Motinystė - tai kelionė, kupina džiaugsmo, iššūkių ir nuolatinio mokymosi. Tai patirtis, kuri keičia moterį iš esmės, suteikdama naujų spalvų, meilės ir gyvenimo prasmės. Tačiau šis kelias ne visada būna lengvas, ir daugelis mamų susiduria su sunkumais, bandydamos suderinti motinystę su kitais gyvenimo aspektais. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius motinystės aspektus, pasidalinsime patarimais, kaip pamėgti motinystę, kaip suderinti vaiko mitybos ypatumus su malonumu gaminti kartu ir kaip ugdyti sveikus mitybos įpročius nuo mažens.
Sveiko proto motinystė: meilė be proto ar protinga meilė?
Socialinių mokslų daktarė, privačių darželių ir mokyklų įkūrėja Austėja Landsbergienė, daugiau nei tris dešimtmečius dirbanti švietime, savo naujoje knygoje „Sveiko proto motinystė“ dalijasi patirtimis ir įžvalgomis, kaip šių dienų visuomenėje būti tvirtesne, labiau užtikrinta mama ir savimi pasitikinčiu tėčiu. Keturis vaikus užauginusi dr. A. Landsbergienė prisipažįsta esanti sveiko proto motinystės šalininkė. Anot jos, svarbu, kad kiekviena mama jaustųsi girdima ir palaikoma.
Knygoje A. Landsbergienė nagrinėja mamoms itin svarbias temas apie prieraišiąją motinystę, kalba apie dirbančių mamų iššūkius, apie technologijų vaidmenį vaikų auklėjime, aptaria santykių svarbą šeimoje, atskleidžia, kaip atrasti savo vaikų potencialą, padėti jiems suvaldyti emocijas, ugdyti discipliną, kurti savo šeimos rutiną ir tradicijas.
Žurnalistė Laisvė Radzevičienė, kalbėdamasi su A. Landsbergiene, klausia, ar meilė savo vaikui gali / turi būti protinga. A. Landsbergienė atsako, kad nerašytų apie sveiko proto motinystę, jei manytų, kad tai nėra suderinama. Kita vertus, apie tai nereikėtų rašyti, jei būtų labai paprasta! Vadinasi, įmanoma, tačiau nėra lengva.
A. Landsbergienė mano, kad pati meilė mamų ir tėčių yra tokia pati, bet jos raiška ir visuomenės tos raiškos lūkestis mamoms yra kitoks - dėl to jos kitaip elgiasi. Ne visada, tačiau mamos patiria daug didesnį spaudimą ir išgyvena daug didesnį kaltės jausmą, kurio nepatiria ir neišgyvena tėčiai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Anot A. Landsbergienės, protą motinystėje ir tėvystėje labiausiai aptemdo baimė. Baimė būti nepakankamam, baimė padaryti kažką blogo, baimė klysti, baimė nuvilti. Todėl itin svarbu mokytis reflektuoti, tam tikra prasme pasikalbėti su savimi.
A. Landsbergienė teigia, kad motinystės mokėsi iš savo tėvų, studijų, darbo, skaitymo ir gyvenimo. Tai buvo didžiulė mozaika, didžiulė dėlionė, kuri padėjo atrasti savąjį motinystės kelią.
A. Landsbergienė prisipažįsta, kad savo mamos karjeros pradžioje stengėsi būti tobula, tačiau išsivaduoti iš Madam Tobulybės vaidmens padėjo daug vaikų, darbas, studijos ir gyvenimas. Apskritai, kuo daugiau patirties, tuo dažniau atsisakoma griežtumo ir pradedama svarstyti: na, priklauso.
A. Landsbergienė nemano, kad galima atskirti, kada ji buvo mama, o kada patyrusi pedagogė. Nors gyvenime yra daug vaidmenų, jie vis vien persipina ir vienas kitam daro didžiulę įtaką.
A. Landsbergienė teigia, kad šiais nerimo laikais kai kurie tėvai persistengia mėgindami vaikams įvairiais būdais kompensuoti dėmesio trūkumą. Visoje žmonijos istorijoje tėvai tiek dėmesio neskirdavo savo vaikams ir… nejautė tiek kaltės jausmo, kad skiria per mažai! Jai padėjo žinios - ji žinojo, kad skiria TIKRAI daug laiko. Bet tai visai nereiškia, kad jos kartais neužklupdavo jausmas, jog skirti reikia daugiau.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
A. Landsbergienė teigia, kad nėra pasaulyje tyrimo, įrodžiusio, kad darželio lankymas traumuoja. Taip, pradėjusiam lankyti darželį vaikui padaugėja kortizolio - streso hormono, tačiau jo dar daugiau padaugėja, kai gimsta brolis arba sesė, o juk dėl šito negimdome mažiau vaikų, tiesa?! Vaikus traumuoja ir fizinis bei emocinis smurtas, kurį patiria iš suaugusiųjų: tai gali būti ir tėvai, ir ugdytojai. Tad būtent apie tai turime kalbėti - kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto mažėtų.
Anot A. Landsbergienės, vaikai tampa manipuliuojančiais tironais, kai tėvai pamiršta, kad yra svarbu amžiaus tarpsnių ypatumai ir juos atliepiantis tinkamas ir būtinas auklėjimas. Svarbu kalbėti apie tai, kodėl nepavyko laikytis taisyklių arba net kodėl sąmoningai nebuvo laikomasi. Tai nėra pasaulio pabaiga - svarbu žinoti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip. Nebijoti kartais atsiprašyti: taip parodysime, kad ir mes klystame, kad klysti yra normalu.
A. Landsbergienė teigia, kad užauginome pūkuotukų kartą, kuriai net menkiausi išmėginimai atrodo neįveikiami, nes tėvai pamiršta amžiaus tarpsnių ypatumų svarbą, dėl baimės ir dėl to, kad nori būti geriausiais tėvais savo vaikams. Taigi, noras buvo nuostabus, tačiau dėl to nebebuvome tėvais, kurių atsakomybė - ir vaiko auklėjimas.
A. Landsbergienė mano, kad tik įveikęs iššūkius žmogus jaučiasi iš tiesų laimingas. Taip jis jaučia, kad jo gyvenimas turi prasmę, o prasmės jausmas - vienas pamatinių žmogaus siekių. Suprasdama, kad iš vaiko atimu šį jausmą už jį darydama tai, ką jis gali padaryti pats, ji supranta, kad turi atsitraukti ir tiesiog būti šalia, jei jam reikės ištiestos rankos, kuri padėtų atsistoti, ar peties, ant kurio galėtų išsiverkti.
A. Landsbergienė teigia, kad jei vaikas nori ko nors pasiekti, turi įdėti pastangų ir darbo. Jei vaikas sako, kad nenori, kad nenori dirbti tiek, kiek dirba tėvai, kad nori būti laisvas pasaulio pilietis, viskas gerai, tebūnie. Bet tada svarbiausia neatbėgti ir negelbėti jo, kai vieną dieną užsinorės. Tegul pradeda savo kelią įdėdamas pastangų ir darbo. O jeigu niekada nenorės, irgi gerai! Bet turi aiškiai suprasti, kad nebus taip, jog gyvena tėvų namuose, žaidžia kompiuterinius žaidimus, burba ant valstybės ar valdžios, o mama jam dar gamina pietus ir vakarienę.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
A. Landsbergienė teigia, kad stebuklingo recepto, kaip užauginti žmogų, nėra - čia yra didžiausia motinystės ir tėvystės magija. Jeigu jis būtų, visi gyventų ilgai ir laimingai - kaip pasakose. Bet gyvenimas yra ne pasaka: jis daugiabriaunis, įvairialypis ir nepaprastai margas. Gyvenimas yra kelionė, o ne tikslas. Kai tą supranti, sieki ne užauginti, o auginti, ne užaugti, o augti drauge su vaikais ir visa šeima. Ir tada pradedi mėgautis procesu - su visais jo džiaugsmais ir skausmais.
Mamų bendruomenės: palaikymas ir pagalba
„Kai jautiesi viena - nėra gerai, bet kai taip jaučiasi net penkios tave supančios mamos, supranti, kad nesi viena, išsikalbi ir nebėra baisu“, - teigia Ieva Grigaitė, „Mamos varom kavos“ įkūrėja. Ji prisimena, jog gyvendama Jungtinėje Karalystėje naudojo populiariąją mamų „Tinderiu“ vadinamą programėlę MUSH, kuri pagal atstumą, vaikučio amžių ar net mitybos stilių parenka bendramintes mamas, kurios susibendrauja, viena kitai padeda ar susitinka puodeliui kavos.
I. Grigaitė džiaugiasi, jog panevėžietės vis aktyviau dalyvauja socialiniame gyvenime, nevengia nepatogumų, laukiančių už namų ribų. Anot jos, įprastai mamos vengia viešų, ne tėvams skirtų renginių, nes baiminasi smerkiančių žvilgsnių, kuomet mažylis nenusėdės vietoje bei daug triukšmaus. Tuo tarpu aktyvios mamų bendruomenės „Mamos varom kavos“ ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės inicijuotame projekte „Veiklios mamos Panevėžyje“ yra kitaip - nors tylią aplinką čia ne visada lengva sukurti, šeimos jaučiasi patogiai, saugiai, noriai atsiveda mažuosius.
Taip pat, kartu su mamomis į užsiėmimus ateina ne tik 0,5-3 m. mažyliai, bet ir tėčiai. I. Grigaitė teigia, kad tėčiai nori būti aktyvūs, tik ne visada drįsta ar žino, kaip prieiti, pradėti. Kartais mes, mamos, padarome darbus už juos, siekdamos greitesnio rezultato, tačiau svarbu pasidalinti darbais, neperdegti nei vienai pusei.
I. Grigaitė įsitikinusi, kad mamos puikiai nujaučia, kaip auginti vaiką, tai - natūralus ir unikalus procesas. Kas vieniems vaikams tinka, kitiems gali netikti, tad svarbu gerbti kitokį ugdymo būdą, neskubėti teisti mamos.
Klubo „Veiklios mamos Panevėžyje“ projekto iniciatorė pastebi, jog kai kurie patarimai - universalūs. Psichologė Akvilija Kiburienė paskaitoje „Vaiko adaptacija darželyje“ kalbėjo, kad mūsų žodžiai ištarti vaikui gali tapti jo vidiniu balsu, kuris jį lydės visą gyvenimą. Todėl žodžiai „aš tave myliu“ turėtų būti lyg mūsų kasdieninė malda.
Projekto „Veiklios mamos Panevėžyje “ organizatorę Šarūnę Leikienę nustebino susidomėjusiųjų gausa - vos per 4 mėnesius veiklose dalyvavo 676 žmonės, o virtualiuose užsiėmimuose dalyvių skaičius viršijo 90 ar net 100. Ji pasakoja, jog į virtualias paskaitas prisijungė mamos, kurių ankstesniuose užsiėmimuose nebuvo dėl galimybių trūkumo. Ne paslaptis, jog gyvenant už miesto sunku atrasti laiko sau, nuvykti į užsiėmimą ir juo labiau - iš jo vėlai sugrįžti, taigi virtualus kontaktas tapo nepakeičiama pagalba.
Šiai iniciatyvai Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės - Bitės biblioteka pristatė net 200 vaikams rekomenduojamų leidinių, kurių tikslas - padėti išsirinkti amžių ir pomėgius atitinkančią literatūrą, sekti naujienas. Š. Leikienė džiaugiasi, jog mažyliai bibliotekoje lankosi vos pradėję vaikščioti, taigi skaitymas juos sudomina anksti. Dalyvaudami bibliotekoje vykstančiuose užsiėmimuose jie varto juos supančius leidinius ir atnešę prašo tėvelių paskaityti. Vis dėlto, kai mažylis renkasi knygą, svarbu nepertraukti šio proceso ir leisti jam pačiam išsirinkti.
Anot psichologų, knygos lavina ne tik kalbos, bet ir emocinio intelekto vystymąsi, kuris yra svarbesnis už IQ. Emociškai intelektualiam vaikui lengviau susirasti draugų, palaikyti draugiškus santykius, toks vaikas moka pradėti pokalbį, drąsiau įsilieti į nepažįstamą grupę, jam lengviau įveikti sunkumus ir stresą.
Š. Leikienė teigia, kad šį rudenį ypatingas dėmesys skirtas emocinio intelekto temai, natūralios raidos vystymuisi, supažindinimui su biblioterapija, Storytelling metodu. Artimiausiais metais temas žadama plėsti, o kartais ir kartoti, kadangi užaugusius mažylius pakeičia kiti, o aktualijos išlieka tos pačios.
Ieva Grigaitė įsitikinusi, kad pasidalijus darbus ir dirbant komandiškai, galima pasiekti geresnių ir greitesnių rezultatų, tokiose šeimose vaikas auga laimingai, harmonijoje.
Vaikų santykis su maistu: sveiki įpročiai nuo mažens
Emocinio valgymo konsultantė, mitybos psichologijos ekspertė, „Sveikata ant šakutės“ tinklaraščio autorė Indrė Jarašiūnienė teigia, kad iš vaikystės atsinešame klaidingą santykį su maistu. Todėl svarbu šviesti tėvus, kad jie galėtų padėti vaikams sukurti darnų ryšį su maistu.
I. Jarašiūnienė pastebi, kad suaugę žmonės, turintys emocinių valgymo sutrikimų, dažnai susiduria su vidiniais blokais, kurie kyla iš vaikystės. Iš vaikystės atsinešame klaidingą santykį su maistu, pavyzdžiui, per kaltę tarsi žaidžiama, sakant „aha, negi išmesi. Pavalgykim, sumokėjau“. Arba sakoma „suvalgyk viską - būsi didelis“. Atrodo, visiškai nekaltas pasakymas, bet šitoj vietoj labai didinam įtampą, kad vaikas būtinai turi valgyt, būtinai turi suvalgyt viską, būtinai turi valgyti daug, nes, neduok Dieve, praalks. Pasamonėje užsifiksuoja, kad tik per maistą gali būti didelis, per maistą gali būti matomas, būti reikšmingas.
I. Jarašiūnienė teigia, kad pirmasis santykis su maistu užsimezga dar mamai besilaukiant. Jeigu mama kažkokio maisto visiškai atsisako, kaip sakykim, dabar ten dėl pilvo pūtimo ar kažkokio aštresnio maisto atsisako dar besilaukiant, tai vaikui natūralu, kad bus visiškai naujiena, kad va per jo visą gyvenimą, jeigu jisai pirmą kartą susidurs su kažkokiu tai maistu - brokoliu, svogūnu ar kažkokiu tai kitu produktu pirmą kartą, sakykim, primaitinimo metu - tai jam tai bus nauja.
I. Jarašiūnienė pataria, kad norint padaryti kažkokį tai pokytį, pirmoj eilėj pažiūrėkime, kas mūsų galvoj sukasi. Nes tėvai dažniausiai ateina su ta mintim, kad turi kažką tai keisti savo vaike, bet visada reikia pradėti nuo savęs, nes ten ir prasideda visi pokyčiai.
I. Jarašiūnienė teigia, kad praktiškai visi vaikai tik gimę tiek pienuku pasisotina, kiek jiem reikia, nebent jau ten yra kažkokų tai nukrypimų, bet visada visada jie žino, kada jie nori valgyti. Jeigu mums trūks kažkokių vitaminų ir mineralų ir mums, pavyzdžiui, ateitų mintis suvalgyti raugintų kopūstų, nes tai yra tai, ko reikia, tai realiai tai ir būtų realu, jeigu mes, sakykim, tų savo intuityvių gebėjimų neužslopintumėm ir jeigu nebūtų tie gebėjimai užslopinti vaikystėje tėvų.
I. Jarašiūnienė mano, kad mes augom taip pat, nes mūsų mamos taip augo, jos mus taip augino, auklėjo, maitino. Todėl svarbu pakeisti savo suvokimą ir to nebeperduoti savo vaikams.
I. Jarašiūnienė teigia, kad per tą santykį su maistu dažniausiai sugadinam per, visų pirma, savo įtampą, nes jeigu vaikas nevalgo, tai, neduok Dieve, nepavalgys. Prieš kiekvieną valgymą mes jau jaučiam įtampą ir valgymas ir vaikui tampa savotiška įtampa, nes jis labai puikiai jaučia mūsų emocijas. Kitas dalykas, jei vaikas pavalgė, jau pasisotino ir mes jam dar sakom pabaik viską, negi paliksi, valgyk dabar, nes paskui jau nebebus, negi išmesi, ir daugybę panašių dalykų kai sakom, tai mes nemokom vaiko dirbti jo sotumo jausmo, tiksliau mes patys negerbiam vaiko sotumo jausmo.
I. Jarašiūnienė pataria nusiimti sau įtampos, paleisti tas įtampas, paleisti mamoms įtampą, kad va, turi būti taip kaip kažkaip pagal suvokimą ar perskaitytą knygą, ar pagal draugės vaiką. Neturi būti. Nes vaikai puikiai moka atsirinkti, ką jie nori valgyti, jie puikiai moka atsirinkti, kiek jiems valgyti, kaip jiems valgyti. Ir net kartais pastebim, kad jei įdedam kažkokių daržovių ir mėsos, jie dažnai pradeda nuo daržovių arba nuo angliavandenių turinčio maisto. Ir tam yra visiškai paprastas fiziologinis paaiškinimas, nes angliavandeniai jau pradedami virškinti burnoje, jie jau skyla, jie keliauja į skrandį, tenais dar apvirškinami ir jau visas kitas procesas jie labai greit pasišalina iš skrandžio ir visas kitas procesas vyksta žarnyne.
I. Jarašiūnienė pataria vengti tų įvairių tokių pasakymų kaip - suvalgyk, būsi didelis, valgyk, nes neliks arba jeigu dabar nepavalgysi, vakare nebegausi - ką vaikai dažnai girdi per šventes - namuose tai aš tau negaminsiu, valgyk dabar. Nes pasiūla yra didžiulė. Tai mes bet kada galim užsukt į parduotuvę ir atidaryt šaldytuvą ir ten visko visada yra.
I. Jarašiūnienė pataria daryti sąmoningą valgymą, o sąmoningas valgymas jau po savim turi dar keletą tokių taisyklių. Kaip, sakykim, valgyt atsisėdus, pageidautina prie stalo ir konkrečiu valgymo metu. Kam to reikia - nes jeigu, sakykim, vaikas bėgioja, mes paskui jį bėgiojam su šaukštu, kas irgi dažnai pasitaiko, po kambarius. Vaikas nefiksuoja, kad jisai valgo, jisai nefiksuoja maisto, o valgymo procesas prasideda akimis. Kai mes atsisėdam, mes matom, ką valgysim, matom, koks tai maistas, koks jo vaizdas, skonis, kvapas. Iš to smegenys siunčia signalą, kokius virškinimo fermentus išskirti. Tai jau tada prasideda normalus virškinimo procesas. Yra netgi toks keistas dalykas, kad nefiksuoja smegenys, kad valgė ir, atrodo, po pusės valandos mūsų bėgiojimo su šaukštu, vaikas sako - noriu valgyt. Tai va, tai valgykit atsisėdus. Neužsiimti jokia papildoma veikla, kaip, sakykim, telefonas, planšetė, kompiuteris, kažkokie žaislai.
I. Jarašiūnienė teigia, kad planšetė, kompiuteris daug labiau stimuliuoja smegenis. Apdovanojimas yra daug didesnis. Todėl jeigu tvirtai esam apsisprendę ir suprantam, kodėl taip darom, kodėl būtent reikia dabar vaiką kokias dvi tris dienas kankinti, kankinti save tam, kad nuo kažko tai atprasti. Ir jeigu mes neturim to tvirto suvokimo ir pagrindo, kodėl mes tai darom, tai antrą dieną arba (geriausiu atveju) trečią dieną tikrai palūšim. O mažiem vaikam, kad ir kaip sunkiai tuo metu atrodytų, tai kuo mažesnis, tuo mažiau laiko trunka tas atpratinimas.
