Kaip efektyviai bendrauti su vaiku: patarimai tėvams

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip užmegzti ir palaikyti gerą ryšį su vaiku, atsižvelgiant į jo amžių, emocinę būklę ir individualias savybes. Aptarsime bendravimo principus, kurie padės tėvams geriau suprasti savo vaikus, išspręsti konfliktus ir užtikrinti jų gerovę.

Vaikų patiriami sunkumai skyrybų metu

Skyrybos yra sudėtingas procesas visai šeimai, tačiau vaikai dažnai nukenčia labiausiai. Jie myli abu savo tėvus ir nori su jais abiem bendrauti, todėl tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu, stengdamasis atitolinti vaiką nuo kito ir pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali pasireikšti ne tik draudimu susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimais.

Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti, kodėl jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą ir kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, dėl netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jos sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.

Tėvų vaidmuo po skyrybų

Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo. Vis dėlto tyrimai rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų.

Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys. Dar vienas nuogąstavimas, kuriuo dalijasi gyvenantys su vaikais tėvai, kad negyvenantys kartu ne visada tęsia savo pažadus, būna, jog dingsta ilgesniam laikui, vėl atsiranda, vėl dingsta.

Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi

Priklauso nuo situacijos, kaip toks elgesys veikia vaikus. Tėvai ne visada geba bendru susitarimu nuspręsti, kaip atrodys vaiko priežiūra po jų skyrybų. Tėvams būtų naudinga iš anksto aptarti, kaip dažnai, kada, kur galės susitikti su vaiku. Jei vis dėlto tėvams to padaryti nepavyksta, reikėtų pagalbos kreiptis į tam tikrus specialistus - vaiko teisių specialistus, psichologus.

Būna atvejų, kai tarpusavyje konfliktuodami tėvai pamiršta, kad pagrindinis jų bendravimo po skyrybų tikslas - užtikrinti geriausius vaiko interesus bei patenkinti jo poreikius. Konfliktinių situacijų metu vienas iš tėvų gali pabandyti palenkti vaikus į savo pusę, apkalbėdamas kartu negyvenantį. Į tėvų nesutarimus įtraukti vaikų nereikėtų, nes tai gali padidinti ir taip jaučiamą įtampą bei nerimą šeimoje. Jei kartojasi situacija, kai vienas iš tėvų neatvyksta į susitikimą su vaiku sutartu laiku, tai turėtų būti aptarta abiejų tėvų, neįtraukiant vaiko. Kuomet tėtis ar mama nemoka alimentų, kita pusė neretai draudžia matytis su vaiku. Taip pat dažni atvejai, dėl ko draudžiama matytis su vaiku - skaudžios skyrybos, išdavystės ir pan.

Kaip neįvelti vaikų į suaugusiųjų santykius

Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai.

Reikėtų pasistengti jaučiamą pyktį savo buvusiam partneriui išreikšti adekvačiu būdu, pavyzdžiui, lankyti individualias psichologo konsultacijas, bendrauti vienas su kitu pagarbiai, tartis sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus.

Svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, jog tėvai negeba kalbėtis gyvame kontakte. Tokiu atveju reikėtų apsvarstyti galimybę bendrauti tik telefonu ar į susitikimus pasikviesti trečią, pašalinį asmenį, kuris padėtų suvaldyti konfliktinę situaciją.

Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą

Kaip dažnai turėtų matytis negyvenantis kartu tėtis ar mama su savo vaiku, kad išlaikytų ryšį?

Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę. Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti ne retesnis kaip kas 3 dienos. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti pastovų ryšį. Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku.

3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. 6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje. 13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė. Dėl bendravimo laiko tėvams reiktų nuspręsti individualiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius.

Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.

Kaip susikalbėti su vaiku?

Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.

Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.

Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas

Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį.

Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kuriuo vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.

Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.

Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.

Praktiniai patarimai, kaip pagerinti bendravimą su vaiku

1. Bendraukite su savo vaiku. Vaikai, turintys bendravimo sunkumų, gali iš viso nenorėti bendrauti, tačiau suaugusieji turėtų skatinti savo vaiką įsijungti į pokalbį tiek, kiek įmanoma. Tai gali padėti vaikui labiau atsiverti ir mažiau bijoti. Važiuodami automobiliu kalbėkitės, kur važiuojate, ką matote aplinkui. Gaminant valgi - pasakokite, ką ir kaip darote, kokį patiekalą gaminate. Išmokinkite vaiką kuo daugiau frazių ar žodžių, kuriais jis gali pradėti pokalbį su kitais. Skatinkite vaiką apibūdinti savo dieną tiek detaliai, kiek jam pavyksta. Paklauskite: „Kas šiandien buvo blogiausio ir geriausio mokykloje?“. Tai padeda prisiminti ir atkurti dienos nuoseklumą. Kai kuriems vaikams tai gali būti sudėtingiau, bet padėkite jiems, papasakodami apie savo dienos įvykius: „Šiandien buvau parduotuvėje, spėk, kokių vaisių radau?“.
2. Klausykite ir atliepkite. Bandykite modeliuoti vieną iš svarbiausių pokalbio įgūdžių - klausytis ir atliepti, apibendrinti, interpretuoti kito žodžius. Kai vaikas jums ką nors pasakoja, pakartokite dalį to, ką išgirdote ir užduokite klausimą: „Oho, panašu, tam kūrybiniam darbui tau prireikė nemažai kantrybės. Kaip manai, kokį kitą darbą tau būtų smagu atlikti?“.
3. Praktikuokite pokalbius su vaiku. Kalbėkitės apie situacijas, dėl kurių jūsų vaikas labiausiai jaudinasi. Pavyzdžiui, bendravimas su kitais vaikais laukiant autobuso ar prie pietų stalo. Pasipraktikuokite kartu su vaiku, ką jis galėtų sakyti, suvaidinkite skirtingus asmenis (jūs esate jūsų vaikas, o vaikas yra bendraamžis), scenarijus, pokalbių temas.
4. Aptarkite kūno kalbą. Kartais vaikams svarbu suprasti ir neverbalinės kalbos ženklus. Parodykite ir pakalbėkite su vaiku apie kūno kalbą, pvz.: galite pasakyti „sukryžiuoju rankas, kai jaučiuosi piktas“; arba „kai nusuki akis, jaučiuosi negerbiamas“.
5. Pokalbio pradžios sakiniai. Po ilgos, sunkios dienos gali būti sunku sugalvoti, ką galėtumėte aptarti su savo vaiku. Pasirašykite keletą pokalbio pradžios sakinių, kuriuos galėtumėte panaudoti ir išbandykite juos. Pvz.: „Ką šiandien juokingiausio matei mokykloje?“;„Man atrodo mūsų mašinai reikia valymo. Ar važiuojame į plovyklą ar patys ją išplauname?
6. Skaitykite kartu su savo vaiku. Svarbu ne turinys, bet skaitymas kartu su savo vaiku. Galite paeiliui paskaityti vienas kitam, ar aptarti paveikslėlius, siužetus bei veikėjus.
7. Žaidimas kaip pokalbio praktika. Išbandykite pokalbio praktikavimą per žaidimą. Pvz.: pasiimkite kamuolį ir meskite kamuolį vaikui bei užduokite klausimą: „kaip mokykla?“. Vaikas turi sugauti kamuolį, atsakyti bei pats užduoti klausimą: „gerai, o kaip tau darbas?“. Tikslas yra jūsų vaikui jaustis jaukiai vedant pokalbį.
8. Teiraukitės savo vaiko nuomonės aktualiomis temomis, pvz.: „ką manai apie šitą situaciją?“. Tai padeda vaikui jaustis svarbiu bei reikšmingu ir ugdyti savo teigiamą pasitikėjimą savimi, taip pat praktikuoti bendravimą su kitais, savo nuomonės išreiškimą bei kito išklausymą.
9. Rašykite dienoraštį ar veskite kiekvienos dienos žurnalą. Kai kuriems vaikams paprasčiau kalbėtis su kitais žmonėmis, jei jie turi galimybę apgalvoti savo mintis. Rašyti dienoraštį ar vesti kiekvienos dienos žurnalą gali būti puiki pagalbos priemonė. Šis procesas padėtų vaikui lengviau formuoti savo mintis, išreikšti jausmus.

