Literatūros kūrinių personažai, besiveržiantys pakeisti pasaulį, dažnai pasižymi vertingais būdo bruožais. Troškimas eliminuoti visuomenės ydas yra viena iš didžiausių vertybių, parodanti, kad asmenybė siekia pažinti ir tobulinti ne tik save, bet ir ją supantį pasaulį. Apie tokį personažą rašė ir XVI-XVII amžiaus anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras.
Hamletas ir Renesanso laikų pasaulėžiūra
Savo kūrinyje „Hamletas“ autorius atskleidžia protagonistui iškilusias gyvenimiškas problemas. Pagrindinis veikėjas Hamletas susiduria su neigiamomis pasaulio pusėmis, teigia, kad gyvenimas - tai „užžėlęs sodas, kur usnys vien ir piktžolės nuodingos laisvai keroja“. Renesanso laikų pasaulėžiūra ir idealai leidžia veikėjui turėti ir neigiamų bruožų, tad pagrindinis tragedijos personažas itin tiksliai atitinka šio laikotarpio žmogaus etaloną.
Norėdamas pakeisti pasaulį, protagonistas susiduria su keletu iššūkių, tačiau Renesanso laikotarpiu šis jo poelgis būtų gerbtinas ir net aukštinamas visuomenės. Štai ir Hamletas įsitikinęs, jog pasaulis - tai „išgverusi gadynė!“ ir „deja, aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“. Tai rodo herojaus norą pagelbėti, teigiamą jo charakterio pusę, ir nors Hamletas pasirenka netinkamą būdą savo kilniam tikslui pasiekti, vis vien galime teigti, jog jis veikė vedinas aukštesnių tikslų. Taigi, laikytina, jog veikėjo troškimas pakeisti pasaulį išgyvenant asmeninę savo tragediją nulemia jo asmenybės vertę.
Kas lemia asmenybės vertę Renesanso literatūroje?
Renesanso literatūros herojai dažnai siekia tam tikrų tikslų. Viljamo Šekspyro XVII a. parašytoje dramoje „Hamletas“ pagrindinis veikėjas Hamletas savo gyvenimo tikslu laikė kovą prieš blogį. Hamletas gali būti laikomas tragišku herojumi. Pačioje kūrinio pradžioje mes sužinome, kad jis neteko savo tėvo. Negana to, motina ištekėjo už jo dėdės praėjus vos keliems mėnesiams po tėvo mirties. Tai tikrai stipriai paveikia Hamletą bei sukelia sąmišį jo mintyse, tačiau Hamletas supranta, kad jo pareiga yra atkurti pasaulio harmoniją. Tai tikrai nėra lengva misija, ypač tokiam jaunam, mažai gyvenimo patyrusiam žmogui. Tačiau Hamletas nėra silpnas žmogus, kuris susidūręs su sunkumais pasiduotų. Jis supranta, kad neturi jokio kito pasirinkimo ir jam teks savo kančia sunaikinti blogį, atkurti harmoniją pasaulyje.
Viljamas Šekspyras ir blogio analizė
Daug dėmesio išsilavinimui jis neskyrė, tačiau populiarius kūrinius, istorijas sugebėjo parašyti taip, kad po daugelio metų susilaukė masinio susidomėjimo. Pavyzdžiui, žymusis kūrinys „Romeo ir Džuljeta“ buvo šiek tiek nukopijuotas nuo italų rašytojo Matteo Bandello. Jis viską pradėjo turėdamas tiek nedaug. Neraštinga šeima, sunkios gyvenimo sąlygos, nebaigtas universitetas - visa tai nesustabdė jaunojo talento. Patys anglai ilgą laiką nepriėmė Šekspyro kūrybos, daugelis jį vadino „barbaru“. Bet iš tiesų, jis buvo vienas iš pirmųjų rašytojų prabilusių apie blogį. L. Donskis sakė, jog Šekspyras atskleidė, kad blogis nėra banalus. Jis labai gilus. Blogis dažnai gimsta netikėtai. Galima vienu metu mylėti ir neapkęsti. Štai apie ką rašė Šekspyras.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
„Hamletas“: moralės ir blogio susidūrimas
Literatūroje taip pat gausu panašių pavyzdžių. Apie tai, kad kartais net į pralaimėjimą vedanti kova yra svarbi, rašė Renesanso dramaturgas Viljamas Šekspyras tragedijoje „Hamletas“. Jos herojus, net ir žinodamas, kad žus, pasiryžęs atkeršyti už sąmokslą prieš jo tėvą. Hamletas mato, kad visuomenė yra amorali, pilna ydų, herojus nusivylęs žmogumi ir nori sugrąžinti pasaulio tvarką. Juk tam, kad klestėtų gėris, reikalinga tam tinkama dirva: „Išgverusi gadynė! Ir deja, aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“. Tad net ir Hamleto žūtis nėra laikoma jo pralaimėjimu - jis pasiekia pergalę, o blogis pralaimi. Herojus išjudina pasaulį. Suprantame, kad skaityti kūrinius, parašytus seniau, tokius kaip Viljamo Šekspyro „Hamletas“, kartais gali būti tikras iššūkis. Kalba poetinė, pilna metaforų, o veikėjų monologai ilgi ir sudėtingi. Kodėl taip yra? Šekspyras rašė vėlyvojo Renesanso laikotarpiu (XVI a. pab. - XVII a. pr.), vartodamas turtingą, bet mums jau neįprastą anglų kalbą (net vertime jaučiasi jos specifika). Bet ar verta? Neabejotinai! „Hamletas“ - tai viena garsiausių ir įtakingiausių pjesių pasaulio literatūroje. Joje nagrinėjamos temos - kerštas, teisingumas, abejonės, gyvenimo prasmė, išdavystė, meilė - yra amžinos ir aktualios visais laikais.
Pagrindiniai veikėjai ir jų vaidmuo tragedijoje
- Hamletas: Danijos princas, pagrindinis tragedijos herojus. Jaunas, protingas, išsilavinęs (studijuoja Vitenbergo universitete - reformacijos centre), jautrus, linkęs į apmąstymus ir filosofavimą.
- Klaudijus: Danijos karalius, Hamleto dėdė, nužudęs savo brolį (Hamleto tėvą) ir vedęs jo našlę Gertrūdą. Pagrindinis antagonistas.
- Gertrūda: Danijos karalienė, Hamleto motina, ištekėjusi už Klaudijaus netrukus po vyro mirties. Jos paveikslas sudėtingas ir nevienareikšmis.
- Polonijus: Karaliaus patarėjas, Ofelijos ir Laerto tėvas. Lojaus Klaudijui tarnas, pataikūnas ir intrigantas, mėgstantis duoti banalius pamokymus ir visur kišti nosį.
- Ofelija: Polonijaus duktė, Hamleto mylimoji. Jauna, tyra, paklusni tėvui ir broliui. Ji tampa vyrų (Polonijaus, Laerto, Hamleto, Klaudijaus) manipuliacijų auka.
- Laertas: Polonijaus sūnus, Ofelijos brolis. Karštakošis, labiau veiksmo nei apmąstymų žmogus. Sužinojęs apie tėvo mirtį ir sesers beprotystę, jis trokšta keršto Hamletui.
- Horacijus: Hamleto studijų draugas ir vienintelis tikras bičiulis. Protingas, santūrus, ištikimas. Hamletas juo visiškai pasitiki, paveda stebėti Klaudijų per „Pelėkautų“ spektaklį ir galiausiai prašo papasakoti pasauliui jo istoriją.
- Tėvo dvasia (Šmėkla): Nužudytojo karaliaus Hamleto dvasia, pasirodanti sūnui ir atskleidžianti baisią tiesą apie savo mirtį bei reikalaujanti keršto Klaudijui (bet liepianti neliesti motinos).
Humanizmo krizė ir kovotojai už teisingumą
Viljamas Šekspyras savo sonete ir dramoje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinos vertybės - meilė, grožis, tobulybė, rūpestis, nuoširdumas, šiluma. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių niūrioje visuomenėje augimu. Buvo paminta moralė ir jos normos, teisybė, dingo tarpusavio supratimas ir net mažiausios pastangos suprasti. Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus. Bet atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idėjoms, vertybėms. Jie kovojo su negandomis, sunkumais, nesėkmėmis ir nors dažnai pabaiga buvo tragiška ir skaudi, tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą, siekti tikslo.
Medžiaga „Hamleto“ siužetui buvo paimta iš danų viduramžių metraštininko Sakso Gramatiko lotynų kalba parašytos kronikos „Danų žygiai“. Shakespeare’as turbūt buvo susipažinęs su šios istorijos prancūzišku atpasakojimu, parašytu novelės forma. „Hamletas“ yra vienintelė Shakespeare’o tragedija, kurioje nuo pat pradžios įvedama mirties tema. Jau pirmajame veiksme Danijos princui Hamletui pasirodo jo tėvo šmėkla, kuri patvirtina Hamletui jau anksčiau kilusį įtarimą: nužudęs brolį Klaudijus vedė karalienę Gertrūdą (Hamleto motiną) ir taip, įvykdęs šlykštų nusikaltimą, atsidūrė soste. Tėvo šmėkla reikalauja, kad Hamletas atkeršytų, ir jis prisiekia atkeršysiąs. Toks nežemiškas personažas leido dramaturgui iš pat pradžių sukurti paslaptingumo ir įtampos aplinką. Veikėjas iš ano pasaulio, iš mirusiųjų karalystės, ima vadovauti žemės įvykių eigai. Pirmajame veiksme atsiskleidžia ir pagrindinio herojaus Hamleto įdomus prieštaringas charakteris: jis yra tikrasis sosto įpėdinis, kurio vietą užgrobė dėdė, tačiau, būdamas Vitenbergo universiteto studentas, jaunuolis labiau linkęs svarstyti, kaip dera dvasingai asmenybei, nei valdingai veikti, kaip darė jo tėvas - politikas ir karys. Pirmajame veiksme taip pat įvedama intymi meilės tema, suteikianti įvykių plėtotei dar didesnę įtampą.
Hamleto dvejonės ir veiksmai
Antrojo veiksmo pradžioje parodomas Polonijaus tėviškas rūpinimasis sūnumi Laertu bei dukra Ofelija. Nors Polonijus yra karaliaus žmogžudžio ištikimas pavaldinys, jam netrūksta žmogiškai patrauklių bruožų. Jis yra protingas ir net gudrus (liepia tarnui surinkti duomenis apie tai, kaip Laertas gyveno Paryžiuje), bet kartu išsiblaškęs ir naivus, nuoširdžiai tikįs, kad Hamletas pamišo iš meilės Ofelijai. Per visą antrąjį veiksmą plėtojama Hamleto beprotybės tema. Dėdamasis pamišėliu, Hamletas ne tik nuslepia savo ketinimą atkeršyti, bet ir užsigarantuoja laisvę (po bepročio, juokdario saugia kauke) kandžiai kritikuoti visuomenę: Danija, pasak jo, yra kalėjimas; visas pasaulis yra požemiai, kurių baisiausias užkampis - Danija. Hamleto pesimizmas tolydžio didėja. Jaunuolis teigia žmogų esant tobulą ir dievišką, tačiau pastebi, kad žmogus gali padaryti didžiausią niekšybę. Todėl žmogus Hamletui atrodo veikiau „dulkių kvintesencija“.