I. Jarašiūnienė rekomenduoja tris pagridinius valgymus ir vieną užkandį. Tai tokį pilnai galima taikyti nuo dviejų - trijų metų. Mažesni, aišku, normalu, kad dar nori dažniau užkąsti. Bet laikantis tokio režimo, mes garatuojam, kad vaikas neprisiužkandžiaus tarpuose ir pakankamai praalks, kad suvalgytų normalius pietus arba suvalgytų tada tą normalesnę vakarienę. Nes kai man sako mamos, kad mano vaikas nieko nevalgo, mano pirmas klausimas - kiek ilgai? Kokių pusę metų, metus. Nu ir įsivaizduokim vaiką, kuris šitiek nevalgo. Tai tada einam ir žiūrim, o kasgi vis tik keliauja vaikui į rankas, kas gi keliauja jam į burną. Tai tie visi užkandukai tokie, neduok Dieve, kad vaikas nepraalktų, mums yra ramiau. Bet tai neduoda didelės naudos. Užkandis dažniausiai tarp pietų ir vakarienės (aš rekomenduoju apie ketvirtą valandą).
I. Jarašiūnienė sako, kad per visus tuos užkandžius ir per visus įpročius mes klaidingai pradedam suvokti savo alkio jausmą. Tas pats yra su televizorium, sakykim, jeigu kaskart atsisėdus prie televizoriaus kažką tai duodam vaikui užkąsti arba patys užkandam, suvokiam, kad televizorius mums asocijuojasi su maistu. Arba atvirkščiai, jeigu vaiką pasodinam prie stalo ir duodam jam plančetę, tai stalas pradeda asocijuotis su plančete. Ne maistu, bet su plančete. Aš atsisėdau į savo vietą, tai man dabar duok plančetę, man ne maisto reikia.
Motinystės patirtys: ryšys su dukra
Aktorė Daiva Rudokaitė, auginanti dukrą Akvilę, teigia, kad vaiko gimimas negali trukdyti jokiai veiklai, jei trukdo, vadinasi, nesi pasiruošusi motinystei. Būtent gimus dukrai atsirado poreikis domėtis kuo nors nauju, semtis žinių, augti kaip asmenybei - taip jos gyvenime atsirado nauji mokslai - psichologija.
Daiva teigia, kad mažytė Akvilė teatre praleido daug laiko. Būdama 4 mėnesių ji jau gyveno teatro užkulisiuose, nes repetavo vieną pagrindinių vaidmenų naujame spektaklyje, o kūdikį reikėjo maitinti savo pienu. Tačiau dabar ji taip nedarytų - pagimdžiusi vaikelį nedirbtų, o būtų motinystės atostogose ir vaiką į teatrą vestų tik spektaklių žiūrėti, nes vaikui, ypač kūdikiui, teatras nėra tinkama erdvė augti: ten daug negatyvių dalykų, streso, ypač kai vyksta darbo procesas, o vaikai, net ir kūdikiai, tai labai jaučia.
Akvilė teigia, kad kai iki 18 metų gyveno kartu su mama, būdavo visko: ir pykčių, ir nesutarimų. Kai dabar pagalvoja, viskas vyko dėl smulkmenų, dėl jos nebrandumo. Kai išsikraustė gyventi atskirai, pradėjo viską vertinti kitaip - pasiilgstu mamos, jos fizinio artumo, savaitgalinių rytinių blynų ir net moralų. Tapo dar artimesnės, man ji kaip geriausia draugė, į kurią kreipiuosi bet kokiu klausimu.
Daiva teigia, kad bet kokios skyrybos yra skausmingos - sieloje palieka gilių randų, o sunkiausiai tai pakelia niekuo dėti vaikai - jie labiausiai pažeidžiami. Norint palengvinti vaikų skausmą tėvų skyrybų procese, reikėtų būti išmintingiems, abiem prisiimti atsakomybę ir paruošti vaiką šiam skausmingam ir netrumpam procesui. Tai buvo abiem skausmingas laikas, bet dėl didelių valios pastangų ir psichologijos žinių kažkaip abi su dukra tai įveikėme, o mūsų ryšys tik sustiprėjo.
Akvilė sako, kad dėmesio jai niekuomet netrūko, ypač mamos. Ji visuomet labai rūpinosi ir stengėsi dėl manęs, net tuomet, kai buvo jai labai sunku. Esu jai dėkinga ir labai laiminga, kad būtent ji yra mano mama!
Akvilė teigia, kad bet kokiu klausimu, geru ar blogu, kreipiasi į mamą. Mus sieja stiprus telepatijos ryšys. Aš tik pagalvoju apie mamą - ji jau skambina, arba atvirkščiai. Kai būna labai sunku, taip pat kreipiuosi tik į ją, nes mama yra mano gyvenimo patarėja ir pavyzdys man. Žinau: kad ir kas nutiktų, kad ir kur būčiau, kad ir ką daryčiau, ji visuomet šalia, ir tai man suteikia stiprybės, ramybės ir pasitikėjimo.
Akvilė teigia, kad mama jai pataria visais klausimais, kokie tik gali būti. Mes ne tik mama ir dukra, bet ir geriausios draugės, nuostabios pašnekovės. Mamai kartais irgi prireikia mano patarimo: pavyzdžiui, padedu jai pasipuošti vakarėliams, susitikimams. Dažnai pasikeičiame naujais maisto receptais. Mama - mano idealas, kokia norėčiau būti, tad jos patarimai man brangiausi.
Akvilė teigia, kad iš mamos gali pasimokyti visko - pradedant namų ruoša, mokslais ir baigiant gyvenimo tikslų užsibrėžimu bei siekimu. Ji be galo smalsi, atsakinga, darbšti, nuoširdi ir geba įsijausti į kito padėtį. Jos tiek daug visur, kad aš kartais nesuprantu, kaip ji viską suspėja, ir tai padaro geriausiai! Man dar gyventi ir mokytis iš jos.
Daiva teigia, kad mokslas įrodė, kad žmogaus elgseną genai lemia tik apie 20 procentų, o didžiausią įtaką elgsenai daro aplinka - tiek fizinė, tiek socialinė. Vaikas, gimęs dviejų aktorių šeimoje, kai net namuose netyla aistros dėl teatro, dalį laisvalaikio praleidęs teatre, gali pamėgti aktorystę, nes jam tai artima ir suprantama. Tačiau Akvilė nepasirinko aktorystės, ji kur kas racionalesnė ir pasirinko kūrybines industrijas. O vaidinti, kaip ji pati sako, jai patinka.
Akvilė teigia, kad modelio darbas jai ne naujiena - dar mokydamasi vidurinėje mokykloje pradėjo juo dirbti, daug keliauti. Ši veikla man iš tiesų labai patinka, ypač fotosesijos, tik suprantu, kad tai - laikina. O aktoriaus duonos esu tik ragavusi - teatro spektakliukuose, keliuose televizijos serialuose atlikau epizodinius vaidmenis. Būdama scenoje ar prieš kameras išgyvenu keistą jausmą - man tai taip natūralu, jokios baimės ar susikaustymo.
Daiva teigia, kad vaikas užaugo, išėjo iš namų - paleiskime jį, neatimkime pažinimo, suklydimo jausmo, jis pats turi toliau mokytis. Patarti reikėjo, kol augo šalia, dabar vėlu moralizuoti. Kai ji pati klausia, kreipiasi į mane, visada pagelbėju - ir pasikalbu, ir pamokau, ir patariu. Kištis į jos gyvenimą vengiu. Vaidyba - kas kita. Čia mes - kaip mokytoja ir mokinys: galime kalbėtis, aiškintis, bet ne kaip mama su dukra. Svarbu gyvenime gebėti atskirti vaidmenis.
Daiva teigia, kad dabar, kai Akvilė išsikraustė iš mūsų namų Kaune į Vilnių, tų ritualų vis mažėja. Tačiau kai tik grįžta, dažnai su draugu - visada pietaujame, vakarieniaujame šeimos rate, dažnai Akvilė paruošia ką nors skanaus ir originalaus. Prie šeimos stalo vyksta pokalbiai, dalijamasi naujienomis, bėdomis, džiaugsmais. Jaukūs ir brangūs tokie pasėdėjimai.