Vaikų linija: pagalba vaikams ir tėvams

Vaikai ir paaugliai į Vaikų liniją kreipiasi dėl įvairiausių dalykų: nori pasidalyti rūpimais klausimais, pasitarti, padiskutuoti tam tikromis temomis, pasidalyti savo jausmais, išgyvenimais, skauduliais, rūpesčiais ir patyrimais. Vaikai nori saugios, ramios erdvės, kurioje jie galėtų pabūti savimi, išsiventiliuoti ir gauti pastiprinimo. Vieni pokalbiai užtrunka labai ilgai, jie sudėtingi ir gilūs, kiti pokalbiai - trumpučiai, su aiškiais klausimais ir reikalaujantys greitos reakcijos. Vaikų linijos savanoriai pasiruošę bent trumpam pabūti šalia, nors ir per didelį atstumą, kai to vaikui labiausiai prireikia.

Gali būti, kad jūsų vaikas šiuo metu yra kitame kambaryje ir nenori su jumis kalbėtis, galbūt yra piktas, suirzęs, pavargęs ar kažkuo nepatenkintas. Būtent tokiomis akimirkomis Vaikų linija šiam vaikui gali padėti nurimti, susidėlioti mintis į lentynėles ir padrąsinti išeiti iš kambario jau su kitomis nuotaikomis ir mintimis.

Svarbu pasitikėti Vaikų linijos savanoriais - tai yra suaugusių žmonių komanda, specialiai paruošta teikti emocinę paramą vaikams ir paaugliams. Savanoriai nekomentuoja tėvų elgesio, pokalbyje yra kalbamasi tik apie tą žmogų, kuris ir yra pokalbyje - apie patį vaiką, jo mintis, jo patyrimus. Gali būti neramu, kad vaikas atskleidžia daugybę šeimos paslapčių. Iš tiesų vaikai dalijasi tuo, kas juos slegia, kaip jie patys mato pasaulį, kuo jie gyvena. Dažniausiai apie šeimos gyvenimą savanoriai išgirsta tik tam tikras detales, ir neskatina apie jas daug pasakoti - pokalbyje yra svarbiausias pats vaikas, tad visas dėmesys yra skiriamas jam.

Sužinojus, kad vaikas kreipėsi į Vaikų liniją, gali būti skaudu ir neramu, jog vaikas jumis nepasitiki, nenori kažko jums pasakotis ir atvirauti. Iš tiesų, Vaikų linija tam ir yra anonimiška, kad vaikai galėtų truputėlį pasislėpti ir jaustis saugiai, nematydami žvilgsnio, žinodami, kad bet kuriame pokalbio momente jie gali tiesiog padėti ragelį ar nutraukti pokalbį susirašinėjant internetu.

Vaikų linijos savanoriai yra baigę specialius emocinės paramos teikimo mokymus, nuolat gilina žinias ir tobulina savo įgūdžius mokydamiesi bendrauti su vaikais ir paaugliais. Taigi, jie yra pasiruošę atlaikyti gausybę emociškai sunkių pokalbių. Būna tokių temų ir tokių situacijų, kurios yra kažkiek nejaukios, keliančios gėdą, galbūt juokingos ar net atrodo kvailos. Kai jūsų vaikas kreipiasi pagalbos į Vaikų liniją, tai rodo, kad vaikas rūpinasi savo emocine gerove, ieško nusiraminimo, ieško patikimų suaugusiųjų, kurie galėtų pabūti šalia. Priimkite tai kaip paramą ir pagalbą jums.

Nereikia laukti, kol sunkumai užaugs į kažką labai didelio, akivaizdžiai matomo ir sudėtingo - net ir mažus sunkumus sprendžiant kasdien, leidžiant išlieti susikaupusius jausmus, viskas pamažu nurimsta ir atslūgsta, tuomet nebėra didelės tikimybės išaugti labai dideliems sunkumams. Taigi, Vaikų linija padeda po mažą žingsnelį atpalaiduoti kylančius jausmus, pažinti juos ir mokytis su jais išbūti. Taip vaikas įgalinamas pastiprinti save, nekaupti sunkumų ir geriau pažinti save.

Vaikų kreipimasis į emocinės paramos tarnybas nereiškia nesėkmės, tai nėra pavojaus ženklai, kad kažkas įvyko netinkamo ir nepriimtino. Vis daugiau žmonių išbando įvairias emocinės paramos linijas pagal jų amžiaus grupes ar pagal patiriamus sunkumus ir džiaugiasi, kad tam tikru sudėtingu laikotarpiu turėjo su kuo pasikalbėti. Galima pasidžiaugti, kad vaikas turi erdvę sau, kurioje jaučiasi saugiai ir jaukiai. Galima padrąsinti būtinai skambinti ar rašyti vėl, kai prireiks. Tegul vaikas jaučia jūsų palaikymą ir pritarimą. Tačiau gerbkite vaiko privatumą - jei jis ar ji nenori dalintis tuo, apie ką kalbėjo, tegul tai lieka saugiai tik tarp jo ir Vaikų linijos. Vadinasi, jums jau tuo metu nebereikia dėti daug pastangų ir nebereikia tiesti išklausymo ausies - galite tiesiog ramiai ir jaukiai PABŪTI šalia.

