Varlės - tai žavūs ir svarbūs varliagyviai, kurių gyvenimo ciklas yra unikalus ir kupinas metamorfozių. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kaip varlės gimsta, auga ir prisitaiko prie aplinkos, pabrėždami svarbiausius etapus ir iššūkius.
Įvadas
Varliagyviai, arba amfibijos - stuburinių gyvūnų klasė. Pasaulyje yra apie 7000 varliagyvių rūšių, iš kurių beveik 90% yra varlės. Varlės (Ranidae) yra plačiai paplitę varliagyviai, gyvenantys tiek vandenyje, tiek sausumoje. Lietuvoje jos yra vieni iš labiausiai paplitusių varliagyvių ir puikūs gamtos indikatoriai, rodantys ekosistemos sveikatą. Šie gyvūnai atlieka svarbų vaidmenį kenkėjų kontrolėje, sunaikindami tūkstančius uodų ir kitų vabzdžių per sezoną. Varliagyviai kaip ir žuvys priklauso anamnijų grupei, kuriai gemalo vystymuisi reikalingas ir vanduo.
Varlės gyvenimo ciklo etapai
Varlės gyvenimo ciklas susideda iš kelių pagrindinių etapų:
- Poravimasis ir ikrų dėjimas
- Buožgalvio stadija
- Metamorfozė
- Suaugusi varlė
Poravimasis ir ikrai
Varliagyviai yra skirtalytės. Tačiau nevisų rūšių lytiniai požymiai pakankamai ryškūs. Subrendusios kiaušidės patenka į celomą, iš ten - į išsiplėtusius porinių kiaušintakių piltuvus, o po to - kloaką. Varlės veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį, kai sniegas dar tik tirpsta. Poravimasis vyksta sekliame vandenyje, tokiuose kaip tvenkiniai, ežerų pakrantės, grioviai ar laikinos balutės. Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir laiko ją stipriai glėbyje, vadinamame ampleksu. Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti nuo 1000 iki 4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje (išorinis apvaisinimas).
Buožgalvio stadija
Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau. Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalviai yra maži, juodi, su uodegomis ir gyvena tik vandenyje. Jie minta dumbliais, bakterijomis, augalų dalelėmis ir organinėmis nuosėdomis, filtruodami jas iš vandens. Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija. Tai vandens gyventojai. Buožgalvis turi organus, kurie svarbūs pristaikant prie aplinkos sąlygų. Tai siurbtukas - apatinėje priekinio kūno galo pusėje specialus organas, kuriuo pristvirtina prie povandeninių substratų.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Metamorfozė
Metamorfozė yra dramatiškas procesas, kurio metu buožgalvis virsta jauna varle. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šio proceso metu:
- Atsiranda galinės ir priekinės kojos.
- Uodega palaipsniui nyksta, nes organizmas ją rezorbuoja kaip energijos šaltinį. Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“.
- Plaučiai išsivysto, leidžiantys varlei kvėpuoti oru. Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema.
- Pasikeičia mitybos įpročiai: buožgalvis, kuris buvo augalėdis, tampa mėsėdžiu.
- Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis nes kinta maistas kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis -0,5g svorio varlytė.
Metamorfozė paprastai trunka kelias savaites ar mėnesius, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Skirtinai nuo vabzdžių varliagyviai neutri lėlkiukės stadijos. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.
Suaugusi varlė
Po metamorfozės jauna varlė palieka vandenį ir pradeda gyventi sausumoje, nors vis dar būna netoli vandens telkinių. Suaugusios varlės maitinasi įvairiais vabzdžiais, tokiais kaip uodai, musės, vabalai, skruzdėlės ir drugių vikšrai. Jos medžioklės metodas yra unikalus: varlės sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins, tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką. lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa.
Suaugusios varlės aktyvios šiltuoju metų laiku, o žiemą pereina į hibernacijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno.
Varlės ypatybės
- Kvėpavimas per odą: Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda. Oda yra plona, jautri ir pralaidi, leidžianti orui ir vandeniui laisvai prasiskverbti į kūną. Tai ypač svarbu, kai varlės panyra į vandenį arba pereina į hibernacijos būseną.
- Lipnus liežuvis: Varlės turi ilgą, lipnų liežuvį, kurį naudoja grobiui gaudyti.
- Puikus regėjimas: Varlės turi puikų regėjimą ir gali pastebėti judantį grobį iš toli.
- Šuoliai: Varlės yra puikios šuolininkės ir gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis.
- Spalvos keitimas: Kai kurios varlės gali keisti savo spalvą, kad prisitaikytų prie aplinkos.
- Hibernacija: Varlės žiemą pereina į hibernacijos būseną, kad išgyventų šaltąjį metų laiką.
Varlių įvairovė Lietuvoje
Lietuvoje aptinkamos įvairios varlių rūšys, pritaikytos skirtingoms ekologinėms nišoms. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių:
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
- Pievinė varlė (Rana temporaria): Dažniausiai aptinkama varlių rūšis Lietuvoje. 10 cm ilgio. Pilvas dėmėtas. Dėmėtumas - nuo visai neryškaus iki kontrastingo. eina šviesi juostelė, bet visada neryški ir nesiekia galvos. iki pečių. kojų 1 piršto atsiranda šiurkštus sustorėjimas, lyg trynė.