Trečiajame veiksme, Polonijaus surengtame Ofelijos ir Hamleto pasimatyme, pastarasis pradeda savo monologą garsiuoju „Būt ar nebūt?“ Būti, vadinasi, gyventi jaučiant atsakomybę, klausantis savo sąžinės balso, o tai žada vien kančias ir neviltį. Nebūti - reiškia išsivaduoti per mirtį arba sąmoningai nepaisyti savo sąžinės, t. y. gyventi prisitaikant, susitaikant su neteisybe ir smurtu. Supratęs, kas prieš jį rezgama, Hamletas žiauriai pasielgia su Ofelija. Mylinčiai merginai tai skaudus smūgis, juo labiau kad ji nesuvokia, kas sukelia tokią Hamleto pagiežą. Kodėl Hamletas čia nebevaidina? Hamleto surežisuotas vaidinimas padaro norimą poveikį. Klaudijus negali nuslėpti savo sutrikimo, jo monologas patvirtina, kad jis yra kamuojamas gilėjančių sąžinės priekaištų - vadinasi, Klaudijus nėra jau toks žlugęs nusikaltėlis. Epizode su motina, kur kaip kaltės simbolis vėl pasirodo Hamleto tėvo šmėkla, Hamletas daugiau nebeapsimeta bepročiu ir meta motinai visus širdyje susikaupusius skaudžius kaltinimus. Motina irgi nėra tokių tvirtų nervų kaip ledi Makbet. Didžiųjų Shakespeare’o kūrinių skaitytoją labiausiai žavi psichologiškai sudėtingi, t. y. nevienpusiškai pavaizduoti herojai. Klaudijus turėtų pašalinti Hamletą, bet tai nėra paprasta, nes, karaliaus teigimu, Hamletą myli liaudis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos istorijos spalio 4-osios įvykiai
Hamleto samprotavimai ir savistaba toliau plėtojami ketvirtojo veiksmo monologe (IV scenoje), kuriame jis savąjį kerštą lygina su jaunojo Norvegijos princo Fortinbraso garbėtroškos paskatintu karo žygiu. Kodėl gi Hamletas anksčiau nevykdo savo ketinimo, juk įkalčių jam užtenka? Todėl, kad be dvejonių, be noro įsisąmoninti viską iki galo, nebūtų buvę Hamleto, žymiausio Shakespeare’o sukurto personažo. Nebūtų ir vėlesnio Hamleto mito. Dvejonės sudaro visą Hamleto esmę. Jo nepatenkina iki galo neįsisąmoninti veiksmai. Nesame tikri ir dėl to, ar Fortinbrasas Hamletui galėtų būti tikras idealas. Gal Hamletas tarpais nujaučia kaip tik tai, jog ta pati paskata - valdžios siekimas, noras visus pajungti savo valiai - pastūmėjo veikti tiek žudiką Klaudijų, tiek paties Hamleto tėvą (užėmusį Norvegijos valdas) ir į Lenkiją besibraunantį Fortinbrasą?
Tragiškas finalas
Nuo ketvirtojo veiksnio vidurio pradedama ruoštis tragiškam finalui. Šalia pamišėlį vaidinančio Hamleto atsiranda tikroji beprotybė su visu savo tragizmu - nekalta Ofelija išprotėja iš širdgėlos. Pamišusios Ofelijos dainos - aukščiausias lyrinis kūrinio pakilimas. Penktojo veiksmo scena kapinėse (Ofelijai kapą ruošiantys duobkasiai, senojo karaliaus juokdario Joriko kaukolė, Hamleto samprotavimai apie gyvenimo netvarumą) vėl pabrėžia mirties temą, kuria prasidėjo pjesė. Kadangi mirtis ir taip visus sulygina, Hamletas gali dar kartą suabejoti, ar apskritai verta keršyti. Per Ofelijos laidotuves Hamletas prisipažįsta be galo ją mylėjęs. Po to seka įvykiai, nebeleidžiantys Hamletui rinktis.
Visoms paskutiniojo kūrybos laikotarpio Shakespeare’o pjesėms būdinga legendinės aplinkybės idilė, sušvelninanti konfliktus ir nulemianti sėkmingą baigtį. Todėl pjesės vadinamos tragikomedijomis. Darnūs ir kilnūs žmonių santykiai čia nugali piktąsias jėgas; svarbų vaidmenį, kaip ir ankstesnėse komedijose, atlieka atsitiktinumas. Daugelis motyvų daro jas panašias į renesansinius riterinius ir pastoralinius romanus. Šių pjesių tematika apskritai siauresnė - apsiribojama intymia meilės intriga („Žiemos pasaka“, 1609, liet. past. 1925; „Cimbelinas“, 1610); tačiau paskutiniąja Shakespeare’o pjese laikomoje „Audroje“ (1611, liet. išsp. yra nedoro brolio nuo valdžios nušalintas Milano hercogas Prosperas, kuris (kaip ir Faustas) žino gamtos paslaptis ir valdo dvasias. Jame tarsi įkūnyta aukštesnė (dorovinė) sąmonė, kuri tvarko gamtą ir stengiasi palaikyti gamtos harmoniją. Kaip priešprieša įgimtam nuoširdumui ir blaiviam protui, čia irgi parodyta neigiama valdžios aistra, skatinanti veikti Prospero brolį ir Neapolio karaliaus brolį. O doro patarėjo Gonzalo kalboje (II, 1) atsispindi humanistinė Renesanso svajonė apie darnią žmoniją, besiremiančią gamtos harmonija. Prosperui priešinamas ir jo vergas, netašytas laukinis Kalibanas. Jame įkūnyta pirmykštė gamtos galia, primityvumas, kurio renesansinė pasaulėžiūra negalėjo suderinti su tauria savišvietos misija, pačios gamtos skirta žmogui. Visi Renesanso epochos užkariavimai buvo viešai aiškinami kaip būtinybė civilizuoti laukinius vietinius gyventojus, išvaduoti juos iš tamsos, gyvuliško gyvenimo. Prospero sąjungininkai yra ir gamta, ir jam paklusnios išmintingos dvasios, tarp kurių yra šviesaus proto Arielis, dvasingumu priešingas Kalibanui.
Šekspyro įtaka ir kūrybos vertimai
XVII a. pirmasis ketvirtis anglų teatrui davė dar keletą gabių dramaturgų: šmaikščias charakterių komedijas rašiusį Beną Jonsoną (Benas Džonsonas), aistrų ir intrigų kupinų tragedijų autorių Johną Websterį (Džonas Vebsteris) ir kitus. Vis dėlto nė vienas iš jų neprilygo Shakespeare’o poetikos lakumui ir filosofijos užmojui. Į lietuvių kalbą Shakespeare’o dramaturgija buvo pradėta versti XIX a. pabaigoje. „Hamletas“ - pirmasis ir daugiausia verstas kūrinys (atskira knyga pirmą kartą pasirodė 1909). XX a. penktajame-septintajame dešimtmečiais daugiausia kūrinių išvertė A. Churginas. Nemaža tragedijų, komedijų pastatyta Kauno, Vilniaus teatruose. Lietuvių kalba išleisti Shakespeare’o „Raštai“ (6 t., 1961-1965). Pagal tragediją „Romeo ir Džuljeta“ Vilniaus jaunimo teatre buvo pastatyta roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982). Pasisekimo susilaukė šio teatro originalus sumoderninto „Hamleto“ pastatymas (1997). Shakespeare’o kūrybos įvaizdžių yra J. Degutytės, A. Churgino, A. Drilingos ir kitų poetų kūryboje. Shakespeare’o pastatymus lietuvių scenoje tyrinėjo D. Judelevičius.
Individo galia keisti pasaulį
„Būkite tokie, kokia, Jūsų nuomone, turi tapti visa visuomenė. Jūs tikite žodžio laisve? Tada kalbėkite laisvai. Jūs mėgstate tiesą? Tada sakykite tiesą. Jūs tikite atvira visuomene? Tada atsiverkite. Jūs tikite padoria ir humaniška visuomene? Tada elkitės padoriai ir humaniškai“, - taip kalbėjo istorikas, vienas iš demokratinio judėjimo Šaltojo karo metais Lenkijoje „Solidarumas“ įkūrėjų Adamas Michnikas. Dažnai girdime nuogąstavimų, kad vienas individas, viena maža tauta yra bejėgiai politinių Europos mechanizmų kontekste. Tačiau kas, jei ne atskiri individai, sudaro tautą? Kas, jei ne tautos, sudaro sąjungas, žemynus? Iš ko, jei ne iš jų, tuomet sukurtas pasaulis? Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis - jis pats ją kuria, keičia, griauna. A. Michnikas pasakė seną tiesą - norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. Tad kodėl gi pagaliau nepritarti šiam patarimui, veikiančiam pagal domino principą? Kodėl gi neprabilti pirmam ir nepaklausti, kaip prabyla ir kaimynas, kaimyno kaimynas, bendruomenė… Juk po vieną mes tylūs, bet kartu galime būti išgirsti! Jei taip ir liksime šaukti vieni ir niekas nepasikeis - vis tiek verta, taip pasiųsime ženklą, kad kažkas šioje, anot V.
Taip pat skaitykite: Berniuko charakteristika pagal gimimo datą (vasario 21 d.)
Posakis „šaukite ir būsite išgirsti“ ne veltui skamba kiek populistiškai ir neretai sulaukia kontrargumentų. Iš tikrųjų realybė tokia, kad neretai individo pastangos kažką pakeisti būna bevaisės arba dėmesio sulaukia tik autoritetingi asmenys (nesvarbu, kaip tas autoritetas pasireikštų - darbais, pinigais ar Dievo duotais privalumais, „apvalumais“). Vis dėlto nutilti nevalia. Net jei kartais individo kova būna beprasmė, o jo balsas neišgirstas - šaukti vis tiek verta. Juk kartais vien tas vienas balsas ar bandymas priešintis atneša reikiamą, kad ir ne patį geriausią rezultatą. Bandymo kažkam mažam pakeisti nusistovėjusią tvarką pavyzdžių gausu tiek literatūroje, tiek istorijos realijose. Deja, būtent bandymas priešintis būtų parodęs pasauliui tautos siekį būti suvereniems. Ir Lietuva galbūt būtų sulaukusi tarptautinės pagalbos ir išvengusi 50 metų trukusios okupacijos, kaip kad nutiko Suomijos atveju (šalis viena pati Žiemos kare stojo prieš milžinišką Rusijos lokį ir netrukus, sulaukusi palaikymo, išsaugojo savo nepriklausomybę). Literatūroje taip pat gausu panašių pavyzdžių. Apie tai, kad kartais net į pralaimėjimą vedanti kova yra svarbi, rašė Renesanso dramaturgas Viljamas Šekspyras tragedijoje „Hamletas“. Jos herojus, net ir žinodamas, kad žus, pasiryžęs atkeršyti už sąmokslą prieš jo tėvą. Hamletas mato, kad visuomenė yra amorali, pilna ydų, herojus nusivylęs žmogumi ir nori sugrąžinti pasaulio tvarką. Juk tam, kad klestėtų gėris, reikalinga tam tinkama dirva: „Išgverusi gadynė! Ir deja, aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“. Tad net ir Hamleto žūtis nėra laikoma jo pralaimėjimu - jis pasiekia pergalę, o blogis pralaimi. Herojus išjudina pasaulį. Taigi, ir kiekvienas individas, savo pastangomis kažką pakeisti, išjudina pasaulio tvarką, žengia dar vieną žingsnelį siekiamybės link - vadinasi, beprasmiškų kovų ir neišgirstų balsų nėra.
Pilietinis aktyvumas ir individo vaidmuo politikoje
Grįžtant prie šiandienos aktualijų, vienu dažniausiai diskutuotinu klausimu tampa politiniai mechanizmai ir atskiro individo vaidmuo juose. Juk ne paslaptis, kad šiandien žmonių pilietiškumas ir pilietinis aktyvumas yra tam tikroje stagnacijoje ir netgi linkęs mažėti. Konkrečiai galima remtis žmonių aktyvumu rinkimuose į Europos Parlamentą. Nepaisant to, kad ši institucija yra itin svarbi ES struktūros dalis bei vienintelė, į kurią tauta pati išrenka savo atstovus, tik nedidelis procentas ES piliečių į šią privilegiją žiūri atsakingai. Artėjant 2014 metų rinkimams į EP verta prisiminti, kad prieš ketverius metus, 2009-aisiais, iš 376 mln. balso teisę turinčių europiečių Europos Parlamento rinkimuose balsavo vos 162 mln. žmonių, t. y. 43 procentai. Deja, Lietuva šiame kontekste pasirodė nekaip ir savo balsą išsakė labai tyliai. Palyginti su pirmaisiais Lietuvos narystės metais ES vykusių rinkimų rezultatais, lietuvių aktyvumas sumažėjo daugiau nei 27 procentais. 2009 metų rinkimuose pasirodė vos 20,91 % rinkėjų. Nenuostabu, tačiau net 78 proc. nebalsavusiųjų Lietuvoje ir 68 proc. Europoje teigė, kad šia teise jie nepasinaudojo manydami, kad jų balsas vis tiek nieko nepakeis. Tačiau vieno balso reikšmė kartais gali būti gana didelė. Prof. Dr. Mindaugas Jurkynas pataria ilgai ir toli neieškoti ir primena 2000-ųjų rinkimų į LR Seimą fenomeną - kai Seimo rinkimuose vienmandatėje Plungės-Rietavo apygardoje socialdemokratas Visvaldas Nekrašas surinko 5311 balsų, o pastarojo oponentas liberalas Audrius Klišonis nė balsu neatsiliko ir surinko lygiai tiek pat. Pagal tuo metu galiojusią sistemą nugalėtoju tapo pagal amžių vyresnis V.
Vis dėlto net ir tokie nutikimai žmonių nepamoko ir pilietiniu aktyvumu žmonės tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje pasididžiuoti kol kas dar negali. Galbūt dėl klaidingo žmonių balso svarbos suvokimo 2014 metų EP rinkiminės kampanijos šūkiu tapo drąsinantys žodžiai - „Veik. Spręsk. Paveik.“ („Act. React. Impact.“), o informacinės brošiūros skelbia: „Manote, neturite galių? Klystate.“ Maža to, iš šiųmetinės rinkiminės kampanijos išmesti utopinės sąjungos vaizdai ir tušti pažadai, pripažįstamos klaidos, pabrėžiamos individo galios. „Šiuo metu Europa išgyvena neramų laikotarpį. <…> Jūs galite daryti įtaką sprendimams, susijusiems ir su jūsų, ir su 500 milijonų kitų europiečių gyvenimu. <…> Galite pasirinkti, kokios Europos norite, ir nuspręsti, kokia ji bus. Arba kokiai jai nelemta būti. <…> Europos kelias - ne viena vizija ar vienas tikslas, bet galimybės išklausyti kiekvieno nuomonę. <…> Kiekvienas jūsų veiksmas ir sprendimas prisideda prie galutinio rezultato. <…> Europos Parlamentas atsakingas už tai, kad šie sprendimai pasitarnautų kiekvienam, žinoma, ir jums. Kad pokyčiai būtų sukurti ne tik jums, bet kartu su jumis“. Tokiais iš pirmo žvilgsnio populistiškais, tačiau kartu ir įkvėpiančiais žodžiais piliečiai kviečiami aktyviai dalyvauti artėjančiuose rinkimuose. Ir šiais žodžiais tikėti norisi. Ypač tada, kai matomi jau prasidedantys pokyčiai. Vienas jų - tai galimybė 2014 metų rinkimuose į Europos Parlamentą kandidatuoti ne tik politinių partijų nariams, bet ir jiems nepriklausantiems piliečiams. Tai skamba gana logiškai, juk Europoje yra ir apolitiškų gyventojų, taip pat norinčių būti ES dalimi.