Kasdieniai patarimai, padedantys vaikams atsiverti

1. Skirkite laiko ir sukurkite pokalbiui palankią aplinką, kad galėtumėte ramiai pasikalbėti. Pasirinkite laiką, kai esate laisvas, ir vietą, kur galėsite netrukdomi kalbėtis. Bendravimas su vaiku bus lengvesnis, jei jis pajus, kad jūs skiriate vaikui visą savo dėmesį. Taigi atsisakykite dvigubų užduočių, pavyzdžiui, neskaitykite elektroninių laiškų ar nedarykite kito pašalinio darbo, kol vaikas su jumis kalba. Jis turėtų jausti, kad skiriate visą dėmesį tik jam ir jo situacijai aptarti.
2. Pasirinkite laiką, kai jūsų vaikas galės ir norės kalbėtis. Jūsų mažylis gali nenorėti kalbėtis, jei yra susikoncentravęs į žaidimą ar kitą dominančią veiklą. Po vakarienės ar grįžus iš ugdymo įstaigos dažnai yra tinkamas laikas skirti dėmesio ir pasikalbėti. Svarbu, kad vaikas matytų kalbančiojo akis, žvilgsnį, malonų nusiteikimą, geranorišką šypseną, todėl stenkitės būti jo akių lygyje.
3. Padarykite vaikui ką nors malonaus, kas sukurtų jaukią atmosferą, atpalaiduotų ir paskatintų diskusijas. Kai vaikas kalba, išklausykite jį iki pabaigos. Skirkite visą dėmesį, kad suprastumėte, ką jums sako. Taip pat leiskite įgyvendinti savo idėją, net jei nesutinkate su tuo, ką jis sako. Vėliau galite paaiškinti savo požiūrį.
4. Įsitikinkite, kad suprantate, ką vaikas bando jums pasakyti. Pavyzdžiui, galite performuluoti tai, ką jis sako, savo žodžiais arba užduoti jam klausimų.
5. Jei vaikas išgyvena liūdesį ar nusivylimą, parodykite jam, kad klausotės, žodžiais išreikšdami jo jausmus. Pabandykite apibūdinti tai, ką jis matė: „Sesė paėmė tavo žaislą. Matau, kad tave tai nuliūdino.“ „Ar tu liūdi dėl to, kad mes nėjome į parką dėl lietaus?“ Kai įvardijate jų emocijas, jūsų vaikas jaučiasi paguostas. Jis taip pat palaipsniui mokosi suprasti, ką jaučia.
6. Atkreipkite dėmesį į neverbalinį vaiko elgesį. Savo požiūriu ir veiksmais vaikas siunčia žinutes, kurios gali padėti geriau jį suprasti. Taigi, jei mažylis yra irzlesnis nei įprastai, tai gali būti ženklas, kad kažkas jį jaudina.
7. Jei atrodytų, kad vaikui pokalbis nepatinka, galite pamėginti kalbėtis kartu žaisdami mažylį dominantį žaidimą ar drauge pasivaikščiodami. Venkite kalbėti su vaiku peikdami jį ar apibendrindami situacijas tokiais žodžiais kaip „visada“ arba „niekada“.
8. Atlikite ruošos šeimoje veiklą kartu su vaiku, kalbėkite apie tai, ką darote. Tokios veiklos metu vaikas jausis esąs svarbus asmuo šeimoje. Tuomet jis norės daugiau kalbėtis su jumis.

Tad nepamirškime, kad kalbėjimas padeda vaikui išreikšti susikaupusias emocijas, patirtus dienos įvykius, o nuolatinis bendravimas ugdo įprotį būti atviru kalbant su tėvais bet kuriomis temomis. Toks vaiko atvirumas jūsų atžvilgiu palengvins tiek kasdienybėje, tiek sprendžiant sudėtingesnes situacijas ateityje.

tags: #kaip #susikalbeti #su #vaiku