne, kaip šiais laikais, būti telefone“, - portalui Žmonės.lt tikino Katažina. Dukrai Kornelijai Rugsėjo 1-osios šventės metu reiks dėvėti mokyklinę uniformą, o Donatas rengsis dailų megztuką. Taip pat abu paskutinėmis rugpjūčio dienomis apsilankė kirpykloje, kad šukuosenos derėtų prie stiliaus.
Skaudi patirtis Rugsėjo 1-osios
Katažina savo Rugsėjo 1-osios nenori prisiminti, nes ją prieš pirmą klasę tėvai nusprendė nuskusti plikai, kad ataugtų geresni plaukai, todėl teko eiti su skarele. Rankoje ji nešėsi tris gvazdikus ir jautėsi kitokia. „Iš nuotraukų matėsi, kur stovi Katažina. Iki to momento, kol berniukai nepradėjo smalsauti, kas po ta skarele, viskas buvo gerai. O tada prasidėjo patyčios, pravardžiavimai ir panašiai. Tad savo mokyklos pradžios šviesiai prisiminti negalėčiau. Gimiau gležnutė, jautrutė, ilgai plaukai neaugo, buvo kaip pienės pūkelis. Nežinau, tėvai turbūt nepagalvojo, kas bus nuskutus plikai mergaitę, gal patarė kokia kaimynė ir nepasvėrė, kad vaikui pirma klasė. Buvome išbandę viską - nuo kiaušinių iki svogūnų ar dilgėlių. Kaimas, tie laikai, niekas apie tai negalvojo. O man buvo sužalota vaikystė ir paauglystė, visą gyvenimą įrodinėjau, kad nesu prasta. O šiandien jau suprantu, kad jeigu ne tas etapas, nebūčiau čia, kur esu“, - atvirai su portalu Žmonės.lt kalbėjo Katažina.
Gimtadienio šventė
Katažinos ir Deivydo Zvonkų šeimoje - didelė šventė: jų dvynukai Kornelija ir Donatas gruodžio 1 d. paminėjo 5-ąjį gimtadienį. K.Zvonkuvienė portalui Žmonės.lt pasakoja, kad pirmą vaikų jubiliejų nutarė paminėti ne tik jaukia švente, bet ir įsiamžinti ypatingoje fotosesijoje. „Per tuos penkerius metus būta visko - ir rūpesčių, ir vargo, ir džiaugsmo. Esame laimingi, kad jie yra šiame pasaulyje, suteikia prasmės gyventi ir stengtis. Šiemet nusifotografavome anksčiau. Įvertinome savo dienotvarkę ir pamatėme, kad kitaip nelabai spėsime.
Pirmasis dvynukų jubiliejus nepraėjo ramiai - tikrąją gimimo dieną surengta gimtadienio šventė, kurioje dalyvavo Kornelijos ir Donato draugai, krikšto tėvai ir seneliai. Anot Katažinos, šventę šeimos rate nulėmė pandeminė situacija. Gimtadienis prasidėjo dieną ir tęsėsi iki vakaro. Tėvai pasistengė, kad jubiliatų šventė būtų kuo smagesnė: buvo paruošta programa, ant vaišių stalo netrūko saldumynų, o vakarėlį vainikavo fejerverkai. Kornelija ir Donatas apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Iš visos širdies dėkojame „Dobiliuko foto“ už šiltus, tikrų emocijų pripildytus kadrus. Už tai, kad galėjome būti savimi ir mėgautis akimirka čia ir dabar - visi keturi.
Viskas praėjo labai gerai, sklandžiai. Pilnos kelnės laimės! Dvigubas džiaugsmas, dviguba laimė - tokių emocijų nesu niekada patyrusi. Būtent čia buvo tikrosios emocijos, - puikiai nusiteikusi, sunkiai tramdydama jaudulį 15min kalbėjo Katažina. Svoris geras, viskas tiesiog idealu. Sužinoję, kad bus dvynukai, Katažina sako, kad ir apsidžiaugė su Deivydu dvigubai. Norėjome, kad vardai būtų patogiai tariami ir lietuviškai, ir lenkiškai. Be to, Deivydo tėtis buvo vardu Donatas, todėl pagerbėme jį.
tags: #katazina #zvonkuviene #vaikai