- Kūdrinė varlė (Pelophylax lessonae): Gyvena pelkėtose vietose. Kūdrinė varlė užauga iki 9 cm. ilgio. juodomis dėmėmis, išilgai nugaros eina šviesi juosta. gelsvas, kartais pilkai dėmėtas. juodomis dėmelėmis. kai kurie būna visai be tamsių dėmių. rezonatoriais burnos kampuose. Lietuvoje dažna.
- Ežerinė varlė (Pelophylax ridibundus): Ežerinė varlė užauga iki 15 cm. ilgio. rezonatoriai pilki. garsiai sutartinai kvarkia. Lietuvoje dažna. žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. siaurutė šviesi juostelė.
- Paprastoji rupūžė (Bufo bufo): Lietuvoje dažna. Oda apaugusi stambiomis karpomis. juodai pilkas, rusvo atspalvio, beveik vienspalvis. su neryškiomis tamsiomis dėmėmis.
- Pilkoji rupūžė (Bufo cinereus): Oda rauplėta. žalsvai rudomis ir smulkiomis rusvomis su juodais apvadais dėmėmis. šviesus su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. suaugusias, jų kūno pigmentacija mažiau kontrastinga. pirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės piršto.
- Žalioji rupūžė (Bufotes viridis): Lietuvoje nereta. Oda rauplėta. dryželius dėmėmis.
Varliagyvių dauginimosi būdai
Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Daugumai uodeguotųjų ir visoms bekojėms amfibijoms būdingas vidinis apvaisinimas. Tritonai veisiasi vandenyje: ilgą laiką patelei asistavęs patinas išskiria ilgą gleivinį spermatoforą su spermatozoidais. Priplaukusi patelė paima prilipusį prie grunto ar augalų paketą kloakos lūpomis ir įsideda į vidų. Dėmėtosios salamandros (Salamandra salamandra) poruojasi sausumoje netoli vandens. Patinas priekinėmis galūnėmis apkabina patelę ir perduoda spermatoforą tiesiog iš kloakos i kloaką. Apvaisinti vienu ar kitu būdu amfibijų kiaušinėliai dažniausiai vystosi be jokios priežiūros vandenyje, tačiau yra ir išimčių. Celoninės kirmarausos (Ichthyophis glutinosus) patelė į šalia vandens esantį urvelį padeda apie 10 stambių kiaušinių, susiraito apie juos ir saugo, kol išsirita žiaunuotos lervos, kurios slenka vandens link ir ten būna, kol baigiasi metamorfozė. Pietų Amerikos lapsukės medvarlės (Phyllomedusa hypochondrialis) poruojasi virš vandens nukarusiuose medžių šakose. Patelės kojomis sulenkia lapų kraštus ir tarp jų padeda apie 100 kiaušinėlių. Čia pat esantis patinas juos apvaisina. Aukštai medžiuose kabantys ikreliai labiau apsaugoti nuo plėšrių žuvų. Labai savotiškai veisiasi Brazilijos rupūžė pipa (Pipa pipa). Poruojasi vandenyje. Patelės nugaros srityje oda labai išbrinksta, tampa klampi, o kloaka ištįsta ir užlinksta į viršų. Išspaustus pro kloaką ir apvaisintus apie 100 kiaušinėlių patinas pilvu įspaudžia į susiformavusias patelės nugaroje duobutes. Patelės nugara tuo metu būna panaši į bičių korį. Kiekvienos akutės skersmuo apie 6 mm, o gylis 10 - 15 mm. Tokiose akutėse vystosi po vieną kiaušinėlį. Jos angelę uždaro drebutinis kiaušinio dangalas. Todėl patelės nugara vėl išsilygina. Vystydamiesi gemalai per motinos kraujo kapiliarus gauna netik deguonies bet ir papildomo maisto. Įdomiausia tai kad būtent ant patelės nugaros ir vyksta šių buožgalvių metamorfozės. Gana įdomi ir Čilėje gyvenančios mažytės ilganosės rinodermos (Rhinoderma darwini) patino elgsena. Jis patelės sudėtus prie šaltų upelių ikrelius saugo. Po to keletą jų liežuviu įsideda į erdvų (per visą papilvę) ryklės maišą, iki tol funkcionavusį kaip balso rezonatorių. Kitų rūšių amfibijų palikuonys, kuriems nekaip pasisekė, auga ir vystosi savarankiškai vandenyje.
Varlių ir žmogus
Varlės yra naudingi gyvūnai, kurie atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jos yra kenkėjų kontrolierės, maitindamosi įvairiais vabzdžiais, ir maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Varlės taip pat naudojamos moksliniuose tyrimuose ir švietime.
Mitai ir tikrovė
Yra daug mitų apie varles, tačiau svarbu atskirti juos nuo tikrovės:
- Mitas: Varlės ėda braškes ir kitus vaisius.
- Tikrovė: Varlės yra gryni mėsėdžiai ir jų virškinimo sistema nėra pritaikyta augaliniam maistui.
- Mitas: Varlės yra pavojingos ir gali užkrėsti karpomis.
- Tikrovė: Varlės yra nekenksmingos ir negali užkrėsti karpomis.
Kaip padėti varlėms
Norint padėti varlėms išgyventi, svarbu:
- Saugoti jų buveines, tokias kaip tvenkiniai, ežerai ir pelkės.
- Vengti naudoti pesticidus ir herbicidus, kurie gali būti kenksmingi varlėms.
- Sukurti varlėms palankias sąlygas savo sode, paliekant drėgną kampelį, mažą vandens telkinėlį ar netvarkingą krūvelę lapų ir šakų.
- Šviesti kitus apie varlių svarbą ir apsaugą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas